Straipsniai
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Jūsų atmintis išties puiki: taip, jau esame dusyk lankęsi įspūdingoje Švč. Trejybės bažnyčioje Krokuvoje, kurią meistriški lenkų restauratoriai sugebėjo kaip feniksą prikelti po smarkaus gaisro. Lankantis viduramžiškoje šventovėje antrąkart, žadėjau, kad praversim ir daigelį amžių menančio dominikonų vienuolyno duris, tad savąjį pažadą tesiu, ir kviečiu jus – bet pirmiausia prenumeratorius – keliauti kartu į tolimą Karalių miesto praeitį. Dominikonų vienuolių pėdsakus nesunkiai rasime Vilniuje, apsilankę galingoje Šv. Dvasios bažnyčioje, tik vienuolyno ten senai nebėra, o Švč. Kryžiaus atradimo bažnyčia vilniškėje Jeruzalėje, dažnai vadinama tiesiog Kalvarijų bažnyčia, kaimynystėje vienuolyną turi. Esu sulaukęs jūsiškių raginimų surengti išvyką į gamtos apsuptyje esantį Kalvarijų kryžiaus kelią – tokiame pasivaikščiojime dalyvausit jau netrukus, tuomet daugiau
1990-ųjų aidai. “Nebeužtvenksi upės bėgimo, Gorbi!”
“O jūs nežinojote, kad jau anuomet lietuviai į sovietų sąjungą žvelgė iš aukšto?” – pašmaikštavau aš prieš kurį laiką, skelbdamas šią istorinę nuotrauką soctinkle. Arvydo Sabonio galiūnišką ūgį bent apytiksliai žinome kiekvienas, o štai Gorbačiovas buvo gerokai žemesnis, nei anuometis vidutinio ūgio vyras: antai, manasis pakaušis būtų krepšinio giganto pasmakrėje, o Gorbiui tenka vėpsoti užrietus galvą. Nuotraukos datą nustatyti nesunku, nes 1988-ais sovietų krepšinio rinktinės stuburą sudarę keturi Lietuvos krepšininkai bei ukrainietis A.Volkovas ištempė braškančios SSRS rinktinę ant Seulo olimpiados aukščiausios pakylos. Visgi, nuotraukos svarba yra išties istorinė: viename kadre jūs matote pirmąjį (ir paskutinįjį) SSRS prezidentą, bandžiusį gelbėti griūvančią sovietinės Rusijos imperiją, ir milžiną lietuvį, itin svariai prisidėjusį prie
Vytauto Didžiojo karo muziejuje – Ukrainos laisvės kovų fotografijų paroda „Plieno audrose“
Parodoje „Plieno audrose“ eksponuojamas fotografijas sukūrė 3-osios šturmo brigados kariai, dalyvavę aršiuose mūšiuose prie Bachmuto. 2023 m. vasarą brigadai, daugiau nei pusmetį vykdžiusiai kovines užduotis, karas jau buvo tapęs neišvengiama realybe. Mūšiai, apkasai, gyvenimas fronte praradimai ir skausmas persipynė su karo tikrovės etika ir estetika. Čia gimė nauji herojai. Čia atgimė ukrainiečių karinė tapatybė. Būtent tokiu sudėtingu ir atsakingu laikotarpiu, stebint karo realybę ir savo kovą, patiems brigados kariams kilo projekto „Plieno audrose“ idėja – fotografijoje sujungti Ukrainos XX amžiaus ir dabartines laisvės kovas. Šie kariai savo veiksmais, būdu, drąsa ir ryžtu atkartoja geriausių Ukrainos žemės sūnų ir dukterų kovą. Šis projektas perteikia ukrainiečių karių iš kartos į kartą perduodamą
Grėsminga piniginės apsiaustis Kaziuke
