Esama vietų ir objektų, kuriuos žinome bemaž visi, tik ne kažin ką apie juos žinome. Gotikinė senolė Nemuno pakrantėje atsirado neaišku kuriame amžiuje – gal kokio XV, tačiau pirmąsyk raštuose paminėta XVI vidury. Anais laikais mūriniai pastatai dygo tik miestuose, o ir juose dauguma namų buvo mediniai, gi ši bažnytėlė vidury plyno lauko pastatyta. Vieta statybai pasirinkta anaiptol ne sumaniausia, nes amžių bėgyje zapyškinė daugsyk kentėjo nuo Nemuno potvynių, nors šventorius ir buvo apsaugotas akmenų mūro tvora. Nepasisekė jai ir pokariu, kai 1946-ų ledonešis nugriovė zakristiją ir presbiteriją. Netruko lietuvaičiai bažnytėlę restauruoti, nors pokaris buvo alkanas ir skurdus, o čia gi „bažnytinio kulto pastatas” – gali ir palaukti. Pabuvojo senolė Napoleono armijos arklidėmis, o pamaldos joje nebevyksta jau gerą šimtmetį. Tarpukariu tarnavo bažnytinių reikmenų sandėliu, „paskolino” muziejui originalų medinės briedžio galvos sietyną, sieninės tapybos tik menki fragmentėliai atidengti tėra, tačiau senolė mielai priglaudžia Pažaislio muzikos festivalio renginius – koncertuose laisvų vietų nerasi.
Taip Zapyškio gražuolė atrodė šeštojo dešimtmečio pabaigoje.
Keistoką – nesaugią nuo potvynių – vietą galima nesunkiai paaiškinti: kadaise šventovę supo miestelio pastatai, šalia būta turgaus aikštės, tačiau Nemuno vandenys ir ledai privertė miestelėnus persikelti aukščiau, pasistatyti naują bažnyčią, duris atvėrusią praėjus porai dešimtmečių nuo statybos pradžios tarpukariu. Bažnytėlės altoriai buvo kuklūs, o freskomis tikriausiai vaizdavo Kauno vietas, tačiau sumontuoti unikalūs vargonai su judėjusia nuo garsų Dovydo skulptūra. Nuostabą kelia itin storos, tokiam neaukštam pastatui, sienos – vietomis metro storio, lyg kokio gynybinio pastato. Na, kad sakralieji pastatai kadaise tarnavo ir apsigynimui nuo priešų, įsitikinome ne kartą, tačiau bene geriausia liudininke yra šv. Andriaus (Andriejaus) bažnyčios mūrus Krokuvoje. Tarpukariu zapyškinės kaimynystėje stovėjo aukštas ir dailus medinis kryžius, ant jo postamento mėgo prisėsti atvykėliai ar pasimatymą čia paskyrę įsimylėjėliai, grožėjęsi ne tik tvirtais gotikiniais mūrais, bet ir netoliese sruvenančiu Lietuvos upių tėvu – Nemunu.
Zapyškio bažnytėlė po vienos sovietmečiu atliktų restauracijų, virš durų pritvirtinta architektūros paminklą liudijanti lentelė.
Senolės praeityje daugiau klausimų, nei atsakymų. Kas buvo jos fundatoriumi? Naugarduko vaivada Povilas Sapiega, XVI amžiaus vidury dovanojęs Zapyškio bažnyčiai kelis valakus žemės? Kas vadovavo statybai, kas projektavo, kas sumūrijo? Kas užkodavo Mėnulio užtemimų fazes bažnyčios fasade esančiose nišose? O gal jos tėra anuometis puošybos sumanymas? Gerokai daugiau žinome apie Zapyškio gražuolės praeitį XX amžiuje, ir, deja, šventovės patirtis anaiptol ne iš lengvųjų. Pastatą niokojo ne tik Nemuno potvyniai, bet ir atėjūnai, antai Pirmojo pasaulinio karo metu kaizerio kariūnai išvogė unikalių vargonų žalvarines dalis. XX amžiaus pradžioje išardyta nuo potvynių saugota akmens mūro tvora bei varpinė, ir, labai tikėtina, medžiagos panaudotos naujosios bažnyčios Zapyškyje statybai. Tarpukariu bažnyčia parestauruota, o Antrojo pasaulinio karo metais šventovei teko pabūti netoli jos šaudomų žydų žudynių liudininke. Netoliese jos buvo įrengti siaurojo geležinkelio bėgiai, ir dar gerą dešimtmetį po karo naudojami durpėms iš Ežerėlio durpyno krauti į baržas ir gabenti Nemunu.
