Straipsniai
Meno kūrinių paroda-mugė gatvėje arba aikštėje? Kodėl gi ne?!
Pasideginę, pasimaudę ir pasikaitinę vasariškoje saulutėje, vakarą galime skirti pasikultūrinimui: džiaugdamasis Jums pranešu, kad liaudies meno kūrinių paroda prasideda…dabar! Joje ir apsilankysime, trumpai prisimindami ir parodos surengimo vietų istoriją.Pirmąsyk 1530 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėta Pilies gatvė sovietmečiu buvo pavadinta rašytojo Maksimo Gorkio vardu: vargu ar kas galėtų paaiškinti istorinės gatvės ryšį su sovietiniu rašytoju, ir būtinumą keisti senosios gatvės pavadinimą… Kaip ten bebūtų, bet Pilies gatvės pradžioje atsišakojęs Pilies skersgatvis (dab. Bernardinų g.) sovietmečiu pavadinimą išsaugojo, galbūt todėl, kad ir žymusis tapytojas Mstislavas Dobužinskis, ir fotografijos metras Janas Bulhakas, ir daugelis kitų dailininkų ir menininkų pagrįstai žavėjosi šia – viena seniausių, dalinai “belangių” dėl viduramžiais tvyrojusio paplavų latakų dvoko –
Gražiausi Lietuvos interjerai: permainų vėjo nuneštas “Senasis rūsys”
Klausimas rimtas: kurgi sekmadienį kultūringai papietauti? Na, nesame jau tokie sukriošę, kad nepaėjėtume nuo Sporto rūmų iki Senamiesčio: per mindauginį, tuomet pro Vrublevskius, pro Katedros aikštę link universiteto, dar šiek tiek pažingsniavę pro prezidentūrą ir alumnatą, sukame dešinėn į Dominikonų gatvę, ir šit – “Senasis rūsys” jau čia. Nesyk esame jame ragavę rytinę kavą ar vakaroję, tad šįkart pasidomėkime jo pastato istorija.Namas stovi ties šv. Ignoto ir Dominikonų gatvių sandūra, jo rytinis galas jungiasi su Dievo gailestingumo bažnyčia. Namo pradžioje būta vienaaukščio, jame Žygimanto Senojo 1536 m. privilegija buvo įsteigta ligoninė. Degė namas 1748-ais ir 1749-ais, o 1799-ais iškėlus ligoninę, namas rekonstruotas ir jame įrengti butai. XIX a. pradžioje rūsyje
1985-ųjų “Lituanika” – galingų roko festivalių ir maršų pradininkė
Pertvarkos/„perestroikos“ laikmečiu tapo akivaizdu, kad tiek įvairaus plauko funkcionieriai – pirmiausia komjaunimo aktyvistai – tiek politikai/politikieriai atkakliai bando prisiplakti prie roko judėjimo, naiviai nesuprasdami, kad rokas – tai pažangos, ateities ir protesto kultūra. Kultūra, alternatyvi jų veidmainiavimui, pigiai savireklamai, populizmui ir prisitaikėliškumui, kuriais iš tolo dvelkė partiniai ir komjaunimo funkcionieriai, jau nekalbant apie politikierius, tebemėgstančius priskirti savo nuopelnams roko festivalių ir roko maršų įtaką tuometėms visuomenės mentaliteto transformacijoms. (Viršuje – nuotrauka grupės “Bravo” vinilinės plokštelės voke.) 1984 metais klubo „Lituanika“ (prie komjaunimo sąjungos egzistavęs interklubas 1983 m. buvo pervadintas „Lituanika“, įprasminant Dariaus ir Girėno skrydžio penkiasdešimtmetį) taryba nutarė 1985 metais organizuoti muzikos festivalį, kuris, komjaunimo nurodymu, turėjo būti skirtas XII
“Jauni ir pašėlę” – paroda apie sovietinio periodo Lietuvos jaunimą
