Artėjant Helovinui, raganas galima pamatyti vakarėliuose žmonių namuose arba vaikščiojančias gatvėmis su saldainių maišeliais rankose. Visi žino, kaip turėtų atrodyti ragana: ji dėvi juodą skrybėlę ir skraido ant šluotos. Žinome, kad jos verda savuosius burtų eliksyrus dideliuose ketaus katiluose ir kad tradiciškai jos deginamos ant laužo. Visame tame yra šiek tiek nerimtumo, tačiau kažkada tai buvo daugiau nei rimta. Tamsiaisiais amžiais vykusios tragedijos, kurias šiandien nusprendėme iš naujo prisiminti, ir pabandyti bent iš dalies ištaisyti tuomet padarytą blogį.
Mūsų šiuolaikinis supratimas apie raganas yra kupinas klaidingų įsitikinimų. Bet dabar bent jau jų nebe medžiojame. O prieš tris šimtus metų Škotijoje daugiau nei du tūkstančiai žmonių buvo sudeginti ant laužo už tai, kad buvo „raganos” arba „raganiai”.
Kler Mitčel, karališkoji advokatė, Edinburgo apeliacinio teismo prokurorė baudžiamosiose bylose, reikalauja oficialaus malonės suteikimo šioms nelaimingoms prietarų aukoms, kurios daugiausia buvo moterys. Raganystės (raganavimo) įstatymas buvo priimtas 1563 metais ir galiojo beveik šimtą septyniasdešimt penkerius metus. Šio tamsumo aukomis tapo šimtai tūkstančių nekaltų žmonių.
