Straipsniai
Baroko perlo žavesys
Laikas bėga, ir jau bemaž pusantro amžiaus praėjo nuo pirmųjų JOS grožybių nuotraukų… Tačiau papasakosiu Jums ne apie baroko subtilybes, ne apie bemaž du tūkstančius skulptūrų ir reljefų, ne apie Sapiegų giminę ir fundatoriaus antkapį, ne apie šv. Kazimiero palaikus, o apie tai, kaip mūsų mokyklos direktorius – saugumo bildukas – ir jo bendražygiai komunistai ateidavo stebėti ir surašinėti lankančius pamaldas, apie savo principingą bendraklasį, tarnavusį JOJE, apie aukštosios karinės mokyklos kaimynystę sovietmečiu, apie JĄ įamžinusius iškilius menininkus, JOS svarbą dvikovoje su sovietinio ateizmo propaganda, ir dar daugybę įstabių istorijų. Kasdien prie JOS sustodavo keli ar net keliolika autobusų, ir visi atvykėliai išgirsdavo apie JOS išskirtinumą, kurį rodė prie įėjimo
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Sunku ir pasakyti, kiek kilometrų sukardavom kasdieną pėsčiomis Romoje, nes vakare kojos gausdavo kaip pašėlusios, o ir kelias iki istorinio centro buvo netrumpas: išsinuomoję iš Italijon atitekėjusios lietuvės butą Musolinio laikų name, pirma pėdindavom iki tramvajaus, tuomet juo dardėdavom iki Piazza del Popolo (Liaudies aikštės, it.), po to ilgokai dardėdavom metro, ir – vualia! – Amžinojo miesto istorinės grožybės jau prieš akis. Suklydom pasirinkdami kelionei priešvelykinį laikotarpį, tad buvome vieni atvykėlių minios Romoje narių, jūra plaukiančių į šv. Petro baziliką ir kitus senuosius objektus. Na, o kadangi Angelio pilis nuo pat šv. Petro aikštės yra matoma plika akimi, tai neišėjo aplenkti šią praeities liudininkę. Prieš eidami vidun dairytis, pasidomėkim jos
Lietuviškieji “sėkmės džentelmenai”: kaip jais tapdavo (I)
“Aš galiu pagrįsti kiekvieną centą savųjų milijonų, išskyrus pirmojo”, – garsioji frazė gana gerai apibūdina praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje prakutusių, šiandieną jau respektabilių vertelgų pralobimo būdus. Pakalbinus apie laikmetį gerai menančius istorikus ir visuomenininkus, jie ne itin iniciatyviai žvelgia į perspektyvą detaliai aprašyti atkurto valstybingumo pirmąjį dešimtmetį, nes daugelis tą laikotarpį bevelytų pamiršti. Išties, gaujų karai, laukinė “pri(ch)vatizacija”, metalų, alkoholio ir rūkalų kontrabanda, vešėjusi korupcija ir daugybės įmonių žlugimo sukelta masinė bedarbystė neatrodo patraukliai. Tačiau neišmesi žodžių iš dainos, o faktų – iš praeities: šįkart prisiminsime ryškų to sudėtingo ir permaningo laikmečio epizodą – tautą skurdinusį, o grupeles aferistų bei sukčių praturtinusį komercinių bankų sužlugdymą. Tai pirmoji dalis publikacijų ciklo
Pasivažinėkim saulėtosios Maltos sostinėje Valetoje
Palanga pėstiesiems paskyrusi Jono Basanavičiaus gatvę, Vilnius – Pilies, Kaunas – Laisvės alėją, o Maltos sostinėje Valetoje jiems atiduota pačioje kalvos viršūnėje esanti Respublikos gatvė: daugybę amžių Maltoje vieni kolonizatoriai keitė kitus, tad maltiečiai labai didžiuojasi atsikratę užkariautojų ir susikūrę savo valstybę-respubliką. Šalia ir-Repubblika išsirikiavę dešimtys turistus traukiančių objektų – muziejų, restoranų ir t.t. – tad besidairant į visas puses, reikia dar ir ilgapirščių nepamiršti, nes gana siaura – lyginant, kad ir su palangiške J.Basanavičiaus – gatve jau balandžio mėnesį traukia minia turistų iš viso pasaulio. Turizmo sezonas Maltoje ir prasideda balandį, trukdamas gerą pusmetį, o po to ateina “gaivusis” sezonas, kurio metu nuo jūros traukia tokie vėjukai, kad dalis
