Straipsniai
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje (II)
Nors Japoniškame sode lankomės rugpjūčio popietę, tačiau rudenėliui po truputį artėjant, vakarop darosi gaivoka, dvelkteli vėsokas vėjelis. Tačiau kol sukinėjamės bonsai meistro Hajime Watanabe kurtame miniatiūrinių medelių sode, esame saugioje užuovėjoje, nes būtent tokios sąlygos šiems kūriniams – nedvejodamas priskirčiau juos arboristikos menui – yra būtinos. Tiesa, medeliai skirtingi ir unikalūs: vieni visiškai miniatiūriniai, kiti stiebiasi į bemaž metro aukštį, tačiau visi stebina bonsai kūrėjo išmone, jautrumu, kruopštumu. Prakalbę apie bonsai meną, turime plačiau juo pasidomėti, kad mūsų lankymasis Japoniškame sode Darbėnų pašonėje būtų ne tik malonus, bet ir pažintinis. Na, o pasivaikščioję uždarame bonsai medelių sode, dar leisimės į erdvesnius tyrus – vaikščiosime po akmens, medžio ir vandens darna
Atlydžio darbštuolių puošmenos
Pasidairykite ne vien savojoje virtuvėje, bet ir sandėliuke, dirstelėkit ir svetainės pakampėse: kokius buities pagalbininkus suskaičiuosite? Šiandieną nelengva būtų išvardinti visus darbščių šeimininkių išmaniuosius padėjėjus, kurie ne tik įvairiausius patiekalus gamina, bet ir plauna grindis bei langus, turintys lopinėlį žemės už lango stebi robotinės žoliapjovės darbus, o ir vyrai džiaugiasi įvairiausiais meistravimo talkininkais. Laikmečiu, į kurį ketiname nukeliauti, daugelyje būstų buvo bene vienintelis buities prietaisas – elektrini lygintuvas, jam kompaniją kartais sudarydavo dulkių siurbliai “Raketa” arba “Saturnas”. Chruščiovinio atlydžio (apie stalininį įšalą net neverta kalbėti) buitis buvo nelengva ir kukli, nes maisto gaminimui, apsišvarinimui bei kitiems ūkio darbams jokių mechaninių talkininkų nebuvo, tad šeimininkėms tekdavo suktis mikliai it bitutėms. Tiesa, vienuose-kituose
Telšių rajono meno kolektyvai pakeliui į šimtmetį mininčią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų“
Lietuvos Dainų šventė, šiemet mininti savo šimtmetį, yra ypatingas ir visų išties laukiamas ypatingas renginys, kuris vyksta kas ketverius metus. Dar 1924-aisiais vyko pirmoji Dainų šventė, kuri vadinosi Dainų diena ir ji vyko Kaune. Šventę atidarė tuometinis prezidentas Aleksandras Stulginskis, pakvietęs sugiedoti Lietuvos himną, kurį užtraukė 3500 dainininkų choras, palaikomas dešimttūkstantinės žiūrovų minios. Šiuo metu visoje Lietuvoje intensyviai vyksta besiruošiančių dalyvauti Lietuvos dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“ apžiūros. Vasario 17-18 d. bei vasario 24-25 d. savo programas atliko Telšių rajono suaugusiųjų ir vaikų šokių, folkloro kolektyvai, dainų ir šokių ansambliai, chorai. Vasario 17 d. Telšių Žemaitės dramos teatre vyko chorų ir vokalinių ansamblių peržiūra. Peržiūroje pasirodė: Telšių meno mokyklos merginų
Neužmušami baldai – sovietbučio “kišenės” įnamiai
Ne iš nuogirdų, o mūsų pačių patirtimi vadovaudamiesi, po truputėlį tampame sovietinio periodo žinovais, tegul ir gana kukliais. Niekuomet nenusileisime iki lygio “ekspertų” kurpiančių fantasmagorijas apie seksualumą sovietmečiu, kai jie patys – atleiskite, mielos moterys, už tiesmukiškumą – anuomet dar nebuvo erekciją patyrę. Vadovausimės sveika, nuovoka, atmintyje išlikusiais vaizdais bei įvykiais, sovietinį laikmetį gerai menančių prisiminimais. Šįkart vėl keliausime į neįmantrią anų laikų buitį, bet pirma prisiminkim, kuriuos sovietmečio buities atspalvius jau esame žiūrinėję. (Nuotraukoje viršuje – lietuvių dizainerių suprojektuoti virtuvės baldai, 8-o deš. pr.) Sovietmečio virtuvinių baldų spalvinė gama, švelniai tariant, palikdavo linkėti geresnės, nes iš tolo atsiduodavo stygiaus/deficito tvaiku. Domėjomės sovietbučių – sugalvojau tokį naujadarą sovietinės statybos butams
