Mažiau nei mėnuo skiria dvi Lietuvai ir kiekvienam mūsų brangias datas – (1918-ų) Vasario 16-ą ir (1990-ų) Kovo 11-ą. Gerokai menkiau prisimename nei kiek ne mažiau prasmingą 1993-ų rugpjūčio 31-ą. Vienas-kitas galbūt net surauksite kaktą, bandydami prisiminti, kuo gi ypatinga buvo ta 31-oji? Tai diena, kurią galutinai atsikvėpėme nuo okupacinės kariuomenės pavojaus, nes tądien jau Rusijai pavaldi, bet tvoskianti sovietmečiu armija galutinai išsinešdino iš Lietuvos. Iki dienos, kol atsikratėme gausios ir pusalkanės nusmuktkelnių gaujos, skambiai pasivadinusios armija, mūsų valstybingumo ateitis buvo labai trapi, nors tai stengėmės neparodyti, įvertindami ir anuomet dar labai kukliai ginkluotą Lietuvos kariuomenę.
Tirštai, labai tirštai sovietmečiu Lietuvoje buvo pridergta sovietinės armijos dalinių, vienas prie kito jie spietėsi šalia manosios Mamos gimtųjų kraštų Suvalkijoje. Dabar Kazlų Rūdos apylinkėse įsikūrę Lietuvos kariuomenės daliniai, o kadaise važiuodamas mišku prie Kazlų Rūdos, skaitydavai okupacinės kariuomenės sukergtus pavadinimus: „Tankodrom” („Tankų poligonas”, rus.), „Aerodrom” („Karinis oro uostas”, rus.). Žemė apylinkėse drebėdavo, kai iš požeminių angarų kildavo sovietiniai naikintuvai, sykis nuo sykio driokstelėdavo tankų ir pabūklų šūviai poligone, o visoje pakelėje stypsodavo lentelės, draudę eiti į mišką. Puikiai pamenu, kaip kadaise, kokiais 1992-ais ar 1993-ais, vasarą pėdindamas keliu iš Kazlų Rūdos, pamiškėje išvydau sovietinis (tiesa – jau Rusijos) kariaunos driskius, kurie, pamatę žmogų, it žiurkės nėrė slėptis miškan – matyt, kažin kokias šunybes buvo sumanę praeiviui pakelėje iškrėsti, bet nesiryžo ar nesugebėjo, nes būčiau kaip šiltą vilną sutvarkęs nusmuktkelnius neūžaugas.
Prisimindami sovietinių vadukų biografijas bei jų sugebėjimus itin nevykusiai „vairuoti” ištekliais turtingą – tai nereiškia klestinčią – šalį, mes dar mažokai peržvelgėme antrąją sovietų imperijos duobkasę – milžinišką ir ėdrią „oboronką” („Gynybinį kompleksą”, žarg. rus.), svariai prisidėjusią prie sovietijos žlugimo. Šįkart aplankysime tik vieną išsipūtusio ir neveiksmingo sovietų imperijos gynybinio komplekso dalelę – aukštąją karinę mokyklą Vilniuje, mano gimtajame Antakalnyje. Pažintį su šia smegduobe pradėkime nuo titulinės nuotraukos analizės – vargu ar surasite kitą tokią, idealiai atitinkančią sovietinės kariaunos esmę. Apsmukusiais kerziniais batais apsiavę kursantai prie stendo su žvaigžde imperijos sotinės vietoje ir užrašu „CCCP” („SSRS”, rus.): „Nesvarbu, kareiva, kur tau teks tarnauti ir gyventi, nes „tavo adresas – ne namas ir ne gatvė, tavo adresas – Sovietų Sąjunga”.
Aukštoji karinė mokykla Vilniuje įkurta jau pokariu, stiprinant stalininio režimo represinį aparatą prieš lietuvaičius – „buržuazinius nacionalistus”. Nuotraukoje matome ginkluotą mokyklos kursantų govėdą, žengiančią pro partinių funkcionierių tribūną sovietinės demonstracijos metu.
Mūsiškis karinio pasirengimo mokytojas, majoras Navickas, kiekvienoje karinės rengybos pamokoje primindavo, kad „aukštoji karinė mokykla skiria mūsiškei mokyklai vieną vietą be stojamųjų egzaminų”, tik lietuvaičiai šios skylės vengė, it nelabasis bažnyčios. Turėjome progą pabendrauti su keliais karinės mokyklos kursantais, kai šie dalyvavo mums privalomuose karinės rengybos mokymuose – pėdinome į juos antakalniške Saulės gatve, kol priėjome Sapieginės kalvas. Sugulę atokaitoje ant pievutės, persimetėme keliais sakiniais su kursantais, kurie prigrasino šiukštu nestoti į jų aukštąją mokyklą, mat joje prastas karinis parengimas ir menka bendravimo kultūra (lyg tokios sovietinėje kariuomenėje apskritai būta…). Štai tokia būtų buvusi ta „viena vieta be stojamųjų egzaminų” – panaši į vietą, kurią visi, priklausomai nuo lyties, uoliai dengiame kelnėmis arba sijonu.