VIRTUALI DOKUMENTŲ PARODA, SKIRTA SOVIETINĖJE LIETUVOJE VEIKUSIOMS NEFORMALIOMS JAUNIMO GRUPUOTĖMS „Geležine uždanga“ nuo pasaulio atsitvėrusios Sovietų Sąjungos neaplenkė Vakarų šalių jaunimo, protestavusio prieš suaugusiųjų diktuotas gyvenimo normas, subkultūros. Ideologų kova už vadinamąją komunistinę moralę, įnirtingai propaguoti sovietinio patriotizmo principai, sveiku protu sunkiai suvokiamas „moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, gausybė kitų suvaržymų bei apribojimų lėmė tai, kad, bet kuris norėjęs laisviau gyventi ir džiaugtis gyvenimu jaunuolis beveik automatiškai tapdavo totalitarinės valstybės priešu. Praėjus keliems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, šiek tiek pagerėjus SSRS gyventojų buičiai, atsirado jaunų žmonių, šiurpinusių sovietinius piliečius savo neįprasta išvaizda bei laisvu, akiplėšišku elgesiu. Dar 1949 m. visasąjunginiame satyros ir humoro žurnale „Krokodil“ pasirodžiusį agitacinį D. Beliajevo
Laikmečio iššūkių ir permainų neįveikusi pramonės galiūnė – “ELFA”
Viliuosi, kad atsiras naujausių laikų Lietuvos istorijos žinovas, besiimsiantis tikrai sudėtingos užduoties: populiariai ir suprantamai, be vien istorikams suprantamų terminų (dauguma istorijos apžvalgų yra būtent jais prisodrintos) aprašyti labai įdomų, ir kartu ypač sudėtingą paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį Lietuvoje. Būta daugybės didžiulių permainų, ir viena jų neabejotinai tapo didžiųjų pramonės įmonių griūtis, palikusi be darbo šimtus tūkstančių žmonių, bei sąlygojusi gilias socialines permainas: vieni talentingi mokslininkai, inžinieriai ir konstruktoriai išėjo prekiauti į turgų, kiti – ėmėsi verslo kaip mokėdami, treti po kurio laiko paliko Lietuvą, ketvirti įklimpo į depresiją, penkti prasigėrė ir paliko šį svietą. Galbūt net ir mes patys bandysim atrasti priežastis, lėmusias industrinių gigantų (Lietuvos mastu) sunykimą, skaudžiai
Kur ne tik saulė teka, bet ir ūžia-gaudžia studentiškas gyvenimas
Saulėtekis – mikrorajonas, priklausantis Antakalniui, išsidėstęs į šiaurės rytus nuo miesto centro. Mikrorajoną sudaro du studentų bendrabučių miesteliai – „Niujorkas“ ir „Kamčiatka“. Pirmajame yra Vilniaus universiteto Fizikos, Teisės, Komunikacijos ir Ekonomikos fakultetai, VU Tarptautinė verslo mokykla, Vilniaus Gedimino technikos universitetas (buvęs Vilniaus inžinerinis institutas), sporto salės bei šeši šešiolikos aukštų studentų monolitiniai bendrabučiai, kuriamas „Saulėtekio slėnis“. „Kamčiatkoje“ stovi du VGTU priklausantys dvylikos aukštų bendrabučiai, vienas penkiaaukštis ir 4-5 aukštų VU bendrabučiai, kepyklėlė, krepšinio aikštelė, troleibusų žiedas. Gali kelti nuostabą, tačiau šiame, septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėtume statyti didžiuliame mokslo komplekse buvo numatyti dar keletas pastatų – tame tarpe ir Vilniaus universiteto rektorato rūmai – turėję būti pastatyti kadaise Antakalnyje buvusio hipodromo
Mūzų buveinė, kurioje skambėjo Justino Marcinkevičiaus “LIE-TU-VA”
Būsiu konservatyvus, bet visgi labiausiai įsiminė „Mažvydas“ ir „Mindaugas“, nors turiu pripažinti, kad ir klaipėdiškiai šių dramų pastatymai, pagrindinius vaidmenis atliekant aktoriui – o dar ir puikiam skaitovui – Vytautui Paukštei, yra išties įspūdingi: jei į maestro Petro Bingelio diriguotą kauniškių „Carminą Buraną“ kartą teko važiuoti prie šiurpią liūtį (pavėlavom tik kelias minutes, o jau teko pastovėti antrojo aukšto balkone…), tai numinti tris šimtus kilometrų į klaipėdiečių „Mindaugą“ yra tikrai – patikėkit manimi – tikrai verta. Ramų vasaros savaitgalio rytmetį norisi šiek tiek pasamprotauti ne apie akademinį (nacionalinį) dramos – jame būta ir tebėra begalė puikių aktorių bei režisierių – o apie Justino Marcinkevičiaus kūrybos kritikų uolias pastangas apkaltinti jį