Tokią Zapyškio bažnyčią įamžino fotografas 8-o dešimtmečio pradžioje.
Šiandieną Zapyškio bažnyčios vidaus puošyba kukli ir santūri, mat įvairios negandos smarkiai pakeitė šventovės veidą, kaip ir mūsų lankytos vilniškės šv. Kazimiero bažnyčios. O kadaise zapyškietės grožiu rūpinosi didikai Sapiegos: XVI amžiaus pabaigoje įrengti vargonai ar panašus instrumentas. Patikimų žinių apie pirmuosius vargonus nėra išlikę, o štai paskutiniuosius liudija fotografijos bei vietinių žmonių prisiminimai. Vargonų būta įprastoje bažnyčioms vietoje, virš pagrindinio įėjimo. Giedotojų aikštelės būta nedidelės, tad mišių metu choristai sustodavo abipus viduryje įrengtos griežyklos. Šios išorinėj dalyje būta keliolikos nedidukų vargonų vamzdelių, o vargonininkas sėdėdavo ne nugara, o veidu link altoriaus. Už griežyklos būta puošnaus, baroko bruožų turėjusio, meniško vargonų fasado, kurio centre puikavosi įkomponuota stačio karaliaus Dovydo skulptūra. Abipus Dovydo sėdėjo angeliukų skulptūros. Vargonams grojant, mechaniniai prietaisai judino karaliaus Dovydo bei grojančių angelų skulptūras – linksėdavo Dovydo galva, o angeliukai skalambijo varpeliais. Vargonai buvę labai geros konstrukcijos, turėję net šimtą cinko dūdų, bet imti naikinti dar Pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet kaizeriokai išsigabeno pusę tūkstančio vargonų dalių.
Zapyškio bažnyčios nuotrauką rasi bemaž visuose leidiniuose apie Lietuvą užsienio kalbomis – iš nuotrauka iš 1985 m. knygos anglų kalba.
Didžiulio pokarinio potvynio ledai apgriovė ne tik bažnyčią, bet ir senųjų Zapyškio kapinių koplyčią, išvartė apie bažnyčią augusius senus medžius. Bažnyčios galinė dalis sugriauta visiškai, tad teko ją restauruoti. Vandenyje ir leduose pražuvo bažnytiniai paveikslai, sunyko vietos meistrų kadaise pagaminti mediniai vargonai. Stichinės nelaimės metu visgi išliko kai kurie medžio drožiniai, tarp jų – minėta medinė briedžio galva. Istorikai mini ir bažnyčioje kabojusią elnio galvą su ragais, kuri šiandieną saugoma kauniškiam M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Barokiniai altoriai saugiai „persikėlė” į naująją Zapyškio bažnyčią, o vargonų Dovydo ir dviejų angelų su judančiomis rankomis skulptūros saugomos Kauno arkivyskupijos muziejuje.
Beje, pasakojama, jog tai elnias ant savo ragų atplukdė didžiojo altoriaus švč. Mergelės Marijos paveikslą, o vėliau karaliaus Augusto kareiviai nugabenę jį į Kauną, bet paveikslas radęs kelią sugrįžti į Zapyškį. Kita legenda byloja, kad prie elnio ragų pririštas paveikslas buvo paleistas vandeniu iš Vilniaus, meldžiant Dievą apsaugoti nuo potvynių. Tiesa, yra praeities tyrėjų, manančių, kad Zapyškio senolė gerokai senesnė, nes turi ir romaninės architektūros bruožų, teigiama, kad didikai Sapiegos vargu ar turi ką bendro su šventovės statyba anuomet Panemuniu ar Tarpupiu vadintame miestelyje. Palikime giliamintiškus ginčus garbiems istorijoms tyrėjams ir žinovams, o mūsiškė kelionė į senosios Zapyškio bažnytėlės praeitį baigta.
Prie Zapyškio gražuolės stabtelėjau saulėtą 2022-ų kovo dieną, nuvežęs į Jurbarko kaimynystėje esančius Kidulius gausią ukrainietės šeimą.
Sužinoti senosios Zapyškio bažnyčios slėpinius mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