Vilniškės aukštosios karinės mokyklos kursantai noriai dalyvaudavo sovietiniuose paraduose.
Intelekto nesužaloti kursantai prie „Vilniaus aukštosios vadovaujančiosios grandies priešlėktuvinės gynybos radioelektronikos mokyklos”.
Dešimtmečius nesikeitusi – neperrengsi juk milžinišką minią – sovietinės armijos apranga labiau priminė nykią parodiją, o ne karinę uniformą.
Sovietmečiu piršta „tradicija”: prie sovietinių simbolių – šįsyk prie monumento sovietinių karių kapinėse Vilniuje – budi lietuvaitė ir kursantas.
Priesaiką duodančio kursanto bei jo tarnybos draugų apranga verta gailesčio vien dėl persenusios ausinės kepurės, armijoje vadintos „pyžiku”.
Juokingas įrašas šalia šios nuotraukos: „Studijų pirmūnui mokyklos vadovas įteikia mokyklos baigimo dokumentą ir paskyrimą tarnybai Urale”…
Priesaiką mokyklos kursantai duodavo sovietiniams kariškiams „brangiose” vietose – prie paminklų Leninui arba generolui I.Černiachovskiui.
Po priesaikos davimo būsimieji sovietiniai kareivos susispietė už paminklo I.Černiachovskiui – šiuos ginklus jie galėjo atsukti ir prieš mus.
Susirinkusius į konferenciją karinės mokyklos dėstytojus džiugina šiurpus sovietinio kario pavaizdavimas, puikiai tinkantis vaikams gąsdinti.
Propagandinėje nuotraukoje laikraštyje matome džiugius ir besišypsančius kursantus, bet tikrovė buvo gerokai kuklesnė.
Karinės mokyklos teritorijoje Antakalnyje stūksojo Lenino biustas, kurio nuotraukas kursantai labai mėgo panaudoti atminimo albumų rengimui.
Aukštoji karinė mokykla užėmė milžinišką teritoriją vilniškiam Antakalnyje – jai buvo atiduotas ne tik visas Sapiegų rūmų kompleksas, bet ir vienuolynas šalia šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, tad važiuodamas pro šalį, galėdavai pro atvertus langus pamatyti dviaukštes lovas.
Tiek sovietiniai kariškiai, tiek partiniai šulai mėgo pasibuvimus kartu, tad nuotraukoje matome mokykloje besilankantį susenusį A.Sniečkų.
Puošnia karinės mokyklos vėliava neišeidavo pridengti klestinčius neūkiškumą, vagiliavimą, sąstingį, apsileidimą.
Kursantų estradinis ansamblis labiau primena ne linksmą kolektyvą, o laidotuvėse grojančius jauniklius.
Vilniaus karinę mokyklą retsykiais vizituodavo aukšto rango sovietiniai kariniai pūzrai.
Vienintelė sritis, kurioje sovietų imperija bandė konkuruoti su civilizuotomis valstybėmis – „oboronkos” technika, dažniausiai nusižiūrėta užsienyje.
Pratybose kursantai „pramogaudavo”, prie radijo lokatoriaus pririšdami katiną: įjungtus lokatorių, gyvūno kailį nupūsdavo it vėju. Sadizmas džiugino.
Kursantams buvo privalomi fizinės ištvermės pratimai bei jos patikros, nors dažnas dėstytojas nebūtų pajėgęs dešimtį atsispaudimų padaryti.
Lietuviai itin retai pasirinkdavo sovietinio karininko karjerą.
Inspektuoti mokyklą atvykę pilvočiai, rodos, nelabai ir klauso besistengiantį pasakoti karininką.
Sovietiniams kursantams galime pasakyti vienintelį pagyrimo žodį: į 1991-ų sausį kareivų vykdytą smurtą jie nesivėlė.
Sovietinėje mokykloje vargana buvo viskas – maistas, apranga, pastatai – nes vagiama buvo iš širdies.
Belieka tik nuoširdžiai pasidžiaugti, kad didžiulę ir alkaną, bet iki dantų ginkluotą kareivų gaują „priglaudė motina Rusija”.
Pabuvoti atšiaurioje ir atgrasioje sovietinės karinės mokyklos tikrovėje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