Vilniaus jubiliejus sovietmečiu švęstas pasitelkiant… riedulį
Vasariškos gaivos praskaidrintą dieną neblūdinėkime sostinės pakraščiais, o pasisukiokim pačiame miesto centre – Katedros aikštėje – ir jos pašonėje pastebėsime dunksantį drūtą riedulį, stačią įkastą į žemę, ir padabintą iškaltomis raidėmis VILNIUS, bei datomis 1323-1973: koks gi yra šis aikštės kaimynas? Ne, tikrai ne Gediminas yra Vilniaus įkūrėjas, jis tik paminėjo miestą savuose laiškuose 1323-aisiais, o iki jo mieste tvarkėsi Vytenis, na, o uolūs archeologai atkapstė, kad kadaise sunkiai prieinamoje Kalnų parko (Altarijos) vietoje žmonių gyventa jau pirmame tūkstantmetyje. Taigi, senas ir žilas mūsų miestas, bet Gedimino nuopelnas, kad pirmąsyk jį aiškiai savajame rašte įvardino, tad vieną datą jau atkapstėm – 1323. Na, o 1973 – miesto 650-osios “gimimo” metinės,
Povilas Girdenis. Kulkozo laike (III)
Gorbačiovybė „Persitvarkymai parėjo, – laukdamas autobuso 1986-ųjų vasarą išgirdau stotelėje stoviniavusio vyriškio balsą, – paskelbtas naujas partijos kursas nuo valstybinės prie naminės!“ Linksmo, kiek kauštelėjusio, sprendžiant iš išvaizdos ir bandymo tuomečiams biurokratams būdingu stiliumi laužyti liežuvį bendrine lietuvių kalba, ne kaimiečio žodžiai tiksliai atspindėjo 1985 m. vasarą prasidėjusios antialkoholinės kampanijos atmosferą. Valstybinė-parduotuvinė degtinė virto deficitu, užtat ir anksčiau virta naminė, nepaisant griežtų įstatymų, pasipylė lyg iš gausybės rago. Gauti jos paprasta nebuvo, nes ir virėjai, ir pardavėjai pasidarė atsargūs ir svaiginantį skystimą pardavinėjo tik pažįstamiems pirkėjams. Vieną atokiau gyvenusią šimtametę bobulenciją, atsisakiusią parduoti gėrimų nepažįstamiems, kompanija jaunuolių skaudžiai nubaudė. Vienas apsivilko vestuvinį-bažnyčinį kostiumą, pasirišo šlipšį, kiti du ar trys –
Kuo vaišinosi lietuvaičiai postsovietiniu sunkmečiu, esant 1800% infliacijai
1991-ųjų pabaigoje galutinai sugriuvus SSRS imperijai, jos eksnarės susidūrė su daugybe valstybingumo įtvirtinimo iššūkių, kuriuos nei vienai nesisekė įveikti be didelių praradimų ir įtampų: po lemtingų įvykių 1990-aisiais ir nerimo persunktų 1991-ųjų (jų vasaros pabaigoje žlugo karinis “GKČP” pučas), Lietuvai 1992-aisiais teko irtis per buksuojančios ekonomikos, nusikalstamumo, bedarbystės ir daugelį kitų kliūčių. Vyresnioji ir vidurinioji karta puikiai pamena šiuos nepritekliaus ir fantastiškos infliacijos – per 1800% – metus, kuomet ne tik kainos augo nuolat, bet ir prekių pasiūla buvo labai ribota. Džugina kitkas: net ir vienais sunkiausių atkurto valstybingumo metais neblėso pagarba liaudies tradicijoms, kultūrai, gimtąjai kalbai, etnografijai. Pakliuvusi į rankas kukli, nei šimto puslapių neturinti, knygelė “Lietuvių apeiginiai valgiai”,
Būsto ir buities puošmenų oazė, viliojusi ir vilniečius, ir atvykėlius
Įpaminklinimo ir nupaminklinimo peripetijos šį skverą pavertė bene žinomiausiu Lietuvoje, mat dėl rašytojo-paklydėlio daugiatonio paminklo aistros ne vienus metus virė, kol visgi didžiulė stovyla iškeliavo suvisam. Na, o kitados šis skveras nelabai ką viliojo, nes nedidukėje erdvėje stypsojęs paminklas buvo aiškiai perdidelis jaukiam skveriukui. Dažnas vilnietis – o ir sostinės svečias – “cvirkynę” žinojo ne dėl malonaus joje praleisto laiko, o dėl priešais skverą buvusios puikios parduotuvės, turbūt priklausiusios Dailininkų sąjungai. Užsigeidei papuošti namus dailia kabykla rūbams, lentynėle telefonui ar tiesiog meniška druskine – dardėk link įmantrios keturių gatvių sankryžos, ir meno dirbinių salone tikrai rasi akį džiuginančių grožybių. Šįsyk žengsim kelis dešimtmečius praeitin, ir pasidairysim į dailės dirbinių oazę
