Straipsniai
Paulius Juzys. Akcizų primilžio strategai
Kada parduotuvėse mažiausia žmonių ir gali greitai apsipirkti? Teisingai – po aštuntos vakaro ar po trečios sekmadienį. Priežastis paprasta – alučio skardinė, kurią dažnas atsidaro po dienos darbų. Pirkėjų sumažėja keliskart, kai įsigalioja draudimas parduoti stipriuosius gėrimus. Ar brangs jie, ar nebrangs, bet žmonės vis tiek pirks ir truputį brangesnius. Ir kurą pilsis, koks bebūtų akcizas, nes raitas juk nekeliausi. Todėl valdžia, o tiksliau – valdžios, naudojasi senai patikrintu būdu kamšyti biudžetą. Didini akcizus alkoholiui, rūkalams bei kurui, ir visada turi tam svarias priežastis. Rūkalai yra nuodai, širdies ir kraujagyslių ligos, mirštamumas, todėl pabranginom. Alkoholis baisus sveikatos priešas, išgeriama daug, todėl pabranginom. Kuras ir ekologija nesuderinami, reikia į elektromobilius persėsti,
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Jau esame patyrę, kad iš “Pribaltikos” (Pabaltijo) anuomet į Rusijos didmiesčius riedėdavo ilgi sąstatai maisto produktų, kurių srautui sumažėjus, imperijos sostinės bei “lango į Europą” gyventojams tai gerokai pasijuto. Tačiau nuo seno garsėjom ir savo lengvosios pramonės produkcija, tad vilniškės “Vilijos” megzti dailūs ir kokybiški megztiniai rusams patiko ir pritiko – dar nebuvome paskelbti “nedraugiška” valstybe. Įvertinę faktą, kad lietuvaičiai noriai pirks gana kokybiškus rusiškus laikrodžius bei kosmetiką, o rusės neatsisakys “Vilijos” megztinaičių, du draugai susirado kur apsistos Peterburge, ir sunkmečio metais – t.y. 1992-ais, kai postsovietinėse šalyse siautėjo ne tik banditai, bet ir hiperinfliacija – leidosi į “riskaunas” keliones Rusijon. Nelabai įvertinome, o ir nelabai žinojome, kokie nuotykiai mūsų
Naujųjų fejerverkai vienuoliktą vakaro
“Kur vata?”, – klustelėjo klasiokus Asta, nes pokario laikais sniegas ant eglutės imituotas vatos gabalėliais. Nesupratusi bendramokslių kikenimo priežasties, Asta jau garsiau šūktelėjo, kad girdėtų visi mokyklinę salę šventei ruošę mokiniai: “Kur vata?!” Driokstelėjęs garsus juokas privertė Astą parausti susivokus, kad tuos tris klausimo skiemenis galima kiek kitaip sudėlioti, ir atsirastų visiškai kita prasmė. Bandykim ir mes šįkart paieškoti “vatos”, ir pasamprotauti, kaip “vata” elgtųsi grėsmės atveju, o ir ką patys turėtume nuveikti, kad “vatos” bičiuliai čionai neatbildėtų. Galbūt, galbūt taip ir yra: kai kurie piliečiai turi prisipirkę aibę fejerverkų, ir ketina pašaudyti ne tik vilniškės katedros varpinei skalambijant varpais, bet ir kokia valanda anksčiau, o gaivaus vėjo iš Varšavos
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Kanibalizmas gamtoje nėra itin retas reiškinys, tačiau žinduolių tarpe – nepamirškim, kad ir mes šiai rūšiai priklausom – jis gerokai retesnis, nei primityvių organizmų terpėje. Antai, visokie pirmuonys nesidrovėdami ryja savos rūšies mažylius, žuvys irgi ne kažin kiek atskiria savuosius vaikučius nuo valgytinų svetimų, tad kemša juos išsijuosusios. Šaltomis žiemomis, nerasdami ką papjauti, vilkai sėkmingai nugalabina kurį nors saviškį, ir pasimėgaudami jį suryja – nemirsi juk iš bado. Nesibodi išsikepti ant laužiuko ne žvėrelį, o žmogelį ir Naujosios Gvinėjos džiunglėse tūnantys kanibalai, todėl vienam keliauti šioje šalyje nėra toliaregiška. Visi kanibalai yra žiaurūs ir negailestingi, tačiau ir šiek tiek atsainūs: savąją auką tiesiog nužudo ir suryja, prieš mirtį smarkiai nekankindami.
