Sovietmečiu įvairaus plauko avantiūristai ir aferistai tiesiog tarpo, be gailesčio maustydami patiklius ir naivokus piliečius. Papasakosime istoriją apie dar vieną netikrą „herojų”: sukčiautoją, apgaulės būdu gavusio „Auksinės žvaigždės“ apdovanojimą, likimą. Yra istorijų, kurios net praėjus daugeliui dešimtmečių, vis dar stebina vaizduotę. Viena iš jų – grynai odesietiška, su savitu koloritu,
Sutikite, kad vežimėlyje sėdintis sukriošėlis, dėbsantis pamišėlio žvilgsniu, anaiptol nėra panašus į tas stovylas, kuriomis kadaise buvo nusėta ne tik okupuota Lietuva, bet ir visa sovietų imperija. Bolševikinio stabo pamėklių mes sėkmingai atsikratėme, o kaip gi bandė atsikratyti jo paties artimiausi sėbrai ir net žmona? Sovietmečiu istorija, kurią papasakosime, buvo
(Tęsinys, ankstesnes dalis skaitykite čia.) Tundroje su čiukčiais ir šiauriniais elniais Keletas dienų praleistų tundroje buvo paskutinė mano buvimo Čiukčijoje dalis. Ji nesusijusi su ekspedicijos darbu, bet labai norėjau pabūvoti šioje tolimoje ir atšiaurioje žemės vietoje, apie kurią sudėti žinomos dainos žodžiai, – „ norėčiau nueit, kur melsvi ežerai, ten
Rusijos speudoistorikai liguistomis fantazijomis stengiasi pateisinti ne tik šiandienio imperijos vairininko nusikaltimus, bet ir tironiškų jo pirmtakų – Stalino, Lenino, net Ivano Žiauriojo vykdytus terorus. Atseit, „griežti buvo, tai jau griežti, bet teisingi”. Tiesa ta, kad visi rusijos, o ir kitų imperijų, valdovai nei kiek nesiskaitė su engiamais gyventojais. Nūdienėje
Tą rytą Šventoji tekėjo tykiai. Rugsėjo tirštas rūkas gulėjo virš vandens taip gausiai, kad atrodė – upė nebeturi krantų. Tik balsą. Kartkartėmis iš miglos atsklisdavo ančių pliaukšėjimas, kažkur toli barkštelėdavo dviračio grandinė, ir vėl viską užgoždavo tyla. Jonas stovėjo ant skardžio netoli Liudiškių ir žiūrėjo žemyn. Jam buvo septyniasdešimt devyneri.
You must be logged in to post a comment.