Neišblunkantys atmintyje magijos blyksniai – cirko “Vilnius” vaidinimai
Cirko romantikai skirta daugybė įvairaus žanro kūrinių, kurių garsiausiais įvardintume Čarlio Čaplino nebyliojo kino juostą „Cirkas“ (1928 m.), Indrės Kalmano operetę „Cirko princesė“, miuziklą „Didysis šou meistras“ (2017 m.). Nors dabar cirko populiarumas gerokai sumenkęs, kadaise atvykėlių pasirodymai sutraukdavo minias vilniečių. Ne tik garsiojo iliuzionisto Emilio Kio, bet ir kitų cirkų vaidinimuose laisvų vietų nebūdavo, ir vaikams tai buvo bene geidžiamiausia pramoga: pamatyti ne tik linksmus klounų pokštus, bet ir po kupolu skriejančius akrobatus, žavėtis žonglierių miklumu, dresuotojų išradingumu, iliuzionistų išmonėmis. Dažnas jaunuolis jau nebėra buvęs cirke, nes pasikeitė požiūris į gyvūnų dresavimo sąlygas, o ir pati cirko artistų romantika turi ir kitą – nuolatinių klajonių – atspalvį, anaiptol ne
Povilas Girdenis. Kulkozo laike (II)
Fermos, kumėčynas, grupinės, gyvenimai Fermų pastatai – beveik visi pakeitę paskirtį išliko iki šiol – buvo lyg ašis, aplink kurią sukosi kaimo gyvenimas. Maršrutu namai–ferma ir atgal kursavo didžioji dalis gyventojų. Melžėjos, jų vyrai ir vaikai, paklausti, kur eina, atsakydavo: „Į fermą.“ O gyvulių šėrikai kažkodėl sakydavo einantys prie bandos arba į bandą. Gal dėl to, kad vasarą gyvuliai daugiau laiko praleisdavo ne ankštuose plytiniuose pastatuose, o laukuose. Svarbi fermų dalis buvo vadinamasis kampelis. Nedidelis, kuklus, bet visada neblogai prižiūrėtas, palyginti švarus, su rašomuoju stalu ir vieninteliu visame maždaug 150 gyventojų kaime telefono aparatu, turbūt kadaise vadinosi Raudonuoju kampeliu, tačiau mano vaikystėje visi vadindavo tik kampeliu. Čia rytais susirinkdavo lauko
Savitas nutolusios praeities akcentas – Šiaurės mugės Vilniuje
„Karvė laikrodžio nesupranta“ – tokiu tvirtu argumentu vienas pasiturintis politikas paprieštaravo „žiemos“-“vasaros“ laiko taikymui, taigi laikrodžio sukiojimui viena valanda. Gal ir tikrai tas sukiojimas nei gyvuliams, nei žmonėms sveikatos nepriduoda, tik kaip gi elgtis mums, jei norime suktelti laikrodžio rodykles atgal ne kokia valanda, o visais devyniasdešimčia metų atgal? Kaip ten bebūtų, nusipirkim pyragaičių – juos parduos simpatiška mergaičiukė prie Botanikos/Bernardinų sodo vartų – ir žvaliai ženkim į bemaž niekur neaprašytas tarpukario įdomybes. Pervežamas prekybos kioskas prie Botanikos/Bernardinų sodo vartų tarpukario pabaigoje, ~1937 m. „Šiaurės mugė“ (Targi polnocne) – periodinė Lenkijos ir užsienio pramonės paroda Vilniuje rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje 1928–1939 m., kurios tikslas buvo paversti Vilnių Lenkijos prekybos
Povilas Girdenis. Metai, mėnuo ir dvi savaitės lygiagrečioje realybėje, arba Kareiviški etiudai (III)