Trys Olgos ir vienas Putino karas
Moterys, kurių praeitį bei šiandieną papasakosiu, yra realios – neišgavotos, kaip ir jų gyvenimų istorijos. Pirmoji Olga gyvena Rusijos pietuose, nelabai toli Ukrainos. Jau pensijinio amžiaus moters šaknys – ukrainietiškos. Jos, dviejų jos seserų ir brolio tėvas ukrainietis buvo „išbuožintas“ ir ištremtas į Sibiro platybes. Jaunojo karta jau ir nebežino, kas tas „išbuožinimas“ ir kas per vienas yra „buožė“, tad šiek tiek atitrūksiu nuo pagrindinės temos. „Buože“ sovietmečiu vadintas pasiturintis ūkininkas,daugiau nei kiti dirbęs ir liejęs prakaitą, kai kiti liejo į save alutį. Tokius „buožes“ stalininio teroro metais „išbuožindavo“: geriausiu atveju atimdavo visą turtą ir trobą, blogiausiu – su visa šeima pavėžėdavo tolimon tremtin. Nušalęs Sibire kojas ir susirgęs lėtine
Naujiesiems kviečia atgimusios jaukios erdvės
Savaime suprantama, kad pasiūlysiu kompromisą, ir dar kokį! Kadangi keliausime į septintąjį dešimtmetį, kai cenzūra bei režimas šiek tiek atleido gniaužtus, o lietuvaičiai ėmėsi kurti įstabius interjerus, baldus ir meno kūrinius, tai apsiriboti vienu miestu būtų neracionalu – šįvakar Naujametį sutiksim Kauno ir Vilniaus kavinėse bei restoranuose, o rytoj eisim pataisyti sveikatą į kitų miestų užeigas. Naujųjų sutikimas, sugrįžtant į praeitį pasižavėti Lietuvos architektų, inžinierių, dizainerių darbštumu bei išmone turėtų būti įdomus ir intriguojantis. Kviečiu visus pasidabinti šventiniais apdarais: vyrams privalu pasirišti kaklaraištį, o mielas moteris paprašysiu pasiieškoti geriausius papuošalus. Siūlome damoms parankes, ir pirmyn! Pirmą lankom kauniškį restoraną “Tartu”, kurio autoriai sutuoktiniai Tiju ir Anicetas Vaivados, Algimantas Zeidotas, garsaus
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje (II)
Nesirūpinkit, bičiuliai, nebuvo mane pačiupę ir patupdę už grotų ekspozicijos sargai, nes nieko nebandžiau nugvelbti, o ir sienas apipiešti neketinau. Grotų paskirtį perprasit netrukus, o dar nekeliavusius su mumis į Krokuvos senosios sinagogos praeitį, kviečiu tai padaryti nedelsiant. Visus kitus ketinu pasivadinti toliau grožėtis preciziškai surestauruoto žydų sakraliojo pastato įdomybėmis bei eksponatų gausa, bet pradžiai – žiupsnelis informacijos. Autentiškame senos sinagogos interjere įrengtoje parodoje pamatysim išsiuvinėtas užuolaidas (parokhetus) ir Toros papuošalus: siuvinėtas Toros mantijas, sidabrines karūnas, bokštelio formos Toros galus (“granatus”) ir instrumentai, kuriuos naudoja skaitovas. Didžioji parodos dalis šioje salėje skirta svarbiausioms žydų kalendoriaus šventėms bei tradiciniam vyro ir moters kostiumui. Išvysim meninių amatų dirbinius, paveikslus ir fotografijų reprodukcijas