“Pradžioje nebuvo nieko”, paskui atsirado operhausas
“Moterims reikia meluoti, jei nori susilaukti jų, na, pats supranti kokio, palankumo”, – dėsto savąsias įžvalgas draugas, o aš patyliukais mintiju: “Teisybę byloji, drauge mano, tik aš jau toks prastas melagis – na, nemoku meluoti, gal todėl su ta pačia moterimi jau trečdalį amžiaus gyvenu, ir į kitas smarkiai nesidairau”. Meluoti neišėjo nei jauniems ir sumaniems “Lietuvos ryto” televizijos darbuotojams, kartu su kuriais rengėme siužetą apie operhausą – pagrįstą mūsų pasididžiavimą. Neketinau meluoti ar gerintis, rašydamas atsiliepimą apie baleto “Pradžioje nebuvo nieko” sužadintus įspūdžius – kūrinys lups apdovanojimus, it karvė obuoliukus nuo laukinės obels. Mūzų padedamas, operhauso kolektyvas išgrynino šiuolaikišką, XXI amžiaus tendencijų prisodrintą baletą, kurį negėda bet kurioje pasaulio
Rasa Stulpinienė. Naujųjų belaukiant
Naujieji metai, jų laukimas ir šventimas buvo mažiausiai ideologizuota šventė, kurios nuoširdžiai laukė ir jauni, ir seni. Naujųjų vakarą kartu sėdėti iki vidurnakčio prie vieno šventinio stalo dažnai rinkdavosi ne tik šeimos nariai, bet ir draugai, kaimynai, bendradarbiai. Žinoma, nuostabu buvo švęsti kur nors restorane, bet tai sau leisti galėjo tik išrinktieji, turėję privilegijų, galimybių ir pažinčių (šįkart ne apie juos). Dažnai nutikdavo, kad toje pačioje darbovietėje dirbantys socializmo statytojai gaudavo ir bendrabučio kambarėlį tame pačiame name, ir po ilgų laukimo metų jau naujos statybos blokiniame penkiaaukštyje (jie buvo populiariausi) nuosavą būstą. Nepaisant kuklių buities sąlygų ir belaukiant geresnių mezgėsi pažintys, kūrėsi šeimos, gimė ir augo vaikai. Tas pats mikrorajonas
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys (I)
Krokuvos viešasis transportas ir modernus, ir puikiai pritaikytas atvykėlių reikmėms: ir Veličkos druskos kasyklas, ir Tynieco vienuolyną kaipmat pasieksite miesto autobusais. Smagiai prasiėję senamiesčio pakraščiu, kertame Vyslos upę drūtu tiltu, ir senojo turgaus pašonėje laukiame autobuso Tyniecan. Atstumas juokingas – vos keliolika kilometrų, tad kelionė po privačių namų rajonus neprailgsta – dairomės į dailiai prižiūrėtus lenkų namus ir kiemus, kurių sutvarkymas išties pavyzdinis. Išvirtę iš autobuso kartu su kitais Tynieco pasiilgusiais keliauninkais, tylia miestuko gatvele pėdinam vos kelias minutes, ir senoviniai vienuolyno mūrai jau prieš mūsų akis. Oras – kaip pagal užsakymą: dangus giedrutėlis, saulutė nepleškina it pamišusi, tad laukia ir puikūs įspūdžiai, ir vaizdingų nuotraukų galėsiu prikepti jūsų akių
Be mūšio apleista carinė tvirtovė
Kalbėsime apie laikus, kai Lietuvoje šeimininkavusi carinės Rusijos imperijos administracija tvarkėsi kaip norėdama, tad ir lietuviškus vietovardžius keitė savo nuožiūra: Alytus jai buvo Olita, Varėna – Orany, Kaunas – Kovna, Vilnius – Vilna ir t.t. Jei jau lietuviškas raštas anuomet draustas visus keturis dešimtmečius, tai ir mes atsilyginsim tuo pačiu – imperinių biurokratų išsigalvotus vietovardžius neminėsim, o vadovausimės lietuviškais. Taigi, amžinai besirengusi su kuo nors kariauti imperija XIX amžiaus pabaigoje ėmėsi stiprinti savąsias siena vakaruose, vienas tokių sumanymų buvo gynybinių įtvirtinimų strategiškai svarbioje Alytaus vietovėje statyba. Tvirtovės paskirtimi buvo tiltų per Nemuną gynyba, plentų į Kauną bei Vilnių kontrolė, tiesiamo geležinkelio į Varėną apsauga. Pastatyti keturi fortai ir artilerijos baterija,
