Straipsniai
Paulius Juzys. Putino talkininkų prekėms – žymėjimą!
Ar pamenate, kaip vadinasi įmonė, ilgus metus pylusi teršalus į Kuršių marias? O jos produkcijos firminis ženklas koks? Įmonė – “Grigeo”, produkcija “Grite”. Lietuvoje įprasta ilgus metus tąsyti teismuose rezonansines bylas, kad jos prisloptų. Metų metus užtruko Darbo partijos korupcijos byla. Keletą metų vyko nagrinėjimas Masiulio ir co byloje, kol buvo priimtas visuomenę papiktinęs išteisinimas. Gerai, kad aukštesnės instancijos teismas visgi atsipeikėjo ir atseikėjo niekdariams bausmes. Grįžtant prie “Grigeo”, norėčiau paklausti: ar pirktumėte tą “Grite”, jei jis būtų pažymėtas, pvz. ekskrementų krūvelės ženklu? Dauguma nebepirktume, nes būtų gėda prieš save ir kitus. Gėda būtų ir prekę parduodantiems prekybininkams. Visai nesenai socialiniuose tinkluose pasklido Kauno mero verslo imperijos gaminių kompiliacijos. Atrodo
Septintojo dešimtmečio užeigos – kurias aplankysim?
Šiandieną jų rasim prie kiekvieno kampo, o kadaise mūsų tėvams ir seneliams tekdavo gerokai paieškoti, o ir eilutėje pamindžikuoti. Visgi chruščiovinis atlydys atsiliepė ir restoraninei/kavinių kultūrai, tad Lietuvos miestuose ėmė rastis stilingos ir jaukios užeigos. Kauniškes jau lankėme, pabuvojome ir kai kuriose vilniškėse, o šįkart sostinėje ieškosim ir jau matytų, ir dar negirdėtų kavinių, restoranų, ir net valgyklų, prisišliejusių prie garsesnės užeigos. Nebus taip paprasta susigaudyti, nes gatvių pavadinimai jaunimui jau nieko nebesakantys, o ir vyresnioji karta anaiptol ne visas kavines yra žinanti, tad gatves įvardinsim tiek senaisiais, tiek dabartiniais pavadinimais. Kur jau lankėmės? Pamenu “Dainavą”, “Palangą”, “Neringą”, “Gintarą”, “Nykštuką”, buvom kyštelėję nosį į “Taurą”, geležinkelio stoties restoraną, “Vilniaus” viešbučio
Naujosios Vilnios permainų aidai
Dažnas ano laikotarpio paminklas išnyko iš akiračio, o “Darbininkas” stovi kaip stovėjęs. Ne tik todėl, kad skulptūra galingų matmenų, bet yra savąją prasmę išsaugojusi. Nuo pat įkūrimo, Naujoji Vilnia kryptingai ir nuosekliai auginosi savo pramoninius raumenis. Nenorėję būti tik dar viena Peterburgo – Varšuvos geležinkelio stočių, naujavilniečiai nesibodėjo sunkaus ir varginančio darbo pramonės įmonėse. Išties, plienas grūdinasi liejykloje, o žmogus valią ir ištvermę grūdina darbo fronte. Dalgių dirbtuvės užleido vietą gamykloms ir fabrikams, radusiems paklausą savajai produkcijai. Po audringų Atgimimo laikų ir sovietų imperijos griūties, ėmė keistis ūkio poreikiai, visas išsivadavusius iš sovietinio glėbio šalis krėtė sunkmetis, hiperinfliacija, trūkinėjo medžiagų tiekimo ryšiai, kūrėsi nauji verslai, o seniesiems anaiptol ne visada
Sausio 13-osios aidai Žemaitijos sostinėje
Reportažuose apie Sausio 13-ąją įprastai vyrauja Vilniaus vaizdai: 12-osios vakare uždegti laužai prie parlamento, prasmingos kalbos tribūnoje, iškilmingas minėjimas anuometės Aukščiausiosios Tarybos salėje ir kt. Visgi Sausio 13-oji yra brangi ir atmintina kiekvienam, nes prie laužų 1991-ųjų sausį budėjo lietuviai iš visos Lietuvos, tad lemtinga naktis jautriai prisimenama daugelyje šalies miestų bei miestelių. Pasidomėkim, kaip šiemet Sausio-osios minėjimui pasirengė Žemaitijos sostinės – Telšių – Kultūros centras bei patys telšiečiai. Sausio 12 d. 8 val. kiekvienas pakviestas namuose, darbe, ar kur tik esantis, dešimčiai minučių languose uždegti žvakutes vienybės ir atminimo ženklui, prisijungiant prie iniciatyvos ,,Pergalės šviesa”. Tai tapo maža, bet reikšminga švente, parodančia susitelkimą ir atmintį. Sausio 13-ąją 16.30 val.
