Kiekviena rašyti mokėjusi ragana turėjo nedidelę knygelę, kurioje užrašydavo eliksyrų receptus, užkeikimus ir savo darbo rezultatus. Raganoms ši knyga, pavadinta „Šešėlių knyga“, buvo tarsi laivo žurnalas ir tyrėjo laboratorijos dienoraštis. Tais laikais, kai už burtus buvo persekiojama, turėti tokias knygas buvo nesaugu, todėl jos buvo kruopščiai slepiamos. Po raganos mirties jos draugėms buvo rekomenduojama iš užrašų išrinkti viską, kas reikalinga, o originalą sudeginti (tai, galbūt, jau buvo nutikę knygos sudarytojai). Remiantis iki mūsų dienų išlikusiais duomenimis, galima spręsti apie tuos patikrintus būdus, kurie leisdavo raganoms padidinti savo galią. Vienas populiariausių burtų rūšių vadinosi „šlovės ranka“.
