Atvykėlių čia ne tiek, kiek prie Vavelio pilies Krokuvoje, kur, rodos, gali sutikti turistus iš viso pasaulio: ir apsimuturiavusias arabų pasaulio moteriškes, ir žydą-ortodoksą ilgais garbiniuotais plaukais ir plačiabryle kepure, ir nedidukus azijiečius, ir smalsius lietuvaičius. Gdansko (o daugelį amžių – Dancigo) senamiesčio pašonėje išstypusį bokštą apspitę gerokai mažiau turistų, nei karališkąjį Vavelio kompleksą. Beje, visai veltui susidomėjimas kuklesnis, nes paganyti akis yra į ką ir šiame, buvusio kalėjimo, komplekse, ir netruksiu jus tuo įtikinti. Prieš ropšdamiesi į bokštą žavių panoramų apžvalgai ar įspūdingai ekspozicijai apie miesto prikėlimą iš pelenų po Antrojo pasaulinio karo audrų, pasidairysime barbakano komplekso kieme, o jau tik po to prisiminsime mūsiškę viešnagę pas Dancigo budelį – vilniškio draugužį. Iš restauratorių prikelto bokšto išvysime ir Gdansko rotušę, kurioje irgi ropštėmės į pusšimčio metrų aukštį, pamatysime ir gotikos didžiūnę šv. Marijos katedrą – ryškią senamiesčio dominantę, bet pirma pasidomėkime kalėjimo bokšto istorija.
Tokį Dancigo kalėjimo bokštą matė dailininkai XVI-XIX amžių tėkmėje.
Kalėjimo bokštas (vok. Stockturm) – pastatytas kaip viduramžių Dancigo pagrindinio miesto įtvirtinimų dalis. Kartu su kalėjimu ir juos jungiančiu vadinamuoju „kaklu” jis sudaro Ilgosios (Dluga) gatvės prieangį-barbakaną. Pradėtas statyti 1379-1382 m. XVI a. pradžioje buvo perstatytas; antroje pusėje, išplėtus žemės įtvirtinimus ir jų pagrindinę liniją perkėlus į Aukštutinių vartų lygmenį, neteko gynybinių funkcijų. 1596-1597 m. prie jo buvo prijungti budelių namai, taip suformuojant kalėjimo pastatų kompleksą. Pirmajame bokšto aukšte buvo specialūs „gedulo rūmai“ (Trauerstube) su langais į Longmeno vartus, kuriuose paskutines tris savo gyvenimo dienas buvo kalinami nuteistieji mirti. Ant jo sienų išliko kelios dešimtys nuteistųjų paliktų užrašų (dažniausiai fragmentais), dažniausiai vardai su datomis. Vienas iš šių mirties bausme nuteistų karių buvo identifikuotas: tai Hansas Krumbekas, kuris 1627 m. spalį (per 1626-1629 m. lenkų-švedų karą) užmigo savo poste per naktinę sargybą ir karo lauko teismo buvo nuteistas mirties bausme. 1600 m. savivaldybėje liko trys kalėjimo pareigūnai (vyriausiasis prižiūrėtojas, furtianas ir kriminalistas, kuris tiesiogiai saugojo ir prižiūrėjo kalinius), o jiems talkino savi patarnautojai.
Antrame bokšto aukšte buvo „Liūto“ celė , trečiajame aukšte – kamera „Vienaragis“ (abi skirtos kareiviams), ketvirtajame ir penktajame aukštuose – dvi neįvardytos kameros. Jungiamajame koridoriuje tarp kalėjimo bokšto ir katedros pirmame aukšte buvo kameros „Pelėda“, „Ratai“ ir „Fortūna“, pirmame aukšte – „Bulius“, „Kiaulė“, „Varnas“, „Vilkas“ ir „Avinas“, antrame jungiamojo koridoriaus aukšte – dvi lentinės kameros, skirtos kareiviams. Kartu su Katovinėje esančiomis kameromis „Lapė“, „Kiškis“ ir „Abelio ir Kaino žmogžudystė“ bei nežinomos vietos (galbūt neseniai atrasto požemio po Katovine, esančio Aukštutinių vartų pusėje) kameromis „Kiaulė“ ir „Viperio urvas“ visą kompleksą sudarė 19 kamerų, nors jų galėjo būti ir daugiau. Yra daug požymių, kad kameros nebuvo apšviestos ir šildomos (yra išlikę nemažai pranešimų apie kalinių galūnių nušalimų gydymą), kaliniai miegojo ant šiaudų paklodžių, bent jau nuo XVII a. II pusės jiems buvo išduodamos antklodės, kuriomis jie buvo užklojami. Remiantis XVIII a. pradžios liudijimais, paprastai visame kalėjime (neskaitant kareivių) būdavo 18-20 kalinių.
1604 m. ant rytinės bokšto sienos buvo įrengtas pagrindinis miesto piliastras, perkeltas iš Pagrindinės rotušės. Nuteistieji, stovėję ant medinės platformos kelių metrų aukštyje virš žemės, buvo prirakinti grandinėmis prie (iki šių dienų išlikusios) akmeninės stulpavietės konsolės. Prie sienos, besiribojančios su dabartiniu anglių turgumi, buvo vykdomos viešos egzekucijos (pirmiausia kalaviju nukertamos galvos) nusikaltėliams, kurie nebuvo miesto piliečiai ar didikai. Pirmoji vieša egzekucija čia buvo įvykdyta 1496 metais: dešimčiai prancūzų kapralų buvo nukirstos galvos. Kilmingiems asmenims galvos buvo nukertamos priešais Artuso dvarą. 1814 m. perimtas Prūsijos fortifikacijos komisijos, jis iki 1858 m. tarnavo kaip kalėjimas (kaliniai buvo naudojami miesto valymo darbams); jį likvidavus – kaliniai buvo perkelti į Grudziondzą – patalpos buvo naudojamos kaip kariniai sandėliai. 1887 m. liepos 16 d. Gdansko miesto valdyba jį nupirko iš karinės vadovybės. 1945 m. dėl karo veiksmų sudegė stogas, 1948 m. jis buvo atstatytas. 1957 m. balandžio 28 d. – 1970 m. lapkričio 15 d. pastate veikė Gdansko skautų būstinė. 1973 m., atlikus renovacijos ir pritaikymo darbus, bokštas perduotas Gdansko miesto istorijos muziejui, o iki 2021 m. jame veikė jo filialas – Gintaro muziejus, kurį netrukus (kartu su jumis) aplankysim.
Pabuvoti Dancigo istoriją menančiame kalėjimo komplekse-barbakane Gdanske mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
