„Kur vata?”, – klustelėjo klasiokus Asta, nes pokario laikais sniegas ant eglutės imituotas vatos gabalėliais. Nesupratusi bendramokslių kikenimo priežasties, Asta jau garsiau šūktelėjo, kad girdėtų visi mokyklinę salę šventei ruošę mokiniai: „Kur vata?!” Driokstelėjęs garsus juokas privertė Astą parausti susivokus, kad tuos tris klausimo skiemenis galima kiek kitaip sudėlioti, ir
Leisti vaiką į privatų darželį ar gimnaziją, naudotis mokamomis medicinos paslaugomis, samdytis apsaugą, ir nesukti sau galvos dėl per visas siūles braškančio viešųjų paslaugų finansavimo. Puiku, kad yra žmonių, galinčių sau leisti tokį gyvenimo būdą, ir už viską mokančių iš savos kišenės. Ypač puiku, jei tam skiriami sąžiningu būdu pelnyti
„Bičiuliai, gegužės plenume mes išnagrinėjome išskirtinai svarbų klausimą – kovos su fašizmu ir jaunosios kartos patriotinį auklėjimą. Šiandieną tai yra lemtingas reikalas, nes rusiškai civilizacijai, rusiškam pasauliui, mūsų tūkstantmetei valstybei amerikiečiai ir „natovcai” paskelbė karą, siekdami sunaikinti. … Deja, fašizmo maras išaugo amerikiečių laboratorijose, ir kartu su „natovcais” jie nutarė
Klausant padejavimų apie lėšų stoką tai tam, tai kitam sektoriui, nejučia atminty atgyja satyrinio filmo „Dvylika kėdžių“ frazė „iš visur mes girdim aimanas“. Skundžiasi nepakankamu finansavimu mokytojai, policininkai, kelininkai, gydytojai ir kas tik netingi. Valdžia, kaip ir visos ankstesnės, biudžeto trūkumą sprendžia įprastu keliu – didindama biužeto deficitą, kitaip tariant,
Įdomu pasiskaityti jaunųjų istorikų ar praeities tyrinėtojų-analitikų straipsnius bei mokslinius darbus apie sovietmetį: net akyse jo nematę, arba tik šaltus naktipuodžio kraštus iš tų laikų prisimenantys „žinovai“ neretai paisto tokias nesąmones, kad nei juoktis, nei verkti nesinori, o tik pagrūmoti pirštu – „nebesvaičiokit!“. Visgi, tokių diletantų arba (ne)sąmoningų klaidintojų, sergančių
You must be logged in to post a comment.