Amžina tai diskusija: kuris menas – teatro ar kino – įtakingesnis? Kaip ten bebūtų, masiškesnis, bent jau anuomet, buvo kino lankymas, tad kultūrinimosi „sesiją” pratęsim senuosiuose Kauno kino teatruose, apipintuose tūkstančiais švelnių atsiminimų. Esame jau šiokie-tokie kino meno žinovai, nors kol kas ne aktoriais ar filmais domėjomės, o vaikštinėjome Vilniaus ir kitų miestų kino oazėse, nepelnytai aplenkdami kauniškius kinus. Ruošdami vakarinius apdarus lankymuisi kauniškiuose dramos, muzikiniam, lėlių teatruose (medžiagos apie šiuos kultūros židinius apsčiai, tad netrukus nukeliausim į jų praeitį), šįsyk rengiamės kaip kas nori, nes kontrolierė maloniai įleis mus į kiną ir liberaliau apsirengusius. Tiesa, turim sutarti, kad „Romuvon” užsuksim darsyk – visgi vienintelė tebeveikianti – gal ir į „Dainą” mus kada nors ateity įsileis, jei į ją grįš (tikimės!) kino magija.
Prieš žengdami praeitin, turim sutarti elementarias tokios kelionės taisykles. Pirmiausia, nekviesim kartu eiti neskiriančius politinės sovietmečio konjunktūros nuo lietuvių pastangų praskaidrinti būtį (visgi neabejoju, kad amžini niurzgliai-sovietofobai ir šįkart šieps dantis). Antra, žadinsim atmintyje pozityvius prisiminimus apie susikurtas malonias akimirkas, nebėdavodami dėl gan tragiško daugumos kino teatrų likimo. Na, o kad nepamirštume mūsų „lankytinių” vardų, imkim juos ir pavardinkim: „Planeta”, „Romuva”, „Laisvė”, „Daina”, „Dainava”, „Ąžuolynas”, „Pasaka”, „Taika”, „Neringa”, „Kanklės”, Santaka”, „Vilnis”, „Kaunas”, „Eiguliai” ir… Manoji atmintis tetraukia tik tiek, bet tikiuosi, kad jūsiškė dirbs geriau. Berods, gana jau mums aušinti burną – atėjo laikas traukti į kiną! (Nuotraukoje viršuje – plačiaformatis 800 vietų kino teatras „Planeta” Kaune statytas 1964-1966 metais, tipinio projekto pritaikytojas – architektas Jonas Navakas.)
Erdvia fojė ir architektūra pastatas buvo susišaukiantis su vilniške „Lietuva”, talpinusia 1000 žiūrovų, neperseniausiai brutaliai nugriauta.
Kauną apgaubus sutemoms, „Planeta” sužibdavo visu grožiu, „šaudama” viršun ryškia iškaba.
1966-ais duris atvėrusi „Planeta” svariai prisidėjo prie kino populiarinimo: tais metais kauniškiuose kino teatruose apsilankė 6 milijonai žiūrovų.
Kaip ir dera solidžiai viešajai erdvei, „Planeta” svečius pasitikdavo įspūdingu meniniu akcentu – masyvių stiklo luitų vitražu „Himnas darbui”.
Nesugebėjusi įveikti anaiptol ne visada skaidrias laikmečių permainas, kauniškė „Planeta” gali pavydėti buvusiai bendravardei – toji išsigelbėjo.
Berods, nekorektiškai pasielgėme, pradėdami ne nuo „Planetos” pirmtakės „Neringos”, duris atvėrusios keliais metais anksčiau.
Vilijampolės naujakurė buvo pirmuoju Kaune plačiaformačiu kino teatru, iškilusiu architektų V.Dičiaus ir J.Putnos meistriškumo dėka.
1953-ais ėmusi veikti „Taika” tenkinosi tipiniu projektu (kaip ir vilniškė „Tėvynė”): dūzgė Šančiuose, kvietė bufetan ir nesiskundė žiūrovų stygiumi.
Kauniškė „Taika” jau Anapilyje, vilniškė „Tėvynė” eina iš rankų į rankas, o jų sesutė „Draugystė” Naujojoje Vilnioje senai tapo prekybcentriu.
Gal ir nesąžiningai pasielgiau, pasakojimą pradėjęs ne nuo „Dainos”, juk tarpukario perliukas žavėjo moderniomis linijomis ir įspūdingu apšvietimu?
Pagudravau neatsitiktinai, nes dar sovietmečiu (nuotrauka 8-o deš. pabaigos) „Daina” smarkiai prašėsi remonto, o mūsų laikais buvo nuniokota.
Naujieji savininkai jau atkūrė fantastišką „Dainos” apšvietimą, tad tikėsimės pastato atgimimo.
Klaidą ištaisau, kviesdamas jus apsilankyti – ne tik šioje virtualioje kelionėje, bet ir dabartyje – ilgaamžėje „Romuvoje”, išvengusioje godžių rankų.
Jonas Navakas savajai dukrytei „Planetai” netruko parūpinti stilingą broliuką – 1972-ais suprojektavo kino teatrą „Kaunas”.
„Kaunas” buvo smarkus konkurentas kitam šiuolaikiškam kino teatrui – „Eiguliams”, žiūrovus viliojęs dailiu fontanėliu viduje ir bufeto gardumynais.
„Kaune” senai įsikūrė su kinu nieko bendro neturintys naujakuriai, o „Eiguliams” likimas parengė drastiškesnį iššūkį – išlikimo.
„Eiguliai” – architektės N.Blaževičiūtės kūrybos vaisius.
8-o deš. pradžioje duris atvėrusi „Vilnis” pastatyta sovietų nusavintoje šventoriaus žemėje, gal todėl likimo jai buvo lemta tapti laidojimo namais?..
Bažnyčioje įsikūrusi „Santaka” žiūrovus viliojo kino gurmanams skirtomis juostomis, o jos likimo draugė – vilniškė „Kronika” – kvietė dokumentika.
Vos nepamiršom „Dainavą” Chemijos prospekte.
Baigdami kelionę į Kauno kino teatrų praeitį, negalim neužsukti į „Pasaką” Savanoriuose.
Tarpukariu statytas, 1940-ais duris atvėręs kino teatras gana gerai aprašytas viešuose šaltiniuose – dirstelėkit jo biografiją Wikipedijoje.
Apie permainas kino teatrų veikloje ir daugumos jų užsidarymo priežastis jau esam nesyk kalbėję, tad nesikartosim.
Apsilankyti įdomioje Kauno kino teatrų praeity mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