Vilniaus knygų mugės aidai (I)
Besidairydami Knygų mugės aruoduose, vakar menkokai pasidomėjome statistiniais šiųmečio renginio duomenimis, o jie linkę metai iš metų progresuoti. Antai, pastarajame renginyje dalyvavo virš trijų šimtų dalyvių – tuo netenka abejoti, mačius bene dvidešimties šalių vėliavas “Litexpo” prieigoje – surengta virš pusės tūkstančio renginių (pristatymų, diskusijų ir pan.), o lankytojų-knyginėtojų skaičius gerokai perkopė penkias dešimtis tūkstančių. Senajame “Litexpo” pastate (nors nėra jis toks ir senas, nei pusšimčio metų dar nesulaukęs) surengta puiki muzikinė fiesta, įveiklinusi į kadaise Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų parodoje buvusią kino salę. Mugę parėmė daugybė solidžių partnerių, tačiau ir lankytojams teko mokėti nuo dešimties iki keliolikos euriukų (priklausomai nuo apsilankymo dienos) už bilietus. Lankydamasis mugėje sekmadienį – tokia
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Ir jus apninka tos pačios mintys, žvelgiant į naujas raukšleles prie akių ar lūpų? Taip, mieli bičiuliai, nejaunėjame nei vienas, nes kaip žinia, laiko tėkmės nesustabdyt ir neužtvenkti. Tad belieka sukti galvą, kaip racionaliau pasinaudoti Viešpaties kiekvienam mūsų skirtu skirtingu laiko limitu. Prieš trejus dešimtmečius, kai nuolankus jūsų gidas lankėsi Kopenhagoje ir bemaž trims mėnesiams buvo apsistojęs nedidukame Horsenso miestelyje Danijos pajūry, ši Skandinavijos šalis buvo šiek tiek kitokia… Imigrantai iš viso pasaulio, o labiausiai – iš Azijos dar tik plūdo į gerovės valstybę, bet jų nebuvo tokia minia. Anuomet Danijoje irgi būta savos valiutos, tad danai nebūtin yra išlydėję kroną, kaip mes saviškį lituką. Gerai pamenu valiutų kursą 1993-ais:
Knygų mugės meniu: kokius skanumynus atradom
“Gretos neretos” – palyginimas tiktų ir knygų mugėje siūlomų leidinių gausai, ir juos apspitusių lankytojų miniai. Širdis džiaugėsi, šiandieną vaikštant naujuosiuose “Litexpo” pastatuose, ir žavintis lietuvaičių išmone įrengiant ne vien leidinių pardavimo, bet ir atokvėpio bei edukacijos erdves. Pakviesiu jus kartu su manimi pasivaikščioti šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje, kur atrasime ne tik puikių knygų, bet ir sutiksim įdomius žmones, o vieną kitą ir pakamantinėsim. Į senąjį “Litexpo” pastatą neužsuksim, nes jame jau esame lankęsi, kad atvykėliai vartė akis, dyvydamiesi į Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų parodos rūmus. Pažadu daug nevograuti, o rodyti jums matytas įdomybes bei vertus dėmesio leidinius. Atidžiau dairysimės į leidėjus bei jų “kūdikius”, artimus AIDŲ tematikai – istorijai,
“Aušra”, kita stotelė – “Lietuva”
Apie Vilniaus gatvių pervadinimą pokariu jau esame kalbėję, vaikštinėjome ir sovietmečio pabaigos Vilniuje, dairydamiesi po truputį sugrąžinamų senųjų, istorinių pavadinimų. Šįkart mūsų laukia kiek dinamiškesnė kelionė praeitin, kurios metu ne vaikštinėsime Vilniuje, o važinėsimės viešuoju transportu. Žvelgsime į anuometę būtį kiek kitu kampu, nei į Senamiesčio ar Centro gatves, pervadintas ne sykį: domėsimės viešojo transporto stotelių pavadinimais, atsiradusiais, savaime suprantama, sovietmečiu. Pasivaikščiojimas praeityje labiau sudomins vilniečius, gerai žinančius viešojo transporto, kad ir troleibusų, maršrutus bei dabartinius stotelių pavadinimus. Pradžiai turime pastudijuoti transporto schemą 7-o deš. vidury. Puikiai pamenu, kaip sovietmečiu, kai dar nebuvo stotelių pavadinimus skaitančios diktorės magnetofoninių įrašų, pavadinimą į mikrofoną iškošdavo pats vairuotojas, dažniausiai – tuomete valstybine kalba.