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis (I)
Iš darbo Klemensas grįždavo anksčiau, nei kiti, bet ir pradėdavo pamainą vilniškėje “Sigmoje” 7-ą ryto, kai kiti dar knarkdavo ar žadindavosi. Žaisdami kieme, apie ketvirtą jau išvysdavom žingsniuojantį po sunkių darbų: skaičiavimo mašinas gaminusioje didžiulėje gamykloje jam tekdavo vartyti pusšimtį kilogramų svėrusius agregatus, bet drūtas vyras įveikdavo šią užduotį. “Sigmoje” atlyginimai buvo geri, tad gavęs sodui sklypą Dvarčionyse, Klemensas nutarė taupyti lengvajam automobiliui – keblu būdavo nešti ir vežti autobusu sodo gėrybes, o ir bulbiukių iš kaimo automobiliu galėtų atsivežti. Tiesa, greitai sutaupyti neišeitų, nes kas mėnesį tekdavo grąžinti keliasdešimt rublių paskolos už kooperatinį butą. Trejus metus Klemenso šeima “juodai” taupė, nes anuomet gamintas “pirmukas” VAZ-2101 kainavo vos ne daugiau,
Visai netarybiniai/nesovietiniai žmonės, apgynę Lietuvos laisvę
Net ir užšalusi upė po ledu nesustoja tekėti, nesustabdyti ir laiko tėkmės, tad jau 33-eji metai prabėgo nuo lemtingų ir Lietuvai, ir pasauliui įvykių. 33-eji metai – jaunas, Kristaus amžius – tačiau net ir tiek nebuvo sulaukę daugelis Sausio 13-osios didvyrių, kritusių už Tėvynės laisvę. Juos vienijo kilni drąsa ir ryžtas, beatodairiška meilė Tėvynei, švari sąžinė – savybės, kurių gerokai stinga šiandieniams politikieriams ir vertelgoms, mikliai pasinaudojusiems žuvusiųjų iškovotos laisvės vaisiais. Tačiau yra ir dar viena vienijanti Sausio 13-osios didvyrius aplinkybė – visi jie brendo, o dauguma ir gimė laikmečiu, kai Lietuva buvo Rusijos sovietinės imperijos, dar vadinamos SSRS, dalimi. Jiems teko mokytis ir dirbti sovietinio režimo sąlygomis, būti rekrūtais
Neišdilsianti iš atminties naktis
Nenuorama kaimynė Virginija paskambino į duris – visa apsiašarojusi, kaip ir manoji mama – ir pranešė svarbią žinią: į miesto centrą važiuoja troleibusai, o juk buvo jau gili naktis. Mikliai apsirengėme, ir su draugu nuskubėjom į „Mokyklos“ stotelę Antakalnyje, kur laukė jau gausus būrys antakalniečių. Pavažiavus dar keletą stotelių, troleibusas jau buvo sausakimšas, o netrukus vairuotojas į mikrofoną ištarė nedžiugius žodžius: televizijos bokštas užimtas, yra žuvusių. Važiavome tylėdami, iki mus išlaipino „Kalnų parko“ stotelėje – priešais stovėjo jau ilga virtinė troleibusų – ir metriniais žingsniais patraukėme link Televizijos ir radijo komiteto. Kiek ten ir eiti – nedidelis mūsų Vilnius: kadaise, užsibuvęs pas savo išrinktąją, per porą valandėlių paržingsniuodavau naktį iš
Virtuali paroda „Petro Plumpos antisovietinio pasipriešinimo atspindžiai KGB dokumentuose“
Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. Laisvės premiją už nuopelnus kovoje dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės paskyrė neginkluoto pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyviui Petrui Plumpai.Pagerbiant Laisvės premijos laureatą Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą, kurioje eksponuojami Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) dokumentai ir nuotraukos apie Petrą Plumpą, taip pat Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomos nuotraukos.Pirmą kartą sovietų saugumo P. Plumpa buvo sulaikytas 1958 m. Apkaltinus dalyvavimu pogrindinėje moksleivių organizacijoje „Laisvę Lietuvai“, antisovietinių eilėraščių ir rašinių kūrimu, antisovietinių atsišaukimų platinimu, Lietuvos trispalvės vėliavos iškėlimu ant Petrašiūnų šiluminės elektrinės kamino ir kt., jis buvo nubaustas 7 m. laisvės atėmimu. Kalėjo Dubravlage Mordovijos ASSR iki 1965 m.Grįžęs iš lagerio P. Plumpa toliau tęsė
Leonas Petrotas. Rusijos automobiliniai kledarai
Prieš kurį laiką kalbėjau apie Rusijos ekonomiką (red. past.), o šiandien reiktų į automobilių pramonę pasižiūrėti atidžiau. Visi žinome, kad didieji automobilių realiai gamintojai pasitraukė iš Rusijos po karo pradžios. Yra dar nemažai tarptautinių kompanijų ir korporacijų, kurios tebedirba Rusijoje, bet gudrauja, slepiasi. Automobilių pramonėje yra kitaip, nes prancūzų, vokiečių, japonų koncernai paskubėjo išeiti iš agresorės rinkos. Uždarė firminio aptarnavimo stotis arba perdavė jas rusų kompanijoms dauguma elitinių automobilių gamintojų. Pasinaudodamos proga, į Rusijos rinką metėsi kinų kompanijos, tačiau milijonus rublių kainuojančių kiniškų automobilių kokybė verčia pirkėjus stvertis už galvos. Nuo visiško kracho Rusijos automobilių pramonę, pasičiupusią išėjusių kompanijų įrengimus, ėmėsi gelbėti neskrupulingi kinų gamintojai. Rusijos gamyklose imtasi surinkti kiniškų
Nežinomi laisvės gynėjai, ar būsite pagerbti?
Laikas bėga nenumaldomai, ir rytoj jau 33-os lemtingų sausio 13-osios įvykių metinės. Darsyk prisiminsime 1991-ų pradžioje Lietuvoje vykusius sovietinių smogikų išpuolius ir didvyrišką tautos gynybą. Prisiminsim ir “Jedinstvos” gaujų mėginimą įsiveržti į parlamentą, ir sovietinės kariaunos – nuskurusios, bet iki dantų ginkluotos – barbarišką siautėjimą. Spaudos rūmų užgrobimas, įvairių tuomečių ryšių objektų, organizacijų pastatų grobimas vykdytas planingai, rengiantis Aukščiausios Tarybos šturmui. Leisgyvė imperija, žlugsianti po pučo 1991-ų rugpjūtį, šiepė kruvinus dantis, ir kėsinosi perkąsti Lietuvos valstybingumui gerklę. Šiandieną esame deramai pagerbę parlamento gynėjus, nukentėjusiuosius nuo sovietinių smogikų šturmo žmones, įsteigę Sausio 13-osios medalį, kasmet susirenkame į atminties renginius bei akcijas. Skaudi, bet didvyriška, Sausio 13-oji neišblėso mūsų atmintyje, o ir
Šeimininkių pagalbininkai sovietmečiu: neįmantrūs ir deficitiniai
