Įdomu pasiskaityti garbių analitikų, ekspertų, žinovų, tyrinėtojų svaičiojimus apie tą ar kitą iš praeities šiandienon atkeliavusį objektą, kurį jie pažįsta tik iš nuogirdų. Taip ir apie pusamžį Vilniaus universamą, anuomet vadintą „univermagu”, vis pasirodo įvairių prasimanymų bei fantazijų. Vienąsyk ir nevisam laikui – tikrieji „žinovai” tikrai neperstos skleisti diletantiškas erezijas – bandysim tarti tiesos žodį apie žinomiausią sovietmečiu Vilniaus parduotuvę. Sužinosim, kas projektavo, kokie statybiniai sprendimai, kuo joje prekiauta, kodėl buvo fantastiškai populiari, kokios paslaugos teiktos šalimais, kodėl šalia išdygo du skirtingo lygio viešbučiai, ko trūko dar didesniam VCUP’o žinomumui ir t.t. Taigi, pradėsim nuo oficialaus „univermago” pavadinimo – Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė, sutrumpintai VCUP, tad didelė raidė „U” – „universalinės” užuomina – dominavo prekybos centro logotipe. Visų sostinės vaikiščių fantazijose dominavo atsiradusi nauja atrakcija – galimybė pasivėžinti VCUP’o ekskalatoriais, iki tol nematytais.
VCUP’o ir paslaugų komplekso projektas parengtas 1970-ais, o jau 1974-ais duris atvėrė universamas, dar po metų – buities paslaugų kompleksas.
Vaikštinėdami Vilniaus praeityje, į būsimojo „univermago” apylinkes jau buvome užklydę, kai skaičiavome sovietinių buožgalvių nušluotas koplytėles. Įrengiant pėsčiųjų promenadą vietoj Ukmergės gatvės, anuomet besidriekusios pro šv. Rapolo bažnyčią, buvo sunaikinta ir kryžių nešančiojo Kristaus koplytėlė prie Kalvarijų gatvės, nukastas kalnelis, ant kurio koplytėlės būta. Nepasigailėjo projektuotojai ir šv. Rapolo bažnyčios klebonijos, nors tiek koplytėlė, tiek klebonija galėjo būti paliktos, tačiau užsimota tiesti plačią promenadą, kuri jau jokiu būdu negalėjo įsiterpti tarp sakralaus paveldo. Projektuotojus bei statybininkus verta pagirti bent už tai, kad promenada įrengta kokybiškai – atlaikė bemaž pusę amžiaus – iki šių dienų. Nesenai ten lankydamasis, turėjau uoliai žiūrėti, kur statyti koją, kad neišsisukčiau ją dėl suklypusių, niekada neremontuotų šaligatvio plytelių: sostinės valdžia iki šiol tenkinasi sovietmečiu įrengtu grindiniu, uoliai tą sovietmetį peikdama, ir kasydamasi ne galvą.
Iki tapdama „Vaikų pasauliu”, brolių Jablkovskių parduotuvė pabuvo ir Universaline parduotuve, vėliau šį titulą iš jos perėmė naujasis „univermagas”.
Pradėsime nuo statybinių reikalų, pavardydami kelias universamo ir viso komplekso charakteristikas. Buities kompleksą sudarė keturi dviaukščiai ir triaukščiai korpusai, supantys 330 vietų „Turisto” viešbutį (1975 m., arch. J.Šeibokas). Patalpų funkcinis išdėstymas racionaliai paprastas: pirmajame aukšte priimami klientai, kituose įrengtos darbinės patalpos. Korpusai jungti centriniu vestibiuliu, įrengta 300 vietų salė ir valgykla. Senojoje dokumentikoje (svetainėje e-kinas.lt paieškoje įveskite žodį universalinė, ir išvysite trumputį parduotuvės statybos vaizdo įrašą) užfiksuota tai, kas akivaizdu kiekvienam – pastatų konstrukcija yra surenkamojo gelžbetonio karkasas, tvirtas ir ilgaamžis. Apdaila – lietuviškas dolomitas. Dėka mobilių pertvarų, didžiąsias patalpas – salę, fojė, valgyklą ir vestibiulį – buvo galima transformuoti į vieną didelę erdvę. Komplekso architektūra (autoriai architektas A.Nasvytis ir inžinierius-konstruktorius V.Milvydas) 1977-ais įvertinta SSRS Ministrų tarybos premija.
