AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Herakliono aidai

Senovės Heraklionas buvo paslėptas nuo žemės paviršiaus žemės drebėjimo keletą tūkstantmečių. Jo atradimas nustebino mokslininkus. Ir nors Heraklionas nėra Atlantida (legenda apie Atlantidą yra daug senesnė), jų istorijos yra labai panašios… Prarastas miestas buvo rastas po vandeniu po 1200 metų. Pagrindinis jūrų uostas Nilo žiočių srityje, Heraklionas buvo nedidelis, bet klestintis miestas. Jo gyventojai, dėka kontaktų su užsienio pirkliais ir jūreiviais, kurie dažnai lankydavosi mieste keliaudami į Egiptą, buvo išsilavinę žmonės plačiu akiračiu. Pagrindinė miesto šventykla buvo skirta dievui Amonui. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tačiau akimirksniu Heraklionas išnyko. I a. pr. m. e. įvyko stiprus žemės drebėjimas, kuris sugriovė namus, nuskandino laivus uoste, nužudė daugumą miesto gyventojų, o likusius privertė

Skaitykite toliau..

Dviejų milijardų vertės „auksinė žuvelė”

Sovietų imperijoje trūko elementariausių buities prekių: dailesnio rūbo ir patogaus apavo, visam pasauly įprastos buitinės technikos, tos pačios dešros parduotuvėje reikėjo ieškoti su žiburiu. Ko nestigo – įmantriausių ginklų ir karinės technikos, kuria iki šiol naudojasi putininės gaujos kare prieš herojišką Ukrainą. Nušiurę ir nuskurę sovietijos piliečių minios skubėjo pasitikti pirmąjį į kosmosą nuskriejusį žmogų, nesuvokdamos apsižiūrėti, kaip apgailėtinai apsirengęs pusalkanis sovietijos žmogus. Milžiniškas karinis kompleksas vieną po kito „kepė” įspūdingus gaminius, kėsindamasis baisiais ginklais sunaikinti milijonus įsivaizduojamų priešų. Neadekvati logikai karinė gamyba demonstravo savąją viršenybę virš antraeilės civilinės pramonės, nesugebėjusios aprūpinti kasdienėmis prekėmis bemaž tris šimtus milijonų sovietų imperijos piliečių. Šįkart papasakosime apie išskirtinį „oboronkės” („karinio pramoninio komplekso”, žarg.

Skaitykite toliau..

Hieroglifai meteorite

Ši įspūdinga istorija pirmą kartą tapo tikrai žinoma 2015 m., kai buvo paskelbta sausio mėnesio numeryje populiariame Kanados leidinyje. Laikraščio žurnalistą sudomino įdomi medžiaga iš archyvų, datuojama dar 1908 m. rugsėjo mėnesiu. Prieš daugiau nei šimtą metų tame pačiame dienraštyje pasirodė įdomus straipsnis „Žinutė iš Marso“, kuriame buvo pasakojama apie Britų Kolumbijoje nukritusį meteorą su keistais hieroglifais. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Straipsnyje rašoma, kad vieną sekmadienio rytą keturiolikmetis moksleivis dirbo tėvo sode. Staiga pasigirdo duslus garsas. Įsitraukęs į piktžolių ravėjimą paauglys nekreipė į jį didelio dėmesio, bet tada už kelių metrų nuo jo nukrito kažkoks daiktas, kurio skersmuo buvo apie dvidešimt penkis centimetrai. Įvairiomis kryptimis išsisklaidė į žemę įstrigusio objekto

Skaitykite toliau..

Įveikusi Arktį, mirusi skurde

1921-ais keturi vyrai, moteris ir katė išvyko į ekspediciją į Šiaurės Sibirą. Ada Bleldžek turėjo ruošti maistą ir taisyti drabužius. Tačiau po dvejų metų gelbėtojai rado gyvus tik ją ir gyvūną, pavadintą Vik. Ją vadino „moteriškąja Robinzono Kruzo versija“. Mažo ūgio moteris, kuri išvyko į Vrangelio salą ne tam, kad susidurtų su Arkties gyvenimo sunkumais, o priešingai – tikėdamasi, kad jie jos nepalies. Anglų-kanadiečių ekspedicijoje dalyvavo keturi vyrai (ir katė), sudėtingiausios užduotys turėjo tekti jų stipriems pečiams. O Ados darbas buvo nedidelis – taisyti drabužius, ruošti maistą ir rūpintis buitimi. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Ada bijojo baltųjų lokių, buvo drovi ir baili, kol nepateko į Arktį. Ada Dilituok gimė 1898

Skaitykite toliau..