Taštanas „Ožiaragiai jūs utėlėti, bulvių maišais per buką vietą trinktelėti papuasai! Kad jums stimburiai ant kaktų išdygtų!“– pirmą tarnybos „Dovydo žvaigždėje“ dieną išgirdau aidint skardų balsą. Tai mūsų šaunusis Taštanas! Sprendžiant iš žvaigždutės pėdsakų antpečiuose, neseniai iš kapitono į vyresnįjį leitenantą pažemintas, bet toliau kareivių pagarbiai vadintas kreipinio „tovarišč kapitan“ (rus. draugas kapitonas, drauge kapitone) santrumpa Taštan. Aštrialiežuvis odesietis, gyvas sakmių ir legendų apie šio miesto gyventojų šmaikštumą įrodymas. „Ar supranti, ką tu pridirbai, – šaukė jis ant poste užsnūdusio sargybinio, – draugas nėščias asile! Ar žinai, kas tau už tai gresia?!. Ir nežiūrėk į mane kaip Kyzylordos kupranugaris į traukinį Maskva–Taškentas! Baudžiamasis batalionas išlygins abi tavo kupras, mišrūne tu
Ne partiniams funkcionieriams: lankom ankštą “chruščiovkės” butuką
Nusiraminkit, šį kartą dardėti kledaru-liftu nereikės, mat mūsiškis butas „chruščiovkės“ antrajame aukšte, o senelio sesuo įsikūrusi pirmajame Karoliniškių bloknamio aukšte, tad svečiuosna pas ją teks dardėti dviduriu troleibusu iki pat „Kometos“ stotelės. Na, o dabar veriam mūsiškės triaukštės „chruščiovkės“ duris, ir skubiai lipam į antrąjį aukštą, nelaukdami kol kas nors ims leistis laiptais žemyn, mat laiptinė tokia siaura, kad prasilenkti galima tik laiptų aikštelėje, o nešant kokį nors baldą, tenka jį kelti virš storo mūrinio turėklo. Mūsiškio buto durys apkaltos dermantinu, o po juo dar slepiasi storas porolono sluoksnis, šiek tiek slopinantis garsą, nes be šio apkalimo viskas būtų puikiai girdėti: tiek tai, kas vyksta bute, tie visi garsai laiptinėje.
Povilas Girdenis. Kulkozo laike (I)
Dažnas žemaitis išpučia akis, kai, paklaustas, iš kokio Žemaitijos krašto esu kilęs, atsakau, jog gimiau, augau ir gyvenu Vilniuje. Pašnekovui žiopčiojant ir kraipant galvą iš nuostabos, kad švariai, gal net per daug senoviškai žemaitiškai kalbantis žmogus gali būti kilęs iš sostinės, trumpai papasakoju apie žemaitišką kilmę. Taip jau išėjo, kad vaikystėje ir paauglystėje vasaras leisdavau viename šio puikaus krašto kaime. Panašių kaimų – kuriuose kulkozo laike gyveno nuo šimto iki dviejų šimtų gyventojų, nebuvo nei bažnyčios, nei ambulatorijos, nei parduotuvės – apstu visoje Lietuvoje. Nuo mažų dienų televizijos laidose, laikraščiuose, vadovėliuose matydavau dailiai išpuoselėtą kolūkį su švytinčiais kultūros namais, sklandžiai javus kertančiais kombainais, pasitempusiais, būsimo derliaus gausa susirūpinusiais mechanizatoriais, besišypsančiomis
Povilas Girdenis. Metai, mėnuo ir dvi savaitės lygiagrečioje realybėje, arba Kareiviški etiudai (II)
Šmotai Puskarininkius atitinkančių ypatingos veislės padarų – praporščikų – institutas sovietų armijoje įkurtas 1971 m., beveik išstumiant iki tol aktyviai tarnavusius liktinius kareivius ir seržantus bei faktiškai panaikinant galimybę sumaniems, fiziškai tvirtiems šauktiniams užsitarnauti garbingą viršilos laipsnį. Kareivinių žargonu praporščikai buvo vadinami paniekinamu trumpiniu „prapor“ arba rusišku žodžiu „kusok“ („gabalas“). Teatleidžia man kalbininkai, bet esu įsitikinęs, kad šių individų esmei apibūdinti daug geriau tinka nevartotina svetimybė „šmotas“. Populiarus kareiviškas anekdotas bylojo, kad per gėdingą ir tragišką SSRS invaziją į Afganistaną mudžahedų snaiperiai už nušautus sovietų kariškius būdavo apdovanojami piniginėmis premijomis, priklausomai nuo žvaigždžių skaičiaus ir dydžio ant nukautųjų antpečių. Per klaidą nudėjus dviejų arba trijų mažų žvaigždučių savininką – šmotą
Povilas Girdenis. Represuotieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai
1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarai Kazys Bizauskas ir Pranas Dovydaitis – sušaudyti, kalėjime mirė kunigas Vladas Mironas, tremtyje – Donatas Malinauskas. Po ilgų lagerių ir tremties metų į Lietuvą grįžę Petras Klimas ir Aleksandras Stulginskis buvo pasmerkti gyventi skurde, atskirti nuo pasitraukusių į Vakarus artimųjų, iki mirties persekiojami saugumo agentų. Į Sibirą ištremti P. Dovydaičio, D. Malinausko, A. Stulginskio šeimų nariai. „Nesant tolesnio pervežimo galimybės“ sušaudytas signataras Kazys Bizauskas Jauniausias signataras Kazys Bizauskas, nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu ėjęs įvairias svarbias pareigas, po Sovietų Sąjungos okupacijos apsigyveno ūkyje Ukmergės apskrities Pabaisko valsčiaus Žirnojų kaime. 1940 m. lapkričio 20 d. jis buvo suimtas Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir įkalintas
Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje: patirtys, pramogos, įdomybės
Voros automobilių nuo pat ketvirtadienio driekiasi Lietuvos senosios sostinės – Kernavės – link: lietuvaičiai ir gausūs atvykėliai iš svečių šalių skuba į dvidešimt trečiąjį tarptautinį eksperimentinės archeologijos festivalį, surengtą Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos. Pasidairykime festivalyje ir mes. Daugybė festivalio veiklų ir renginių vyksta archeologų atkurtoje XIII-XIV amžių Kernavės miesto dalyje. Gausios tautodailininkų ir prekybininkų pajėgos pasitinka festivalio lankytojus kelyje link Kernavės piliakalnių ir atkurtos miesto dalies. Akys raibsta, o piniginės vargsta nuo tautodailininkų sukurtų grožybių. Pynėjai, keramikai, audėjai, juvelyrai vilioja nuostabiais dirbiniais. Kviečia užsukti vidun Kernavės neogotikinė gražuolė. Festivalin traukia gausi minia besidominčių senaisiais amatais. Lankytojų laukia dalyvių iš Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Gudijos, Ukrainos, o ir pačių lietuvaičių dirbiniai.
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Meno kūrinių paroda-mugė gatvėje arba aikštėje? Kodėl gi ne?!
Pasideginę, pasimaudę ir pasikaitinę vasariškoje saulutėje, vakarą galime skirti pasikultūrinimui: džiaugdamasis Jums pranešu, kad liaudies meno kūrinių paroda prasideda…dabar! Joje
Gražiausi Lietuvos interjerai: permainų vėjo nuneštas “Senasis rūsys”
Klausimas rimtas: kurgi sekmadienį kultūringai papietauti? Na, nesame jau tokie sukriošę, kad nepaėjėtume nuo Sporto rūmų iki Senamiesčio: per mindauginį,
1985-ųjų “Lituanika” – galingų roko festivalių ir maršų pradininkė
Pertvarkos/„perestroikos“ laikmečiu tapo akivaizdu, kad tiek įvairaus plauko funkcionieriai – pirmiausia komjaunimo aktyvistai – tiek politikai/politikieriai atkakliai bando prisiplakti prie
“Jauni ir pašėlę” – paroda apie sovietinio periodo Lietuvos jaunimą
VIRTUALI DOKUMENTŲ PARODA, SKIRTA SOVIETINĖJE LIETUVOJE VEIKUSIOMS NEFORMALIOMS JAUNIMO GRUPUOTĖMS „Geležine uždanga“ nuo pasaulio atsitvėrusios Sovietų Sąjungos neaplenkė Vakarų šalių
Laikmečio iššūkių ir permainų neįveikusi pramonės galiūnė – “ELFA”
Viliuosi, kad atsiras naujausių laikų Lietuvos istorijos žinovas, besiimsiantis tikrai sudėtingos užduoties: populiariai ir suprantamai, be vien istorikams suprantamų terminų
Kur ne tik saulė teka, bet ir ūžia-gaudžia studentiškas gyvenimas