Profesionalūs ir talentingi siuvėjai ir anuomet galėjo dailiai aprengti kiekvieną moterį, tik viena bėda buvo – tam reikėjo ne tik „ilgo” rublio, bet ir blato.
Visgi pirmoji duris atvėrė universalinė parduotuvė, 1974-ų vasarą joje dirbo 330 žmonių, po gero dešimtmečio jų skaičius padidėjo iki 400. Universamas suprojektuotas pasinaudojant šlaito peraukštėjimu: nuo upės pusės patenkama į pirmąjį aukštą, nuo buities komplekso – į trečiąjį. Prekybos centrą 1970-ais suprojektavo architektai Z.Lianzbergis ir V.Vielius, bei inžinierius-konstruktorius Č.Gerliakas. Pastate yra penki aukštai, keturios prekybinės salės, bendras plotas viršija 15 tūkstančių kvadratinių metrų – tuomet tai būta didžiausio prekybos centro Baltijos šalyse. Pirkėjams neteko vargti lipant laiptais, nes įrengti brangūs ekskalatoriai, kurių kiekvieną prižiūrėjo darbuotoja, sėdinti ekskalatoriaus apačioje. Pastatas irgi gelžbetoninio karkaso, interjeras padailintas lietuvišku dolomitu, neapkrautas jokiais dekoratyviniais niekučiais. Sovietmečio pabaigoje metinė VCUP’o apyvarta viršydavo 110 milijonų rublių, parduotuvės kolektyvas daugsyk pelnė įvairius maskolinės sovietinės valdžios apdovanojimus.
„Lietuvos” viešbutis iškilo šalia VCUP’o gerokai vėliau, o solidus buities paslaugų kompleksas bei viešbutis „Turistas” statyti bemaž kartu.
Taigi, Ukmergės gatvei tapus plačiu pėsčiųjų taku, imtasi prekybos ir paslaugų komplekso statybos. Universamas neabejotinai buvo šios naujovės epicentru, tačiau ir greta įsikūrusiame paslaugų komplekse atrakcijų netrūko. Siuvyklos, kirpyklos, muzikos kursai, aviabilietų kasos (atidarytos 1975-ais), paauglius ir vaikus masinę žaidimo automatai (ech, kiek 15-os kapeikų monetų ten palikta…) ir aibė kitų paslaugų tiek vilniečiams, tiek gausiems „Turisto” viešbučio svečiams. Susivienijimas „Buitis” anuomet Lietuvoje teikė daugiau nei 600 įvairiausių paslaugų, o kiek jų būta universamo kaimynystėje jau vargu kas ir bepamena, bet dirbo ten aukštos kvalifikacijos meistrai. Buities paslaugų komplekse tada dirbo pusė tūkstančio žmonių, jo plotas net 7400 metrų, greta buvo įsikūrusi tuometė Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerija.
Prie VCUP’o nuolat rikiavosi aibė autobusų, atvežusių apsipirkti ir lietuvaičius, ir gausius turistus iš sovietinės imperijos užkaborių.
Šiandieną paistoma, kad prekybos ir paslaugų kompleksas, atseit, nesusilaukė tokio populiarumo, kokio tikėtasi, kad jį buvo sunku pasiekti iš centro ir t.t. Visiški tauškalai! Universamą tiesiog šturmavo minios pirkėjų – tiek vilniečių, tiek turistų, nes būtent VCUP’e buvo galima įsigyti geidžiamiausių prekių, netrūko ir užsienietiškų, žodžiu – „deficito”! Reikalai būtų dar sėkmingesni, jei būtų anksčiau pastatytas pėsčiųjų (Baltasis) tiltas, kurio atramas jau matome 1989-ais vykusios oro balionų fiestos dokumentikoje. Deja, dėl užklupusio sunkmečio baigtas statyti tik 10-o dešimtmečio viduryje. Nekalbėsime apie sovietmečio finalą, kai iš pat ryto prie universamo parduotuvių susiburdavo minia, vėliau atodavusi į ilgas eiles prie tebeveikiančių prekybos skyrių, nes visuotinis stygius buvo šluote iššlavęs daugumą parduotuvių, prekėms nenutrūkstamu srautu riedant į Lenkiją vertelgų terbose.