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Prisipažinsiu, kad daugel Lietuvos įdomybių, kuriomis sėte nusėta mūsų šalelė, nebūčiau pamatęs, jei ne svainė Daina, kasmet organizuodavusi įsimintinas išvykas į tėvynės perliukus. Sužavėjo šalia Siesikų ežero dunksanti XVI amžiaus pradžios pilis, bet dar labiau gėrėjausi Audrio Matulaičio entuziazmu puoselėti istorinį pastatą, ir milžiniškos jo pastangos – jau nekalbant apie lėšas – įkvėpti Siesikų galiūnei antrąjį gyvenimą. Pamenat tūlą Vaclovą Intą, dar gūdžiais sovietinio sąstingio metais įkūrusį Mosėdyje įkūrusį Akmenų muziejų? Tik vakar lankėmės kito entuziasto – Šarūno Kasmausko – įkurtame ir išpuoselėtame Japoniškame sode Mažučių kaime šalia Darbėnų. O juk ir Intas, ir Kasmauskas pradėjo kurti savąsias grožybes plyname lauke, na kažin kaip atrodė ir griūvanti Siesikų pilis, kai
Atlydžio laikų reklama – neįmantrios būties atspindys
Garbūs senoliai, vargokai ir beprisimenantys savosios jaunystės laikmetį – taip šiandieną galėtume apibūdinti vyresniąją kartą, 7-ame dešimtmetyje buvusią studentais ar moksleiviais. Nors chruščiovinis atlydys (1954-1964) mūsuose aprašytas gana kukliai, visgi jo amžininkų prisiminimai apie santykinį sovietinio režimo gniaužtų atsileidimą yra labiau “pliusiniai”. Savaime suprantama, kad viską pažįstame lygindami, sugretindami, turbūt todėl po stalininio įšalo, pažymėto žiauria ideologine priespauda ir besaikėmis tremtimis, chruščiovinis atlydys anuomečiam jaunimui pasirodė šiokiu-tokiu atokvėpiu, sąlyginiu pralaisvėjimu. Nutolo karo ir pokario metų negandos, kultūra įgavo kuklias saviraiškos galimybes, iš plieninių cenzūros gniaužtų veržėsi menas ir literatūra. Lietuvaičių buitį praskaidrino išradingų dizainerių-projektuotojų bei baldžių kuriami lengvi ir stilingi baldai (nors ir buvo brangoki), užsimezgė mados bei stiliaus pradmenys,
Karo muziejuje – knygos „Gedimino kraujas“ pristatymas
Gediminaičiai – Lietuvos valdovų dinastija, kurios stiprybę ir mėgino, ir gerbė visa Europa. Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Jogaila, Kęstutis, Vytautas, Švitrigaila, Žygimantas Kęstutaitis, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras Jogailaitis, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas. Kiekvienas lietuvis pasakys: tai Lietuvos valdovai Gediminaičiai. Bet tikrai ne visi žino, kas buvo jų žmonos, kaip susiklostė jų dukterų, sūnų, netapusių Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, likimai. Ar tikrai Gediminas ketino krikštytis? Kuri Gedimino anūkė ištekėjo už Šventosios Romos imperatoriaus Karolio IV ir buvo vainikuota imperatoriene? Kodėl Kęstutis atsisakė karūnos? Kurią seserį Jogaila labiausiai mylėjo ir kodėl? Kuris per anksti gimęs Jogailaitis buvo auginamas šviežiai paskerstų kiaulių viduriuose? Koks tolesnis Niurnbergo auksakalių Vytautui Didžiajam ir jo žmonai Julijonai
