Tai buvo dvyliktoji ir paskutinė mano tolima kelionė į žmogaus mažai paliestus kraštus. Kvietimas dalyvauti bendroje tarybinėje-mongoliškoje biologinėje ekspedicijoje nudžiugino, bet nenustebino. Manau, tai buvo savotiškas atlygis už tai, kad anksčiau „priėmiau ir šefavau“ kolegų zoologų iš Maskvos ekspediciją Lietuvoje. Supratau ir tai, kad ši 1969 metais pradėta TSRS ir Mongolijos Mokslų Akademijų ekspedicija, daugiausia tarnavo propagandai, kuri turėjo visam pasauliui parodyti, kaip didžioji tarybinė šalis rūpinasi savo mažesnėmis kaimynėmis. Bet joje dalyvavo žinomi abiejų šalių mokslininkai, tad nepaisant visko, manau, ji prisidėjo prie Mongolijos gamtos ištirtumo. Mano buvimas čia trūko du mėnesius, tad didesnių tyrimų neplanavau, – domėjausi sibirinių stirnų ir kitų žvėrių populiacijų būkle bei prisitaikymu gyventi atšiauraus krašto sąlygomis, talkinau kolegų tyrimams. Be abejo, troškimą išvysti Mongoliją kurstė mano skaitytos knygos apie ją, kaip apie vienintelę pasaulio vietą, kur dar išlikę laukiniai arkliai ir kupranugariai, kur Gobio dykumoje randami prieš milijonus metų žemėje gyvenusių dinozaurų skeletai, suakmenėję jų kiaušiniai.
Mongolijos gamta įvairi, – nuo miškais apaugusių kalnų iki bekraščių stepių ir karščiu alsuojančių dykumų. Įspūdinga ir šalies istorija. Centrinės Azijos stepėse bei pusdykumėse nuo priešistorinių laikų gyveno gyvulius auginančių klajoklių, – mongolų, totorių, uigūrų ir kitų tautybių gentys. Jų vadai sudarydavo įvairias sąjungas dažnai kovojančias tarpusavyje dėl ganyklų, teritorijų ar įtakos. Kartais klajokliai nusiaubdavo ir kaimyninius kraštus. Apsaugai nuo tokių antpuolių dar prieš Kristų pradėta statyti garsioji Kinų Siena, kurios ilgis vėlesniais amžiais padidėjo iki beveik 8 tūkstančių kilometrų. Maždaug prieš aštuonis šimtmečius vienas klajoklių vadų, vėliau pavadintas Čingischanu (t.y. didžiuoju valdovu) jėga ir gudrumu subūręs daugelio genčių sąjungą, organizavo didelę galingą raitininkų armiją, kuri tarsi lavina nusirito per Aziją užkariaudama daugybę kraštų ir sukurdama didžiausią pasaulio istorijoje sausumos imperiją. Mirus Čingischanui, jo palikuonys tęsė užkariavimus ir Vidurinėje Azijoje, Pavolgyje bei prie Juodosios jūros įkūrė taip vadinamą Aukso ordą, kuri siaubė daugelį Europos kraštų. Su ja kovojo ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė tuo apsaugodama nuo mongolų-totorių toliau į vakarus esančias Europos šalis. Maskvos ir kitos Rusijos kunigaikštystės po patirtų pralaimėjimų prieš Aukso ordą ilgai buvo nuo jos priklausomos ir mokėjo nustatytą duoklę. Istorijos grimasa, bet amžiams bėgant didžioji imperija dėl daugelio priežasčių nusilpo, palaipsniui suiro į atskiras dalis, o pati Mongolija buvusi šios imperijos lopšiu, vėlesniais amžiais ilgai kariavusi su Kinija, Rusija ir netekusi daugelio teritorijų, 20 –ą amžių pasitiko kaip gana silpna, atsilikusi, retai gyvenama ir nuo kaimynių priklausoma šalis. Po revoliucijos Rusijoje Mongolija pateko į visišką jos kontrolę, stalinizmo laikais patyrė žiaurias represijas, kurių metu buvo sunaikinta beveik visa čia buvusi ypač gausi lamaizmo religijos dvasininkija, daugelis inteligentų ir kitų mongolų pasisakančių už šalies nepriklausomybę. Žlugus komunizmui, 1990 metais šalis priėmė naują konstituciją, perėjo prie rinkos ekonomikos, tapo demokratine respublika.