Senoji dokumentika primena solidaus prekybos centro atidarymą.
Pamenate, kaip pasakojau jums apie atvykėlių iš Centrinės Azijos būrius, abejingu veidu besiklausiusius ekskursijos apie šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios grožybes? Kasdien ne vienas ir ne dešimt autobusų turistų atvykdavo Vilniun, ir visų jų programoje buvo vienas nepajudinamas objektas – universalinė parduotuvė, po kurio laiko apkūnios tetulės ėmė siaubti ir Žirmūnų daugiaaukštyje įsikūrusį „Gandrą”, prekiavusį vaikiškais drabužėliais, vežimėliais ir kitomis prekėmis vaikams. Daugiavaikės mamos iš Azijos kišlakų bei aūlų pirkdavo ne trejas, o trisdešimt lietuviškų pėdkelnių savajam nusmuktkelnių būriui. Šluodavo lietuviškas prekes atvykėliai ir universame, visgi kai kurias – ypač importines – ne kiekvienas įpirkdavo (t.t. ir lietuvaitis). Anuomet buvau aistringas žvejybos mėgėjas, tačiau japoniška teleskopinė meškerė už beveik šimtą rublių – pusę anuomečio vidutinio atlyginimo – man buvo neįkandamas. Manote, kad niekas jų nepirko? Pirko, kaip pirko ir kitas fantastiškai brangias užsienines prekes, o štai kokybiškos, šilku siuvinėtos šlepetės iš Kinijos (kokybiškos, patikėkit!) tekainavo šešis rublius, ir tarnavo gerą dešimtmetį – kinams kadaise buvo gėdą gaminti akivaizdų broką, šiandien vadinamą „žemesne kokybe” ir gausiai tįsiamą Lietuvon.
1983-ais viešbutis buvo tik baigiamas, o gyvenimas universame jau senai virė. Prekės demonstruotos ir sumaniai aplink kolonas įrengtose vitrinose.
Ilgokai užtruktų pasakojimas apie tuometį universamo asortimentą, kuris ėmė sparčiai menkti gorbačiovinės „perestroikos” („pertvarkos”, rus.) metais, kai šiek tiek atsivėrus sienoms, Lenkijon ėmė riedėti viskas, ką tik apsukrūs vertelgos sugebėdavo pakelti: pradedant sunkokais Šiaulių „Tauro” televizoriais, ir baigiant auksiniais papuošalais. Sumanę susituokti (beje, sumanymas buvo sėkmingas, ir įgyvendinamas jau 33-ius metus), gavome taloną-kvietimą sutuoktuvinių žiedų įsigijimui „liudgiryje” buvusioje „Eglėje”, kurią iš pat ryto apspisdavo bilietus Lenkijon jau nusipirkę vertelgos. Gavome ir kvietimus apsipirkti jaunavedžių salone universamo, berods, trečiajame aukšte – nuo apatinių rūbų, iki patalynės ir daugybės kitų prekių, kurių buvo galima pirkti ribotą kiekį. Džiaugėmės kokybiškomis ir dailiomis prekėmis, kurių nemaža dalis buvo importinės: pvz. apatiniai rūbai – indiški, tačiau ne „skysti”, o puikiai pasiūti, tvirti, dailūs. Asortimentas salone buvo toks puikus, kad anuomet paplito fiktyvių santuokų „mada”, siekiant apsipirkti salone jaunavedžiams, ir, savaime suprantama, paskui visas įsigytas gėrybes perparduoti. Jau prie salono ir mes sulaukėme gudriaveidžių moterėlių pasiūlymų už atlygį nupirkti joms tą ir aną, jei mums kurios nors prekės nėra reikalingos, ir neketiname jų sau įsigyti. Pasiūlymo atsisakėme.
Iki šiol pamalu orą universame 1980-ais pirktais svarmenimis, o sovietmečio „žinovai” pamala šūdą žiniasklaidoje, nes dažnas apie seksualumą sovietmečiu rašantis „ekspertas” anuomet dar nebuvo patyręs erekciją. Nemažiau pasakų tenka išgirsti apie VCUP’ą, kuriam buvo lemta išlikti. Visgi, Justino Marcinkevičiaus sumanyto personažo – Baltojo metraštininko – žodžiais tariant, „prakeiktas amatas – tikrovę liudyt”. Tą visuomet ir darysiu.
Apsilankyti Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
