Ne iš nuogirdų, o mūsų pačių patirtimi vadovaudamiesi, po truputėlį tampame sovietinio periodo žinovais, tegul ir gana kukliais. Niekuomet nenusileisime iki lygio „ekspertų” kurpiančių fantasmagorijas apie seksualumą sovietmečiu, kai jie patys – atleiskite, mielos moterys, už tiesmukiškumą – anuomet dar nebuvo erekciją patyrę. Vadovausimės sveika, nuovoka, atmintyje išlikusiais vaizdais bei įvykiais, sovietinį laikmetį gerai menančių prisiminimais. Šįkart vėl keliausime į neįmantrią anų laikų buitį, bet pirma prisiminkim, kuriuos sovietmečio buities atspalvius jau esame žiūrinėję. (Nuotraukoje viršuje – lietuvių dizainerių suprojektuoti virtuvės baldai, 8-o deš. pr.)
Sovietmečio virtuvinių baldų spalvinė gama, švelniai tariant, palikdavo linkėti geresnės, nes iš tolo atsiduodavo stygiaus/deficito tvaiku.
Domėjomės sovietbučių – sugalvojau tokį naujadarą sovietinės statybos butams apibūdinti – nevykusiu būstų suplanavimu, dairėmės į anuometę buitinę techniką, dirstelėjom į šaunių šeimininkių pastangomis atsiradusių valgių serviravimą, žvalgėmės į indus tam serviravimui, užmetėm žvilgsnį į švaros puoselėjimą. Taigi, nesame jau tokie diletantai, kaip tie naivūs „sovietinio seksualumo” analitikai, prikurpę tik katinus juokinti tinkančios rašliavos. Pasikaustę ankstesnių kelionių praeitin įspūdžiais, žvilgterėsim į šeimininkių išsvajotus virtuvės baldus – kokių jų būta, ir kaip jie derėjo keturių-penkių kvadratinių metro ploto sovietbučių virtuvėms.
Toks Šilutės kombinato gamybos komplektas tilpdavo retoje virtuvėje, dažniausiai – gyvenamojo namo arba „pagerinto išplanavimo” sovietbutyje.
Svetainei, miegamajam, vaikų ar jaunuolio kambariams skirtus baldus jau esame matę, yra vienas esminis skirtumas nuo anuomet gamintų virtuvės baldų: virtuviniai buvo gaminami ne didžiųjų miestų baldų kombinatuose, o palyginti nedidelėse Jonavoje ir Šilutėje (ypač pastarojoje). Taip susiklostė ir dėl Lietuvos sovietinės vadovybės siekio tolygiai paskirstyti pramonę šalyje, kad ji būtų aprūpinama iš periferijos atvykstančiais darbuotojais, o ne atklydėliais iš sovietų imperijos užkaborių. Tenka pripažinti, kad tiek jonaviškiai, tiek šilutiškiai baldai, būdami ne itin išvaizdūs (dabartiniais dizaino standartais vertinant), tvirtumo atžvilgiu galėjo būti vadinami „neužmušamais” – dar yra būstų, kuriuose šie baldai tebetarnauja. Ilgaamžiškumo paslaptis nesudėtinga: kietos it akmuo drožlių plokštės, laminuotos storu ir tvirtu laminato sluoksniu – dabar tokios negaminamos.
Šilutiškiai virtuvės baldai šiandieną atrodo gruboki bei neįmantrūs, bet sovietmečiu toks komplektas buvo kiekvienos šeimininkės svajonė.
Sudėtingesnis klausimas buvo kitas: jei jau pavyko visomis tiesomis ir netiesomis „pablatom gauti” tokį deficitą – virtuvės baldus – atriekus riebų kyšį baldų parduotuvės darbuotojui, ir dar atseikėjus solidžią sumą už pačius baldus, tai kaip gi juos sutalpinti po kelerių kvadratinių metro ploto virtuvėje? Klausimas buvo vertas išties auksinio rublio (jeigu tokių būta?..), nes penkiametrėje virtuvėlėje tekdavo spręsti dilemą: jei virtuvinis stalas telpa, tai šaldytuvas nebetelpa, o apie skalbyklę verta patylėti, nes jai vieta sovietbutyje apskritai nebuvo numatyta – neškit, gerbiamieji, savąsias drapanėles švarinti į skalbyklą. Visgi lietuvaičiai sovietiniam slogučiui išsklaidyti atrasdavo originalius būdus – pavyzdžiui, gamindami virtuvinius „kampus”, kurie netruko akimirksniu išpopuliarėti.
Virtuvinio „kampo” pagrindinis koziris buvo galimybė susidėti įvairius rakandus, buitinę techniką, kruopas ir kitus produktus į daiktadėžes, įrengtas po suolų sėdynėmis: jos buvo pritvirtintos lankstais, tad galėdavai kilsterėti, ir sukrauti nebetelpančius į spinteles daiktus.
Stebuklų, savaime suprantama, išrasti nepavykdavo, tad neretai tekdavo išgriauti skylę sienoje į greta esantį kambarį, ir iškišti kambarin šaldytuvą, įvilktą savotiškon savadarbėn dėžėn. Estetikos jokios, patogumo irgi nelabai, o ir burgzdavo sovietiniai šaldytuvai kaip traktoriai, bet užtat atsirasdavo menkas lopinėlis papildomo ploto virtuvėje. Tiesa, erdvesni lietuvių gaminti baldų komplektai išsitekdavo privačių namų virtuvėse, tačiau sovietmečiu absoliuti dauguma gyveno daugiabučiuose, skirtuose „darbo liaudžiai” ir turinčiuose kišenines sovietbučių virtuves (pamenate mūsų kelionę pas manąją giminaitę Stefaniją į vilniškių Karoliniškių sovietbutį?). Nei kiek ne geresnė/erdvesnė virtuvė buvo kooperatiniuose sovietbučiuose, už kuriuos lietuvaičiai anuomet pildavo didesnę sumą, nei už individualų namą periferijoje. Neatsitiktinai dar sovietmečiu daugiabučių virtuvėms ilgam prigijo žargoninis pavadinimas-epitetas „kišenė”.
Sovietmečiu gaminti virtuviniai „kampai” daugeliui buvo išsigelbėjimas, bandant kaip nors sutalpinti virtuvės baldus sovietbučio „kišenėje”.
Šiandieną galite internetu įsigyti baldus iš bet kurios pasaulio šalies, jei tik jums leidžia piniginė, ir esate kantrus palaukti pristatymo. Kurį laiką pasiblaškę po vilniškes baldų parduotuves, ir mudu su pačiute įsigijome mikliai išskleidžiamą pietų stalą „akmens masės” paviršiumi, pagamintą, atseit, Malaizijoje (atvežus, paaiškėjo, kad visgi PRC…). Kadaise mūsų tėvai ir seneliai, sunkiu darbu pelnę „medinį” sovietinį rublį, turėjo žemintis kyšininkams, mokėti didžiules sumas tegul ir už tvirtus, bet neišvaizdžius baldus, ir gerokai pasukti galvą, kaip sukišti išvargtą baldų komplektą kišenėn. Ir tokiomis sąlygomis lietuvaičiai išliko tvirti ir ištvermingi, atsparūs propagandiniams paistalams, kuklios buities išbandymams, bei išsaugojo sugebėjimą gausinti tautą be „sovietinio seksualumo” ekspertų kliedesių, tam šventam reikalui kartais pasitelkdami ir tvirtą virtuvinį stalą (tiesa, tik tuomet, kai vaikučiai žaisdavo kieme).
Pabuvoti Lietuvos buityje sovietmečiu mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
