Rodos, esame skersai-išilgai išvaikščioję Lietuvos praeities restoraninę kultūrą, prikėlę iš nebūties dailiausius kavinių bei restoranų interjerus, tačiau mūsų kelionės nesukūrė visaapimančio, nefragmentiško vaizdo. Prisimindami palangiškę „Vasarą” ar „Dainavą” Vilniuje, susivokiame, kad buvo vandališkai sunaikinti garsiausių architektų ir menininkų kurti interjerai, tačiau vienas ar kitas restoranas Lietuvos mastu, rodos, nėra didelė netektis. Juolab, kad lankėme paveldosaugininkų ar tiesiog įžvalgių žmonių išsaugotus (bent dalinai) legendinius restoranus: vilniškius „Lokį” ir „Neringą”, gerokai pasikeitusią šeduviškę „Užuovėją”, išsaugojusią unikalią anuometės būties liudininkę – atsiliepimų knygą.
Neteko matyti publikacijos ar studijos – nors esama galybės sovietmečio „žinovų”, „ekspertų”, „tyrėjų” ir kitų niektauzų – globaliau apžvelgiančios šiuolaikiniam Lietuvos interjerui padarytą žalą, barbariškai naikinant stilingų ir šarmingų užeigų interjerus. Stebėtis vandališku naikinimu netenka, juk sakoma, kad „pagal Jurgį ir kepurė”: prieštaringais būdais „pri(ch)vatizavę” sovietmečio restoranus ir kavines, naujieji savininkai nesiruošė išsaugoti vidaus puošybą, apie kurią nieko neišmanė. Šaukštu proto juk neįkrėsi, kaip ir estetinio supratimo. Laikas mums leistis tolimesnėn kelionėn į praeitį, ir pasidairyti keliuose Lietuvos miestuose, prisiminti mielas erdves, atgaivinti atmintį, bene vienintelę saugojančią mielus vaizdus ir patirtas emocijas. (Plačiau apie sovietines sąlygas, kurioms esant lietuvaičiai kūrė nuostabius interjerus ir meno kūrinius, pasiskaitysite šiame publikacijų cikle.)
Didžiausias Vilniuje ir Lietuvoje restoranas „Dainava” garsėjo pirmuoju naktiniu baru ir įspūdinga muzikine programa, bet labiausiai svečius žavėjo Teodoro Kazimiero Valaičio bei Eugenijaus Antano Cukermano talentų lemtas interjeras, prisodrintas unikaliais meno kūriniais. Puošyba sunaikinta.
Kauno restoranų flagmanė „Gildija” aukščiausio lygio aptarnavimu ir gurmaniškais patiekalais žavėjo svarbiausius ano meto svečius: partinius bonzas, užsienio delegacijas. „Gildija” virto keliomis užeigomis, ir neteko profesionaliu darbu pelnytos solidžios auros.
Palangiškė „Vasara” – Aleksandro Eigirdo modernusis perliukas – puošta garsiausių ano meto menininkų kūriniais, o labiausiai svečius žavėjo monumentalus Anortės Mackelaitės vitražas, vakarais sužibdavęs fantastiškomis spalvomis. Puošyba išdraskyta iki pamatų, meno kūriniai sunaikinti.
Nepasigailėjo laikas bei glušpetriai ir vilniškio „Erfurto”, svetingai priimdavusio ne tik vilniečius ir kitus lietuvaičius, bet ir gausius užsieniečius.
Iš fantastiškai populiaraus ir stilingo „Bočių” restorano Vilniuje telikusi daili meniška iškaba ant apleisto, aptrupėjusio fasado Senamiestyje.
Iš rankų į rankas ėjęs „Medininkų” restoranas, kadaise buvęs prestižiniu, išsaugojo tik senąją iškabą, interjeras „sėkmingai” nustekentas.
Savita architektūra ir nacionalinio kolorito interjeru spindėjęs Aleksandro Eigirdo perliukas Druskininkuose – „Dainava” – nugrimzdęs nebūtin.
Puikias muzikines programas ir fantastiškas panoramas siūlęs „Trijų mergelių” restoranas Kaune suniokotas iš širdies.
Tarpukarines „Versalio” tradicijas tęsęs kauniškis „Vakaras” neatsilaikė prieš bukagalvius lietuviškų interjerų naikintojus.
Prienų pašonėje veikęs unikalusis „Kubilas” nuteriotas atkakliai ir nuoširdžiai – viduje liko tik mūrinis ugniakuras.
Nagingojo Valaičio kūriniu (tolimajame plane) puošta vilniškė „Palanga” nustekenta ir nušluota nuo žemės paviršiaus.
Unikalaus interjero „Senąjį rūsį” Vilniaus senamiestyje mena tik nuotraukos ir amžininkai, o kadaise į jį kviestos vaišintis užsieniečių delegacijos.
Pasidairymą į senuosius Lietuvos restoranų interjerus baigsime palangiškėje „Vaidilutėje”, irgi paradusioje savąjį veidą.
Pabuvoti praeityje (nuotraukoje – vilniškė „Dainava”) mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas, o Medijų rėmimo fondas – ne.