“Ech, tai gardumėlis – su paties Viešpačios dovanotais prieskoniais!” – šmaikštavome pernai su užstalės kaimynais, žvarbokam vėjui košiant susėdę prie stalo V.Putvinskio-Pūtvio gatvelėje (nedidukė gatvė šalia “Gedo” prospekto, kurioje dažniausiai įsikuria Kaziuko svečių vaišintojai.) Skvarbus pavasario vėjas dosniai pylė snaigių saujas į karštą kopūstienę, tad vos spėjome ją srėbti, kol neataušo. Netrūko snaigių pagardų ir dešrelėms, tačiau pavasario pradžios eibes dosniai atsvėrė pakili mielai lietuviško Kaziuko nuotaika. Tokius įspūdžius įsiminiau iš pernykštės mugės, o iš šiandienio apsilankymo Kaziuke atsivežiau pačius šilčiausius – nors oras ir buvo itin gaivus – įspūdžius bendravimo su tautodailininkais, kasmet stulbinančiais išmone, darbštumu, išradingumu: gyva bei klestinti Lietuva nagingais ir meniškais žmonėmis! Norėčiau ir jus pasikviesti
Kalnų kaimynystėje prigludusio Jerevano praeitis (I)
Apie Armėniją anuomet žinojau ne kažin kiek: kad ji yra kalnuota Kaukazo valstybė, kad manoji rusų kalbos mokytoja, armėnė Aramian, yra plačių pažiūrų, išsilavinęs ir progresyvus žmogus, kad konjakas “Ararat” yra stiprus ir sodrus alkoholinis gėrimas. Buvau girdėjęs, kad armėnai yra geranoriški, svetingi ir karšto būdo. Kadaise Armėnija mums, lietuvaičiams, atrodė egzotiška ir tolima sovietų imperijos įkaitė, kokia, deja, buvo ir Lietuva. Šiandieną apie Armėniją galime susižinoti akimirksniu interneto dėka, tik ar dauguma ten porinamų faktų bei istorijų tikroviški? Rodos, nenuvykę ir nepasikalbėję su Armėnijos gyventojais, nesužinosime tikrųjų jos godų, karštų nesutarimų politikoje esmės, oligarchų įtakos masto, Rusijos energetinių gniaužtų naštos, emigrantų paramos apimčių ir – neabejotinai svarbu! – nacionalinės
Petras Bluzma. 1963. Kelionė į Šiaurę (II)
Kalnuose. Į keturių dienų žygį kalnais išėjome keturiese, nes Juta Mončegorske surado savo žemietį kareivį, gal ir sužadėtinį, ir liko leisti laiką su juo. Turėjome dvi palapines, pilnas kuprines maisto, rūbų, žemėlapį, kompasą, daug gerų patarimų ir entuziazmo. Bet nežinojome kokie išbandymai mūsų laukė. Pačią pirmą dieną vos pradėjus kopti aukštyn, ėmė įkyriai lyti, pūtė žvarbus vėjas, tad netrukus iki pusės peršlapome. Dar aukščiau įžengėme į tirštą rūką, todėl orientuotis ir rinktis ėjimo kryptį buvo sudėtinga, kartais – neįmanoma. Kažkiek gelbėjo “turai”, t.y. iš akmenų sukrautos nedidelės piramidės, kuriomis kalnuose žymimos aukščiausios vietos. Bet rūke juos pastebėti buvo sunku, dažnai nuklysdavome į šoną. Todėl vis tyrinėjome žemėlapį, žiūrėjome į kompasą, nesuprasdami
Vytauto Didžiojo karo muziejuje – naujos Valdo Rakučio knygos “Karai ir taikos” pristatymas
Karo istorikas Valdas Rakutis naujoje knygoje „Karai ir taikos. Nuo seniausių laikų iki dabarties“ pasakoja ne tik apie karą, jo priežastis, principus, karo pramonę, bet ir apie taiką, kuri yra visų karų tikslas. Kaip ji sudaroma, kaip keičia laimėtojų ir pralaimėtojų likimus, kuri yra tvari, o kuri – iš anksto žinoma – ilgai netruks. Perprasti karo mechanizmą nėra lengva, tai padaryti gali padėti Lietuvos ir pasaulio istorija, liudijanti, kad – neįtikėtina – visi karai tam tikru atžvilgiu panašūs: tokia pati pradžia, kruvinos kovos, iliuzijų žlugimas, jėgų išsekimas ir pabaiga. Aišku, skiriasi kovos priemonės, žalos dydis, kitaip sakant – karo formos. Ar lietuviai – karių tauta? Kodėl vadams nerūpi varvančios karių