Mamai netikėtai iškeliavus Anapilin, taip ir nesužinosiu, koks stebuklas įvyko, kad sovietinio stygiaus sąlygomis gavo paskyrą Vakarų Vokietijoje(!) pagamintai kavamalei “Krups” (viena geriausių buitinės technikos markių). Neiškenčiu nepasigyręs, kad vokiška technika išties “neužmušama” ir puikiai veikia iki šiol, pupeles maldama gerokai smulkiau, nei konkurentė. Seneliui gavus kitą paskyrą – jei nežinote, kas čia per viena, tai skaitykit atidžiai – šįkart jau sovietų imperijai pagamintai kavamalei “Elvo” (nuotraukos dešinėje), galėjome didžiuotis abu namus aprūpinę anuomet būtinu prietaisu. Gera kava sovietmečiu (etalonu laikyta braziliška) buvo puikus atsvaras šlykštaus skonio erzacui, pavadintam “Kofeinyj napitok” (“Kavos gėrimas”, rus.), o ir puikiai pasitarnaudavo rūpestingesniam mediko požiūriui suformuoti: na, ne kyšis gi, o dovana, tonizuojanti medikų
Lankomės senųjų Lietuvos užeigų praeity
Įprastai juos rodydavo prieš filmą, kartais net ne po vieną: dokumentiniai filmukai “Tarybų Lietuva” buvo prisodrinti ideologinės panegirikos apie neišmatuojamus pasiekimus sovietinės Rusijos aneksuotoje Lietuvoje. Visgi retsykiais visoje šioje savigyros ir ditirambų makalynėje nušvisdavo vienas-kitas spindulėlis apie etnografinį renginį, liaudies meistrų varžytuves, sportininkų pasiekimus ar naują stilingą užeigą. Juodai balta dokumentika bene geriausiai atspindėjo sovietmečio būtį, kai lietuvaičiai trūks-plyš stengėsi susikurti atsvarus režimo cenzūrai ir propagandai. Smagių pasibuvimui užeigų įrengimas buvo vienas būdų praskaidrinti sovietinę pilkumą, įrodyti sau ir atvykėliams išradingą lietuvaičių būdą bei atsparumą, tad iš imperijos užkaborių į Lietuvą atkakusiems turistams atvėpdavo žandikaulis, išvydus stilingus interjerus, patyrus puikų aptarnavimą, apsiklausius meistriškai grojančių muzikantų bei paragavus gardžius valgius. Pamenate
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vyriškajai giminei sunkiau būtų atsakyti į, rodos, elementarų klausimą: „Kiek šiandieną kainuoja bulvės, kopūstai, burokėliai?“ Na, ir ar labai svarbūs tie skirtumai kainose, kai viskas po truputėlį brangsta, o eilinė vyriausybė eilinį kartą lupa jau dešimtą kailį nuo mėgėjų išlenkti alučio bokalą? Nepadarysi didelio biznio iš to ryšulėlio bulvių ar kopūsto, tai ne alkoholis ar rūkalai. Tačiau kadaise, kai sovietų imperijoje dauguma daržovių ir vaisių buvo parduodama valstybinėje prekyboje, daržovių parduotuvės vedėjas buvo VIP persona. Pažintis su tokiu veikėju anuomet reiškė „blato“ turėjimą ir galimybę gauti „deficitus“. Šimto-kito atlyginimą gavę daržovių parduotuvių vedėjai anuomet gyveno it karaliai, savaime suprantama, vagysčių ir suktybių dėka. Net ir posakis sovietmečiu buvo atitinkamas –
Totorių antpuolius menantys Krokuvos mūrai
Nesurasti ją neišeis: Vavelio pilį ir Turgaus aikštę jungianti Grodzka gatvė eina šalia, bet pirma prisėskim išgerti kavą vienoje daugybės kavinaičių turistų apgultoje Grodzkoje. Smagu stebėti iš viso pasaulio suplūdusių atvykėlių minią, tingiai slenkančią pro šalį, bet kelsim užpakalius, ir paėjėsim kelis šimtus metrų iki šios senovės liudytojos. Jau iš tolo matom du bokštus žalsvomis ar pažaliavusiomis kepurėmis ir masyvias, tik ambrazūras, o ne langus turinčias sienas. Net neįgudusiam keliautojui aišku, kad prieš jo akis – gynybinės paskirties pastatas, amžiams bėgant pakeitęs savąją paskirtį ir išvaizdą. Visai šalia šio statinio stūkso visiškai kitokių formų šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kurioje pasiklausysim puikų klasikinės muzikos koncertą vakare, o kol kas
