Transformavusis iš sovietinės į putininę-kagėbistinę, imperija ir šiandieną ieško draugelių savo grobikiškiems tikslams įgyvendinti: vežasi kareivas iš Korėjos, raketas – iš Irano, Gudijos vadukas paslaugiai priima masinio žudymo ginklus europiečių bauginimui, Kinija bei Indija noriai, bet pusvelčiui perka energijos išteklius. Galbūt vieną-kitą jaunikaitį tokia padėtis ir stebina, tačiau žinančius imperijos praeitį – nei kiek. Dar prieš pusšimtį metų tuometis sovietijos vadovas Leonidas Brežnevas meiliai šnekučiavosi su Sirijos diktatoriumi Hafezu al-Assadu, kurio sūnelis neperseniausiai vos spėjo išnešti kudašių nuo liaudies keršto už kruvinus darbelius. Kur movė netikša? Teisingai – pasipustė padus į Rusiją, kadaise mielai priėmusią už Sausio 13-osios žudynes ir daugelį kitų nusikaltimų atsakingus niekšelius. Rodos, bekraštės savo svetingumu tiek sovietinė, tiek putininė imperijos, tik tas dosnumas grįstas savos liaudies besaikiu išnaudojimu, apvogimu, kvailinimu ir niekinimu, visa tai sodriai sutepant propagandiniu melu. Į šiuolaikinės „deržavos” propagandistų fizionomijas jau dairėmės, skaičiuodami nedora jų veika pelnomus pinigėlius, apie skleidžiamus tauškalus irgi esame girdėję, o kaip gi ta „tautų draugystė” buvo demonstruojama sovietmečiu, ir kokie buvo tikrieji sovietijos vadukų kėslai, maskuojami draugiškumu? Netrukus sužinosime, darsyk nupūtę užmaršties dulkes nuo sovietinio propagandinio plakato. (Iliustracijoje apybraižos pradžioje – propagandinis plakatas vaizduoja vokietį darbininką, „dėkojantį” kompartijos oficiozą – laikraštį „Pravda” („Tiesa”, rus.) – laikančiam sovietijos piliečiui, o užrašai skelbia: „Vardan taikos visam pasaulyje!” ir „Už vokiečių ir sovietų tautų draugystę!”. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos prabėgę vos keli metai…)
SSRS vadeiva Leonidas Brežnevas (Kremliuje?) bičiuliaujasi su Sirijos diktatoriumi Hafezu al-Assadu, 1974 m.
Sovietinė imperija uoliai rėmė įvairiausius režimus Azijoje, Afrikoje, Arabijos pusiasalyje, dosniai atseikėta pinigų iš Palestinos išlaisvinimo organizacijai, nuolat rengusiai išpuolius prieš Izraelį. Šis plakatas skelbia: „Arabų tautos laisvę nepasmaugti!”, o priešiškos rankos pažymėtos dolerio bei svaro simboliais. Tiesa, toji parama arabams išvirto visiška karine kliurka per kelias dienas trukusį Izraelio karą su Egiptu, Sirija ir Jordanija – gerai pasikaustę izraeliečiai sumalė į miltus sovietiniais ginklais apsikarsčiusias arabų armijas, ir užėmė dalį tų šalių teritorijų.
Sovietinė imperija investavo milžiniškas lėšas į sovietijoje suprojektuotos Asuano hidroelektrinės statybą Egipte, užtrukusią net 10-mt metų (1960-1970). Gigantiškam projektui buvo pasitelkta daugybė sovietų šalelės specialistų, gaudavusių geras algas. Objektas pradėtas eksploatuoti 1976-ais, buvo labai naudingas Egiptui, ėmusiam susitvarkyti tiek su sausromis, tiek potvyniais – egiptiečių žemės ūkio produkcija padvigubėjo. Kokia nauda, apart nuolatinio grasinimo JAV remiamam Izraeliui, buvo sovietinei imperijai, sunku spręsti, bet dėl to sovietijos vadukai daug galvos nesuko. Propagandinis plakatas skambiai skelbia: „Savo draugams mes ištikimi, ir visada jiems broliškai, nesavanaudiškai padedam”.