Viena „moai” mįslių visgi įminta

Antropologai atskleidė vieną iš pagrindinių Velykų salos statulų, vietinių vadinamų „moai”, paslapčių: paslaptingos statulos ir jų „pjedestalai“ buvo pastatyti Velykų salos krantuose ne tik protėvių garbinimui, bet ir kaip savotiški „ženklai“, rodantys gėlo vandens šaltinius. Tokią išvadą padarė mokslininkai, paskelbę straipsnį moksliniame žurnale. „Daugelis kolegų, tyrinėjusių Velykų salą, dažnai skundėsi, kad jos teritorijoje beveik nėra gėlo vandens šaltinių. Kai pradėjome tirti jo hidrologiją, pastebėjome, kad beveik visi statulos buvo išdėstytos tose vietose, iš kurių į paviršių išeina šaltiniai ir versmės. Keista, kad anksčiau niekas to nepastebėjo“, – teigė Karlas Lipo, Binhemtono universiteto (JAV) antropologas. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Velykų sala – viena paslaptingiausių vietų Žemėje, kur maždaug prieš du tūkstantmečius

Skaitykite toliau..

Kryžiaus žygiai (I)

Dar senovėje prasidėjo kova dėl viešpatavimo Artimųjų Rytų šalyse, ypač Sirijoje ir Mesopotamijoje, taip pat dėl Egipto užkariavimo. Šios šalys buvo vienos turtingiausių ir kultūringiausių to meto pasaulio regionų. Per jas ėjo tarptautiniai prekybos keliai.Dėl viešpatavimo šiose šalyse kovojo Bizantija ir Iranas, Iranas ir arabai, arabai ir Bizantija. XI a. pabaigoje į kovą įsitraukė ir Vakarų Europos feodalinės valstybės. Kryžiaus karų pavadinimas istorijoje buvo suteiktas Vakarų Europos feodalų kariniams kolonijiniams žygiams į Rytų Viduržemio jūros regiono šalis, taip pat į žemes, priklausiusias vakarų slavams ir Baltijos tautoms. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Kryžiaus karai į Rytų Viduržemio jūros regiono šalis, vykstantys religinių renginių pavidalu, iš kur ir kilęs jų pavadinimas, prasidėjo XI a.

Skaitykite toliau..

Paikiausios baigtys

Labai įvairiai vadiname žemiškojo kelio finalą: ir nebūtimi, ir kelione pas Abraomą, ir persikėlimu ar iškeliavimu Anapilin, ir netektimi, tačiau dažniausiai (įprastai) sakome „mirė”. Senovėje karžygiai drąsinosi kelione į amžinojo džiaugsmo šalį ir buvimą Aukščiausiojo pašonėje, jei tik mirtis ištiks karį mūšio lauke, laikantį rankoje kardą. Musulmonai apskritai žmogiškąją būtį laiko žemiškai vargana, tad mirties akimirką pasitinka ganėtinai neskausmingai, juk uoliam tikinčiajam žadamos įvairiausios malonės anapusiniame pasaulyje. Mirtinomis ligomis sergantys neretai mirties šaukiasi, kad baigtųsi nuolatinės kančios, o silpnesnės valios bei psichikos asmenys neretai pakelia prieš save ranką, taip nutraukdami žemiškąją kelionę. Tokius anksčiau laidodavo kapinių pakraščiuose, be deramos šventiko palydos, nes tik Viešpats turi teisę nutraukti gyvybės siūlą, o ne

Skaitykite toliau..

Šiaurės Amerikos indėnai

Dabar indėnus nesupainiosi su indais. O XV amžiuje Kolumbas atrado Šiaurės Ameriką ir nusprendė, kad priešais jį yra Indija. Ir svarbiausia, kad vietiniai gyventojai buvo iškart pavadinti „indėnais“. Vėliau klaida buvo suprasta, bet pavadinimo keisti nesiryžo. Ir tai toli gražu ne įdomiausia apie Amerikos čiabuvius. Daugelis istorikų ir archeologų sutaria, kad indėnai yra kilę iš Sibiro, Mongolijos ir Altajaus. Siauros akys, menkas kūno plaukuotumas, tiesūs juodi plaukai ir tamsios akių rainelės – taip atrodė didžioji dalis indėnų ir mongolų. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tačiau lemiamą vaidmenį šiuo klausimu suvaidino genetiniai tyrimai. Genomo bendrumas yra akivaizdus. O į Šiaurės Ameriką žmonės atvyko per siaurą sąsmauką toje vietoje, kur dabar yra Beringo sąsiauris.Indėnai

Skaitykite toliau..

Nedzico pilies lobių prakeiksmas

Prie įėjimo į Nedzico pilį puikuojasi užrašas: „Atsargiai: vaiduoklis!“. Tačiau šis įspėjimas ne tik neatbaido lankytojų, bet, atvirkščiai, pritraukia juos iš visos Europos. Tačiau ne tik Baltoji dama – garsioji pilies vaiduoklė – išgarsino ją toli už Lenkijos ribų. Viduramžių paslapčių mėgėjai labiau domisi inkų lobiais, kurie, kaip sako legenda, paslėpti senosios tvirtovės sienose. Pilies istorija yra įspūdinga. Kaip įprasta, ji buvo pastatyta pačioje palankiausioje vietoje – ant stačio Dunajeco upės kranto, netoli Nedzico kaimo. Pilis buvo pavadinta kaimo garbei. Tiesa, vietiniai gyventojai ją taip pat švelniai vadina Dunajecu. Nors šiandien uolą, ant kurios stovi pilis, skaldo ne rami Dunajeco upė, o Čortštyno rezervuaras. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tolumoje, už pilies,

Skaitykite toliau..