Žiemiškos atostogos be išmaniojo ir kompiuterio
Metai tik įsibėgėja, ir kalėdinių atostogų įspūdžiai dar neišblėso? Puiku, kad nesate namisėdos, ir plečiat akiratį keliaudami Lietuvoje, o gal ir į svečias šalis išsirengiat? Pasikviesiu jus kiton kelionėn – nukaksime į žiemos atostogų laikus, kai išmanieji ar kompiuteriai Lietuvoje neegzistavo. Pažadu, kad aktyviai sveikatinsimės ir nekiurksosim namuose, nepriklausomai nuo darganos ar šalčio. Tad sukam laikrodį į praeito amžiaus devintojo dešimtmečio vidurį, ir dairomės į galimybes atostogauti aktyviai. Nėra taip, kad rašyti – pasenęs jau šis terminas, nes visi renkam tekstą klaviatūra – sekasi vos prisėdus prie stalo – visgi reikia įkvėpimo ir tiek. Šįkart paskatino italų filmas “Žmogus, nupiešęs dievą” apie aklą profesorių, galintį nupiešti žmogaus portretą, jo nematant (aklas
Saldi “Svajonė”, nutūpusi vilniškiam prospekte
“Skrisk svajone, sparnuotoji mano..”, – na, nepaprastai gražūs operos “Nabukas” choro žodžiai, meistriškai sudėlioti maestro Vytauto Juozapaičio, bet šįkart domėsimės gerokai žemiškesne svajone. Keliausim ne į kauniškį muzikos barą “Svajonė”, daugelio vadintą tiesiog “stereobaru” (analogiškas anuomet buvo tik imperijos sostinėje!), o į gerokai kuklesnės išvaizdos, nei kauniškė, vilniečių pamėgtą parduotuvę-kavinukę “Svajonė”, jaukiai nutūpusią prospekte, šalia Centrinio knygyno. Knygiai, išnaršę Centrinio lobynus, ir susiradę geidžiamą leidinį, galėdavo jį nedelsdami pavartyti nedidukėje “Svajonės” kavinėje, įsiterpusioje tarp dviejų prekybos salių. “Svajonė” atidaryta 1965-ųjų pabaigoje, tad buvo vilniečių apspista įsigyti naujamečio stalo gardumynus. Parduotuvėje prekiauta tiek sveriamais saldumynais, tiek fasuotais, o dar ir vynelio anykštiškio – o ir ne vien jo – galima buvo
Rasa Stulpinienė. Kaimas: laiškai į niekur
Po kelių dešimčių metų vėl buvau vaikystės kaime. Ne baliui rinkomės – šermenims.Galvojau, kad atsisveikinti važiuoju su vienu žmogumi, o pasirodė, kad jau nėra ir to, ir to, ir ano, kad per metus mirė dvi vienos šeimos seserys ir brolis, kad tos vienos seserų sūnus jau prieš gerą dešimtmetį išgėręs užsimušė su traktoriumi, liko dvi dukros. “Ar tu atsimeni? – Rimas buvo labai pasiutęs, ne dyvai” – per šermenis man šnabžda į ausį antros eilės pusseserė Daiva, kurios iš pradžių nepažinau. Noriu šnibždėti, kad visus ir viską prisimenu, bet jau žinau, kad meluočiau…Nes… bevažiuojant pamačiusi pirmąsias trobas mintyse jau vardinsiu pavardes tų, kurie čia gyvena, bet girdžiu: “Čia jau tuščia,
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XII). Dailės ideologizavimas (1-a dalis)
