1976 m. italų ekonomikos istorikas Karlas Čipola parašė trumpą satyrinį esė, kuris vėliau tapo žinomas pavadinimu „Pagrindiniai žmogiškosios kvailybės dėsniai“. Čipola į kvailumą pažvelgė beveik kaip ekonomistas: jį domino ne tai, kiek žmogus yra išsilavinęs ar protingas, o kokias pasekmes sukelia jo veiksmai. Iš to susiformavo penki dėsniai, kurie skamba ir kaip juokelis, ir kaip gana nemaloni žmonių stebėjimo išvada.
Pirmasis dėsnis: mes visada ir neišvengiamai nepakankamai įvertiname aplink mus esančių kvailių skaičių. Be to, Čipola sąmoningai atsisakė nurodyti bet kokį skaičių. Kad ir kokia didelė atrodytų kvailių dalis, jo nuomone, realybė vis tiek privers peržiūrėti įvertinimą ir jį padidinti. Ypač nemalonu, kai žmogus, kurį ilgą laiką laikėte protingu ir sveiko proto, staiga padaro kažką visiškai beprasmio.