Saulėtekis – mikrorajonas, priklausantis Antakalniui, išsidėstęs į šiaurės rytus nuo miesto centro. Mikrorajoną sudaro du studentų bendrabučių miesteliai – „Niujorkas“
Mūzų buveinė, kurioje skambėjo Justino Marcinkevičiaus “LIE-TU-VA”
Būsiu konservatyvus, bet visgi labiausiai įsiminė „Mažvydas“ ir „Mindaugas“, nors turiu pripažinti, kad ir klaipėdiškiai šių dramų pastatymai, pagrindinius vaidmenis
Vilniaus jubiliejus sovietmečiu švęstas pasitelkiant… riedulį
Vasariškos gaivos praskaidrintą dieną neblūdinėkime sostinės pakraščiais, o pasisukiokim pačiame miesto centre – Katedros aikštėje – ir jos pašonėje pastebėsime
Povilas Girdenis. Kulkozo laike (III)
Gorbačiovybė „Persitvarkymai parėjo, – laukdamas autobuso 1986-ųjų vasarą išgirdau stotelėje stoviniavusio vyriškio balsą, – paskelbtas naujas partijos kursas nuo valstybinės
Kuo vaišinosi lietuvaičiai postsovietiniu sunkmečiu, esant 1800% infliacijai
1991-ųjų pabaigoje galutinai sugriuvus SSRS imperijai, jos eksnarės susidūrė su daugybe valstybingumo įtvirtinimo iššūkių, kuriuos nei vienai nesisekė įveikti be
Būsto ir buities puošmenų oazė, viliojusi ir vilniečius, ir atvykėlius
Įpaminklinimo ir nupaminklinimo peripetijos šį skverą pavertė bene žinomiausiu Lietuvoje, mat dėl rašytojo-paklydėlio daugiatonio paminklo aistros ne vienus metus virė,
Neišblunkantys atmintyje magijos blyksniai – cirko “Vilnius” vaidinimai
Cirko romantikai skirta daugybė įvairaus žanro kūrinių, kurių garsiausiais įvardintume Čarlio Čaplino nebyliojo kino juostą „Cirkas“ (1928 m.), Indrės Kalmano
Povilas Girdenis. Kulkozo laike (II)
Fermos, kumėčynas, grupinės, gyvenimai Fermų pastatai – beveik visi pakeitę paskirtį išliko iki šiol – buvo lyg ašis, aplink kurią
Savitas nutolusios praeities akcentas – Šiaurės mugės Vilniuje
„Karvė laikrodžio nesupranta“ – tokiu tvirtu argumentu vienas pasiturintis politikas paprieštaravo „žiemos“-“vasaros“ laiko taikymui, taigi laikrodžio sukiojimui viena valanda. Gal
Povilas Girdenis. Metai, mėnuo ir dvi savaitės lygiagrečioje realybėje, arba Kareiviški etiudai (III)
Taštanas „Ožiaragiai jūs utėlėti, bulvių maišais per buką vietą trinktelėti papuasai! Kad jums stimburiai ant kaktų išdygtų!“– pirmą tarnybos „Dovydo
Ne partiniams funkcionieriams: lankom ankštą “chruščiovkės” butuką
Nusiraminkit, šį kartą dardėti kledaru-liftu nereikės, mat mūsiškis butas „chruščiovkės“ antrajame aukšte, o senelio sesuo įsikūrusi pirmajame Karoliniškių bloknamio aukšte,
Povilas Girdenis. Kulkozo laike (I)
Dažnas žemaitis išpučia akis, kai, paklaustas, iš kokio Žemaitijos krašto esu kilęs, atsakau, jog gimiau, augau ir gyvenu Vilniuje. Pašnekovui
Povilas Girdenis. Metai, mėnuo ir dvi savaitės lygiagrečioje realybėje, arba Kareiviški etiudai (II)
Šmotai Puskarininkius atitinkančių ypatingos veislės padarų – praporščikų – institutas sovietų armijoje įkurtas 1971 m., beveik išstumiant iki tol aktyviai
Povilas Girdenis. Represuotieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai
1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarai Kazys Bizauskas ir Pranas Dovydaitis – sušaudyti, kalėjime mirė kunigas Vladas Mironas,
Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje: patirtys, pramogos, įdomybės
Voros automobilių nuo pat ketvirtadienio driekiasi Lietuvos senosios sostinės – Kernavės – link: lietuvaičiai ir gausūs atvykėliai iš svečių šalių
You must be logged in to post a comment.