Savosiose kelionėse į sovietinės propagandos valdas mes jau buvome užklydę į ideologizuoto meno brūzgynus, tačiau verta atskirai pasidairyti dailės tyruose, nes ši meno rūšis buvo bene labiausiai apnikta sovietinio užkrato, aktyviausiai išnaudojama melagienos propagandistų. Šiandieną jau sunkoka būtų vertinti, ar dailininkai ideologizuotus paveikslus terliojo vedami naivaus patiklumo, kad sovietiniai lozungai išties bus įgyvendinti, ir neliks tik rėksmingais pažadais, ar prosovietinius kūrinius tapė ieškodami ilgesnio rublio ir svarbesnio visuomeninio statuso. Lietuvoje būta etatinių “leninianos” skulptorių, kurpusių bolševikų stabo stovylas, bet mažiau žinomi yra anuomečiai ideologizuotų paveikslų štampuotojai – ar tokių išties būta?.. Ideologizuota tapyba, kaip ir kitos meno rūšys – vitražas, mozaika, skulptūra – atspindėjo kelias sovietmečio epochos puses: bolševikinį perversmą
Alvydas Vizgirda. Naujametis paguodos prizas sirtakio ritmu
Paskutinį kartą rašiau apie balandžio mėnesio Turkiją. Po to nukakau į Graikiją, vėl sugrįžau į Osmanų imperiją, bet facebooke jokių žinių nedaviau. Priežastis – mano „artimoje aplinkoje“, kaip dabar madinga sakyti, atsirado įkyrių: kodėl taip dažnai keliauju, kokią naudą iš to gaunu, gal esu svetur užmezgęs romaną, ir „svarbiausia“ – iš kur gi imu tiek daug pinigų? Kai buvusi mūsų buhalterė šito pasiteiravo, atsakiau jai, kad niekada neperku šimtus kainuojančių Zepterio puodų ir neatostogauju Nidoje ar Palangoje. Tokiu būdu sutaupau. O romanų užmezgu daug, kitu atveju – ko gi ten? … Taigi, Turkijoje paskutinį savo buvimą praleidau labai karštai. Taip klaikiai kepino saulė, jog į savo pamėgtą paplūdimį pradėjau vaikščioti
Leonas Petrotas. Rusijos ekonomika be grimo
Beveik kasdien žiniasklaida rašo apie Rusijos sukelto karo padarinius Ukrainai. Daug mažiau žinome apie Putino karo pasekmes pačiai Rusijai, jos ekonomikai. Daug yra verstinių straipsnių, kurie neišsamūs, nekonkretūs. Pasidomėjau, kaip 2022-ų metų rezultatus vertina patys Rusijos ekonomistai. Tai tikrai ne demokratai, nes progresyvi opozicija Rusijoje nutildyta, išvaikyta, emigravusi. Šiandien Putino režimui oponuoja tik prie valdžios neprisibraunantys komunistai. Susivieniję į Rusijos federacijos komunistų partiją, jie kritikuoja Putino ekonominį kursą. Nors dauguma jų remia karą Ukrainoje, bet šiaušiasi prieš Putino komandą, geisdami valdžios. Rinkimai Rusijoje jau šiemet, tad kritikos diktatoriui nestokojama, o praėjusių metų vidury RFKP organizavo ekonominį plenumą Oriole. Jame kalbėjęs akademikas R.Nigmatulinas pateikė konkrečius nuosmukio rodiklius, kuriuos čia pateikiu. Pasiskaitę
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Paulius Juzys. Putino talkininkų prekėms – žymėjimą!
Ar pamenate, kaip vadinasi įmonė, ilgus metus pylusi teršalus į Kuršių marias? O jos produkcijos firminis ženklas koks? Įmonė –
Septintojo dešimtmečio užeigos – kurias aplankysim?
