Kas gi vienija mūsų lankytus palangiškę “Vasarą”, šeduviškę “Užuovėją”, vilniškius “Briedį” bei “Lakštingalą”, druskininkiškę “Alką” ir Prienų pašonėje įsikūrusį “Kubilą”? Jūs visiškai teisūs: interjerų unikalumas bei itin liūdna jų lemtis, kaip, beje, ir absoliučios daugumos sovietmečiu lietuvaičių sukurtų interjerų – daugelis jų buvo nuniokoti nykiuoju “pri(ch)vatizacijos” laikmečiu, stilingiems restoranams bei kavinėms būnant pusiau bešeimininkiams. Na, o dabartiniai savininkai it kipšas kryžiaus vengia kalbėti apie jų nuosavybės praeitį, gal todėl, kad dažnas yra prisidėjęs prie saugotinų interjerų sunaikinimo, o galbūt ir įsivyravusi viso, sukurto sovietmečiu, menkinimo ir niekinimo praktika, lyg ne lietuvaičiai, o sovietiniai kariškiai ar partiniai funkcionieriai būtų Lietuvą dabinę. Suktai nutylima, kaip sumaniai anuomet kūrė lietuvaičiai, verždamiesi iš sovietinės cenzūros ir ideologijos slogučio. Tad ir nestebina, kai kruopščiai surinkęs visą įmanomą medžiagą apie “Kubilo” praeitį, ir nusiuntęs ją prieniškių baikerių klubui – jis ėmėsi pagirtinos iniciatyvos tvarkyti nuniokotą ir išdraskytą “Kubilą” – sulaukiau… tylos. Kam čia kapstytis po tą praeitį, vis vien ne kažin kas jau to “Kubilo” viduje autentiško telikę – vien išmūrytas ugniakuras, kuris metalo vagis ir kitus niekadėjus taip ir nesudomino. Visgi, šį tą apie “Kubilo” biografiją šiandieną jums paporinsiu, seniosios dokumentikos bei senutėlio leidinio apie lietuvišką taikomąją dailę dėka. Pirmasis faktas – “Kubilas” duris atvėrė 1970-ais: šiek tiek vėliau nei rokiškėnų “Voveraitė” (lankysimės joje netrukus) ar šeduviškis malūnas. “Kubilo” interjero autorius – Algimantas Mikėnas, kurio viešai prieinamose biografijose nerasite nei pusės žodžio apie “Kubilo” grožybių autorystę. Taip tyliai, bet atkakliai trinama lietuviškojo meno ir architektūros istorija, juk tie lietuvaičiai per pusšimtį metų nieko doro ir nesugebėjo nuveikti totalaus deficito bei šlubuojančio viso ko tiekimo sąlygomis. Bala jau nematė tų pseudoistorinių daltonikų, tepančių anuomečius darbus ir kūrinius degutu bei smala: “Kubilas” jau svetingai atvėrė duris, tad mielas damas praleidžiame pirmas, ir dairomės, kuo gi šiandien mus vaišins svetingi suvalkiečiai.
“Kubilą” bandyta išsaugoti: veikė jis ir šio amžiaus pradžioje, vaišindamas gardžiais lietuviškais patiekalais, kuriuos atnešdavo dailiais tautiniais apdarais pasidabinusios padavėjos, tačiau išsilaikyti nepavyko, ir A.Mikėno unikalių kūrinių laukė liūdna lemtis…
Jau mūsų laikais “Kubile” bus įgyvendintas niūrus sovietmečio posakis: “Niokoti – tai ne statyti: sielą neskauda”.
Apsilankyti užeigos “Kubilas” praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas ir senoji dokumentika.