Restoraninės kultūros aidai (I)
Taip, tema plati ir aktuali tiek dabar, tiek anuomet: turbūt ir jums yra tekę išreklamuotoje užeigoje prisėsti prie dar drėgno po nuvalymo stalo, žiaukčioti nuo apšlapintų grindų tualete, išprašyti dantų krapštuką, žvelgti laukan pro senokai nevalytą langą, klausytis padavėjų klegesio ir/ar kliokiančio pigaus popso. Pastebėjau, kad prasčiausias aptarnavimas ir aplinkos estetika yra išsiskėtusiuose maitinimo tinkluose, matyt, taip yra dėl atsainaus požiūrio į darbuotoją, sąlygojančio atsainų darbuotojo požiūrį į klientą. Bandysim pasidairyti į laikus, kai restoranų bei kavinių buvo neperdaugiausiai, oficianto profesija buvo prestižinė ir pajaminga, tad klientą aptarnauti stengtasi greitai, paslaugiai ir mandagiai, o ir patiekalų kokybė pilvo įgeidžiams neprieštaravo. Senųjų nuotraukų dėka pažvelgsim į darbuotojų uniformas, firminę simboliką, interjerus.
Kelininkus prislėgusi sunki sovietmečio našta
Leisti vaiką į privatų darželį ar gimnaziją, naudotis mokamomis medicinos paslaugomis, samdytis apsaugą, ir nesukti sau galvos dėl per visas siūles braškančio viešųjų paslaugų finansavimo. Puiku, kad yra žmonių, galinčių sau leisti tokį gyvenimo būdą, ir už viską mokančių iš savos kišenės. Ypač puiku, jei tam skiriami sąžiningu būdu pelnyti pinigai, neturintys “galų” laukinio kapitalizmo laikmetyje ir purvinuose “pri(ch)vatizacijos” reikaliukuose. Visgi yra viena mūsų būties sritis, kurios nei vienam neišeina išvengti – tai keliai ir gatvės, kuriais dardame bemaž visi. Prieš porą dešimtmečių teko dažnokai “minti” Lenkijon, Latvijon, Estijon, ir skirtumas tarp lietuviškų kelių bei magistralių, ir artimiausių kaimynų kelelių-vieškelėlių buvo akivaizdus. Tai nestebino, nes Lietuvos kelininkai dar sovietų šalelės
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje (I)
Ar pasaulis taip aktyviai domėtųsi žydų tautos istorija, kultūra, menu, religija, iškiliais žmonėmis ir jų darbais, jei ne šiurpus holokaustas Antrojo pasaulinio metais? Drįsčiau labai suabejoti, nes po didžiulių netekčių ir patys žydai į visa taip ėmė žiūrėti atidžiau ir jautriau, pagarbiai vertindami savąją praeitį. Susivokdami, kad per savaitę tikrai nespėsime aplankyti visas Krokuvos ir jos apylinkių įdomybes, neabejojom, kad privalu aplankyti senąją Krokuvos sinagogą, esančią karalių miesto senamiesčio pašonėje – Kazimiero istorinio kvartalo širdyje. Pakviesiu ir jus pakeliauti kartu su mumis, juolab oras puikus, o mūsų pasirinktas objektas kruopščiai prižiūrėtas, galintis pasigirti informatyvia ekspozicija. Pasidairymą sinagogoje dalinsim į dvi dalis: pirmojoje domėsimės pastato istorija bei architektūra, antrojoje žvalgysimės ekspozicijoje.