Kompartijos šulai, lipdę sovietinę Lietuvą (I)
Daugel iečių galima sulaužyti, ginčijantis dėl šių veikėjų orientacijos (neturiu omenyje lytinę): idėjiniai, fanatikai, nesusipratėliai, naivuoliai, idealistai? Norint perprasti kraštutinį šios grupelės užsispyrimą, pirma reiktų dirstelėti į aplinką, kurioje jie augo, brendo, formavo savąsias nuostatas bei vertybes. Vargu, ar šie veikėjai, nuo jaunų dienų užsikrėtę bolševikine ideologija ir jos skleidimu, nesyk tupėję kaliūzėje už savuosius darbelius, manė užsiimą “saviveikla”. Labiau tikėtina, kad idėjinis fanatizmas jų protuose derėjo su atkakliu valdžios siekimu, svetimų rankų pagalba sudorojant smetoninę valdžią. Bandydami susivokti, kokiomis sąlygomis formavosi sovietų imperijos šalininkų Lietuvoje grupelės, turėtume grįžtelėti į anuometę tikrovę, tarpukario kasdienybę. (Nuotraukoje viršuje – bolševikiniai veikėjai iškilmingame renginyje, dešiniame krašte – A.Sniečkus.) Probolševikinis mitingas Kaune sovietų valdžiai
Nebyliojo kino klasika, pražydusi muzikos glėbyje
“Tėvuk, o kokius kinus anuomet žmonės mėgdavo?” – klausdavau savąjį senelį, tarpukariu keletą metų triūsusį Amerikos įmonėse. “Labiausiai mėgiamas buvo Čiarlie Čiaplin”, – nedvejodamas atsakydavo senelis, ir sovietmečiu mėgęs darsyk pažiūrėti pamėgtus Čarlio Čaplino filmus, kuriuos, kaip bebūtų keista, sovietinė kino cenzūra neišbrokuodavo, tad atsirasdavo proga ir man nukeliauti į kiną kartu su seneliu. “Aukso karštligė” įsiminė aibe juokingų scenų, garsiuoju bato virimu ir valgymu apčiulpiant kiekvieną vinuką, bet visgi pamautų ant šakučių bandelių šokis pranoko visas kitas kino genijaus sugalvotas scenas. “Aukso karštligės” siužetą jums neperpasakosiu, viską sėkmingai rasite interneto platybėse, galima patvirtinti tik vieną faktą – tai absoliuti kino klasika, realus šedevras, stebinantis kūrėjų išmone ir praėjus šimtmečiui.
Juodosios jūros vilionės
Dalius buvo pora metų vyresnis nei mudu – bemaž padieniui gimęs šių eilučių autorius ir jo draugas – ir gyveno tame pačiame name, net ir toje pačioje laiptinėje, kur augome mes. Meniškos sielos vaikinas dažnai būdavo mūsų žaidimų kieme siela, tačiau smagiausia būdavo pliektis ledo ritulio batalijose, tik ne kieme vykusiose, o paskutiniajame laiptinės aukšte, negailestingai engiant Daliui ir Amerikos(!) atsiųstą stalinį ledo ritulio žaidimą. Pastarasis smarkiai skyrėsi nuo tėvų man nupirkto vietinės gamybos analogo, kuriame ritulininkų figūrėlės nuolat iškrisdavo iš laikiklių, nors žaidimas buvo tikrai nepigus – kainavo visą dvidešimtį rublių. Tad mes, būdami net ne paaugliai, o dar vaikiško amžiaus, savomis akimis įsitikinome, kad amerikietiškas ir sovietinis žaidimai
Virtuali paroda “Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų kelias”
