Sutarkime, kad šįkart ne tik nukeliausime į tarpukarį bei alkaną ir vargingą pokarį, bet ir brėšime paraleles tarp tuomečių požiūrių į istorinį paveldą Lietuvoje ir Lenkijoje. Nepamiršime sulyginti ir dabartinius „socialistiniu” vadinto (tokiu jis vargiai ar buvo) laikotarpio vertinimus mūsuose bei kaimyninėje šalyje. Tema man jautri ir artima, nes a.a. tėvas buvo restauratorius, užėmė atsakingas pareigas kadaise galingoje organizacijoje – Respublikiniame kultūros paminklų restauravimo treste – ir aprodė man daugumą kapitaliai restauruojamų Lietuvos nekilnojamojo paveldo objektų. Nedidelę dalį jų jau esame lankę: Biržų pilį, Raudondvario rūmus, Tytuvėnų sakralųjį ansamblį, „Lokio”, „Medininkų”, „Senojo rūsio” restoranus ir t.t. Visus šiuos objektus vienija nepagarba (ar abejingumas?) Lietuvos restauratoriams – ne partiniams funkcionieriams ar sovietiniams kareivoms, o paprastiems lietuvaičiams – kadaise nuveikusiems labai labai daug, kad Lietuva turėtų kuo didžiuotis. Na, bet tai atskira tema, kurią šiek tiek paliesim, svečiuodamiesi pas Gdansko muziejininkus, įsikūrusius iš griuvėsių prikeltuose pastatuose. Tiesa, Lenkijoje požiūris į „liaudies respublikos” laikais nuveiktus restauratorių darbus visiškai kitas, nei istoriniu vištakumu sergančių Lietuvos istorikų, gidų, muziejininkų: pagarbus, atidus ir rūpestingas.
Rodos, visai nesenai buvome užsilipę į rotušės bokšto apžvalgos aikštelę pasidairyti iš 47-ių metrų aukštumos, o karo metais bokštas nuniokotas.
Norėdami perprasti drastiškus pokyčius, įvykusius Gdansko (buv. Dancigo) būtyje per Antrąjį pasaulinį karą, turėtume trumpam grįžtelėti į miestelėnų gyvenimą tarpukariu. 1945 m. pradžioje, artėjant nacių valstybės žlugimui, Vokietija pradėjo evakuoti civilius gyventojus iš Dancigo. Dauguma vokiečių pabėgo iš miesto, daugelis jų buvo evakuoti jūros keliu į Šlėzvigą-Holšteiną. Tai vyko žiemą, gręsiant bombomis ir esant nuolatiniam povandeninių laivų pavojui. Po apsiausties 1945 m. kovo 30 d. sovietų Raudonoji armija užėmė iš esmės sugriautą Dancigą. Tikslios okupacijos aplinkybės tebėra ginčytinas klausimas. Tradicinė lenkų istoriografija pabrėžė vokiečių pasipriešinimo vaidmenį, tačiau po 1990 m. pasirodė pranešimų apie sovietų tyčinius griovimus ir padegimus. Tačiau, kadangi sovietų šaltiniai apie šiuos įvykius neprieinami, ši tema nėra galutinai išaiškinta. 1945 m. gruodžio mėn. sovietų konsulatas esamas „antisovietines nuotaikas“ aiškino kai kuriais Raudonosios armijos „ekscesais“ (tikrumoj – nusikalstamu siautėjimu).
Antrojo pasaulinio karo metais buvo sugriauti arba smarkiai apgriauti 90 procentų Gdansko (buv. Dancigo) pastatų.
1945 m. birželį mieste gyveno 124 tūkst. vokiečių ir tik 8 tūkst. lenkų, bet 1945-1950 metais dauguma vokiečių buvo ištremti, vadovaujantis Potsdamo susitarimu. Dar prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą Jaltos konferencijoje buvo sutarta, kad miestas, lenkišku pavadinimu Gdanskas, bus de facto administruojamas Lenkijos, ir šis sprendimas buvo patvirtintas Potsdamo konferencijoje. 1945 m. kovo 30 d. nuniokotame Gdanske buvo įkurta Lenkijos administracija. Gdanske buvo apgyvendinti nauji lenkų gyventojai: 3,2 tūkst. balandžio mėn. ir daugiau kaip 4 tūkst. 1945 m. gegužės ir birželio mėn. Nuo 1948 m. daugiau kaip du trečdaliai iš 150 tūkst. gyventojų buvo kilę iš Vidurio Lenkijos, apie 15-18 proc. iš lenkakalbių vietovių į rytus nuo Kurzono linijos, kurias po Antrojo pasaulinio karo aneksavo Sovietų Sąjunga. Į miestą taip pat persikėlė daug vietinių kašubų. 1945 m. liepą prasidėjo vokiečių gyventojų deportacija, todėl tarpukariu dominavę gyventojai-vokiečiai pokario Gdanske netrukus tapo nedidele mažuma.
