Vyriškajai giminei sunkiau būtų atsakyti į, rodos, elementarų klausimą: „Kiek šiandieną kainuoja bulvės, kopūstai, burokėliai?“ Na, ir ar labai svarbūs tie skirtumai kainose, kai viskas po truputėlį brangsta, o eilinė vyriausybė eilinį kartą lupa jau dešimtą kailį nuo mėgėjų išlenkti alučio bokalą? Nepadarysi didelio biznio iš to ryšulėlio bulvių ar kopūsto, tai ne alkoholis ar rūkalai. Tačiau kadaise, kai sovietų imperijoje dauguma daržovių ir vaisių buvo parduodama valstybinėje prekyboje, daržovių parduotuvės vedėjas buvo VIP persona. Pažintis su tokiu veikėju anuomet reiškė „blato“ turėjimą ir galimybę gauti „deficitus“. Šimto-kito atlyginimą gavę daržovių parduotuvių vedėjai anuomet gyveno it karaliai, savaime suprantama, vagysčių ir suktybių dėka. Net ir posakis sovietmečiu buvo atitinkamas – „neapgausi – neišgyvensi“. Tad šįsyk leisimės į painių machinacijų kupiną sovietinės daržovių ir vaisių perkybos labirintą, nuimdami kaukes nuo tuomečio „elito“ fizionomijų.
Taip jau susiklostė manosios vaikystė ir jaunystė, kad artimieji neretai siųsdavo nupirkti daržoves, tad buvau dažnas svečias daržovių ir vaisių parduotuvėse vilniškės Antakalnio gatvės 55-ame ir 102-ame namuose. Įspūdžius papasakosiu jums ne nugirstus, o savus, įstrigusius atmintin nuo sovietinių laikų. Na, specifinių kvapų pasakojimu neperteiksi, tačiau papuvusių bulvių tvaiką žino kiekvienas, kuriam sovietmečiu teko mėnesį pabūti baudžiauninku kolūkyje, perrinkinėjant bulbiukes. Be to ne itin malonaus aromato, įsiminiau ir amžinai purvinas grindis bei gerokai „pavargusias” daržoves: kodėl gi jos tokiomis buvo? Kodėl taip smarkiai skyrėsi nuo rūpestingai išaugintų daržo gėrybių, besipuikuojančių ant turgaus prekystalių? Lankydamiesi šiltnamių ūkyje, matėm lysvėse prižiūrėtus agurkėlius bei pomidoriukus, tad kodėl gi atvažiavę daržovių parduotuvėn, jie taip mikliai suvyto, apsidaužė, ėmė gesti? Oi, ne kiekvienas ir anuomet išmanė, kokios paslaptys kavojasi po tais agurkiukais bei pomidoriukais, ir net po bulbiukėmis!
Bulves anuomet fasuoti nesistengta, tad pirkėjas pats pildavo jas į sietelį (buvo toks maišelio tipas), truktelėjęs medinę konteinerio užsklandą: bulvės byra ir geros, ir papuvusios, o ir kitų daržovių netrūksta pagedusių arba pradėjusių gesti. Svogūnai jau pradėję leisti lapus, todėl susitraukę ir padžiūvę, o jei jau atsitiko toks stebuklas, kad bulvės ar svogūnai visgi sufasuoti, tai žinok, kad dalį teks išmesti – pradėję gesti. Kai parduotuvėn atveždavo pusžalius mandarinus – juos parduodavo kieme, tiesiai nuo rampos – tai mikliai išsirikiuodavo eilė, kurioje tekdavo ir porą valandų pastovėti. Verta paminėti, kad buvo ir pusiau slaptas būdas gauti kokį kopūstą nemokamai – tereikėjo gerai tetai-pardavėjai padėti perrinkti ėmusius gesti vaisius ar daržoves. Be įprastų anuometėje prekyboje apsvėrimo ir apskaičiavimo (savaime suprantama, prekeivių naudai) būdų, daržovių bei vaisių prekyba pasižymėjo specifiniu – pagedusių, todėl nurašytų prekių pardavimu kartu su geromis, gautą už puvėsiokus pinigėlį dedant kišenėn. Dar vienu pasipelnymo būdu tapo iš piečiau buvusių SSRS įkaičių-respublikų atvežtos produkcijos pardavimas kaip legalios. Pirkėjai noriai pirkdavo rūpestingai prižiūrėtą ir atsargiai vežtą pietietišką vaisių, nes jis kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo atsainiai tvarkomų vietinių.
Antai, koks dar įdomus buvo pasipelnymo metodas: sutarei su daržovių bazės vadovu, kad tau vežtų tik šviežius vaisius bei daržoves, bet gavęs juos sandėlin, ėmei ir dalį nurašei – pagedę. Tikrumoje pardavei viską, o pinigus už „nurašytą” produkciją pasidalinai su bazės vedėju. Visiems gerai, tik ne valstybei – kaip tai primena šiuolaikinių vertelgų elgseną! Lygiai tokius pačius susitarimus parduotuvių vadovai megzdavo su pirmininkais kolūkių, tiesiogiai tiekusių žemės ūkio produktus daržovių parduotuvėms. Gudriu sukčiavimo būdu buvo vaisių perrūšiavimas: parduotuvėn buvo atvežtos citrinos, kurių vienos yra didelės ir sunokę, o kitos gerokai mažesnės ir dar žalokos. Sudėjai visas krūvon, ir „stumi” didesniųjų kaina – vis tiek pirks, ir dar džiaugsis „gavę” tokį deficitą! Suprantama, visas šias apgavystes žinojo ir eilinis parduotuvės personalas, tad vedėjui tekdavo užmerkti akis į įprastus apsvėrimą ir apskaičiavimą – apsukinėjimą skaičiuojant mokėtiną sumą.
Tekdavo parduotuvės vadovui išsipirkti ramybę, „patepant” ir „obecheeso” („Otdel borby s chiščienyjiem socialističeskovo imuščestva i spekuliacyjei”, rus, o lietuviškas atitikmuo būtų „Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu bei spekuliacija skyrius”) darbuotojus, privalėjo jis nešti kyšį ir prekybą kontroliuojančios organizacijos vadukams, kad šie neįskųstų apsukrųjį parduotuvės vedėją, nes puikiai žinodavę apie vykstančias parduotuvėse apgavystes. Privalėjo parduotuvės šefas nepamiršti, kad prekybos valdyba skirstė ir anuomet deficitinius vaisius – bananus, mandarinus, citrinas – tad „netepęs” kyšiu, būtų „nevažiavęs”. (Toliau skaityti kviečiu prenumeratorius, o kitus raginu užsiprenumeruoti.)