Stabai, kurių atsikratėme: sovietinių pamėklių lemtis (II)
Kas gi toji “leniniana”? Daugelis jaunosios kartos narių, laimei, jau ir nebeatsakytų, kas gi čia per unikumas, ir kieno sugalvotas. “Leniniana” – sovietmečio grimasa, pasireiškusi boševikinio perversmo Rusijoje 1917-ais ideologo V.Lenino sudievinimu ir besaikiu garbinimu mene, literatūroje, teatre, viešosiose erdvėse ir t.t. Pirmojoje kelionėje į sovietinių stabų užterštą Lietuvos praeitį sąmoningai nerodžiau jums Lenino bei Stalino stovylas, nors būtent šie sovietiniai pusdieviai ir buvo anuomet labiausiai garbinami, tad ir iš bemaž dviejų šimtų Lietuvoje stūksojusių sovietinių pamėklių daugiausiai būta Lenino stovylų, o iki Stalino asmens kulto pasmerkino – šio niekadėjo skulptūrų. Šįsyk neblaškysim dėmesio mažareikšmiams sovietmečio stabams, o dairysimės tik į Lenino bei Stalino stovylas, kad aiškiau susivoktume, kokį titanišką
Tylūs ir godūs Putino talkininkai, kuriuos remiame
“Bičiuliai, gegužės plenume mes išnagrinėjome išskirtinai svarbų klausimą – kovos su fašizmu ir jaunosios kartos patriotinį auklėjimą. Šiandieną tai yra lemtingas reikalas, nes rusiškai civilizacijai, rusiškam pasauliui, mūsų tūkstantmetei valstybei amerikiečiai ir “natovcai” paskelbė karą, siekdami sunaikinti. … Deja, fašizmo maras išaugo amerikiečių laboratorijose, ir kartu su “natovcais” jie nutarė mūsų civilizaciją pamokyti. Sugebėsime…nugalėti stiprų, klastingą ir piktą priešą”. Kadangi “natovcais” esame mes, mieli Lietuvos piliečiai, tai reikia įvardinti ir citatų autorių. Leiskite supažindinti – Genadijus Ziuganovas, Rusijos komunistų partijos vadovas. Tas pats, kuris pernai rėžė kalbą lavono – senai žlugusios SSRS imperijos – šimtmečio jubiliejuje (SSRS išnyko dar 1991-ais). Rusijos komunistai, pozicionuodami save opozicine valdančiajam režimui jėga, visiškai pritaria
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XI). Tautodailės ideologizavimas
Bendraudamas su tautodailininkais, atvežusiais nuostabius kūrinius į šiųmetį festivalį “Skamba, skamba kankliai” lydėjusią mugę, daugel sužinojau ir apie šiuolaikinius kūrėjų talkininkus – modernius įrenginius. Šimtametės kūrybos tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, rėmėsi tradiciniais būdais, tad kadaise visa kūryba buvo sunkaus, bet išradingo ir mielo rankų darbo vaisius. Šįkart leisimės į lietuviškosios tautodailės klystkelius sovietmečiu, kai melaginga ideologija ir arši propaganda kasdien skalbė lietuvaičių smegenis, bergždžiai bandydama lietuvį paversti “tarybiniu žmogumi”. Nagingiausi tautodailininkai, kaip, beje, ir dauguma kūrybos fenomenų, noromis-nenoromis atidavė savo duoklę sovietiniam režimui, išstenėdami vieną-kitą abejotinos meninės vertės kūrinuką, atspindėjusį “meilę” anuometei ideologijai, nuskurusiai sovietinei kariaunai, imperijos sukaktims ar propagandinėms grimasoms. Dairydamiesi į ideologizuoto meno apraiškas, išliksime etiški,
Rotušės aikštės margi makiažai (I)