Japoniško ilgaamžiškumo paslaptys

Kodėl šalyje, kuri išgyveno branduolinę katastrofą, ilgai gyvenančių žmonių skaičius kasmet auga? Pagal PSO statistinius duomenis Japonija užima pirmąją vietą pasaulyje pagal gyventojų gyvenimo trukmę. Daugeliui Japonijos gyventojų šimtas metų yra visiškai normalu, o vidutinė gyvenimo trukmė šalyje yra aštuoniasdešimt keturi metai. Šiuo metu daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių japonų peržengė šimtmečio ribą.Remiantis statistika, po penkiolikos metų Japonijoje bus daugiau nei milijonas šimtamečių ilgai gyvenančių žmonių. Tokių pasiekimų gyvenimo trukmės ir kokybės srityje nėra nė vienoje pasaulio šalyje. Kai kas gali spėti, kad jų ilgaamžiškumo paslaptis yra tai, kad jie valgo žalią žuvį ir dumblius. Tačiau pasaulyje yra daug šalių, ypač esančių šiltų vandenynų pakrantėse, kur vietiniai gyventojai nuo ryto iki vakaro valgo jūros

Skaitykite toliau..

Saksonija laiko verpetuose

Pirmąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą senovės germanų gentys gyveno Jutlandijos pusiasalyje ir pietinėje Skandinavijos pakrantėje. Iki V a. po Kr. e. germanų gentys apgyvendino teritorijas tarp Reino vakaruose, Vyslos rytuose, Dunojaus pietuose, Dnipro ir Azovo jūros pietryčiuose. III a. – V a. germanų migracijos iš Šiaurės Europos į Centrinę Europą laikotarpiu germanų sakų gentis susiskaldė į dvi dalis: viena dalis patraukė į pietus, į Vokietiją, kita – į vakarus, prie Šiaurės jūros pakrantės. Sakų gentis sudarė vestfalai (vakariečiai), ostfalai (rytiečiai) ir engrai. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Vakarų saksų gentys kartu su anglų, jūtų ir fryzų gentimis Didžiojo tautų migracijos laikotarpiu 449 m. britų kvietimu persikėlė į Britaniją, kad kartu kariautų

Skaitykite toliau..

Koviniai šunys

Senovėje žmogus prijaukino pilkąjį vilką, sukryžmino jį su tibetiečių dogu ir panaudojo gautą rezultatą savo mėgstamai veiklai – savųjų gentainių žudymui. Kariniai šunys buvo dresuojami nuo šuniuko amžiaus. Šiam tikslui buvo naudojami iki šiol paplitę dresavimo metodai. Dresuotojo padėjėjas, apsirengęs specialiu storos odos apsiaustu, erzino šunį, skatino jame įsiūtį. Kai dresuotojas paleisdavo šunį nuo pavadėlio, šis puldavo erzinusį žmogų ir kasdavo jam. Tuo metu padėjėjas stengėsi šuniui parodyti potencialiai pažeidžiamas kūno dalis, turėdamas omenyje šarvuotus karius. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Žmones, kurie erzino šunis, dažnai keisdavo, kad šuo išsiugdytų neapykantą visiems žmonėms, o ne konkrečiam asmeniui. Kitoje rengimo stadijoje šuo buvo palaipsniui mokomas kovoti sąlygomis, kuo labiau panašiomis į kovines. Šunys

Skaitykite toliau..

Germanų valstybių raida

Kai žlugo Romos imperija, visi ėmė ją labai gerbti. Šis pagarba buvo tokia gili, kad užkariautojai visiškai iškraipė lotynų kalbą, todėl netrukus jie nustojo suprasti vieni kitus. Teodorichas Didysis, ostgotų karalius, iš pagarbos Romai senatvėje įsakė nužudyti labiausiai išsilavinusį romėnų filosofą Boetijų. Tačiau jis leido Boetijui parašyti giliamintišką knygą „Paguoda filosofijoje“. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Po Teodoricho mirties prasidėjo karai, kuriuose dažnai kariaudavo visiškai nepažįstami tautos: langobardai, avarai ir kiti. Ypač uoliai kovojo langobardai, kurie, pasak legendos, retai kariaudavo. Tačiau jų karingi siekiai netikėtai susidūrė su visiškai savitu priešu, su jėga, kurios paslaptinga ateitis dar buvo priešakyje. Tai buvo popiežiai. Galima įsivaizduoti langobardų nuostabą! Žengdami į istorinę areną, jie, žinoma,

Skaitykite toliau..