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje (I)
Navigacija – dalykas pravartus, baigiantis galutinai išstumti archajiškus žemėlapius, tačiau neretai ji ima ir pašposauja. Palikę augintinę šventojiškio “Džiugučio” namelyje (Šventosios g. 23b, Šventojoje), išsukome į Liepojos plentą, ir uoliai vykdėme navigacijos nurodymą “minti” link Liepojos. Po kurio laiko gavome įsakymą sukti dešinėn į miško kelią, tad šiek tiek dvejodami navigacijos sugebėjimais, ėmėme riedėti Lietuvos miškais. Kalgraužių mišką pervažiavome, pradėjom riedėti Mažučių mišku, paskui – Linkių mišku, pasidairydami į plynų kirtimų nuniokotus plotus. Pasidžiaugėme, kad kelionei pajūrin buvome pasirinkę tvirtą ir aukštą prošvaisą turintį “Primastar’ą”, nes pačiutės “Corolla’i” vargu ar būtų patikę ne itin lygūs miško keliai. Visgi, technologijos visų mūsų gyvenimą keičia ir smarkiai, ir galutinai, tad navigacija pateisino mūsiškį
“Šaltinėlis”, sruvenęs menų, dainų ir emocijų derme
“Žinai, tai kitiems “Šaltinėlis” buvo smagia vieta leisti laisvalaikį, o mums buvo galvos skausmas, kai tvankiais vasaros vakarais pro atidarytus mūsų namo pusėn langus trenkdavo muzikos akordai”, – manąjį entuziazmą kiek apmalšino teta, jau pusšimtį metų gyvenanti artimiausiame “Šaltinėlio” pastatui daugiabutyje. Daugiabutis pasikeitė, pasirenovavo, persimainė ir “Šaltinėlio” pastatas: nebėra fontanėlio ir baseinuko, kurių vietoje dabar parkingas, prekybos centras persimainė bei prarado pavadinimą, o garsaus restorano ir naktinio baro vietoje šiandieną sandėliai ir viena-kita įmonėlė. “Permainos visada tik į gerą”, – bandau tikinti save, bet neišeina meluoti nei sau, nei jums, nes “Šaltinėlyje” esu lankęsis, ir prisimenu jo meninius akcentus. Naktinis baras kadaise buvo garsus visam Vilniuje, nes tokių tebuvo trys:
Rasa Stulpinienė. Palanga žiemą, arba kaip minusą versti pliusu
Vasaros kurortas žiemą man visados buvo mirties zona, į kurią niekada nenorėjau kelti kojos. Švininė jūra, apniukęs dangus, iki kaulų smegenų smelkianti drėgmė, gūsingi vėjai, šlapias pliažo smėlis, kuris veliasi po kojom, limpa prie batų, ir… jokios žalumos, jokios saulės, jokių spalvų, jokių kvapų. Bet draugai, bičiuliai ir šeimynykščiai į Palangą žiemą važiuodavo, sakydavo vykstą pasisemti ramybės, pailsėti, pabūti gryname ore ir, reikia pasakyti, grįždavo patenkinti…Gyvenime jų nesupratau ir niekada kartu nevažiuodavau. Aiškiai žinojau, kad man labiau patinka jauki šiluma, minkštas pledas, garuojantis arbatos puodelis, knyga, kad išvažiavusi grįžčiau keikdama tą visų taip dievinamą jūros orą, kuris man paprastai baigiasi kažkuo tarpiniu tarp slogos ir plaučių uždegimo. Kalnai, slidės, šaltis
Pritilęs vaikų klegesys – kaip jį pažadinti?
