Ar brangūs buvo? Viskas, bičiuliai, pažįstama lyginant: paprasčiausias sportinis kainavo 98-is, geresnės komplektacijos ir daugiau bėgių turintis – 120-imt, o skirtas lenktynėms asfalto trasose „siaurapadangis” – visus 140-imt. Minimalus atlyginimas anuomet buvo 60-imt, o vidutinis apie 100-ą, tad palyginti dviratės transporto priemonės kainą su juo galite patys. Tiesa, vaikiškas triratukas kainavo pigiau – nuo 30-ies, o „kolchozu” („kolūkiu”) pramintas rėminis dviratis be bėgių kaštavo pusšimtį. Beje, būtent šie tvirti ir nereiklūs dviračiai buvo populiariausi, nes anaiptol ne kiekvienas kolūkietis galėjo sau leisti motorinį dviratį, smagiai įpukšėdavusį į kalniuką. Lietuvoje sportiniai dviračiai, kuriuos minėjau pradžioje, gaminami nebuvo, bet šiauliškės įmonės „Vairas” gaminti „Ereliukai” ir „Kregždutės” buvo beveik kiekvienuose namuose, nes tai buvo pirmieji paauglystės dviračiai iki persėdant ant suaugusiems skirtų. Ratuotas draugas buvo bene smagiausias būdas praskaidrinti kuklią anuometę buitį, nes rimtesnę transporto priemonę – automobilį, motociklą ar bent motorolerį – galėjo sau leisti anaiptol ne kiekvienas. Tiesa, tuomet nelabai žinota, kas yra toji dviračio spyna, tad prie parduotuvės dviračiai būdavo paliekami atrėmus į pastato sieną, nes jų vagystės pasitaikydavo retokai, nors jų ir būta. Šįsyk noriu pasikviesti jus dar vienon kelionėn į praeitį, kurioje sužinosime apie anuomečius triratukus bei dviračius ir jų priežiūros bei eksploatavimo ypatumus.
Vaikišką triratuką ar dviratuką būdavo galima įsigyti žaislų parduotuvėse, maniškį tėvai nupirko „Vaikų pasaulyje”.
Mažiausiems skirti triratukai būdavo pilnaviduriais ratais.
Mažųjų triratukas kainavo 30-40 rublių, ir buvo įperkamas dažnai šeimai.
Toks triratukas turėjo didesnį rėmą, nes buvo galima jį transformuoti į dviratį.
Vaikams skirti triratukai ir dviračiai buvo populiari ir ne deficitinė prekė.
Anaiptol ne kiekvienas triratukas tikdavo mažiausiems.
Dviratis anuomet buvo geriausias vaikystės draugas ir smagiausia pramoga, tad labai saugotas.
Šiauliškė įmonė „Vairas” gamino paaugliams skirtus „Ereliuką” (nuotraukoje ) ir „Kregždutę”.
Šiauliečių gaminti dviračiai džiugino paauglių širdis.
Populiariausiu dviračiu buvo vieną bėgį turėjęs rėminis dviratis „kolchozas”, mėgtas kaimo vietovėse.
Dažno kolūkiečio svajone buvo motorinis dviratis, padėdavęs įveikti statesnes įkalnes.
Turintys automobilį mėgo sudedamus dviračius „Aist” („Gandras”), „Minsk” („Minskas”), „Desna” – dažnas jų gamintas Gudijoje.
Sportinių dviračių išvaizda buvo gana panaši į šiuolaikinių.
Sportinis dviratis buvo kiekvieno jaunuolio svajone ir siekiamybe.
Dviračius ir jų sportą rimtai populiarindavo žiedinės dviračių lenktynės miesto gatvėmis (Lazdynai, Vilnius, 1977 m.).
Žiedinės lenktynės Vilniaus gatvėmis buvo rengiamos reguliariai, šios – anuomet apynaujų Lazdynų gatvėmis.
Dviračių sporto populiarinimui rimtai pasitarnavo ir Klaipėdoje pastatytas trekas (9-o deš. pab.).
Lietuvių trekininkai skynė pergales ir tarptautinėse varžybose.
Taip atrodė lenktynės dviračių treke, kurių senokai nebematome.
Dviračių taisyklų anuomet buvo viena-kita, tad taisyti tekdavo pačiam, naudojantis tokiais raktais.
Kartu su dviračiu gaudavai štai tokį universalų raktą.
Šiauliuose būdavo rengiami velomobilių konkursai (9-o deš. vid.)
Lietuvaičiai mielai pirko Šiauliuose ir Gudijoje pagamintus dviračius, pasižymėjusius patvarumu ir paprastumu.
Apsilankyti lietuviškos būties praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