Sovietmečio plagiatai (I). Vaikų literatūra
O štai ir neatspėjote: joks čia ne medinukas Pinokis, nors ir baloje neskęsta! Bet pradėsiu visgi nuo laimingo pirmokėlio, tempusio tėvams tik gerus ir labai gerus pažymius, tad jo metinis semestras buvo skaičiaus 5 gausus derinys (bent pirmuosius ketverius mokyklos metus). Tad paskutinę mokslo metų dieną parnešęs namo rūpesčių niekam nekeliančią pažymių knygelę, mainais iš tėvų gavo įspūdingą knygą laminuotu viršeliu. Vasara prasidėjo puikiai – turės tas pirmokėlis ką skaityti! Originaliai iliustruotos knygelės ir pavadinimas buvo intriguojantis – “Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai”. Įžanginiame žodyje autorius paminėjo kažin kokią seną knygelę apie Pinokio nuotykius, kuriuos jis kadaise skaitęs, tačiau pats susigalvojęs naują herojų ir naujus to naujo herojaus nuotykius, jau
Užsieniečiams girtas, vėliau numarintas “Erfurtas”
Turime tik mus būdingų trūkumų, bet turime ir privalumų: esame darbštūs, atkaklūs ir pareigingi. Sutarėme anuomet su vokiečiais, kad Vilniui susibroliavus su Erfurtu, pavadinsime šio miesto vardu gatvę bei prekybos ir paslaugų centrą – taip ir padarėm. Prieš gerą pusšimtį metelių premijuotuose Lazdynuose driokstelėjom drūtą kompleksą, kuriame išsiteko maisto prekių ir kulinarijos parduotuvės vaistinė, pašto skyrius, taupkasė, kirpykla, moterų konsultacija, knygynas ir pusantro šimto vietų restoranas bei fantastiško populiarumo susilaukęs naktinis baras. Teisybės dėlei būtina paminėti, kad ir erfurtiečiai vieną gatvių pavadino Vilniaus, o ir restoranas “Vilnius” atsirado Erfurte. Nesigirsiu, kad buvau “restoranų liūtas”, ir neišlysdavau iš “Erfurto”, bet keletą metų gyvenau visai šalia “Erfurto” – Lazdynėliuose, tad pėsčiųjų tilteliu
Sovietiniai šulai, išdrįsę apsilankyti Lietuvoje
“Smulkiaburžuaziniai veikėjai”, “buržuaziniai nacionalistai”, “miškiniai”, “miško broliai” – tai vis apie mus, mieli bičiuliai, mes tokie įtartini negeriečiai buvome sovietinių partokratų akyse. Vargu ar atsitiktinai, aukštas pareigas ėję sovietinės bonzos vengė lankytis Lietuvoje, nes ir rusakalbių mūsuose nebuvo nei dešimties nuošimčių, kuomet Latvija bei Estija negalėjo atsiginti plūstančių atėjūnų. Nors dauguma mokėmės rusų kalbą – anuomet ji buvo valstybinė – ir mokėjome pakankamai sklandžiai šnekėti rusiškai, meile gimtajai kalbai vėlgi buvome nelojalūs sovietinei tikrovei. Nenuostabu, jog vos keli sovietiniai šulai drįso apsilankyti Lietuvoje, nors paragauti lietuviškų gėrybių oi kaip troško, tad Rusijon riedėdavo ilgi traukiniai maisto produktų. Puikiai pamenu, kai spręsdami pusės litro klausimą, Peterburge su šeimininku įsišnekėjom apie to
Legendomis apipintas šaltinis miško glėbyje
Tėvukų trobos bažnyčios pašonėje nebelikę nei ženklo, o suklypęs šulinėlis jau pusę amžiaus niekaip nepasiduoda laikui, ir tebestypso prie upelio. Užmarščiai ir laiko tėkmei atsparūs ir vaikystės atsiminimai apie atlaidus, apie didžiausią Lietuvoje medinę bažnyčią vingiuojanti procesija, prie šventoriaus tvoros išsirikiavę pardavėjai saldumynų, įsuktų į ryškiaspalves juosteles. Smagus pasibuvimas giminaičių tarpe, saulėtoje miško laukymėje, su vaišėmis ir dainomis irgi neišdildamas gyvena atmintyje. Šiandieną džiaugiuosi, kad Suvalkijos laukuose esanti Višakio Rūda atsigavusi, atsikračiusi praėjusio amžiaus pabaigoje užklupusio slogučio. Tiesa, pašto skyriaus bei pradžios mokyklos nebėra, tačiau dailia suremontuoti kultūros namai, atsiradusi vasaros estrada, vienintelė parduotuvė džiugina maisto produktų įvairove ir iš prekybcentrių senai išnykusiu “Ledo” alučiu. Važiuodamas aplankyti artimųjų amžino poilsio