Švaksuodamas batus mūsų eilinei kelionei į Vilniaus praeitį, staiga susigaudžiau, kad jau esame ten pabuvoję: dairėmės į šv.Kazimiero bažnyčios peripetijas, karo atneštas permainas, Dailės parodų rūmų (dab. Šiuolaikinio meno centras) atsiradimą, pačios aikštės veido kaitas ir t.t. Kaip ten bebūtų, šiandieną sostinėje rasime keletą svarbių ir prižiūrimų aikščių: ne tik Rotušės, bet ir Katedros, Lukiškių, Vinco Kudirkos, Nepriklausomybės, o atidžiau pasidairę esame tik himno autoriaus valdose. Daugelį amžių būtent Rotušės aikštė puikavosi svarbiausios statusu, kai Katedros aikštėje vykdavo žemės ūkio parodos, Lukiškių – turgūs, ten stovėjusioje medinėje mečetėje meldėsi musulmonai, o V.Kudirkos aikštėje pūpsojo stačiatikių koplyčia. Rotušės aikštė, carinės imperijos laikais bei tarpukariu vadinta Teatralnaja (Teatro, rus.), o sovietmečiu –
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Nenustebinsiu jus savosiomis žiniomis, primindamas, kad mūsų krikščioniškame krašte esama bemaž tūkstančio šventovių, o štai Maltoje jų gerokai mažiau – vos trečdalis mūsiškės gausos. Daug ar mažai? 194 cm ūgis – solidus ar ne? Jei lyginti su putleriu – manasis išties galingas stotas, o jei su Arvydu Saboniu… Viską gyvenime pažįstame ir vertiname lygindami, tad pirmiausia prisiminkim Maltos statistiką: vienoje tankiausiai gyvenamų valstybių yra bemaž šešiskart mažiau gyventojų, nei Lietuvoje, o plotas mažesnis už Lietuvėlės tik… 200(!) kartų. Būtent dėl šio drastiško skirtumo bažnyčių Maltoje labai, labai daug, rodos, jos čia “ant kiekvieno kampo”: vienos stūkso stačioje įkalnėje, kitos užsiropštę ant vėjuotos kalvos viršūnės, trečios įsispraudę siauron sostinės Valetos gatvelėn,
Senosios Vilniaus užeigos: ar pamenat?
Prieš Kalėdas galim sau leisti daugiau, tad ramų sekmadienio vakarą leisimės į kelionę po senąsias Vilniaus užeigas – restoranus ir kavines. Jei pakankamai atidžiai skaitėte šiai temai skirtas apybraižas apie “Dainavą”, “Lokį”, “Žirmūnus”, “Senąjį rūsį”, “Medininkus”, “Lakštingalą”, “Palangą”, “Briedį” ir kitas vilniškes bohemos buveines, nesunkiai atpažinsite ir vietas, kuriose lankysimės šįvakar, o publikacijos pabaigoje pasufleruosiu. Pažadėkite sau, kad būsite sąžiningi ir kantrūs, neskubėsite stumti pelytę apačion link atsakymų, o pasimėgausite galimybe pažadinti atmintyje malonius prisiminimus apie kultūringai leistą laiką, kai į restoraną buvo einama pasirišus kaklaraištį, džentelmenai pastumdavo damai dailią kėdę, oficiantas atidžiai stebėdavo salę ir prieidavo vos kilstelėjus ranką, virėjos stengdavosi maitinti skaniai, nes tuomet ir joms byrėdavo dalis
Rasa Stulpinienė. Kalėdų stebuklo dalis
Eglutės žaisliukai – tai didelio kasmetinio kalėdinių švenčių stebuklo dalis. Dabar jie parduotuvių lentynose atsiranda iškart po Vėlinių, pūpso prie lėkščių, pagalvėlių, maisto produktų ir tampa preke, paprasta buitinio vartojimo preke, lentynoje gulinčia apytikriai pusantro mėnesio ir per tą laiką prarandančia bet kokį šventinį turinį. Taip, galima prie jų prieiti, apčiupinėti kiekvieną, kiekvieniems metams susikurti vis naują žaliaskarės puošybos derinį, kad būtų įdomiau, kad užfiksuotum nuotraukose. Anksčiau jų irgi nusipirkti nebuvo problema, tik nebuvo mados prieš žiemos šventes pirkti masiškai, nes tokie reiškiniai kaip kalėdinė prekyba, akcijos ir nuolaidos, prekyba, kurioje dalyvauja ne tik prekybininkai, bet ir radijas, televizija, neegzistavo. Užtat kaip nudžiugo mūsų Lietuva, kai po Nepriklausomybės tai atėjo