Šiandieną jų rasim prie kiekvieno kampo, o kadaise mūsų tėvams ir seneliams tekdavo gerokai paieškoti, o ir eilutėje pamindžikuoti. Visgi
Naujosios Vilnios permainų aidai
Dažnas ano laikotarpio paminklas išnyko iš akiračio, o “Darbininkas” stovi kaip stovėjęs. Ne tik todėl, kad skulptūra galingų matmenų, bet
Sausio 13-osios aidai Žemaitijos sostinėje
Reportažuose apie Sausio 13-ąją įprastai vyrauja Vilniaus vaizdai: 12-osios vakare uždegti laužai prie parlamento, prasmingos kalbos tribūnoje, iškilmingas minėjimas anuometės
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis (I)
Iš darbo Klemensas grįždavo anksčiau, nei kiti, bet ir pradėdavo pamainą vilniškėje “Sigmoje” 7-ą ryto, kai kiti dar knarkdavo ar
Visai netarybiniai/nesovietiniai žmonės, apgynę Lietuvos laisvę
Net ir užšalusi upė po ledu nesustoja tekėti, nesustabdyti ir laiko tėkmės, tad jau 33-eji metai prabėgo nuo lemtingų ir
Neišdilsianti iš atminties naktis
Nenuorama kaimynė Virginija paskambino į duris – visa apsiašarojusi, kaip ir manoji mama – ir pranešė svarbią žinią: į miesto
Virtuali paroda „Petro Plumpos antisovietinio pasipriešinimo atspindžiai KGB dokumentuose“
Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. Laisvės premiją už nuopelnus kovoje dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės paskyrė neginkluoto pasipriešinimo sovietų okupaciniam
Leonas Petrotas. Rusijos automobiliniai kledarai
Prieš kurį laiką kalbėjau apie Rusijos ekonomiką (red. past.), o šiandien reiktų į automobilių pramonę pasižiūrėti atidžiau. Visi žinome, kad
Nežinomi laisvės gynėjai, ar būsite pagerbti?
Laikas bėga nenumaldomai, ir rytoj jau 33-os lemtingų sausio 13-osios įvykių metinės. Darsyk prisiminsime 1991-ų pradžioje Lietuvoje vykusius sovietinių smogikų
Šeimininkių pagalbininkai sovietmečiu: neįmantrūs ir deficitiniai
Mamai netikėtai iškeliavus Anapilin, taip ir nesužinosiu, koks stebuklas įvyko, kad sovietinio stygiaus sąlygomis gavo paskyrą Vakarų Vokietijoje(!) pagamintai kavamalei
Lankomės senųjų Lietuvos užeigų praeity
Įprastai juos rodydavo prieš filmą, kartais net ne po vieną: dokumentiniai filmukai “Tarybų Lietuva” buvo prisodrinti ideologinės panegirikos apie neišmatuojamus
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vyriškajai giminei sunkiau būtų atsakyti į, rodos, elementarų klausimą: „Kiek šiandieną kainuoja bulvės, kopūstai, burokėliai?“ Na, ir ar labai svarbūs
Totorių antpuolius menantys Krokuvos mūrai
Nesurasti ją neišeis: Vavelio pilį ir Turgaus aikštę jungianti Grodzka gatvė eina šalia, bet pirma prisėskim išgerti kavą vienoje daugybės
Žiemiškos atostogos be išmaniojo ir kompiuterio
Metai tik įsibėgėja, ir kalėdinių atostogų įspūdžiai dar neišblėso? Puiku, kad nesate namisėdos, ir plečiat akiratį keliaudami Lietuvoje, o gal
Saldi “Svajonė”, nutūpusi vilniškiam prospekte
“Skrisk svajone, sparnuotoji mano..”, – na, nepaprastai gražūs operos “Nabukas” choro žodžiai, meistriškai sudėlioti maestro Vytauto Juozapaičio, bet šįkart domėsimės
Rasa Stulpinienė. Kaimas: laiškai į niekur
Po kelių dešimčių metų vėl buvau vaikystės kaime. Ne baliui rinkomės – šermenims.Galvojau, kad atsisveikinti važiuoju su vienu žmogumi, o
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XII). Dailės ideologizavimas (1-a dalis)
Savosiose kelionėse į sovietinės propagandos valdas mes jau buvome užklydę į ideologizuoto meno brūzgynus, tačiau verta atskirai pasidairyti dailės tyruose,
Alvydas Vizgirda. Naujametis paguodos prizas sirtakio ritmu
Paskutinį kartą rašiau apie balandžio mėnesio Turkiją. Po to nukakau į Graikiją, vėl sugrįžau į Osmanų imperiją, bet facebooke jokių
Leonas Petrotas. Rusijos ekonomika be grimo
Beveik kasdien žiniasklaida rašo apie Rusijos sukelto karo padarinius Ukrainai. Daug mažiau žinome apie Putino karo pasekmes pačiai Rusijai, jos
You must be logged in to post a comment.