Antikos „masonai”

Kai kalbame apie Pitagorą, iš daugelio žmonių, turinčių šį vardą, paprastai turime omenyje matematiką, kurio vardu pavadinta mums iš mokyklos laikų žinoma teorema. Dabar neįmanoma pasakyti, ką iš to, kas siejama su Pitagoro vardu, sugalvojo jis pats, o ką – jo pasekėjai. Jau senovės autoriai pateikė gana prieštaringą informaciją apie Pitagoro mokymo turinį ir biografiją. Tačiau žinoma, kad jis įkūrė ezoterinę bendruomenę ir joje buvo gerbiamas daugelį amžių. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Pasišventusiųjų sąjungos įkūrimasPitagoras (VI a. pr. m. e.) buvo kilęs iš Samoso salos. Beveik visą gyvenimą jis praleido Egipte ir Babilone, mokydamasis iš kunigų. Grįžęs į Graikiją, jis pradėjo perduoti savo žinias mokiniams. Pitagoras juos atidžiai atrinko ir

Skaitykite toliau..

Šiurpuliukų nauda

Kai sakoma „Mano kūnu perbėgo šiurpuliukai”, žmogų galima pasveikinti. Jis aktyvavo senovinį, paveldėtą ir įgimtą refleksą, kurį mums paliko mūsų kailiniuotieji protėviai. Tą patį, kuris akimirksniu paverčia kates pūkuotais pykčio kamuoliais. Kaip tai veikia? Prie kiekvieno plauko šaknies yra mikroskopinis raumuo. Pajutęs šaltą vėją ar mėgstamos gitaros akordus, jis (pagal nervų sistemos signalą) susitraukia, pašiaušdamas plaukus. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Žinduoliams tai yra puiki supergalia: jie gali padidinti oro pagalvę tarp odos ir aplinkos, kad nesušaltų.Arba išsipūsti, kaip katė, pamačiusi dulkių siurblį, kad atrodytų didesnė ir baisesnė. Beje, tas pats principas veikia ir rupūžėms, kurios, suprantama, neturi kailio, bet ruošdamosi kovai taip pat išsipučia ir pakyla ant kojų, kad atrodytų

Skaitykite toliau..

Alžyro džedarų slėpiniai

Džedarai – akmeninės piramidės formos kapavietės Alžyre, kuriose, kaip manoma, buvo laidojami senovės berberų valdovai. Sukurtos tarp IV ir VII amžių, jos atspindi tikėjimus, paplitusius šiose teritorijose iki islamo laikotarpio. Šalies Kultūros ministerija teikia paraišką įtraukti šiuos paminklus į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Per šį laiką reikia ne tik atlikti biurokratines procedūras, bet ir surinkti tyrimų duomenis. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Šiuo metu šios konstrukcijos yra menkai ištirtos ir daugeliu atžvilgių mokslininkams lieka mįslė. Atrodytų, kad tai nėra taip sudėtinga: kvadratinio skerspjūvio laiptuotos piramidės pastatytos vos už pusantro šimto kilometrų nuo valstybės sostinės. Tačiau iki 1980-ųjų Alžyro universitetai visai nerengė archeologijos studentų, o laidotuvių paminklų specialistų ir dabar neparengia. Šimtmečius

Skaitykite toliau..

„Juodojo jaguaro” lemtis

1902 m. Peru Amazonės gilumoje dingo penkiolikmetis berniukas, ir upės miesto Ikito gyventojai nusprendė, kad džiunglės jį amžiams pasisavino. Jo vardas buvo Manuelis Kordova-Riosas. Jo šeima neturėjo nei kūno, nei paaiškinimų, tik tylą. Tuo metu miškas pradangindavo žmones, nepalikdamas atsakymų. Prielaida buvo paprasta ir galutinė: jis buvo nebegyvas. Tačiau tai buvo ne tiesa. Atoki čiabuvių gentis nusivedė Manuelį į atogrąžų miško gilumą, kur negalėjo pasiekti nei misionieriai, nei prekybininkai, nei žemėlapiai. Visiškai atkirstas nuo išorinio pasaulio, jis pradėjo gyvenimą, kuris negalėjo labiau skirtis nuo to, kurį jis pažinojo. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Jis nesipriešino. Vietoj to jis stebėjo. Jis klausėsi. Jis mokėsi. Genties vadas pastebėjo berniuke kažką neįprasto. Manuelis greitai įsisavindavo žinias.

Skaitykite toliau..

Enedžio plynaukštės Sacharoje grožybės

Kaip žinoma, Sachara yra karščiausia dykuma planetoje, tačiau ne visa jos teritorija yra padengta smėliu, kopomis ir barchanomis. Didžioji Sacharos dalis yra smėlio ir akmenų vietovė, o jos kraštovaizdžiai yra labai įvairūs. Be smėlio čia galima rasti ir smiltainio uolų, oazes, aukštumas ir plato. O kai kurie Sacharos objektai yra visiškai nežemiškos formos, pavyzdžiui, Enedžio plynaukštė, kuriai skiriamas pasakojimas. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Enedžio plynaukštė – nuostabi ir neįprasta Afrikos vieta. Šis kraštovaizdis žavi. Natūralios arkos, balansuojantys akmenys, smėlio stulpai, juodos ir grybo formos uolos – visa tai yra Enedžio plynaukštėje. Arkos šioje vietovėje sudaro didžiulę konkurenciją ir nė kiek nenusileidžia užjūrio Arko parkui JAV. Tačiau dėl savo geografinės padėties

Skaitykite toliau..