Pasivaikščiojimas Botanikos sode prieš šimtmetį
Ginčijomės neilgai, ir sutarėme kelionei į praeitį susitikti “veršyne” – taip vilniečiai vadino skverą, kuriame dunksojo Puškino biustas: Kūčių vakarą trumpam susitaikę, amžini priešininkai poručikas Ledovskis ir feldfebelis von Lendenas jau lūkuriavo manęs, pūsdami tirštus dūmą. Kelionei į XX amžiaus pradžią neatsitiktinai pasikviečiau šiuos praeities kariūnus, nes abu turėjo ką papasakoti apie šimtmečio senumo įvykius. Įtariai nužvelgę manąją aprangą, visiškai nederančią prie XX amžiaus pradžios rūbų, vilniečiai apsiramino, išvydę mūsų trijulės draugišką pasisveikinimą. Mandagumo frazes palikę ateičiai, netrukome pradėti dairytis. “Na, Puškino biustą mes išsivešim atsitraukdami, mesjė gidas apie tai jau rašė”, – pirmasis prabilo Ledovskis, klustelėjęs von Lendeną: “O jūs ar keisite skvero pavadinimą, kai Vilnių užplūs kaizerinė kariauna,
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Jos abi puikiai ruošė valgius: ir dabar varva seilė, prisiminus gardumą Babulės gamintos silkutės su grybukais bei troškintomis morkomis, ar Močiutės bulvinius blynus su apkeptais inkstais. Giminės susiėjimams rinkdavomės pas Babulę, o Kūčias dažniau švęsdavom Močiutės ir Tėvuko – taip suvalkiečiai vadina senelį – namuose. Tėvukas virdavo kisielių, surikiuodavo ant prailginto stalo indus, o Močiutė šokdindavo puodus. Dvylika patiekalų visada būdavo ant stalo, jei skaičiuoti ir duoną bei kisielių. Mielos šeimininkės šiandieną be rūpesčių randa, kuo pavaišinti šeimyną Kūčių vakarą, o anuomet, kai aš buvau toks, kaip šiose nuotraukose (taigi, lygiai prieš pusšimtį metelių), viskas būdavo šiek tiek kebliau. Visai nesenai pasiskaičiau dar vieno garbaus profesoriaus, o net ir akademiko(!)
Baroko perlo žavesys
Laikas bėga, ir jau bemaž pusantro amžiaus praėjo nuo pirmųjų JOS grožybių nuotraukų… Tačiau papasakosiu Jums ne apie baroko subtilybes, ne apie bemaž du tūkstančius skulptūrų ir reljefų, ne apie Sapiegų giminę ir fundatoriaus antkapį, ne apie šv. Kazimiero palaikus, o apie tai, kaip mūsų mokyklos direktorius – saugumo bildukas – ir jo bendražygiai komunistai ateidavo stebėti ir surašinėti lankančius pamaldas, apie savo principingą bendraklasį, tarnavusį JOJE, apie aukštosios karinės mokyklos kaimynystę sovietmečiu, apie JĄ įamžinusius iškilius menininkus, JOS svarbą dvikovoje su sovietinio ateizmo propaganda, ir dar daugybę įstabių istorijų. Kasdien prie JOS sustodavo keli ar net keliolika autobusų, ir visi atvykėliai išgirsdavo apie JOS išskirtinumą, kurį rodė prie įėjimo
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Sunku ir pasakyti, kiek kilometrų sukardavom kasdieną pėsčiomis Romoje, nes vakare kojos gausdavo kaip pašėlusios, o ir kelias iki istorinio centro buvo netrumpas: išsinuomoję iš Italijon atitekėjusios lietuvės butą Musolinio laikų name, pirma pėdindavom iki tramvajaus, tuomet juo dardėdavom iki Piazza del Popolo (Liaudies aikštės, it.), po to ilgokai dardėdavom metro, ir – vualia! – Amžinojo miesto istorinės grožybės jau prieš akis. Suklydom pasirinkdami kelionei priešvelykinį laikotarpį, tad buvome vieni atvykėlių minios Romoje narių, jūra plaukiančių į šv. Petro baziliką ir kitus senuosius objektus. Na, o kadangi Angelio pilis nuo pat šv. Petro aikštės yra matoma plika akimi, tai neišėjo aplenkti šią praeities liudininkę. Prieš eidami vidun dairytis, pasidomėkim jos
