(Tęsinys, pirmą dalį skaitykite čia.)
Pažintys
Atvykęs į ekspedicijos stovyklą, kurioje praleisiu daugiausia laiko, turėjau su daug kuo susipažinti, – su žmonėmis, apylinkėmis, numatoma veikla. Kai kuriuos žmones jau pažinojau. Pirmiausia tai buvo maskviškis zoologas Jurijus Gorelovas, kuris su kolegomis prieš tai buvojo Lietuvoje, vėliau padėjo man tvarkyti išvykimo reikalus, be to buvo paskirtas šio ekspedicijos būrio vadovu. Kelionėje susipažinau su keliais kitais ekspedicijos dalyviais. Viso mūsų būryje jų buvo apie dvi dešimtis, – po keletą mokslo darbuotojų iš Sovietų Sąjungos ir Mongolijos, beveik dešimt praktiką atliekančių mongolų-studentų, pora vairuotojų, virėja ir tiekėja. Dauguma būryje buvo jauni žmonės, – vyriausias, gal jau pensinio amžiaus, buvo mongolas-botanikas Ulukpanas, žavėjęs mus žiniomis ir išmintimi. Jaunesnė, irgi visų mėgiama, buvo geraširdė maskviškė virėja kasdien lepinusi mus skaniais patiekalais, progomis įsijausdama dainavusi lyrines dainas apie moters rudenį. Kiti būrio dalyviai taip pat sugyveno gerai, nors susitikdavo tik valgykloje per pusryčius ar vakarienę. Likusią dienos dalį jie grupėmis dirbdavo atskirai, dažniausia kur nors išvykdami. Mūsų reikmėms buvo skirtas didelis sunkvežimis tolimoms kelionėms ir “viliuko” tipo visureigis artimesnėms. Su vietiniais mongolais beveik nesusitikdavome, nors įvairiomis progomis su vaišėmis buvo kviečiami tenykštės valdžios atstovai. Stovykloje susidraugavau tik su dviem gal dešimtmečiais vietiniais mongolų berniukais, kurie dažnai lankydavo mano palapinę atnešdami parduoti kokį žvėrelio kailiuką, seną pinigą ar kitokį mažmožį. Nors šie manęs dažniausiai nedomino, ir man ir berniukams buvo smagu bendrauti.
Būrio stovykla buvo įsikūrusi neseniai statytoje mokykloje Tumen-Cogt’o gyvenvietėje, kuri buvo ir somonu vadinamo administracinio vieneto centru. Šalia mokyklos buvo dar keletas statinių, o toliau eilėmis išsirikiavę stovėjo mongolų gyvenamos jurtos. Gyvenvietę supo lengvai banguota, pilkšva, išdžiuvusi stepė, tik rytuose ir vakaruose matėsi už 10-15 kilometrų kylantys neaukšti kalnai. Atsidūręs stovykloje pradžioje buvau kiek nusivylęs, nesuvokiau ką naudingo ir įdomaus galėsiu čia veikti. Greit supratau, kad ekspedicija neturi bendros konkrečios tyrimų programos, – kiekvienas dalyvis pats planavo ir savaip organizavo tyrimus. Daugiausia tai buvo bendro pobūdžio gamta moksliniai darbai grindžiami augalų ir gyvūnų rinkimu, atpažinimu, kolekcionavimu, stebėjimu, jų veiklos žymių, gyvenamos aplinkos ir tarpusavio santykių fiksavimu. Kadangi Lietuvoje daug tyriau stirnų ekologiją ir morfologiją, mane domino kaip sibirinės stirnos išgyvena ten, kur beveik nėra miškų ar kitų želdinių. Čia jos daugiausia tenkinosi kalnuose esančiais mažais žemaūgiais miškeliais, bet kalnai nuo stovyklos buvo toli. Kartais iki jų eidavau ir grįždavau atgal pėsčiomis užtrukdamas daug laiko ir eikvodamas jėgas, kartais pavėžėdavo ekspedicijos mašina. Norom nenorom teko taikytis prie kitų dalyvių vykdomų tyrimų, jiems talkinti.
Dienoraštis
1983.07.06
Po sunkios vakarykštės kelionės šiandieną švarinomės, tvarkėmės, ilsėjomės arba žvalgėme apylinkes. Stacionaras buvo įsikūręs somono pakraštyje esančiame mokykloje-internate, kuriame vasarą mokinių nebuvo. Dabar jame gyveno dalis ekspedicijos dalyvių, buvo ruošiamas valgis, čia ir maitinomės. Už internato tvoros eilėmis stovėjo keliolika brezentinių palapinių. Jose gyveno ekspedicijoje dalyvaujantys mongolų studentai. Vienoje tokių palapinių apsigyvenau ir aš. Aplinkui somoną per keliolika kilometrų buvo matyti truputį banguota, smarkiai išdžiuvusi stepė. Tolumoje palei horizontą driekėsi neaukštų kalnų grandinė.