Povilas Girdenis. Raudonosios armijos karių siautėjimas Lietuvoje
Dar daug yra žmonių, įsivaizduojančių, kad Antrasis pasaulinis karas buvo panašus į fantastinės sovietinės kinematografijos sukurtą pasakaitę, kurioje „gerieji“ kovojo su „blogaisiais“ ir juos nugalėjo. Siūlau dar kartą pasidomėti tais „geraisiais“, kuriems statyti balvonai krenta visur, kur jie iki ausų prisidirbo. Visi pratarmėje paminėti faktai yra užfiksuoti sovietų okupuotos Lietuvos partinės vadovybės ir okupacinių represinių struktūrų dokumentuose. (Virtualią parodą galite aplankyti pasinaudodami nuoroda.) Istorinė indulgencija Prieš dvejus metus prasidėjo Rusijos invazija Ukrainoje. Ukrainos teisėsaugos institucijoms ištyrus ir pasauliui atskleidus brutalius agresorių veiksmus, žiaurūs okupantų nusikaltimai buvo pavadinti „beprecedenčiais“, „neturinčiais analogų“, tvirtinant, kad šiandieninių „orkų“ žudikų, kankintojų, prievartautojų ir marodierių seneliai – Raudonosios armijos kariai – per Antrąjį pasaulinį karą elgėsi
Paliestas permainų, bet išsaugojęs šarmą Bačkonių “Sodžius”
Nei aš turtuolis, nei vargšas, tik šiek tiek prakutęs vidutiniokas, tad kokį sykį per mėnesį galiu sau leisti apsilankymą restorane ar kurioje kitoje užeigoje. Tokių, kurią lankysime šįkart, Lietuvoje labai mažai, nes daugumos senųjų kavinių bei restoranų interjerai buvo be gailesčio sunaikinti laukinės “pri(ch)vatizacijos” laikmečiu, kai link lietuvių architektų bei statybininkų sukurtų grožybių nusitiesė godžios ir paikos letenos. Bačkonių “Sodžiui” išties pasisekė: net ir praėjus pusei amžiaus, jo interjere atrasime originalių, lietuvaičių sukurtų akcentų bei meno kūrinių. Na, o kuo ši jauki užeiga susijusi su turtuoliais bei vargšais, papasakosiu jums kiek vėliau, dabar gi leiskimės kelionėn į šarmingo restorano praeitį. Itin vertingi bei įdomūs yra Bačkonių kaimynystėje gyvenusio Artūro Morkūno
Trinkelizacijos vajus ir miestiečių sveikata
Ar esate matę sovietinį medį? O sovietinį baseinėlį? Irgi ne? Neįtikėtina, juk keisti Lietuvos miestų veidus užsimoję veikėjai trūks plyš stengiasi įrodyti, kad žalumoje paskendę aikštės jau yra atgyvena, o kadaise atgaivą teikę baseinėliai apskritai yra nykus sovietmečio atgarsis? Nebūtina pasitelkti arboristus ar antropologus, kad išsiaiškintume elementarią tiesą: visų rūšių želdiniai yra grynesnio oro, atgaivos karštomis dienomis, ir tiesiog geros nuotaikos bei sąryšio su gamta šaltinis. Bėda ta, kad atkakę Vilniun saviveiklininkai ne kažin ką teišmano apie per šimtmečius susiklosčiusį miesto gamtinį profilį, daugelio kartų pastangas derinti architektūrinį Vilniaus veidą gamtos fonui, maksimaliai išsaugant žaliąsias poilsio ir ramumos oazes. Šįkart apžvelgsime pokyčius, nutikusius ne tik šiame amžiuje, bet ir pasidairysime
Bolševikinio kraugerio pėdsakai sovietmečio Vilniuje