Susitarkim, kad nepradėsim stenėti bei aikčioti “ach, štai anuomet…” arba “Och, tada tai buvo!..” Tiesiog ramiai peržvelgsim statistiką, permąstysim priežastis ir siūlysim išeitis. Lyginimui naudosim įmanomai naujesnius duomenis – apie pernykščius nesvajokit, statistika taip “greitai” nedirba – bei vėlyvojo sovietmečio duomenis. Darysim prielaidą, kad ir vieni, ir kiti artimi tikrovei, nors posakis “yra tiesa, ir yra statistika” aktualus visais laikais. Pradėsim nuo globalių skaičių – kiek gyventojų (tūkstančiais) buvo didžiuosiuose Lietuvos miestuose 1986-ais ir kiek jų yra dabar: Vilniuje 555 / 583 (sostinės plotas padidėjo nuo ~290 kv. km. iki ~400 kv. km.), Kaune 410 / 302 , Klaipėdoje 197 / 159, Šiauliuose 137 / 104, Panevėžyje 119 / 88,
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Prisipažinsiu, kad Romos imperatorių ar popiežių šmėklų Angelo pilyje neišvydau, galbūt todėl, kad lankėmės Velykų metu?.. Visgi, daugelį amžių menančiuose statiniuose dažnai apima keisti vaizdiniai: rodos, matai nuzulintais laiptais skubančius pilies gynėjų būrius, žvangančius ginklais, aplink pabūklus triūsiančius karius, rūsčią sargybą prie valdovo menių, pakumpusius tarnus, virėjus riebaluotais veidais, susirūpinusias valdovės tarnaites, ką tik gavusias pylos už netinkamai prišildytą kubilo ar vonios vandenį… Iš už galingų tvirtovės sienų ataidi apsiautusios kariaunos riksmai, bauginantys gynėjus, skrieja per kuorus ugniniai kamuoliai, bandantys sukelti gaisrus… Įsitvėręs prikauptus ir prisiplėštus turtus, lobyne dreba ką tik galingu atrodęs valdovas, dėl aukso kapšų tirtantis labiau, nei dėl savosios gyvybės… Vargu, ar įmanoma tikroviškai įsivaizduoti prieš kelis
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Koks gi ryšys tarp vilniškėje “Fizikų dienoje” karaliaujančio Dino Zauro, ir Vavelio kalvos kalvos požemiuose šmirinėjančios smako? Tiesioginis: Dinas Zauras savuoju protėviu įvardina Bastėjos urvuose gyvenusį smaką, buvusį neprošal užkąsti gardesne studente, o Vavelio smakas vilniškiam buvo geras bičiulis dar nuo Dviejų tautų respublikos laikų! Gyvenimas būtų blankiomis spalvomis nuspalvintas, jei retsykiai nepašposautume, nepasijuoktume iš savęs pačių, o ir legendas bei padavimus nepašieptume. Prie įėjimo į Vavelio – Krokuvos įžymybės – urvus besistiebianti smako stovyla išties tokia simpatiška, kad prisibijoti požemių gyventojų nekyla noras, juolab jis nuolat apspistas krykštaujančių vaikų. Lyg norėdamas priminti grėsmingą savo prigimtį, smakas retsykiais pliūpteli liepsną iš nasrų, tačiau taip yra tik todėl, kad išradingi lenkų
Telšių kultūros centras kviečia į kovo mėnesio renginius