1983.07.07
Šiandieną trise (aš, Gorelovas ir Diominas) išvykome žvalgybon link netoliese matomų kalnų. Juos pasiekę pradžioje visi vaikščiojome kartu, bet netrukus atsiskyrėme kas sau, sutarę po kiek laiko susitikti vietoje, kurioje kadaise buvo senasis somonas. Šiauriniuose kalnų šlaituose nedideliais lopinėliais augo neaukštų beržų ir drebulių bei įvairių krūmokšnių giraitės, kuriose laikėsi sibirinės stirnos. Bevaikščiodamas mačiau vieną stirną ir vieną stirniną. Radau keturis žiemą vilkų papjautų dzerenų likučius. Sprendžiant pagal skeletų išsivystymą, trys iš jų buvo jaunikliai. Iš paukščių gausiausi buvo plėšrūs paukščiai, – ereliai, pelėsakaliai, sketsakaliai, pastebėjau ir po keletą uolinių karvelių, alpinių kuosų, daurijos kurapkų. Kalnų viršūnėse stūksojo įvairių formų plikos uolos, o žemiau esantys šlaitai buvo daugiausia apaugę aukštomis žolėmis, kurių kilimai buvo išmarginti daugybės įvairiaspalvių žiedų. Ypač puikiai atrodė laukinės lelijos, Lietuvoje auginamos tik darželiuose.
1983.07.08
Šiandieną aš su Jurijumi, Diominu ir vairuotuju „viliuku“ išvažiavome į šiaurę nuo somono ieškoti karvių bandų ir nustatyti jose esančią beragių karvių dalį. Ši Mongolijoje dažna karvių anomalija dėl įvairių priežasčių domino genetikus. Aš šiame tyrime buvau tik kaip pagalbininkas. Bet man tas tiko, nes turėjau galimybę aplankyti tolimas įdomias vietas, kurių kitais būdais nebūčiau pamatęs. Per visą dieną apsilankėme dviejose toli viena nuo kitos esančiose piemenų stovyklose. Padedant piemenims karvės nedidelėmis grupėmis buvo pervaromos iš vienos vietos į kitą, o mes tuo metu atskirai skaičiavome raguotas ir berages karves.
Grįždami į stacionarą, pakeliui išsimaudėme Kerulene. Čia pat krante esančiame žvirgždyne aptikome senovinių žmonių veiklos pėdsakų, – titnaginių plokštelių ir atplaišų, kurios, matyt, atsirado gaminantis titnago įrankius. Radau peilio ašmenis ir strėlės antgalį primenančias plokšteles, daug mažesnių titnago fragmentų. Papietavę užvažiavome į už Keruleno esantį Bajan-Obo. Čia turėjome paimti, trejetą laukinės katės manulo jauniklių, kuriuos buvo sugavę kariškiai. Važiuodami atgal, matėme stirną patelę, aplinkui skraidė daug erelių jauniklių, du iš jų numušė prieš mus važiavusi kariškių mašina. Pradėjo lyti.
1983.07.09
Šiandieną vėl važiavome skaičiuoti karvių, jų bandose ganomose netoliese nuo Keruleno upės. Pasak karvių piemenų mongolų, beragės karvės auga ir duoda pieno taip pat, kaip ir raguotos, bet geriau žiemoja aptvaruose, nesibado ir nesužaloja viena kitos. Be to, kai kurie zootechnikai iš Ulan-Batoro teigia, kad beragės karvės atsparesnės žiemos šalčiams, mažiau numeta svorio, todėl siūlo išvesti beragių karvių veislę. Diomino tyrimo tikslas ir yra išsiaiškinti beragių galvijų paveldimumą, patvirtinti ar paneigti keliamas hipotezes. Pirmieji mūsų paskaičiavimai rodė, kad beragės karvės sudarė apie 10-15 procentų viso jų skaičiaus. Tumen-Cogto somone buvo dirbtinai sudarytos dvi beragių karvių bandos. Bet kaip įsitikinome, jos nebuvo grynos, – jose buvo ir raguotų karvių bei bulių.
Ryte netoliese pastatytais cilindriniais spąsteliais sugavome keturis Brandto pelėnus, kuriuos sušersime manulo jaunikliams.Du iš jų, patelė ir patinėlis, laikėsi puikiai, – ėdė mėsą, lakė pieną, bet trečias naktį padvėsė. Važiuodami skaičiuoti karvių, matėme šakalą, atrodo, jauniklį. Fotografavome erelio jauniklį lizde. Keruleno slėnyje viename būryje priskaičiavome apie pusšimtį gervių. Matėme ir pavienių jų porų su jaunikliais. Netretai gervės laikėsi greta besiganančių galvijų bandų.
1983.07.10
Iki pietų skaičiavome karves bandose esančiose už maždaug 25 kilometrų į pietryčius nuo somono. Perskaičiavome tris bandas ir apklausėme jų piemenis. Neaišku, kodėl Mongolijoje iki šiol nebuvo vykdoma beragių karvių selekcija, nors jos turi pranašumų prieš raguotas. Diominas mano, kad anksčiau čia buvo daugiau vilkų, nuo kurių raguotos karvės galėjo geriau apsiginti. Šią hipotezę reikia patikrinti.
Vakare stacionare buvo suruošta bendra vakarienė su somono valdžia ir studentais, oficialiai atidarytas stacionaro darbo sezonas. Stalai buvo papuošti spalvingomis kalnų gėlėmis, valgėme mongoliškus patiekalus, gėrėme mongolišką degtinę, šokome.
(Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.)