Dauguma mūsų, tame tarpe ir jaunoji karta, žino kadaise siaubą kėlusį bolševikų revoliucijos vieno kertinių veikėjų – „geležiniu“ už negailestingumą praminto, iš Lietuvos kilusio Felikso Dzeržinskio – vardą. Tačiau daugelis jau primiršome, kad kukliame Užupio medinuke buvo šio veikėjo memorialinis muziejus – į jį tik mokinukus varu nuvarydavo – o to namuko kieme stiebėsi pusketvirto metro aukščio bronzinė bolševikinio teroro pradininko statula, išdygusi čia pačiame sovietmečio sąstingyje – brežneviniais 1980-aisiais. Aprengtas asketiška miline, bolševikiniam terorui po perversmo vykdyti sukurtos „Ypatingosios komisijos“ („Črezvyčiajnaja Komisija“ – rus, sutrumpintai „ČK“) vadas „geležinis Feliksas“ lyg iš praeities dairėsi į nūdienos piliečius: ar tik neaptiks kokį nesunaikintą „kontrrevoliucionierių“? Senuose sovietiniuose filmuose, kuriuose aukštinama kruvinos NKVD-KGB
Aldona Jakavonienė. Gintaro Vaičiūno knygos: trumpam sustabdo laiką, ir padeda atsigręžti į savo krašto praeitį
Šiemet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Leidybos skyrius išleido istoriko Gintaro Vaičiūno knygą ,,Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ Šio leidinio autorius, LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas G. VAIČIŪNAS sutiko atsakyti į keletą klausimų. Esate Anykščių krašto žmogus. Kuo, Jūsų nuomone, šis kraštas istoriškai toks svarbus Lietuvai, o galbūt – ir pasauliui? Esu gimęs, užaugęs Anykščiuose ir šiuo metu ten ir gyvenu. Istorine prasme Anykščių kraštas yra svarbiausias Lietuvai savo patriotinės krypties kūrėjais, lietuviško žodžio saugotojais ir jų palikimu. Kiekvienam lietuviui Anykščiai pirmiausia yra mūsų literatūros sostinė. Štai „Svarbiausi Anykštijos dvasios saugotojai”, reikšmingi Lietuvai (buvo daug ir kitų); Konstantinas Sirvydas – geriausias XVII a. lietuvių
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Baroko perlo žavesys
Laikas bėga, ir jau bemaž pusantro amžiaus praėjo nuo pirmųjų JOS grožybių nuotraukų… Tačiau papasakosiu Jums ne apie baroko subtilybes,
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Sunku ir pasakyti, kiek kilometrų sukardavom kasdieną pėsčiomis Romoje, nes vakare kojos gausdavo kaip pašėlusios, o ir kelias iki istorinio
Lietuviškieji “sėkmės džentelmenai”: kaip jais tapdavo (I)
“Aš galiu pagrįsti kiekvieną centą savųjų milijonų, išskyrus pirmojo”, – garsioji frazė gana gerai apibūdina praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje prakutusių,
Pasivažinėkim saulėtosios Maltos sostinėje Valetoje
Palanga pėstiesiems paskyrusi Jono Basanavičiaus gatvę, Vilnius – Pilies, Kaunas – Laisvės alėją, o Maltos sostinėje Valetoje jiems atiduota pačioje
“Pradžioje nebuvo nieko”, paskui atsirado operhausas
“Moterims reikia meluoti, jei nori susilaukti jų, na, pats supranti kokio, palankumo”, – dėsto savąsias įžvalgas draugas, o aš patyliukais
Rasa Stulpinienė. Naujųjų belaukiant
Naujieji metai, jų laukimas ir šventimas buvo mažiausiai ideologizuota šventė, kurios nuoširdžiai laukė ir jauni, ir seni. Naujųjų vakarą kartu
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys (I)
Krokuvos viešasis transportas ir modernus, ir puikiai pritaikytas atvykėlių reikmėms: ir Veličkos druskos kasyklas, ir Tynieco vienuolyną kaipmat pasieksite miesto
Be mūšio apleista carinė tvirtovė
Kalbėsime apie laikus, kai Lietuvoje šeimininkavusi carinės Rusijos imperijos administracija tvarkėsi kaip norėdama, tad ir lietuviškus vietovardžius keitė savo nuožiūra:
Stabai, kurių atsikratėme: sovietinių pamėklių lemtis (II)
Kas gi toji “leniniana”? Daugelis jaunosios kartos narių, laimei, jau ir nebeatsakytų, kas gi čia per unikumas, ir kieno sugalvotas.