Kerų knygos (II)

(Pirmąja dalį skaitykite čia). Nuo seniausių laikų žmones traukė galimybė pasinaudoti tam tikromis slaptosiomis žiniomis, kad įgytų valdžią, turtus ar taptų įšventintaisiais. Ir šios žinios buvo užrašytos knygose. Vėliau tai netgi sukūrė visą literatūrinį klišę fantastikoje ir fantazijoje, kurio pagrindą sudaro kažkoks baisiai senas ir galingas folijantas. Būtent maginėms praktikoms yra skirta dešimtis senovinių knygų, aprašytų šioje apžvalgoje, kuriose išdėstyti sudėtingi ir paslaptingi ritualai, sudarantys raktą bendravimui su anapusinėmis dvasiomis. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Magiškasis ArbatelisParašyta XVI a. pabaigoje nežinomo autoriaus, „Arbatel De Magia Veterum“ yra išsamus dvasinių patarimų ir aforizmų žinynas. Arbatelis taip pat laikoma mistine savipagalbos knyga. Knygoje yra keletas ritualų, skirtų pašaukti septynis dangaus valdovus ir jų

Skaitykite toliau..

Giobekli Tepe statytojų mįslė

Savo karjeros pradžioje, 1963-ais, jaunas archeologas Peteris Benediktas išvyko į kasinėjimus Turkijoje. Ištyręs ten keletą pilkapių, vienas kurių vadinosi Giobekli Tepe (Pilvotas kalnas), mokslininkas pagal jų išvaizdą spėjo, kad tai yra Bizantijos laikotarpio liekanos, ir tuo smarkiai nesusidomėjo. Katafunktarijų kapaviečių kasinėjimas nebuvo jo specialybė, todėl Benediktas, apsiribojęs žodiniu kapų aprašymu, išvyko į Afriką. Praėjo daugiau nei trys dešimtys metų, ir Vokietijos archeologijos instituto darbuotojai kartu su kolegomis iš Turkijos pradėjo kasinėjimus, tikėdamiesi rasti bizantiečių kapavietes. Kokia buvo jų nuostaba, kai vietoj VIII amžiaus niekučių jie atrado šventyklų kompleksą, nepriklausantį nė vienai iš žinomų kultūrų!.. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Grupės vadovas Klausas Šmitas nusiuntė akmenų pavyzdžius radioaktyviosios anglies analizei, tačiau net

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Ekspedicija į Tolimuosius Rytus (III)

(Tęsinys, pirmas dvi dalis skaitykite čia.) Dienoraštis1978.07.26Vakar vakare sužinojome, kad banginių medžioklės laivas ”Zviozdnij”, jau laukia mūsų prie Čaplino gyvenvietės, bet lauks tik iki ryto. Todėl puolėme skubiai ruoštis kelionei. Mašiną mums nuvežti davė vietos pašto viršininkas. Susikrovę visą mantą, laikytą viešbučio saugojimo kameroje ir oro uosto sandėlyje, išvažiavome apie 10.30 val., jau nebesitikėdami suspėti į laivą. Iki Čaplino buvo apie 25 km, kelias vingiavo upės slėniu, besisukaliodamas tai į vieną, tai į kitą jo pusę. Daugelyje vietų kelio visai nebuvo matyti, -čia galinga mašina riaumodama ir šnarėdama akmenų skalda, važiavo tiesiog upės vaga iki pusės pasinerdama vandenyje. Pagaliau priekyje išvydome mėlyną jūros įlanką ir laivo siluetą joje. Vis tik

Skaitykite toliau..

Prietarų kalnai, nusitaikę į godžių lobio ieškotojų gyvybes

2010-ais trys nuotykių ieškotojai iš Jutos nusprendė surasti dingusias aukso kasyklas, kurios nuo XVI a. jaudina aukso ieškotojų iš visos Amerikos protus. Jie nuvyko į Arizoną ir apsistojo viešbutyje. Kitą dieną trijulė išvyko į Prietarų kalnus, kuriuose, pasak legendos, yra milžiniškas aukso telkinys. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Jie negrįžo į viešbutį nakvoti. Kitą dieną aukso ieškotojų taip pat niekas nematė. Radijo ryšio priemonės ir mobilieji telefonai neatsakė. Prasidėjo gelbėjimo operacija. Kalnų papėdėje buvo rastas tuščias automobilis, kuriuo nuotykių ieškotojai išvyko ieškoti aukso. O pačių aukso ieškotojų niekur nebuvo. Tik 2011 m. jų kūnai buvo rasti tarpeklyje. Ar jie ten nukrito patys, ar buvo nustumti – nežinoma. Tada visi vėl pradėjo

