„Kas ieško, tas visad suras!” – ne kartą pasiteisino šis, rodos, naivokas ir bravūriškas teiginys, tačiau būna ir taip, kad perliukas atsiranda pats. Taip nutiko man, lankantis malūne įsikūrusiam šeduviškiam restorane. Išsikalbėjęs su maloniu personalu apie būsimą apybraižą, skirtą vienam šlovingiausių Lietuvos restoranų, sužinojau apie išsaugotą atsiliepimų knygą. Ir ne bet kokią, o pildytą pirmųjų lankytojų „Užuovėjos” – taip oficialiai vadinosi užeiga, daugelio žinoma „Velnių malūno” pavadinimu. Vargais negalais išprašęs paskolinti šį stebuklingai išlikusį raritetą, nustebinusį daugel mačiusį jūsų kuklų gidą. Koks gyvenimo skonis ir sodrumas dvelktelėjo iš senesnės nei aš pats knygos! Savaime suprantama, restorane ne vien gira ar gaiva geriamos, bet ir šis tas stipresnio, mikliai sužadinančio kūrybinius sugebėjimus, bet visgi likau abstulbintas žmonių išradingumo, nuoširdumo, geranoriškumo, vaizduotės. Ir visa tai – laikais, kai už drąsesnį žodį galėjai smagiai gauti per kuprą nuo visa stebinčio sovietinio saugumo ar propagandos persisunkusių partinių funkcionierių.
Šiandieną tapo įprasta į sovietmetį žvelgti daltoniškai: vieni užsideda rožinius akinius, ir nebepastebi anuomečių blogybių, kiti vėpso pro bemaž nepermatomus juodinimo akinius, dergdami absoliučiai viską, įskaitant ir savo artimųjų gyvenimą. Ir vieniems, ir kitiems vargu ar verta dairytis į „Užuovėjos” atsiliepimų knygą, nes gyvenimas joje atsispindėjo būtent toks, koks buvo tikrumoje. Išvysime ir keistokas sovietinės ideologijos apraiškas, ir nuostabų režimo gniaužtų nepaisančių žmonių kūrybiškumą. Prieš leidžiantis į septintojo dešimtmečio laikus, noriu padėkoti šeduviškio restorano savininkei Jolantai Daukšienei už geranoriškumą ir pagalbą rengiant šią apybraižą. Tik priminsiu, kad Radviliškio kooperatorių malūne įrengtas restoranas anuomet buvo ne tik Lietuvos, bet ir visos sovietų imperijos novatoriška pažiba. Na, o dabar belieka prisiderinti aprangos stilių: aptemptos suknelės mieloms moterims, ir tokie pat palydovų kostiumai, nes tebevyrauja liekno ir raumeningo kūno mada.
Vilniaus autobusų parko darbuotojai lankėsi malūne Kūčių vakarą, ir to nepabijojo įrašyti, nors sovietmečiu Kūčios nesiderino su pirštu ateizmu.
Latvių keliautojų grupės vadovas paliko įrašą anuomete valstybine kalba, nors dauguma latvių rašydavo gimtąja.
Dar vienas braliukų atsiliepimas su meniniais elementais.
Padėką malūno restauracijos ir pritaikymo maitinimo įstaigai autorius Stasys Prikockis susilaukė kurso draugo padėkos.
Iš kelių miestų susirinkę draugai paliko menišką atsiliepimą.
Klaipėdos uosto darbuotojai surašė gražų atsiliepimą, nepamiršdami ir jūreiviško simbolio – inkaro.
Belieka tik spėti šio įrašo autorių: japonas, korėjietis, vietnamietis? Malūne lankydavosi turistų grupės iš visos sovietų imperijos bei užsieniečiai.
Latviukai iš Siguldos savąjį atsiliepimą padabino originaliu piešiniu.
Estų turistai įrašė padėką po kartvelų atsiliepimu.
Inžinierius iš Taškento (Uzbekija), matyt, nujautė, kad uzbekiškai vargu ar kas suskaitys, tad įrašė padėką rusiškai, bet papuošė ją piešinuku.
Palinkėjimą traukti lietuviškas dainas „Užuovėjos” lankytojas įrašė 1967-ų pabaigoje, o kaip šiandieną jis tiktų LRT radijo redaktoriams…
Kauno konstravimo biuro darbuotojai, kaip ir dera išprususiems konstruktoriams, įrašė kaligrafiškai gražų atsiliepimą, kiekvienam pasirašant.
Sėkmės ir kaukazietiško ilgaamžiškumo palinkėjo Stavropolio krašto kooperatoriai.
Originalų atsiliepimą surašė Kauno moksleiviai, nepamiršdami įdomios kompozicijos piešinio.
Šeduviškio restorano knygoje esama visko: piešinių, eilių, pakilių emocijų, nuoširdžių palinkėjimų: štai jis, tikrasis anuomečio žmogaus pasaulis.
Dailiai sueiliavo ir meniškai užrašė atsiliepimą braliukai iš Jelgavos – vartotojų kooperatyvo kolektyvas.
Apsilankyti Šeduvos malūno restorane „Užuovėja” mums padėjo pirmoji šios užeigos atsiliepimų knyga ir p. Jolantos Daukšienės geranoriškumas.