1918 m. kovo 6 d. gimė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vadas, su sovietiniais okupantais kovojusios Lietuvos prezidentas, brigados generolas ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS. Virtualią parodą „Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų kelias“ aplankysite paspaudę šią nuorodą. Mūsų istorinėje atmintyje Pietų Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras ir LLKS gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra tragiško likimo asmenybė, simbolizuojanti pasiaukojančią partizanų kovą dėl laisvės. Jis prisimenamas ir kaip partizanų metraštininkas ir memuaristas, fiksavęs Laisvės kovų kelią, apmąstęs ir atminčiai palikęs jų patirtis. A. Ramanausko-Vanago atsiminimai yra neišsenkantis partizanų istorijos šaltinis, liudijantis partizaninio karo reiškinius ir įvykius, kovotojų siekius, netektis ir viltis. Kartu tai ir vienas
Mindaugas Busila. Istorinės paralelės
Džiaugiuosi atradęs naują pomėgį – istoriją . Kiek pastebėjau, tai žmonės iš istorijos mokytis nėra linkę. O man pavyko istorijos pamokas net ir įdarbinti.Labai įdomu klausyti istorijos apie Žiemos karą (Suomijos-Rusijos karą) ir atrasti paralelių su šiandiena.1939 m. gegužės 1-10 d. Kaune vyko Europos krepšinio čempionatas, kurį laimėjome;1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją.1939 m. spalio 10 d. Lietuvoja pasirašė savitarpio pagalbos sutartį su SSRS ir įsileidom sovietų garnizonus. “Atgavom” Vilnių. Čia puikus šūkis – Vilnius mūsų, o mes rusų .1939 m. lapkričio mėnesį SSRS užpuolė Suomiją.Žiemos kare Suomija neteko 25 tūkst. karių ir apie 44 tūkst. sužeistų. SSRS oficiali statistika sako, kad jie prarado apie 49 tūkst. karių
Robertas Petrauskas. Taip nebus, nes niekada nebuvo, arba kodėl šis pasaulis prarastų viltį, jei jame būtų tik tai, kas yra buvę
Sakai atėjo Vakarų civilizacijos saulėlydis? Karas beldžiasi į mūsų namus? Bet kad Vakarų civilizaciją ištiko žiema, Oswaldas Spengleris pranašavo dar prieš šimtą metų – atšaus man ir tai bus argumentas atremiantis viską – Vakarų civilizacija nežlugs nes, …taip nėra buvę. „Jei bandysi perspėti apie pavojų, tau diagnozuos Kasandros kompleksą. Ir juoksis – net žinodami, kad Kasandra buvo teisi” – rašo Agnė Narušytė, skaudžiai taikliame straipsnyje apie tai, kad po dvejų metų karo Ukrainoje, žmonės Lietuvoje, norėdami nebematyti šiurpinančios tikrovės, ieško popierinės vilties knygose. Aš ne Kasandra, tik istorijos poezijos eilių skaitytojas, žinantis, kad nors vienodų eilučių nėra, yra ritmas, kurio taisyklėms, paklūsta net nieko apie jas nežinantys. Oswaldas Spengleris apsiriko
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Mokėjęs dešimtį kalbų, tame tarpe ir ispanų, popiežius ilgai neieškojo žodžio kišenėje, ir tvirtu balsu rėžė: “Silencio, silencio!” Minia toliau skandavo promarksistinius lozungus, tad pontifikas darsyk įsakmiai rėžė: “Silencio!” Puikiai pamenu šį vaizdelį popiežiaus apsilankymo Nikaragvoje (1983-ais?) metu, kai milžiniškai miniai, pripumpuotai promarksistinės ideologijos, idėjinis antikomunistas Karolis Voityla