Tylūs ir godūs Putino talkininkai, kuriuos remiame
“Bičiuliai, gegužės plenume mes išnagrinėjome išskirtinai svarbų klausimą – kovos su fašizmu ir jaunosios kartos patriotinį auklėjimą. Šiandieną tai yra
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XI). Tautodailės ideologizavimas
Bendraudamas su tautodailininkais, atvežusiais nuostabius kūrinius į šiųmetį festivalį “Skamba, skamba kankliai” lydėjusią mugę, daugel sužinojau ir apie šiuolaikinius kūrėjų
Rotušės aikštės margi makiažai (I)
Švaksuodamas batus mūsų eilinei kelionei į Vilniaus praeitį, staiga susigaudžiau, kad jau esame ten pabuvoję: dairėmės į šv.Kazimiero bažnyčios peripetijas,
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Nenustebinsiu jus savosiomis žiniomis, primindamas, kad mūsų krikščioniškame krašte esama bemaž tūkstančio šventovių, o štai Maltoje jų gerokai mažiau –
Senosios Vilniaus užeigos: ar pamenat?
Prieš Kalėdas galim sau leisti daugiau, tad ramų sekmadienio vakarą leisimės į kelionę po senąsias Vilniaus užeigas – restoranus ir
Rasa Stulpinienė. Kalėdų stebuklo dalis
Eglutės žaisliukai – tai didelio kasmetinio kalėdinių švenčių stebuklo dalis. Dabar jie parduotuvių lentynose atsiranda iškart po Vėlinių, pūpso prie
Povilas Girdenis. Raudonosios armijos karių siautėjimas Lietuvoje
Dar daug yra žmonių, įsivaizduojančių, kad Antrasis pasaulinis karas buvo panašus į fantastinės sovietinės kinematografijos sukurtą pasakaitę, kurioje „gerieji“ kovojo
Paliestas permainų, bet išsaugojęs šarmą Bačkonių “Sodžius”
Nei aš turtuolis, nei vargšas, tik šiek tiek prakutęs vidutiniokas, tad kokį sykį per mėnesį galiu sau leisti apsilankymą restorane
Trinkelizacijos vajus ir miestiečių sveikata
Ar esate matę sovietinį medį? O sovietinį baseinėlį? Irgi ne? Neįtikėtina, juk keisti Lietuvos miestų veidus užsimoję veikėjai trūks plyš
Bolševikinio kraugerio pėdsakai sovietmečio Vilniuje
Dauguma mūsų, tame tarpe ir jaunoji karta, žino kadaise siaubą kėlusį bolševikų revoliucijos vieno kertinių veikėjų – „geležiniu“ už negailestingumą
Aldona Jakavonienė. Gintaro Vaičiūno knygos: trumpam sustabdo laiką, ir padeda atsigręžti į savo krašto praeitį
Šiemet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Leidybos skyrius išleido istoriko Gintaro Vaičiūno knygą ,,Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte
You must be logged in to post a comment.