Apie Vilniaus gatvių pervadinimą pokariu jau esame kalbėję, vaikštinėjome ir sovietmečio pabaigos Vilniuje, dairydamiesi po truputį sugrąžinamų senųjų, istorinių pavadinimų. Šįkart mūsų laukia kiek dinamiškesnė kelionė praeitin, kurios metu ne vaikštinėsime Vilniuje, o važinėsimės viešuoju transportu. Žvelgsime į anuometę būtį kiek kitu kampu, nei į Senamiesčio ar Centro gatves, pervadintas ne sykį: domėsimės viešojo transporto stotelių pavadinimais, atsiradusiais, savaime suprantama, sovietmečiu. Pasivaikščiojimas praeityje labiau sudomins vilniečius, gerai žinančius viešojo transporto, kad ir troleibusų, maršrutus bei dabartinius stotelių pavadinimus. Pradžiai turime pastudijuoti transporto schemą 7-o deš. vidury.
Puikiai pamenu, kaip sovietmečiu, kai dar nebuvo stotelių pavadinimus skaitančios diktorės magnetofoninių įrašų, pavadinimą į mikrofoną iškošdavo pats vairuotojas, dažniausiai – tuomete valstybine kalba. Dažną senąjį stotelių pavadinimą galėčiau nemirktelėjęs atkapstyti atmintyje, tačiau jaunajai kartai daug kas bus netikėta, o Atgimimo laikmečio karta darsyk prisimins, kokį titanišką darbą teko nuveikti (po 1988-ų lapkričio 18-os – pasidomėkit, kas tądien įvyko itin svarbaus) lietuvinant Vilnių, o vėliau – valant iš jo sovietinius simbolius, pavadinimus ir kitą propagandinį-ideologinį šlamštą. Bet pirma perkame už keturias kapeikėles talonėlį, ir ropščiamės į sostinės troleibusus 7-o dešimtmečio vidury.
Vilniaus geležinkelio stotis 6-o deš. pab.
Važinėjimąsi pradėsime įšokę 1-o maršruto troleibusan, riedančiam iš Stoties į Žvėryną (anuomet pirmumas važiuodavo tik iki žiedo Žvėryno pakrašty): šiandienė Rūdninkų stotelė tuomet vadinta „Aušra”, nes netoliese veikė „Aušros” kino teatras. Kita stotelė vadinta „J.Basanavičiaus”, vėliau – „Lietuva”, kai kitoje gatvės pusėje iškilo daugumai mielas kino teatras „Lietuva”, sukviesdavęs net tūkstantį žiūrovų. Šiandieną „Lietuvos” pavadinimo nebėra (kurį laiką stotelė vadinta „Trakų”) – kam gi ta Lietuva reikalinga, jei netoliese dunkso MOnstras? Dardame grindiniu toliau, ir pirmukas sustoja prie buvusio „Vaikų pasaulio” – stotelėje „Universalinė parduotuvė”. Priešais „Neringos” kavinę/restoraną teks stabtelėti stotelėje „Lenino prospektas”, dar kiek toliau stabtelsim „Lenino aikštės” stotelėje – toks pavadinimas kadaise buvo prikergtas Lukiškių aikštei. Priešais dabartinių Seimo rūmų pirmąjį/senąjį pastatą pirmukas stabtels stotelėje „Jaunimo stadionas”. Jau Žvėryne troleibusas sustos „Mičiurino gatvės” stotelėje priešais Kęstučio gatvės 65-ą namą, o paskutinė maršruto stotelė „Žvėryno žiedas” įsikūrusi šalia Saltoniškių turgaus.
Troleibusas rieda pro klinikinę ligoninę Antakalnyje, 6-as-7as deš.
