(Tęsinys, ankstesnes dalis skaitykite čia.) Tundroje su čiukčiais ir šiauriniais elniais Keletas dienų praleistų tundroje buvo paskutinė mano buvimo Čiukčijoje dalis. Ji nesusijusi su ekspedicijos darbu, bet labai norėjau pabūvoti šioje tolimoje ir atšiaurioje žemės vietoje, apie kurią sudėti žinomos dainos žodžiai, – „ norėčiau nueit, kur melsvi ežerai, ten
Rusijos speudoistorikai liguistomis fantazijomis stengiasi pateisinti ne tik šiandienio imperijos vairininko nusikaltimus, bet ir tironiškų jo pirmtakų – Stalino, Lenino, net Ivano Žiauriojo vykdytus terorus. Atseit, „griežti buvo, tai jau griežti, bet teisingi”. Tiesa ta, kad visi rusijos, o ir kitų imperijų, valdovai nei kiek nesiskaitė su engiamais gyventojais. Nūdienėje
Tą rytą Šventoji tekėjo tykiai. Rugsėjo tirštas rūkas gulėjo virš vandens taip gausiai, kad atrodė – upė nebeturi krantų. Tik balsą. Kartkartėmis iš miglos atsklisdavo ančių pliaukšėjimas, kažkur toli barkštelėdavo dviračio grandinė, ir vėl viską užgoždavo tyla. Jonas stovėjo ant skardžio netoli Liudiškių ir žiūrėjo žemyn. Jam buvo septyniasdešimt devyneri.
Seimo skaitykloje atidaroma Lietuvos žurnalistų sąjungos nario, fotomenininko Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Tremties vaikai – vilties vaikai“, skirta Gedulo ir Vilties dienai, Didžiųjų tremčių 85 metų sukakčiai paminėti. Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Tremties vaikai – vilties vaikai“ – tai dviejų dalių fotografijų ciklas, leidžiantis chronologiškai ir emocionaliai patirti nelengvą mūsų
1905 m. gegužės 13 d. prabangiame Kanų viešbučio „Rojal-Monto“ kambaryje buvo rastas negyvas vienas turtingiausių Rusijos imperijos žmonių – Savva Morozovas. Kulka krūtinėn nutraukė garsaus pramonininko ir mecenato gyvenimą. Jo mirties aplinkybės buvo tokios paslaptingos, kad ginčai dėl to, kas iš tikrųjų įvyko, tęsiasi iki šiol. Oficiali versija, kurią priėmė
You must be logged in to post a comment.