negailėjo karčių žodžių. Nedvejojo jis ir nebijojo nepritariančių minios skandavimų, nes savųjų įsitikinimų niekuomet neslėpė ir kailio neišvertinėjo. Na, apie Nikaragvą težinau tiek, kad sovietmečio mokykloje nešėme pagalbą tolimos šalies vaikams: vienas pieštukų dėžutę, kitas akvarelės rinkinį, trečias tiesiog trintuką kartoninėn dėžėn įmesdavo kas. Tokia buvo mūsų “internacionalinė pagalba” valstybei Pietų Amerikoje, bet šįsyk – ne apie ją. Mūsų laukia kelionė Krokuvon,
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Būsimieji abiturientai, apdairiai nusipirkę po dėžę – dvidešimt butelkų – alučio parduotuvėje prie vilniškių Valakampių antrojo paplūdimio, nekantriai laukdavo progos “laisvam plotui”. Tokiam pasitaikius, darni kelių draugų kompanija mikliai susirinkdavo aptarti ne tik vietines aktualijas, bet ir tarptautinę padėtį, o paprasčiau sakant – pasivaišinti alučiu. Suprantama, kad tuščių butelukų skaičiui ėmus viršyti pilnų kiekį, kalbos ir spartėdavo, ir garsėdavo, o aptariamos temos imdavo smarkiai varijuoti. Būdavo neišvengiamai pereinama prie atsiminimų apie mokykloje iškrėstas eibes, po jų imtasi sukti ratu anekdotus, nevengiant politinės tematikos. Ypač kliūdavo prieš kelerius metus – rinkdavomės 1986-ų pavasarį, tad ir skaičiavimas nuo to laiko – Anapilin iškeliavusiam (pasimirė 1982-ais) sovietijos vadukui Leonidui Brežnevui, kurio valdymo laikotarpį matėm,
Puikios knygos – prenumeratoriams
Puikios naujienos esamiems (>3 mėn.) ir būsimiems AIDŲ prenumeratoriams: kiekvienas, užsiprenumeravęs AIDUS trijų mėnesių (ketvirčio) ar ilgesniam – pusmečio arba metų – laikotarpiui, gaus dovanų paties pasirinktą knygą iš daugiau nei pusės tūkstančio leidinių sąrašo – jį peržiūrėti ir atsisiųsti galite čia. Įforminę prenumeratą, parašykite į info@aidai.lt, kurio leidinio pageidausite bei savuosius duomenis – vardą, pavardę, tel. Nr., paštomato adresą – siuntimui: jei įforminote prenumeratą ketvirčiui, galite rinktis leidinį …/3, jei pusmečiui – leidinį …/6, jei metams – leidinį …/12. Siunčiame Omniva ir LP Express paštomatais, siuntimas jums nekainuos. Paplatinkite šią gerą žinią savo draugams ir bičiuliams. ‘AIDUS’ SKAITAI – DAUG SUŽINAI!
Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaryta Lietuvos narystei NATO aljanse skirta paroda
Prieš 20 metų Vakarų pasaulis įvertino Lietuvos Respublikos raidą ir pastangas keistis ir šalis buvo pakviesta prisijungti prie Europos Sąjungos ir NATO aljanso. Narystė šios organizacijose – vienas didžiausių moderniosios Lietuvos Respublikos pasiekimų. Ir, kaip rodo pastarojo dešimtmečio įvykiai, ši narystė šiandien yra bene patikimiausias Lietuvos Respublikos saugumo garantas. Bendradarbiavimas ir narystė NATO yra ne tik stiprėjantys valstybės gynybiniai pajėgumai, tačiau ir galimybė Lietuvą Vakarų partneriams pristatyti kaip patikimą partnerę. Šitokią bendrystę įprasmina ir naujosios Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodos pavadinimas. Paroda „Kartu mes esame stiprūs“ atidaryta kovo 2 dieną ir veiks iki 2024 metų gegužės 11 dienos. Lietuvos narystei NATO skirtos parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (II)
