Atidesnis skaitytojas kaip mat prisimins mūsų kelionę į Rygos pašonėje nusidriekusią Jūrmalą – garsiausią Latvijos jūrinį kurortą, o šįkart suksim vairą į garsiausią Lenkijos pajūrio perliuką Sopotą, įsiterpusį tarp dviejų galingų uostų – Gdansko ir Gdynės. Iš pirmo žvilgsnio gal ir keistai atrodo, kad vos keliolikos kilometrų atstumu vienas nuo kito, jūreivių laukia du didžiuliai uostai: ar racionalu buvo abu statyti? Metę žvilgsnį istorijon, netruksim perprasti tokios keistos padėties ištakas: dar tarpukariu Gdanskas buvo laisvu Dancigo miestu su gana kuklia lenkų bendruomene, o kurortas buvo joks ne Sopotas, o Zoppotas, kurio praeityje jau vaikštinėjome. Taigi, buvę Prūsijos miestai tik pokariu tapo Lenkijai pavaldūs ir atitinkamai pakeitė pavadinimus, o Gdynę lenkai pradėjo statyti, neturėdami savajai šaliai deramo didelio uostamiesčio, kuris, kartu su Gdansku, kadaise tapo komunistinio lagerio pamatus ėmusio judinti „Solidarnosc” („Solidarumas”, lenk.) judėjimo lopšiais.
Tikiuosi, kad tiek mūsiškės klajonės po iš griuvėsių prikeltą Gdanską, tiek vizitai į senąjį Sopoto švyturį bei šv. Jurgio (Ježio) bažnyčią jums patiko ir įsiminė, tad noriu pasivadinti dar vienam pasivaikščiojimui garsaus Lenkijos kurorto gatvėmis: neskubėdami dairysimės įdomesnių pastatų, pasivaikščiosime jūros tiltu, paragausim kavos paplūdimio pakrašty, bet pirma pagilinsime savąsias žinias apie Sopoto praeitį. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., Vokietijai įsiveržus į Lenkiją. Kitą dieną laisvąjį Dancigo miestą aneksavo nacistinė Vokietija, o dauguma vietos lenkų, kašubų ir žydų buvo suimti ir nužudyti, įkalinti arba ištremti. Dėl karo žlugo miesto turizmo pramonė. Paskutinis Vagnerio muzikos festivalis buvo surengtas 1942 m.
Ramų rugpjūčio savaitgalį saulutė nekepina išsijuosus, tad saulės skėčiai suskleisti, žmonių paplūdimyje negausu, netrūksta vietų kavinaitėse.
Miestas liko vokiečių valdžioje iki 1945 m. pradžios. Kovo mėn. naciai pradėjo evakuoti vokiečių gyventojus ir priverstinius darbininkus. 1945 m. kovo 23 d. sovietų armija užėmė miestą po kelias dienas trukusių mūšių, per kuriuos Zoppotas neteko apie dešimtadalio pastatų; po trijų dienų sovietų armija pasiekė Gdansko įlankos pakrantę į šiaurę nuo miesto. Pagal Potsdamo konferenciją Zoppotas buvo įtrauktas į pokario Lenkijos valstybę ir pervadintas Sopotu. Gdansko vaivadijos valdžia iki 1946 m. pabaigos buvo įsikūrusi Sopote. Dauguma mieste likusių vokiečių gyventojų – iki 1945 m. lapkričio 1 d. mieste tebegyveno 6 000 vokiečių – po evakuacijos besiartinant sovietų kariaunai, netrukus buvo iškeldinti, kad užleistų vietą lenkų kolonistams iš sovietų sąjungos, t.t. iš Lietuvos.
Dailiai apsodinta promenada trauksime ant jūros tilto, kurio lankymas yra mokamas. Beje, tiltas yra ir Sopoto uosto dalis, sauganti nuo bangų.
Po karo Sopotas sparčiai atsigavo. Buvo atidaryta tramvajaus linija į Gdanską, muzikos mokykla, jūrų prekybos mokykla, biblioteka ir meno galerija. Jano Kapustos prezidentavimo laikotarpiu 1948 m. mieste pradėtas rengti kasmetinis meno festivalis. 1952 m. tramvajų pakeitė Gdanską, Sopotą ir Gdynią jungianti sunkiojo geležinkelio priemiestinė linija. Nors 1954 m. menų mokykla buvo perkelta į Gdanską, Sopotas išliko svarbus kultūros centras, o 1956 m. čia buvo surengtas pirmasis Lenkijos džiazo festivalis (iki tol džiazą komunistų valdžia draudė). Šis festivalis tapo kasmet Varšuvoje vykstančio džiazo festivalio „Jazz Jamboree“ pirmtaku.
Tilto prieigoje, netoliese paplūdimio išsirikiavę prabangūs viešbučiai su gana eklektiška, netolima kičui, puošyba.
1961 m. buvo atidaryta Sopoto tarptautinė dainų šventė, nors pirmuosius trejus metus ji vyko Gdanske, o 1964 m. persikėlė į nuolatinę vietą Sopoto miško operoje. 1963 m. pagrindinė Sopoto gatvė – Bohaterow Monte Cassino („Monte Cassino didvyrių“) buvo paversta tik pėstiesiems skirta promenada. 1972 ir 1975 m. atidaryti nauji pirčių, sanatorijų ir viešbučių kompleksai. 1977 m. Sopote gyveno apie 54 500 gyventojų – daugiausiai per visą jo istoriją. 1979 m. Lenkijos vyriausybė istorinį miesto centrą paskelbė nacionaliniu paveldo centru.
Pro jau lankytą senojo švyturio pastatų kompleksą bei šurmuliuojančią knygų mugę trauksim link vienos Sopoto įžymybių – Kreivojo namuko.
1995 m. pietinis pirčių ir sanatorijų kompleksas buvo smarkiai išplėstas, o po dvejų metų atidarytas Šventojo Adalberto šaltinis, todėl 1999 m. Sopotas atgavo oficialų kurortinio miesto statusą. 1999 m. Sopote lankėsi popiežius Jonas Paulius II, jo mišiose dalyvavo apie 800 tūkst. maldininkų. 2001 m. Sopotas šventė miesto statuto 100-ąsias metines. Šiuo metu Sopote vyksta intensyvi plėtra, be kita ko, pakrantėje statomi keli penkių žvaigždučių viešbučiai ir SPA centrai. Pagrindinė pėsčiųjų gatvė (Bohaterow Monte Cassino) taip pat buvo išplėsta, nukreipiant eismą po ja, t. y. dabar visa gatvė yra pėsčiųjų. Sopotas, be Varšuvos, pasižymi didžiausiomis nekilnojamojo turto kainomis Lenkijoje.
Kreivasis namukas pastatytas 2004 m. Jis yra apie 4 tūkst. kv. m ploto ir yra prekybos centro „Rezydent“ dalis. Pastatą suprojektavo architektų biuras Szotyńscy & Zaleski, o įkvėpė Jano Šancerio ir Pero Dahlbergo pasakų iliustracijos ir piešiniai. Patekti galima iš Monte Cassino arba Morska gatvės.
Sopote netrūksta senosios architektūros, menančios Zoppoto laikus.
Netrukome prieiti paminklą drąsiajam meškinui Wojtekui, esantį šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje.
Pasivaikščiojimus Sopote baigsime prie šv. Jurgio (Ježio) bažnyčios, kurioje turėjau laimę sutikti tikrai tikintį Viešpačiu žmogų.
Pabuvoti kurortiniame Lenkijos mieste Sopote mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