Ulan Batoras stebino tuo, kad jame nebuvo senamiesčio, nes dauguma jo centre kadaise buvusių vienuolynų ir kitų su religija susijusių pastatų vėliau buvo nugriauti, sudeginti. Jų vietoje pokariu čia buvo statomi sovietmečiui būdingi dideli, pompastiški valstybinių įstaigų pastatai, Rusijos ir Mongolijos draugystę šlovinantys paminklai, kiek atokiau – daugiabučių rajonai. Centrinės gatvės buvo tiesios, plačios, asfaltuotos, bet jose beveik nebuvo mašinų ir žmonių, nebuvo medžių ar kitokių želdinių, o vietoje vejų buvo tiesiog išlyginti dulkini plotai kartais apaugę retomis žolėmis. Bet labiausiai stebino, kad šią centrinę miesto dalį supo visai kitoks miestas, – siaurų, vingiuotų, negrįstų gatvelių labirintas, kuriame galėjai sutikti tik pavienius praeivius, valkataujančius šunis. Šių gatvelių šonuose kilo aukštos, aklinos lentų sienos, už kurių išsirikiavę eilėmis stovėjo gyvenamos mongolų jurtos. Čia ir vyko visas gyvenimas, bet nuo gatvės jis buvo nematomas. Tokio miesto plotas buvo daug kartų didesnis už jo centrinę „miestietišką“ dalį, – jurtų rajonuose gyveno ir dauguma gyventojų. Dabar, praėjus beveik pusei amžiaus nuo mano kelionės, Ulan Batoras, be abejo labai pasikeitė. Kaip matyti dabartinėse nuotraukose, jame iškilo daug aukštų, modernių pastatų, „užvirė“ gyvenimas centrinėse gatvėse, bet miesto pakraščiais, manau, iki šiol liko dideli jurtomis apstatyti plotai. Šis miestas talpina savyje apie pusę Mongolijos gyventojų, – 2024 metais čia jų buvo 1,7 milijono.
Po keleto dienų praleistų Ulan Batore manęs laukė tolima kelionė į šalies rytus, kur buvo ekspedicijos vasaros stovykla vadinama stepiniu stacionaru. Čia derėtų prisiminti tokių kelionių ypatumus. Pagrindinėmis transporto priemonėmis jose buvo atviri ar pusiau dengti sunkvežimiai, rečiau – brezentu dengti visureigiai vadinami „uazikais“. Lengvosios mašinos važinėjo tik miestuose ir jas buvo galima „suskaičiuoti ant pirštų“. Trumpesnėms kelionėms populiarūs buvo motociklai arba raitininkams jau tūkstančius metų tarnaujantys nedideli, bet ištvermingi mongoliški arkliai. Mano lankymosi metu nutiestų asfaltuotų kelių Mongolijoje, atrodo, nebuvo nepaisant šimto-kito kilometrų žvyrkelių jungiančių mineralų kasyklas ir jų apdorojimo vietas. Visus kitus kelius „tiesdavo“ pačios važiuojančios mašinos. Pasirinkę reikiamą kryptį, mašinų vairuotojai važiuodavo tiesiog stepe palikdami provėžas, kuriomis po to važiuodavo kitos mašinos. Po kurio laiko jose atsirasdavo duobių, o lietui palijus jos tapdavo sunkiai išvažiuojamos, todėl vairuotojai važiuodavo šalia dar neliesta stepe. Taip joje susiformuodavo iki puskilometrio ir platesnė „kelio“ juosta, kurioje buvo įvairiausio gylio provėžų, tai susieinančių, tai vėl išsiskiriančių, raizgynė. Žinoma, važiuoti tokiu keliu didelio komforto nebuvo, o kelionei pasibaigus tekdavo nuo daiktų ir drabužių ilgai valyti storą dulkių apnašą. Bet visa tai tuomet vadinome kelionės „romantika“.
Gatvėse buvo matyti mongoliškų bruožų praeivių veidai ir girdėti neįprastai skambanti jų kalba. Bet nemažai čia buvo ir rusų. Kiek toliau nuo centro buvo matyti ištisi jų, daugiausia kariškių, gyvenami rajonai. Čia esančios parduotuvės prekių asortimentu ir gausa buvo žymiai turtingesnės, nei kitos miesto parduotuvės, bet mongolai į jas nebuvo įleidžiami. Nors negausiai, bet tarp praeivių buvo matyti ir kinietiško tipo veidų. Mongolams buvo būdingi iš priekio kiek „suploti“ veidai su nedidelėmis nosimis, išsišovusiais smakrais ir plačiais skruostais, įstrižos, bet nelabai siauros akys, juodi plaukai, – vyrų trumpi sušukuoti į priekį, moterų – pusiau ilgi, palaidi. Dėmesys krypsta ir į labai tvirtus, baltus jų dantis, – girdėjau sakant, kad tai nuo nuolatos valgomos nedavirtos gyvulių mėsos. Dauguma gatvėse sutiktų mongolų buvo žemaūgiai, bet nenutukę, gana kresnos arba lieknos figūros, švariai apsirengę šiuolaikiniais rūbais. Pagyvenę žmonės, ypač moterys, dėvėjo ir nacionalinius drabužius, – ilgus, spalvotus, ant šono susegamus chalatus. Jauni mongolai buvo pastebimai aukštesni už pagyvenusius.