Lietuviškieji “sėkmės džentelmenai”: kaip jais tapdavo (I)
“Aš galiu pagrįsti kiekvieną centą savųjų milijonų, išskyrus pirmojo”, – garsioji frazė gana gerai apibūdina praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje prakutusių, šiandieną jau respektabilių vertelgų pralobimo būdus. Pakalbinus apie laikmetį gerai menančius istorikus ir visuomenininkus, jie ne itin iniciatyviai žvelgia į perspektyvą detaliai aprašyti atkurto valstybingumo pirmąjį dešimtmetį, nes daugelis tą laikotarpį bevelytų pamiršti. Išties, gaujų karai, laukinė “pri(ch)vatizacija”, metalų, alkoholio ir rūkalų kontrabanda, vešėjusi korupcija ir daugybės įmonių žlugimo sukelta masinė bedarbystė neatrodo patraukliai. Tačiau neišmesi žodžių iš dainos, o faktų – iš praeities: šįkart prisiminsime ryškų to sudėtingo ir permaningo laikmečio epizodą – tautą skurdinusį, o grupeles aferistų bei sukčių praturtinusį komercinių bankų sužlugdymą. Tai pirmoji dalis publikacijų ciklo
Pasivažinėkim saulėtosios Maltos sostinėje Valetoje
Palanga pėstiesiems paskyrusi Jono Basanavičiaus gatvę, Vilnius – Pilies, Kaunas – Laisvės alėją, o Maltos sostinėje Valetoje jiems atiduota pačioje kalvos viršūnėje esanti Respublikos gatvė: daugybę amžių Maltoje vieni kolonizatoriai keitė kitus, tad maltiečiai labai didžiuojasi atsikratę užkariautojų ir susikūrę savo valstybę-respubliką. Šalia ir-Repubblika išsirikiavę dešimtys turistus traukiančių objektų – muziejų, restoranų ir t.t. – tad besidairant į visas puses, reikia dar ir ilgapirščių nepamiršti, nes gana siaura – lyginant, kad ir su palangiške J.Basanavičiaus – gatve jau balandžio mėnesį traukia minia turistų iš viso pasaulio. Turizmo sezonas Maltoje ir prasideda balandį, trukdamas gerą pusmetį, o po to ateina “gaivusis” sezonas, kurio metu nuo jūros traukia tokie vėjukai, kad dalis
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Paulius Juzys. Akcizų primilžio strategai
Kada parduotuvėse mažiausia žmonių ir gali greitai apsipirkti? Teisingai – po aštuntos vakaro ar po trečios sekmadienį. Priežastis paprasta –
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Jau esame patyrę, kad iš “Pribaltikos” (Pabaltijo) anuomet į Rusijos didmiesčius riedėdavo ilgi sąstatai maisto produktų, kurių srautui sumažėjus, imperijos
Naujųjų fejerverkai vienuoliktą vakaro
“Kur vata?”, – klustelėjo klasiokus Asta, nes pokario laikais sniegas ant eglutės imituotas vatos gabalėliais. Nesupratusi bendramokslių kikenimo priežasties, Asta
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Kanibalizmas gamtoje nėra itin retas reiškinys, tačiau žinduolių tarpe – nepamirškim, kad ir mes šiai rūšiai priklausom – jis gerokai
Trys Olgos ir vienas Putino karas
Moterys, kurių praeitį bei šiandieną papasakosiu, yra realios – neišgavotos, kaip ir jų gyvenimų istorijos. Pirmoji Olga gyvena Rusijos pietuose,
Naujiesiems kviečia atgimusios jaukios erdvės
Savaime suprantama, kad pasiūlysiu kompromisą, ir dar kokį! Kadangi keliausime į septintąjį dešimtmetį, kai cenzūra bei režimas šiek tiek atleido
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje (II)
Nesirūpinkit, bičiuliai, nebuvo mane pačiupę ir patupdę už grotų ekspozicijos sargai, nes nieko nebandžiau nugvelbti, o ir sienas apipiešti neketinau.
