Skrydis su negyvėliais
Pasibaigus ruonių „medžioklei“, pakrantės gyvenvietė greit ištuštėjo, o aš laukiau lėktuvo An-2, kuris artimiausiomis dienomis turėjo skristi į Archangelską. Kad laikas neitų veltui vieną dieną susiruošiau pakeliauti jūros pakrante į pietus. Nuėjęs keliolika kilometrų neaptikau jokių gyvenamų vietų, tik porą varganų medinių trobelių, kuriose vasarą apsistoja žvejai. Gana nykiai atrodė ir toliau nuo pakrantės esantis miškas. Po šios kelionės praėjo dar viena laukimo diena, o dar kitą dieną išskridau …
Kol aš ruošiausi į kelionę, nedidelis dvisparnis lėktuvas buvo prikrautas sušalusių nuluptų ruoniukų kūnelių. Vietos čia buvo likę nedaug, – įsitaisiau ant vienintelės laisvos kėdės šalia pilotų kabinos. Skrydis truko apie valandą ir buvo be nuotykių, – vienodai burzgė lėktuvo motoras, apačioje lėtai slinko apsnigti, reti šiaurės miškai, o aš mintimis vis grįždavau į jūros ledynuose likusius ruonių namus, – rodos, vėl regėjau ir girdėjau tai ką juose patyriau. Supratau, kodėl imtasi žudyti mažus ruoniukus, – jų kailiai tarptautinėje rinkoje buvo labai brangūs, o tuometinei TSRS labai reikėjo užsienio valiutos, nes naftos ir dujų gavyba dar buvo nedidelė. Bet nesupratau, kodėl šių mielų gyvūnėlių žudymui nenaudotos humaniškos priemonės, kodėl buvo daug žiauraus elgesio. Man buvo sunku visą tą matyti ir fotografuoti, nežiūrint to, kad gyvenime jau buvau matęs daug žiaurių vaizdų su gyvūnais. Augdamas kaime, mačiau, kai skerdžiamos kiaulės, pjaunami veršiai, avys, naminiai paukščiai. Bet kartu mačiau, kad visuomet stengiamasi suteikti gyvūnams kuo mažiau skausmo ar kančių. To laikiausi ir aš vėliau tapęs medžiotoju, – šautuvo gaiduką nuspausdavau tik tuomet, kai taiklus šūvis buvo beveik garantuotas. Daug žiaurių vaizdų mačiau ir besilankydamas mėsos kombinatuose, kur buvo atvežami sumedžioti eksportui skirti žvėrys. Juos sverdamas, matuodamas, imdamas mokslinei kolekcijai bei amžiaus nustatymui jų kaukoles, per savo rankas “praleidau” jų ne vieną šimtą. Nepaisant tokios patirties, ruonių “medžioklės” prisiminimai mane slėgė. Gal tas ir paskatino šios kelionės įspūdžius bei nuotraukas paskelbti žurnale (“Mūsų gamta”, 1971, Nr.1). Norėjau, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie tai, o gal tik norėjau palengvinti savo prisiminimų naštą …
Dienoraštis
1970.03.07
Šiandieną dangus apsiniaukė, pučia stiprus vėjas, tarpais prasideda pūga. Bet į ruonių gulyklą malūnsparniai skraido. Matyt, tikimasi įvykdyti ruoniukų „medžioklės“ planą ir ją užbaigti. Rytdienai liks tik suaugę ruoniai. Aš tvarkausi, rašau dienoraštį. Neapsisprendžiu, ką veikti toliau, – grįžti namo ar keliauti į tundrą. Grįžti galiu dar neskubėti, o tundroje mane gali staiga užklupti pavasaris, neišsikrapštysiu. Vakare klausėmės vietinių atlikėjų, – penkių merginų ir dviejų vyrukų iš V.Zoloticos, koncerto.
1970.03.08
Nors šiandieną moterų šventė, nuo pat ryto visi dirba. Iki pietų baigiama vykdyti suaugusių ruonių „medžioklės“ planą – 500 ruonių. Po pietų skerdėjai ir kailių apdorojimo cechas baigė darbus ir pradėjo švęsti. Nikolajus ir Piotras išvažiavo namo. Kambaryje likome dviese su Stanislovu. Išgėrę „punšo“ (arbata, medus ir spiritas), nuėjome į kiną. Mane suėmė miegas, tad netrukus grįžau. Stanislovas grįžo tik naktį 2 val., buvo šokiuose.
1970.03.09
Jaučiasi, kad pavasarėja. Ruoniukų plano nepadidino, todėl vakarop malūnsparniai skraidino žvėriamušius ir patys išskrido. Žmonių gyvenvietėje vis mažėja, nebėra buvusio sujudimo. Išsiaiškinu, kad iš viso žvėriamušių ant ledo buvo 80, apdorojimo aikštelėje dirbo apie 50 ir ceche – dar apie 50 žmonių.
1970.03.10
Šiandieną žvalgiau jūros pakrantę. Šiek tiek pravažinėtu rogių keliu ėjau į vakarus. Kairėje buvo aukštas (30-40 m aukščio), bet nestatus krantas, apaugęs varganais, vėjų iškreivintais neūžaugomis, – eglėmis ir beržais arba karklų tankynais. Jūros pakrantėje yra apie 0,5-1,0 km pločio priešalo juosta. Už jos plyti atviras vanduo, matytis pavienės lytys ir dideli ledlaukiai. Priešalo sniege matyti daug bangų išmestų nedidelių žuvyčių. Vėliau išsiaiškinau, kad tai saikos, mažos menkių giminaitės, gyvenančios daugiausia Barenco jūroje. Iš ten rudenį į Baltąją jūrą atplaukė begalė šių žuvyčių. Češsko užutėkyje žvejų tralus jos užpildydavo per 15 minučių. Daugelį žuvyčių bangos išmetė į krantą. Toks jų antplūdis būna labai retai. Už 3 km nuo Zoloticos pakrantėje stovėjo negyvenama medinė troba ir trys valtys. Vasarą čia gyvena žvejai gaudantys lašišas. Eidamas toliau pakrantėje radau dar tris-keturias tokias trobas. Pasikeitė ir krantų vaizdas, – krantai tapo žemesni, smėlėti, panašūs į mūsų jūros pakrančių kopas, o miškas nutolo. Visoje pakrantėje mačiau daug jūros išmestų medžių, rąstų , valčių liekanų Pastebėjau ir daug šermuonėlių pėdsakų. Priėjęs nedidelę į jūrą įtekančią upę, pasukau atgal. Kaip vėliau sužinojau, nuo gyvenvietės iki čia nuėjau 14 km. Iki žinomo Veprio švyturio buvo likę 3 km. Kol grįžau atgal, sutemo. Buvau išvargęs, nes nestojau pailsėti, buvau nevalgęs.
1970.03.11
Visą dieną praleidau viešbutyje tvarkydamas mantą, dienoraštį, laukdamas lėktuvo. Bet jo taip ir nesulaukiau, gal skrisiu rytoj.
1970.03.12. – 03.13.
Ryte atskrido man jau žinomas, bene saugiausias lėktuvas AN-2. Visą jo saloną netrukus užkrovė sušalusiais nuluptų ruoniukų kūneliais, skirtais žvėrelių fermoms. Šiaip taip radau čia vietą ir aš. Netrukus nusileidome Archangelske. Apie pietus sėdau į traukinį “Poliarnij” ir išriedėjau į Leningradą, o kitą dieną jau buvau traukinyje į Vilnių. Taip baigėsi mano kelionė pas grenlandinius ruonius Baltojoje jūroje.
Autoriaus nuotraukos.