Kelionėje pirmuku iš Žvėryno į stotį ypatingų raritetų stotelių pavadinimuose neišvystume, tad peršokam į antruką, ir riedam iš Antakalnio troleibusų žiedo į geležinkelio stotį (autobusų stotis netoliese atsiras vėliau). Pirmoji stotelė po žiedo – „Lentupio gatvė”, ties „nauja”(!) mokykla – ties maniške vidurine. Anuomet Lentupio gatvė ėjo iki pat Antakalnio gatvės, o nesibaigdavo šaligatviu bei laiptais. Kita antruko stotelė – „Tuberkuliozės institutas” turėjo būti netoliese daržovių parduotuvės Antakalnio gatvės 102-ame name, kurią esu jums detaliai nupasakojęs. Dardam toliau, ir antrukas stoja „Klinikinės ligoninės” stotelėje, dar po kurio laiko – „Bibliotekos” stotelėje ties buv. Statybos technikumu (būtent tokio pavadinimo stotelę pamenu, o antakalniškė biblioteka gyva iki šiol, tik stotelės pavadinimas ją nebeprimena). Kita stotelė – „Neris”, jos būta šiek tiek toliau, nei pamėgtasis kino teatras „Neris”, stūksojęs dab. daugiabučio (Antakalnio g. 37-o namo) vietoje. Na, o paskutinė antruko stotelė Antakalnyje pažymėta bene ryškiausiu sovietiniu pavadinimu – „Suvorovo gatvė”, mat kadaise vienuolyną šalia šv. apaštalų Petro ir Povilo barokinės gražuolės, bei visus Sapiegų parke buvusius pastatus valdė nykūs sovietų kariškiai, jaukią L.Sapiegos gatvelę pavadinę rusų karvedžio A.Suvorovo vardu.
Troleibusas rieda pro buv. Statybos technikumą, kitoje gatvės pusėje – statomas Antakalnio gatvės 45-as namas.
Antrukas jau įvažiavo T.Kosčiuškos gatvėn, tad ir pirmoji stotelė joje įrengta prie senosios gaisrinės, kurią jau mūsų laikais vos-ne-vos išgelbės nuo sudarkymo paveldosaugininkai, o anuometis stotelės pavadinimas – „Dinamo” stadionas (taip sovietmečiu vadintas tarpukariu Altarijoje – Kalnų parke – kariškių įrengtas stadionas). Riedam toliau link T.Kosčiuškos gatvės pradžios, ir antrukas stabteli ties 6-uoju gatvės namu, stotelėje „Lenino rajono vykdomasis komitetas” (štai čia tai pavadinimas!). Pariedėjus išsiklaipiusiu grindiniu (jo kokybė iki šiol tragiška, tad ratlankių gaubtai laksto į šalis, jei tik važiuojama pernelyg greitai), ir stabteli stotelėje „Gedimino aikštė” – dabar tai būtų stotelė „Arkikatedra”, kurioje stoja tik autobusai. Netrukus antrukas pasuka į prospektą, ir stoja ties 5-u jo namu – stotelėje „Lietuvių dramos teatras”: nepamirškim, kad dabartinį Nacionalinio dramos teatro pastatą sovietmečiu rekonstravo ir išplėtė broliai Nasvyčiai, o mūsų kelionės laiku jis atrodo visiškai kitaip.
Dramos teatro pastatas 6-ame-7-ame deš.
Likimas ir bičiulė Lilija padovanojo man puikią progą susitikti ir pakalbinti daugelį metų vilniškiam troleibusų parke dirbusį Algimantą Utakį – kuklų ir santūrų žmogų, papasakojusį aibę nuostabių istorijų apie vilniškių troleibusų praeitį. Rasite laiko – sužinosite ir istoriją, kaip tūlas vyriškis pabėgėjo šalia troleibuso nuo „Lietuvių dramos teatro” stotelės iki pat dabartinės V.Kudirkos aikštės, kurioje buvusi stotelė anuomet vadinta sovietinio kariškio I.Černiachovskio vardu (jo vadovaujama kareivos grūmėsi Vilniuje su naciais 1944-ų liepą.) Tiesa, jei jau būti tiksliems – stotelė vadinta „I.Černiachovskio aikštė”, nes Lietuvos himno autoriui sovietmečiu nebūtų atsiradę vietos priešais tuomečius kompartijos centro komiteto rūmus. Vairuotojas nevėpso, ir troleibusas jau įsuko į V.Kapsuko (dabar – Jogailos) gatvę, ir po kurio laiko stabtelėjo už pasiklydėlio Petrelio aikštės, tad ir stotelė pavadinta „Petro Cvirkos”. Dar trys stotelės – „J.Basanavičiaus” (vėliau – „Lietuva”), „Aušra”, „Stotis” – ir mes jau šalia geležinkelio stoties.
Visuomeninis transportas dab. Jogailos gatvėje, 6-as deš.