2024 M. KOVO MĖNESIO PAGRINDINIŲ RENGINIŲ PLANAS Data Laikas Pavadinimas Tiksli vieta Organizatorius 01 PENKTADIENIS 2024 02 14 – 2024 03 10 Tautodailininko Jono Igaro jubiliejinė kūrybos paroda. Telšių kultūros centro fojė Telšių kultūros centras 02 ŠEŠTADIENIS 17:00 val. Atlikėjų Sandros ir Viktoro albumo pristatymas „Viskas dėl tavęs” Telšių kultūros centras Telšių kultūros centras 03 SEKMADIENIS 14:00 val. Animacinis filmas „Sparnuoti herojai” Telšių kultūros centras Telšių kultūros centras 03 SEKMADIENIS 16:00 val. Filmas „Draugų lažybos” Telšių kultūros centras Telšių kultūros centras 05 ANTRADIENIS 18:00 val. Nijolė Narmontaitė su gyvo garso grupe „Apie meilę rimtai ir žaismingai” Telšių kultūros centras Telšių kultūros centras 08 PENKTADIENIS 18:00 val. Grupės „Il senso” koncertas
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Pamenate mūsiškę pažintį su sovietinėmis kompartijos šulais, nepabūgusiais apsilankyti Lietuvoje? Tąkart, minėdami 1980-ais Vilniuje pabuvojusį M.Gorbačiovą, po kelerių metų tapsiantį sovietų imperijos prezidentu, užsiminėme apie sovietinės Gudijos, anuomet vadintos Baltarusija, vadovą Piotrą Mašerovą. Viršuje esančioje nuotraukoje Mašerovas ir sėdi greta Gorbačiovo, tad jam buvo parinkta viena garbingiausių vietų 1980-ais vykusioje “jubiliejinėje” Dainų šventėje, skirtoje sovietinio režimo 40-iui Lietuvoje. Mašerovo asmenybė išskirtinė sovietmečio kontekste ne tik tuo, kad jis buvo kaimyninės šalies (tiesa, tuomet tai buvo tik sovietijoje kalėjusi “respublika”) vadovas, bet ir asmuo, kurio garbei pavadintas vienas plačiausių Minsko prospektų. Vargu ar kas galėjo 1980-ųjų vasarą vykusioje Dainų šventėje ar kituose sovietiniam “jubiliejui” skirtuose renginiuose nuspėti, kad beprotiškai Gudijoje/Baltarusijoje populiariam
Knygų mugę pasitinkant, pristatomas naujas leidinys – Tremtinių ir politinių kalinių albumas ,,Ištremti iš Tėvynės”
Palikimas ateities kartoms: Tremtinių ir politinių kalinių albumas „Ištremti iš Tėvynės“ 2023 m. pabaigoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Leidybos skyrius išleido Tremtinių ir politinių kalinių albumą „Ištremti iš Tėvynės / Deported From Their Homeland“. Leidinį rengė ir sudarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus istorikai: Benas Navakauskas, Birutė Panumienė, Violeta Jasinskienė, Elvyra Mickevič, Jolanta Vilija Sinkevičiūtė, Julita Milašiūtė. Kuo šis leidinys išskirtinis „Ištremti iš Tėvynės: Tremtinių ir politinių kalinių nuotraukų albumas“ yra daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vykdomos programos „Tremties ir kalinimo vietos“ darbo rezultatas. Tai pirmasis lietuvių ir anglų kalbomis parengtas nuotraukų albumas, nuosekliai pasakojantis sovietų
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje (II)
Nors Japoniškame sode lankomės rugpjūčio popietę, tačiau rudenėliui po truputį artėjant, vakarop darosi gaivoka, dvelkteli vėsokas vėjelis. Tačiau kol sukinėjamės
Atlydžio darbštuolių puošmenos
Pasidairykite ne vien savojoje virtuvėje, bet ir sandėliuke, dirstelėkit ir svetainės pakampėse: kokius buities pagalbininkus suskaičiuosite? Šiandieną nelengva būtų išvardinti
Telšių rajono meno kolektyvai pakeliui į šimtmetį mininčią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų“
Lietuvos Dainų šventė, šiemet mininti savo šimtmetį, yra ypatingas ir visų išties laukiamas ypatingas renginys, kuris vyksta kas ketverius metus.