Aš – kaip Ostapas Benderis: “neverkiu ir neraudoju” dėl sunaikintų Lietuvos restoranų ir kavinių interjerų, nes lietuvių architektai ir dizaineriai pajėgūs sukurti ir dailesnius. Tiesa, yra vienas niuansas: anuomet lankytoją stengtasi pritraukti ne tik gardžiais valgiais ir maloniu aptarnavimu (nekalbam apie jo palaipsnį smukimą 9-ame, ir ypač ž 10-ame dešimtmečiuose), bet ir estetiška aplinka. Ne vien darbštūs Lietuvos baldžiai kūrė unikalius baldus garsiosioms užeigoms, bet ir menininkai atsiraitodavo rankoves metalo kaldiniams, skulptūroms, freskoms, gobelenams, vitražams paveikslams. Atklydę iš sovietų imperijos užkaborių veikėjai išversdavo akis ir žiopčiodavo it žuvis ant kranto, išvydę lietuviškų užeigų interjerus ne tik Kaune ar Vilniuje. Mes dar nesilankėme anuometėse kitų didmiesčių – Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio –
Petras Bluzma. 1963. Kelionė į Šiaurę (I)
Buvau jau studentas-ketvirtakursis, kai panorau keliauti į šiaurę. Nedaug apie ją težinojau – tik iš knygų. Bet kažkuo viliojo šis nežinomas kraštas, kuriame žiemą saulė nepakyla, vasarą – nenusileidžia, kur danguje “šoka” spalvingos šiaurės pašvaistės ir gyvuoja ypatingi prie atšiaurių sąlygų prisitaikę augalai, gyvūnai, žmonės. Neradęs bendrakeleivių, nutariau keliauti vienas. Tuo metu jaunimas dažnai keliavo taip vadinamu “Autostopu”, kuriuo kelionę pradėjau ir aš. Ji nebuvo labai patogi. Nusigavęs į miesto ar miestelio pakraštį, kur yra reikiamas kelias, stabdydavau pravažiuojančias mašinas. Dažnai praeidavo ne viena valanda, kartais ir pusdienis, kol rasdavau tinkamą. Dažniausiai sustodavo toli važiuojantys krovininiai sunkvežimiai, kurių kėbule buvo laisvos vietos arba jis buvo tuščias. Įsitaisęs arčiau vairuotojo kabinos
Gūdus kerzinių batų bildesys
Mažiau nei mėnuo skiria dvi Lietuvai ir kiekvienam mūsų brangias datas – (1918-ų) Vasario 16-ą ir (1990-ų) Kovo 11-ą. Gerokai menkiau prisimename nei kiek ne mažiau prasmingą 1993-ų rugpjūčio 31-ą. Vienas-kitas galbūt net surauksite kaktą, bandydami prisiminti, kuo gi ypatinga buvo ta 31-oji? Tai diena, kurią galutinai atsikvėpėme nuo okupacinės kariuomenės pavojaus, nes tądien jau Rusijai pavaldi, bet tvoskianti sovietmečiu armija galutinai išsinešdino iš Lietuvos. Iki dienos, kol atsikratėme gausios ir pusalkanės nusmuktkelnių gaujos, skambiai pasivadinusios armija, mūsų valstybingumo ateitis buvo labai trapi, nors tai stengėmės neparodyti, įvertindami ir anuomet dar labai kukliai ginkluotą Lietuvos kariuomenę. Tirštai, labai tirštai sovietmečiu Lietuvoje buvo pridergta sovietinės armijos dalinių, vienas prie kito jie
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Jūsų atmintis išties puiki: taip, jau esame dusyk lankęsi įspūdingoje Švč. Trejybės bažnyčioje Krokuvoje, kurią meistriški lenkų restauratoriai sugebėjo kaip
1990-ųjų aidai. “Nebeužtvenksi upės bėgimo, Gorbi!”