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Ekspedicija į Tolimuosius Rytus (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.) Paskui banginius Čiukčių ir Beringo jūrose Banginiai visą gyvenimą praleidžia vandenyje, bet jie nėra žuvys, o šiltakraujai jūrų žvėrys kvėpuojantys oru, vedantys gyvus jauniklius. Gyvenant vandenyje banginių kūnas supanašėjo su žuvų, – jis yra aptakus, verpstės formos, turi plokščią uodegą ir krūtinės plaukmenimis virtusias priekines galūnes. Bet yra ir skirtumų, – banginių kūnas nėra suplotas iš šonų kaip daugumos žuvų, jų uodegos plokštuma yra ne vertikali, o horizontali, jie neturi žuvims būdingų žvynų ir pelekų, o galvos viršuje yra kvėpavimui skirtos angos arba anga. Pagal sistematiką šie gyvūnai priklauso banginių būriui, turinčiam apie šimtą rūšių, kurios dar skirstomos į dantytuosius ir ūsuotuosius banginius. Pirmiesiems priklauso

Skaitykite toliau..

Hilio Perezo teleportacija ir inkvizicijos gniaužtai

Teleportacija – tai žmogaus ar materialių objektų perkėlimas iš vienos vietos į kitą. Daugelį metų tai buvo laikoma neįmanoma, nebent fantastiniame romane. Tačiau yra dokumentuose užregistruotų atvejų. Juos užfiksavo Šventoji inkvizicija, todėl vargu ar kas nors drįs ja nepasitikėti. Teleportacijos atvejis Meksikoje XVI amžiuje: 1593 m. spalio 24 d. Meksike pasirodė karinės apsaugos pareigūnas, apsirengęs neįprasta uniforma, todėl Plaza Major aikštėje jį sustabdė Ispanijos vicekaraliaus sargybiniai, sutrikę dėl Filipinų kario uniformos ir palaikė jį šnipu. Juo labiau, kad Filipinai yra už devynių tūkstančių kilometrų nuo Meksikos. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Svarbu! Vyras pasakė, kad jo vardas yra Hilis Peresas ir kad jis tarnauja Palacio del Gobernador rūmuose, saugodamas gubernatorių Maniloje,

Skaitykite toliau..

Psichosomatikos slėpiniai

Sąvoką „psichosomatinis“ į medicinos terminologiją įvedė vokiečių gydytojas Johanas Kristianas Heinrotas 1818 m., kai rašė apie nemigos priežastis. Tačiau apie išskirtinį sielos ir kūno vienybės (graikų kalba psycho – siela, soma – kūnas) supratimo svarbą žmonės žinojo jau labai seniai. Be to, šios senovinės žinios apie psichikos ir fizinio vienovę žmoguje buvo pagrindinės visose žinomose kultūrose ir šimtmečius sėkmingai naudotos praktiškai visų ligų gydymui. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Mes kalbame ne apie šamanizmą ir ezoterines praktikas, o apie kompleksinį požiūrį į žmogų, kur atsižvelgiama į visus jo egzistencijos veiksnius – kvėpavimą, mitybą, gyvenimo būdą, socialinį elgesį. Viskas, kas vienaip ar kitaip daro įtaką jo sveikatai. Ligų prevencijos ir gydymo metodai,

Skaitykite toliau..

Tutanchamono kapavietės paslaptys: rastos anomalios tuštumos?

Archeologai, naudodami georadarą, aptiko tuščias erdves šalia Egipto faraono Tutanchamono kapo, pranešė mokslo žurnalas. Jei ši teorija pasitvirtins, tai bus vienas didžiausių archeologinių atradimų. Galbūt ten slypi atsakymas į vieną iš įdomiausių egiptologijos klausimų – Nefertitės palaidojimo vietą. Apie tai, kiek patikimi yra zondavimo rezultatai, skaitykite toliau straipsnyje. XX a. pradžioje žymiausi egiptologai pripažino, kad Karalių slėnis nebeturi perspektyvų naujiems atradimams. Tačiau britų archeologas Hovardas Karteris turėjo savo nuomonę. Atidžiai išsirinkęs vietą, jis pradėjo ieškoti Tutanchamono, valdžiusio 1332–1323 m. pr. m. e., kapavietę. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Praėjo penkeri metai, ir kai visi, išskyrus patį mokslininką, prarado viltį, 1922 m. lapkričio mėnesį buvo atrastas įėjimas į kapavietę. Atradimas sukrėtė visą

Skaitykite toliau..

Prasmė, kurios ieškome

Koks yra žmogaus gyvenimo prasmė ir kodėl mes atėjome į žemę? Daugelis anksčiau ar vėliau užduoda sau klausimą „Koks yra žmogaus gyvenimo tikslas?“, „Kam aš gyvenu?“. Klausimas yra gana sudėtingas ir rasti atsakymą į jį yra labai sunku, bent jau dėl to, kad mes visi esame skirtingi, kiekvienas turime savo tikslus ir uždavinius, savo prasmę ir savo supratimą. Todėl vieningo atsakymo, kuris tenkintų visus, būti negali. Viskas, kas parašyta šioje apybraižoje, yra tik savito požiūrio į situaciją ir nuomonės išraiška, kuri gali nesutapti su jūsų. Taigi, manome, kad mes atėjome į žemę tam, kad įgytume patirtį, žinias ir įgūdžius. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Žemė yra savitas mokymo centras, kurio nebaigus

Skaitykite toliau..