Gerinosi sovietija ir Indijai – leisgyvis Brežnevas buvo nuvykęs į ją pačioje gyvenimo pabaigoje – o šis plakatas skelbia „Stiprėk mūsų draugyste!”
Nesibodėjo sovietinė imperija tiekti ginklus Afrikoje nenurimstantiems kariniams konfliktams, šią „paramą” maskuojant šūkiu „Laisvę visoms Afrikos tautoms!”
1917-ais karinis perversmas carinėje imperijoje buvo pradėtas kreiserio „Avrora” („Aurora”, rus.) šūviu, o šiame plakate pavaizduotam juodaodžiui su šautuvu kelią nušviečia „Auroros” prožektorius, propagandiniam šūkiui skelbiant: „Didysis Leninas (bolševikinis sovietinės imperijos stabas – red. past.) mums kelią nušvietė”.
Nesidrovi šio plakato autorius rėžti iš peties: „Sovietų sąjunga pirmose eilėse kovoja už taiką ir veda tautas į šviesų rytojų!” Į kokį „rytojų” atvedė imperiją nukvakę kompartijos funkcionieriai, ir kokia šiandienės – putininės – imperijos „gerovė”, žino kiekvienas, neatpratęs blaiviai mąstyti.
„Mūsų draugystė – mūsų jėga!”, – skelbia propagandinio plakato šūkis, nevykusiai pamiršdamas, kad toji „draugystė” buvo primesta grubia jėga.
„Internacionaline nuotaika” alsuojantis plakatas vograuja: „Darbininkų klasės jėga (yra) jo revoliuciniame vieningume!”, o viršuje pakringeliotas visoms sovietinės spaudos priemonėms privalomas propagandinis šūkis „Visų šalių proletarai, vienykitės” – kadaise kiekviename laikraštyje ar žurnale šį sovietinį lozungą galėjai išvysti viršelio kampe arba tituliniame puslapyje.
„Neleisim sėti tautinę nesantaiką”, – postringauja propagandinis plakatas, pamiršęs paminėti imperinius sovietijos kėslus ir grobikiškus tikslus.
Pacifistinis „internacionalinis” plakatas skelbia taiką („Mir”, rus.), tikrumoje imperija iki šiol grūmoja pasauliui sovietiniais branduoliniais ginklais.
Pasaulinį pasipiktinimą įsiveržimu Afganistanan sukėlusi imperija nesidrovi deklaruoti „draugystę, gerąją kaimynystę ir bendradarbiavimą” su aneksuota šalimi – būta pasirašytos sutarties, numatančios „riboto sovietų kariaunos kontingento” dislokavimą Afganistane. Intervencijos iniciatoriumi su uolusis „karo peslys” – SSRS gynybos ministras Ustinovas, kurio besaikį uolumą auginant „oboronką” ją esame sužinoję.
„Afganistano liaudis nugalės tarptautinio imperializmo samdinių gaujas!” – paistoma propagandiniame plakate, tikrumoje marionetinis sovietų statytinio Nadžibulos režimas žlugo neilgai trukus, kai tik sovietiniai kareivos išsinešdino namolio.
Sovietinis plakatas vaizduoja imperijos kareivos ir Afganistano kariškio draugystę, tačiau Nadžibulos armija viena neilgai atsilaikė prieš modžahedus.
Kelionę į „kreivų” plakatų šalį pabaigsime prie šio „šedevro”, skelbiančio: „Vienybėje ir draugystėje – pasaulio tautų jėga!”
Darsyk įsitikinti sovietinių propagandos ir ideologijos melagingumu mums padėjo AIDŲ archyvas.
