Mamai netikėtai iškeliavus Anapilin, taip ir nesužinosiu, koks stebuklas įvyko, kad sovietinio stygiaus sąlygomis gavo paskyrą Vakarų Vokietijoje(!) pagamintai kavamalei „Krups” (viena geriausių buitinės technikos markių). Neiškenčiu nepasigyręs, kad vokiška technika išties „neužmušama” ir puikiai veikia iki šiol, pupeles maldama gerokai smulkiau, nei konkurentė. Seneliui gavus kitą paskyrą – jei nežinote, kas čia per viena, tai skaitykit atidžiai – šįkart jau sovietų imperijai pagamintai kavamalei „Elvo” (nuotraukos dešinėje), galėjome didžiuotis abu namus aprūpinę anuomet būtinu prietaisu. Gera kava sovietmečiu (etalonu laikyta braziliška) buvo puikus atsvaras šlykštaus skonio erzacui, pavadintam „Kofeinyj napitok” („Kavos gėrimas”, rus.), o ir puikiai pasitarnaudavo rūpestingesniam mediko požiūriui suformuoti: na, ne kyšis gi, o dovana, tonizuojanti medikų budrumą, atidumą. Esame aplankę nemažai sovietmečio užeigų, tačiau dar nesu paminėjęs, kad absoliučioje daugumoje jų būta galingų kavamalių, čia pat sumaldavusių permatomame konteineryje buvusias pupeles, kurias barmenė supresuodavo specialiam inde, ir šutindama garais ruošdavo kavą.
Braziliška kava įprastai būdavo perkama (atsiprašau, suklydau – gaunama) nemaltų pupelių, tad kavamalė buvo tiesiog būtina, bent jau rankinė. Net viename geriausių sostinės restoranų – stilingajame „Senajam rūsy” interjerą puošė palei sienas išrikiuoti didžiuliai kavos pupelių maišai, skleisdavę fantastišką aromatą, o kur dar paslaptingas užrašas „BRASIL” – šalies, į kurią anuomet net nesvajota nukakti. Paskyras, kurias minėjau, dalino darboviečių profesinės sąjungos, gaudavę konkretų skaičių paskyrų įvairiai buitinei technikai, kurią sovietmečio pabaigoje praskydus imperijos sienoms, masiškai tįsdavo užsienin – dažniausiai Lenkijon – parduoti. Netruko „deficitu” tapti ne tik dauguma buitinės technikos, bet ir televizoriai bei kiti stambiagabaričiai elektronikos gaminiai. Grubiai tariant – išvežama buvo viskas, ką įstengta pakelti, tad buities prietaisai tapo „deficitais”.
Šios mūsų kelionės praeitin objektas – sovietinė buitinė technika, prieš keliasdešimt metų kukliai talkindavusi darbščioms šeimininkėms ir namų ruošoje, ir skanumynų ruošime. Neabejoju, kad dažnas turėjote vieną ar kitą prietaisą savo namuose, tad bus ką prisiminti, pakomentuoti, pašposauti. Bandysiu papasakoti apie jau archajiškos išvaizdos įrenginių paskirtį, gamintojus, populiarumą. Į higienai, sveikatai, rankdarbiams, meistravimui skirtus prietaisus šįsyk nesidairysime.
Dulkių siurblius „Audra” gamino vilniškė Suvirinimo įrengimų gamykla – viena didžiųjų pramonės įmonių sostinėje, buvusi prie Vingio parko (dabar toje vietoje ketinama įsprausti galingą prekybcentrį ir aibę „sugrūstukų”, nes vieta labai patrukli, netoliese Neris. „Audra-pufas”, kurio visi priedai susidėdavo į dangtį (galėdavo prisėsti iki 70 kg sveriantis asmuo), gamyklos firminėje parduotuvėje prie pagrindinio įėjimo kainavo apie šimtą rubliukų, o paprasta „Audra”, kurią ir matot nuotraukoje, buvo pigesnė. Siurblio apatinėje dalyje buvo storos medžiagos filtras, kurį tekdavo lauke išpurtyti ir iškratyti nešvarumus iš konteineriu buvusios apatinės dalies. Siurblys galingas ir negendantis, bet skleisdavo specifinį kvapą dėl dulkių tvaiko prisigėrusio filtro. Siurblio žarna nebuvo itin patvari (medžiaginė „Saturno” praktiškai netrūkdavo) ir neretai pertrūkdavo, tad trūkis buvo taisomas izoliacinės juostos pagalba.
Pusiauautomatinė skalbimo mašina „Evrika-3” buvo tikras išsigelbėjimas mažų butų gyventojams, o panašios į ją „Aurikos” lengvai važiuodavę ratukai leisdavo skalbyklę kyštelėti po stalviršiu ar kampan. Tokios skalbimo mašinos skalbinius išskalaudavo ir nugręždavo, tad buvo jau kokybiškai kitos kategorijos skalbyklė, nei primityvioji „bačka”-„Riga-8”, Latvijos pramonės gaminta iki pat sovietmečio pabaigos. „Aurikos” privalumas buvo neįkainojamas sovietinio suplanavimo butuose, kuriuose vieta skalbyklei apskritai nebuvo numatyta, o mobiliąją „Auriką” buvo galima nesunkiai pastumti po virtuviniu stalviršiu.
Kilnojamos elektrinės viryklės, kurių spiralė slėpdavosi viduje suriesto vamzduko, labai greit įkaisdavo, tad užsižiopsojus, verdama sriuba išbėgdavo į dubenį po vamzduku. Populiariausios buvo „Aktai” ir „Neva” markių viryklės, nepamainomos maisto ruošimo sodo nameliuose talkininkės. Beje, 1992-1993 metų sunkmečiu nesunkios ir paklausios viryklės buvo boginamos iš Rusijos pardavimui Lietuvoje.
Prie sienos tvirtinamos mechaninės virtuvinės svarstyklės puikiai pasitarnautų ir šiandieną, o ir dizainas ne kažin kiek keitėsi dešimtmečių bėgyje.
Sukdavęsis iešmas bei grotelės puikiai pasuponuoja, kad prieš mūsų akis kepimo krosnelė, kurios pagrindiniu elementu buvo tenas, skleidęs infraraudonuosius spindulius – nuotraukoje matome kepintuvą „Gurmanas”.
„Mikseriu” anuomet vadintas plaktuvas „Meteor” buvo universalus, tad galėjai keisti antgalius tiek maišymui (pvz. tešlos), tiek plakimui. Labai „deficitinė” prekė, nes kompaktiškas ir nesunkus, tad puikiai tikdavo boginimui į Lenkijos turgus.
Nepakeičiami tiek keliautojų, tiek sodininkų bei šeimininkų talkininkai – spiraliniai virintuvai nebuvo itin saugūs, bet labai populiarūs.