Paskutinioji sovietų imperijos mirtininkė

Paskutinė mirties bausme nuteista moteris sovietų sąjungoje: ką gi ji pasakė savo paskutiniaisiais žodžiais?.. Kyjivas, 1987-ieji. Teismo salė perpildyta. Kaltinamųjų suole sėdi įprastai atrodanti šeima: dvi seserys ir jų pagyvenę tėvai. Tačiau kaltinimas skamba kaip siaubo filmo scenarijus: keturiasdešimt(!) apnuodijimų, trylika žmogžudysčių. Nusikaltimo įrankis – retas geologinis nuodas. Pagrindinė figūra – Tamara Ivaniutina, indų plovėja, svajojusi apie juodą „Volgą“ ir naikinusi visus, kas stojo jai skersai kelią. Ji taps paskutine moterimi, nuteista mirties bausme SSRS. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Šios šeimos nusikaltimai buvo beveik tobulai įvykdyti. Jie naudojo nuodus – labai toksišką tirpalą, kurio pagrindinė sudėtinė dalis buvo talis, naudojamas geologinėje žvalgyboje. Teismo medicinos ekspertai jo beveik nežinojo, todėl aukų

Skaitykite toliau..

Grėsmingieji Ilirijos piratai

Iliriai – tai senovės graikams gimininga genčių grupė, gyvenusi Balkanų pusiasalio šiaurės vakaruose, prie Adrijos jūros kranto. Garsiausios ilirių gentys buvo dalmatai, liburnai, ardijai ir dardanai. Šias gentis pirmą kartą paminėjo graikų istorikas Herodotas. Šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad iliriai Adrijos jūros pakrantėje atsirado dar II tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Ilirių kultūrą labai paveikė graikai ir etruskai. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)   Nuo III a. pr. m. e. iliriai susidūrė su romėnais dėl nuolatinių piratų antpuolių prieš romėnų laivus ir gyvenvietes. Romėnai turėjo surengti keturis Ilirijos karus, trukusius du šimtus metų, kad nugalėtų šias drąsias ir karingas tautas. Siūlau apžvelgti, kaip atrodė ir kuo buvo ginkluoti tipiniai ilirių piratai Ilirijos karų laikotarpiu.

Skaitykite toliau..

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius papildė vertybės iš Alvydo Vakausko ginklų kolekcijos

2024-2025 m. Vytauto Didžiojo karo muziejus įsigijo ir dovanų gavo per trisdešimt šaltųjų ginklų iš Alvydo Vakausko (1967-2024) privačios šaltųjų ginklų kolekcijos. Rinkinius papildę ginklai yra įvairūs, įdomūs ir turintys istorinę vertę. Tai yra įvairių tipų kardai, špagos, durtuvai, durklai, šaškės, apimantys laikotarpius nuo Rusijos imperijos iki mūsų laikų atkurtos Lietuvos Kariuomenės durklų. Vytauto Didžiojo karo muziejus dėkoja Vakauskų šeimai už pasitikėjimą ir brangių istorinių reliktų patikėjimą. Jei ginklus sietume su asmenybėmis ir Lietuvos Kariuomenės istorija, tai vertingiausias ginklas neabejotinai yra Lietuvos Kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko (1860-1937) kardas. Jaunystėje, 1883-1887 m., generolas mokėsi Vilniaus junkerių mokykloje ir kardą už fechtavimąsi espadronais gavo 1884 m. Čia yra gera proga prisiminti,

Skaitykite toliau..

1991-ųjų Sausio įvykių 35-ąsias metines kviečiame paminėti su Vytauto Didžiojo karo muziejumi ir padaliniais

Atkurtai Lietuvos Respublikai sausis primena apie juodžiausią, sunkiausią, bet tuo pačiu ir vilties kupiną metą. Tamsiausia naktis būna prieš aušrą. Taip tomis dienomis buvo ir Lietuvai, nepalūžusiai po sovietų okupantų vikšrais, nepasidavusiai vietinių kolaborantų nutempti mus atgal į nelaisvę. 1991-ųjų Sausio 13-osios naktį žuvusius ir sužeistus laikome mūsų pačia brangiausia auka laisvės kovoje su byrančia imperija. Lietuvos laisvę apgynę žmonės bus visada prisimenami. Todėl ir Sausio 13-oji kasmet yra pažymėta tais pačiais neatsiejamais akcentais: prisiminimais, susitikimais, laužais, rimtimi žvakių šviesoje ir vertinimu, kad laisvė buvo iškovota ir išlaikyta. 2026 m. minėsime 35-ąsias 1991-ųjų Sausio įvykių metines. Kviečiame lemiamą Lietuvai laiką prisiminti ir paminėti kartu su Vytauto Didžiojo karo muziejumi ir

Skaitykite toliau..