“O jūs nežinojote, kad jau anuomet lietuviai į sovietų sąjungą žvelgė iš aukšto?” – pašmaikštavau aš prieš kurį laiką, skelbdamas
Vytauto Didžiojo karo muziejuje – Ukrainos laisvės kovų fotografijų paroda „Plieno audrose“
Parodoje „Plieno audrose“ eksponuojamas fotografijas sukūrė 3-osios šturmo brigados kariai, dalyvavę aršiuose mūšiuose prie Bachmuto. 2023 m. vasarą brigadai, daugiau
Grėsminga piniginės apsiaustis Kaziuke
“Ech, tai gardumėlis – su paties Viešpačios dovanotais prieskoniais!” – šmaikštavome pernai su užstalės kaimynais, žvarbokam vėjui košiant susėdę prie
Kalnų kaimynystėje prigludusio Jerevano praeitis (I)
Apie Armėniją anuomet žinojau ne kažin kiek: kad ji yra kalnuota Kaukazo valstybė, kad manoji rusų kalbos mokytoja, armėnė Aramian,
Petras Bluzma. 1963. Kelionė į Šiaurę (II)
Kalnuose. Į keturių dienų žygį kalnais išėjome keturiese, nes Juta Mončegorske surado savo žemietį kareivį, gal ir sužadėtinį, ir liko leisti
Vytauto Didžiojo karo muziejuje – naujos Valdo Rakučio knygos “Karai ir taikos” pristatymas
Karo istorikas Valdas Rakutis naujoje knygoje „Karai ir taikos. Nuo seniausių laikų iki dabarties“ pasakoja ne tik apie karą, jo
Kompartijos šulai, lipdę sovietinę Lietuvą (I)
Daugel iečių galima sulaužyti, ginčijantis dėl šių veikėjų orientacijos (neturiu omenyje lytinę): idėjiniai, fanatikai, nesusipratėliai, naivuoliai, idealistai? Norint perprasti kraštutinį
Nebyliojo kino klasika, pražydusi muzikos glėbyje
“Tėvuk, o kokius kinus anuomet žmonės mėgdavo?” – klausdavau savąjį senelį, tarpukariu keletą metų triūsusį Amerikos įmonėse. “Labiausiai mėgiamas buvo
Juodosios jūros vilionės
Dalius buvo pora metų vyresnis nei mudu – bemaž padieniui gimęs šių eilučių autorius ir jo draugas – ir gyveno
Virtuali paroda “Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų kelias”
1918 m. kovo 6 d. gimė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vadas, su sovietiniais okupantais kovojusios Lietuvos prezidentas, brigados
Mindaugas Busila. Istorinės paralelės
Džiaugiuosi atradęs naują pomėgį – istoriją . Kiek pastebėjau, tai žmonės iš istorijos mokytis nėra linkę. O man pavyko istorijos
Robertas Petrauskas. Taip nebus, nes niekada nebuvo, arba kodėl šis pasaulis prarastų viltį, jei jame būtų tik tai, kas yra buvę
Sakai atėjo Vakarų civilizacijos saulėlydis? Karas beldžiasi į mūsų namus? Bet kad Vakarų civilizaciją ištiko žiema, Oswaldas Spengleris pranašavo dar
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Mokėjęs dešimtį kalbų, tame tarpe ir ispanų, popiežius ilgai neieškojo žodžio kišenėje, ir tvirtu balsu rėžė: “Silencio, silencio!” Minia toliau
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Būsimieji abiturientai, apdairiai nusipirkę po dėžę – dvidešimt butelkų – alučio parduotuvėje prie vilniškių Valakampių antrojo paplūdimio, nekantriai laukdavo progos
Puikios knygos – prenumeratoriams
Puikios naujienos esamiems (>3 mėn.) ir būsimiems AIDŲ prenumeratoriams: kiekvienas, užsiprenumeravęs AIDUS trijų mėnesių (ketvirčio) ar ilgesniam – pusmečio arba
Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaryta Lietuvos narystei NATO aljanse skirta paroda
Prieš 20 metų Vakarų pasaulis įvertino Lietuvos Respublikos raidą ir pastangas keistis ir šalis buvo pakviesta prisijungti prie Europos Sąjungos
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (II)
Aš – kaip Ostapas Benderis: “neverkiu ir neraudoju” dėl sunaikintų Lietuvos restoranų ir kavinių interjerų, nes lietuvių architektai ir dizaineriai
Petras Bluzma. 1963. Kelionė į Šiaurę (I)
Buvau jau studentas-ketvirtakursis, kai panorau keliauti į šiaurę. Nedaug apie ją težinojau – tik iš knygų. Bet kažkuo viliojo šis
Gūdus kerzinių batų bildesys
Mažiau nei mėnuo skiria dvi Lietuvai ir kiekvienam mūsų brangias datas – (1918-ų) Vasario 16-ą ir (1990-ų) Kovo 11-ą. Gerokai
You must be logged in to post a comment.