Restoraninės kultūros aidai (I)
Taip, tema plati ir aktuali tiek dabar, tiek anuomet: turbūt ir jums yra tekę išreklamuotoje užeigoje prisėsti prie dar drėgno
Kelininkus prislėgusi sunki sovietmečio našta
Leisti vaiką į privatų darželį ar gimnaziją, naudotis mokamomis medicinos paslaugomis, samdytis apsaugą, ir nesukti sau galvos dėl per visas
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje (I)
Ar pasaulis taip aktyviai domėtųsi žydų tautos istorija, kultūra, menu, religija, iškiliais žmonėmis ir jų darbais, jei ne šiurpus holokaustas
Sovietmečio plagiatai (I). Vaikų literatūra
O štai ir neatspėjote: joks čia ne medinukas Pinokis, nors ir baloje neskęsta! Bet pradėsiu visgi nuo laimingo pirmokėlio, tempusio
Užsieniečiams girtas, vėliau numarintas “Erfurtas”
Turime tik mus būdingų trūkumų, bet turime ir privalumų: esame darbštūs, atkaklūs ir pareigingi. Sutarėme anuomet su vokiečiais, kad Vilniui
Sovietiniai šulai, išdrįsę apsilankyti Lietuvoje
“Smulkiaburžuaziniai veikėjai”, “buržuaziniai nacionalistai”, “miškiniai”, “miško broliai” – tai vis apie mus, mieli bičiuliai, mes tokie įtartini negeriečiai buvome sovietinių
Legendomis apipintas šaltinis miško glėbyje
Tėvukų trobos bažnyčios pašonėje nebelikę nei ženklo, o suklypęs šulinėlis jau pusę amžiaus niekaip nepasiduoda laikui, ir tebestypso prie upelio.
Pasivaikščiojimas Botanikos sode prieš šimtmetį
Ginčijomės neilgai, ir sutarėme kelionei į praeitį susitikti “veršyne” – taip vilniečiai vadino skverą, kuriame dunksojo Puškino biustas: Kūčių vakarą
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Jos abi puikiai ruošė valgius: ir dabar varva seilė, prisiminus gardumą Babulės gamintos silkutės su grybukais bei troškintomis morkomis, ar
Baroko perlo žavesys
Laikas bėga, ir jau bemaž pusantro amžiaus praėjo nuo pirmųjų JOS grožybių nuotraukų… Tačiau papasakosiu Jums ne apie baroko subtilybes,
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Sunku ir pasakyti, kiek kilometrų sukardavom kasdieną pėsčiomis Romoje, nes vakare kojos gausdavo kaip pašėlusios, o ir kelias iki istorinio
Lietuviškieji “sėkmės džentelmenai”: kaip jais tapdavo (I)
“Aš galiu pagrįsti kiekvieną centą savųjų milijonų, išskyrus pirmojo”, – garsioji frazė gana gerai apibūdina praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje prakutusių,
Pasivažinėkim saulėtosios Maltos sostinėje Valetoje
Palanga pėstiesiems paskyrusi Jono Basanavičiaus gatvę, Vilnius – Pilies, Kaunas – Laisvės alėją, o Maltos sostinėje Valetoje jiems atiduota pačioje
You must be logged in to post a comment.