Lenkų restauratoriai atliko ne tik sudėtingą vilniškės šv. Onos bažnyčios sustiprinimą XX a. pradžioje, bet ir iš griuvėsių atstatė Gdansko senamiestį.
Nuo 1952 m. iki XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos lenkų meistrai atkūrė didžiąją dalį senamiesčio architektūros, iki 90% sunaikintos per karą. Dėl antivokietiškų nuotaikų ir bent jau abejingo naujųjų gyventojų požiūrio į nežinomą, vokišką miestą pirmenybė buvo teikiama moderniai architektūrai. Sprendimas rekonstruoti tradicinį senamiestį buvo politiškai motyvuotas, siekiant simbolizuoti miesto susijungimą su Lenkija, ir apsiribota tik Główne Miasto (Pagrindinio miesto, lenk.) teritorija. Senamiestis ir kiti istoriniai rajonai, išskyrus kai kuriuos paminklinius pastatus, buvo užstatyti modernia architektūra.
Rekonstrukcija nesusijusi su prieškarine miesto išvaizda, o jos tikslas buvo atkurti idealizuotą būklę, buvusią iki 1793 metų. XIX a. ir XX a. pradžios architektūra, bet kokie vokiškos tradicijos pėdsakai buvo ignoruojami arba laikomi „prūsišku barbarizmu“, kurį verta nugriauti, o flamandų-olandų, italų ir prancūzų įtaka buvo akcentuojama. Po 1990 m. šią koncepciją sukritikavo Donaldas Tuskas, naiviai ir užgauliai pavadinęs rekonstrukciją „komunizmo dvasia“ ir antrąja XX a. miesto katastrofa. Miesto rajonai buvo pervadinti istoriniais lenkiškais pavadinimais, tačiau kai kuriais atvejais iš pradžių buvo ignoruojamos Vietovardžių nustatymo komisijos specifikacijos ir naudojami vietovardžiai, kildinami iš persikėlėlių Gdanskan gimtųjų regionų. Tiesa, istorinių paminklų restauravimo apimtys Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, bene dešimtį kartų mažesnės, nei XX amžiaus antroje pusėje, tad šmaikštauti apie „komunistinę dvasią” ar „miesto katastrofą” vargu ar sąžininga.
Taip atrodė Gdansko centras po tris dienas trukusių įnirtingų mūšių ir mieste siautėjusių gaisrų 1945-ais.
Atstatymo apimtis ir peripetijas galima sužinoti iš muziejuje demonstruojamos 1953-ųjų dokumentikos.
Lenkai lenkia galvą prieš Gdansko atstatyme dalyvavusius specialistus: visų jų pavardės įrašytos dviejuose didžiuliuose stenduose.
Dažną nuniokotą karo audrų skulptūrą pakeitė kopija, o senųjų dalis galima išvysti muziejuje – kai kurioms yra keli šimtai metų.
Šis elementas kadaise puikavosi rotušės bokšto viršūnėje.
Karaliaus skulptūros mantijos dalis atkeliavo ekspozicijon iš XVI amžiaus.
Taip atrodė istorinis pastatas, kuriame įsikūrusią ekspoziciją lankome, karo pabaigoje ir atstatymo metu. Beje, jame lankėme Dancigo budelio valdas.
Prieš keliaudami į Gdansko senamiestį, dirstelkim pro bokšto langelį: antai, priekyje mūsų lankyta rotušė, o kairėje – milžiniška šv. Marijos šventovė.
Atėjo laikas mums padėkoti Gdansko muziejininkam ir AIDŲ fotoarchyvui už įdomią kelionę į pokarinę didmiesčio praeitį, ir įvijais laiptais traukti tolyn.
