Pranciškonų vienuolis Gijomas de Rubrukas atvyko į Didžiojo chano rūmus 1253 metais. Jis tikėjosi pamatyti laukinius žmones. Tačiau pamatė žmones, vilkinčius švarius chalatus, sutvarkytais plaukais ir keistu dūmų kvapu, sklindančiu iš kiekvieno daikto.
Mongolai vandenį laikė gyvu. Ne perkeltine prasme, o tiesiogine. Jie tikėjo, kad kiekviename upelyje ir kiekviename ežere gyvena dvasios, o sutepti vandenį žmogaus kūno nešvarumais reiškė užtraukti nelaimę visai giminės linijai. Čingischano „Jasa“ – įstatymų rinkinys, kuriam pakluso visa imperija, draudė plauti drabužius upėse ir skalbti tekančiame vandenyje.
Mongolai neatsisakė švaros. Jie surado kitą kelią. Jų higienos metodai stebino užsieniečius, nes neatitiko jokių įprastų rėmų.