Trečiuko maršrute „Valakampiai-Žvėrynas-Valakampiai” didelių įdomybių neatrasim, nes troleibusas riedės panašiu į antruko, o nuo prospekto vidurio – panašiu į pirmuko maršrutais, tad bene įdomiausia trečiuko kelionė – iš Valakampių iki Antakalnio troleibusų žiedo. Kelionė prasidės Valakampių antrojo pliažo stotelėje, kuri taip ir pavadinta – „Antrasis paplūdimys”. Kiek pavažiavę, stabtelėsime stotelėje „Kavinė” ties Svajonių gatve, netrukus stosim stotelėje „Pirmasis paplūdimys”, o įriedėję kalniukan stabtelsim stotelėje „Pionierių stovykla” (mūsų dienomis medinukai baigti nuniokoti, ir netrukus čia atsiras… patys suprantate, kas atsiras ir kokį kosmosą kainuos). Valakampius esu naktimis išvaikščiojęs skersai ir išilgai dar būdamas abiturientas, tad jūsų laukia dar ne vienas romantiškas (ir pikantiškas…) pasakojimas apie vilniškių sovietmečio „šiškų” buveinę. Tad paskutinis trečiuko sustojimas bus „Valakampių” stotelėje prie Lizdeikos gatvės, o jau netrukus troleibusas įsuks į gimtąjį žiedą.
Troleibusų žiedo statyba vilniškiam Antakalnyje, 6-as-7-as deš.
Gerokai įdomesnis bus ketvirtuko maršrutas, kuriuo iš tolimų anuomet Žemųjų Panerių riedėsim į mano gimtąjį Antakalnį. Šis maršrutas gyvybiškai svarbus antakalniečiams, dardantiems į kiną „Vingyje”, o man – pas draugą Vytą Žemaitės gatvėn. Beje, troleibuse gali važiuoti ir kauštelėję svečiuose piliečiai, jei tik viešajame transporte jie elgiasi ramiai, ir kažin kodėl atidžiai stebeilijasi pro langą. Na, bet pasakojimas apie galingus pauliavojimus pas bičiulį Vytą dar laukia jūsų, o dabar lipam į ketvirtuką Žemųjų Panerių troleibusų žiede, prie viaduko. Pirmoji stotelė – „Baldų kombinatas”, kuris – stebuklas! – gyvas iki šiol. Netrukus – „Televizijos mazgų gamyklos” stotelė – ši įmonė buvo „Velgos” gamybinio susivienijimo dalimi, tad nenuostabu, kad ir ją ištiko Suvirinimo įrengimų gamyklos likimas. Pariedėję gerokai arčiau link Vilniaus centro, stabtelim „Silikatinių dirbinių kombinato” stotelėje, o dar pavažiavę – stotelėje „TEC” (šiluminė elektrinė dūzgia iki šiol).
Vilniaus šiluminės elektrinės (šalia dab. Savanorių pr.) viduje, 6-as deš.
Dardam ketvirtuku toliau, ir troleibusas stabteli „Gerosios vilties” stotelėje, dar kiek padardėjęs – stotelėje „Žemaitės gatvė”. Abi šios stotelės laikmečių iššūkius atlaikė, tiesa, „Žemaitės” stotelė, kiek pamenu, kurį laiką vadinta „Kauno” vardu, nes kitoje gatvės pusėje dūzgė to paties pavadinimo parduotuvė bei užeiga. Kita stotelė „Autobusų parkas” turėtų būti ties dab. Savanorių prospekto 10-u namu, tik štai bėda – mūsų dienomis tokios numeracijos namo nėra, tad belieka tik spėti, kad stotelė buvo, matyt, netoliese dabartinės „Vingio” stotelės. Netrunka troleibusas pririedėti stotelę „Kolūkinis turgus” – taip anuomet vadinta Gėlių turgavietė. Ketvirtukas netrunka įriedėti į J.Basanavičiaus gatvę, joje stoja „Algirdo gatvės” stotelėje ties J.Basanavičiaus gatvės 26-u namu, ir „Basanavičiaus gatvės” stotelėje ties 6-u namu, o įsukęs į dab. Pylimo gatvę, stoja „Komjaunimo gatvės” stotelėje ties 12-u namu. Vėliau stotelė persikels arčiau reformatų bažnyčios, kurioje anuomet veikė kino teatras „Kronika”, tad ir stotelė gaus „Kronikos” pavadinimą… Matau, mieli bičiuliai, kad mažai sovietizmo jums nepasirodė – visą jį dar teks dezinfekuoti Atgimimo kartai.
Vienas pirmųjų Vilniaus troleibusų anuomečio Statybos technikumo Antakalnyje fone.
Kitoje kelionės Vilniaus troleibusais 7-am dešimtmety dalyje mūsų laukia pasivažinėjimas 5-8 maršrutais, o šioje talkino AIDŲ fotoarchyvas.