Neužmušami baldai – sovietbučio “kišenės” įnamiai
Ne iš nuogirdų, o mūsų pačių patirtimi vadovaudamiesi, po truputėlį tampame sovietinio periodo žinovais, tegul ir gana kukliais. Niekuomet nenusileisime
Vilniaus knygų mugės aidai (I)
Besidairydami Knygų mugės aruoduose, vakar menkokai pasidomėjome statistiniais šiųmečio renginio duomenimis, o jie linkę metai iš metų progresuoti. Antai, pastarajame
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Ir jus apninka tos pačios mintys, žvelgiant į naujas raukšleles prie akių ar lūpų? Taip, mieli bičiuliai, nejaunėjame nei vienas,
Knygų mugės meniu: kokius skanumynus atradom
“Gretos neretos” – palyginimas tiktų ir knygų mugėje siūlomų leidinių gausai, ir juos apspitusių lankytojų miniai. Širdis džiaugėsi, šiandieną vaikštant
“Aušra”, kita stotelė – “Lietuva”
Apie Vilniaus gatvių pervadinimą pokariu jau esame kalbėję, vaikštinėjome ir sovietmečio pabaigos Vilniuje, dairydamiesi po truputį sugrąžinamų senųjų, istorinių pavadinimų.
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Prisipažinsiu, kad daugel Lietuvos įdomybių, kuriomis sėte nusėta mūsų šalelė, nebūčiau pamatęs, jei ne svainė Daina, kasmet organizuodavusi įsimintinas išvykas
Atlydžio laikų reklama – neįmantrios būties atspindys
Garbūs senoliai, vargokai ir beprisimenantys savosios jaunystės laikmetį – taip šiandieną galėtume apibūdinti vyresniąją kartą, 7-ame dešimtmetyje buvusią studentais ar
Karo muziejuje – knygos „Gedimino kraujas“ pristatymas
Gediminaičiai – Lietuvos valdovų dinastija, kurios stiprybę ir mėgino, ir gerbė visa Europa. Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Jogaila,
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje (I)
Navigacija – dalykas pravartus, baigiantis galutinai išstumti archajiškus žemėlapius, tačiau neretai ji ima ir pašposauja. Palikę augintinę šventojiškio “Džiugučio” namelyje
“Šaltinėlis”, sruvenęs menų, dainų ir emocijų derme
“Žinai, tai kitiems “Šaltinėlis” buvo smagia vieta leisti laisvalaikį, o mums buvo galvos skausmas, kai tvankiais vasaros vakarais pro atidarytus
Rasa Stulpinienė. Palanga žiemą, arba kaip minusą versti pliusu
Vasaros kurortas žiemą man visados buvo mirties zona, į kurią niekada nenorėjau kelti kojos. Švininė jūra, apniukęs dangus, iki kaulų
Pritilęs vaikų klegesys – kaip jį pažadinti?
Susitarkim, kad nepradėsim stenėti bei aikčioti “ach, štai anuomet…” arba “Och, tada tai buvo!..” Tiesiog ramiai peržvelgsim statistiką, permąstysim priežastis
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Prisipažinsiu, kad Romos imperatorių ar popiežių šmėklų Angelo pilyje neišvydau, galbūt todėl, kad lankėmės Velykų metu?.. Visgi, daugelį amžių menančiuose
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Koks gi ryšys tarp vilniškėje “Fizikų dienoje” karaliaujančio Dino Zauro, ir Vavelio kalvos kalvos požemiuose šmirinėjančios smako? Tiesioginis: Dinas Zauras
Telšių kultūros centras kviečia į kovo mėnesio renginius
2024 M. KOVO MĖNESIO PAGRINDINIŲ RENGINIŲ PLANAS Data Laikas Pavadinimas Tiksli vieta Organizatorius 01 PENKTADIENIS 2024 02 14 – 2024
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Pamenate mūsiškę pažintį su sovietinėmis kompartijos šulais, nepabūgusiais apsilankyti Lietuvoje? Tąkart, minėdami 1980-ais Vilniuje pabuvojusį M.Gorbačiovą, po kelerių metų tapsiantį
Knygų mugę pasitinkant, pristatomas naujas leidinys – Tremtinių ir politinių kalinių albumas ,,Ištremti iš Tėvynės”
Palikimas ateities kartoms: Tremtinių ir politinių kalinių albumas „Ištremti iš Tėvynės“ 2023 m. pabaigoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
You must be logged in to post a comment.