Geležies amžius Indijoje prasidėjo gerokai anksčiau, nei manyta

Radijo radioaktyvios anglies datavimas parodė, kad geležies amžius Indijoje prasidėjo prieš 4200 metų. Naujas radioaktyviosios anglies datavimas organinių nuosėdų, rastų Majiladumparai, Tamilnado valstijoje, atitolino geležies amžiaus pradžią pietų Indijoje dar maždaug septyniais šimtais metų. Archeologinių kasinėjimų Majiladumparai metu rasti geležiniai įrankiai ir ginklai buvo ištirti naudojant naujausias technologijas, siekiant nustatyti organinių junginių buvimą. Šie radiniai įtikinamai rodo, kad geležies amžius Indijoje prasidėjo vienu metu visame Indijos subkontinente, ir buvo šimtais metų anktesnis nei Senovės Artimuosiuose Rytuose, Egipte ir Graikijoje. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) „Anksčiausia geležies amžiaus vieta Tamilnade iki šiol buvo atrasta 1500 m. pr. m. e., o visos kitos panašios vietos šalyje yra už 2000 m. pr. m. e. ribų“,

Skaitykite toliau..

Silurinė hipotezė randa pažengusią civilizaciją tolimoje Žemės praeityje

Naujoji Silurinė hipotezė nagrinėja galimybę, kad tolimoje planetos praeityje egzistavo kita, technologiniu požiūriu pažengusi, civilizacija. Jei Žemėje kažkada senovėje tikrai egzistavo kita technologiškai išsivysčiusi protingų gyvūnų civilizacija, tai per dešimtis milijonų metų visi tiesioginiai įrodymai turėjo išnykti. Kontinentai pasikeitė, atsinaujino vandenyno dugnas, tačiau pėdsakai galėjo išlikti senosiose geologinėse uolienose. Ir nors kol kas nėra jokių įrodymų, Ročesterio universiteto profesorius Adamas Frankas ir jo kolega iš NASA Gevinas Šmitas siūlo ieškoti jų atidžiau. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Straipsnyje, paskelbtame moksliniame žurnale, mokslininkai pateikė įdomų mintinį eksperimentą. Iš tiesų, paradoksą, kad nėra jokių įrodymų apie kitos protingos civilizacijos egzistavimą visatoje, galima paaiškinti įvairiausiomis priežastimis. Gyvenimas planetoje gali tiesiog neatsirasti, neišsivystyti iki sudėtingų formų, nepasiekti

Skaitykite toliau..

Karingojo faraono užkeikimai

Egipto Karalių slėnyje buvo rastas milžiniškas sarkofagas – įspūdingiausias iš anksčiau iškastų, ir nustatyta jo priklausomybė. Sarkofagas buvo sudaužytas į gabalus dar prieš tris tūkstančius metų, o vėliau surinktas archeologų. Sarkofagas buvo pagamintas iš raudono granito ir sukurtas Merneptachui, faraonui, gyvenusiam prieš 3200 metų. Tai buvo karingas valdovas, nugalėjęs libius ir kitą tautą, kurią egiptiečiai vadino „jūros gyventojais“, siaubingoje kovoje. Be pietinių tautų, sprendžiant iš užrašų kapavietėje, tuo laikotarpiu Egiptą puolė ir tautos iš šiaurės, pavyzdžiui, Izraelio tauta, pirmą kartą paminėta tokiu pavadinimu. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Faraono mumija buvo įdėta į keturis sarkofagus, kaip fukuruma. Archeologams pavyko atkurti išorinį sarkofagą, kuris buvo tikrai milžiniškas – jo ilgis buvo 4

Skaitykite toliau..

Krustpilio pilies šmėklos

Visi žino, kad kiekvienas padorus pilis su turtinga istorija turi turėti savo vaiduoklį. Tokia įžymybė kelis kartus padidina jo patrauklumą, jau nekalbant apie kainą. Krustpilio pilis Latvijoje – ne išimtis. Jau 777 metus Krustpilio pilis stūkso Dauguvos upės dešiniajame krante. Per pastaruosius šimtmečius ji keletą kartų buvo sunaikinta ir atstatyta, pakeitė daug savininkų, buvo daugelio istorinių įvykių liudytoja ir dalyvė. Pilis matė Ivano Žiauriojo puolimą ir Napoleono pasitraukimą, buvo karo ligonine vokiečiams, o vėliau ir sovietų kareiviams, tarnavo kareivinėmis, mokykla, namais ir net filmavimo aikštele. Sunku įsivaizduoti, kiek žmonių likimų ji per savo gyvenimą išgyveno, kiek intrigų, tragedijų ir dramų įvyko šių sienų viduje. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Keista, kad turėdama

Skaitykite toliau..

Placebo efekto mįslės

Placebo efektas – tai realus žmogaus savijautos pagerėjimas, jei jis tiki, kad gydymas jam padės, nors iš tikrųjų jam gali būti duodami ne tabletės, o „tuštukės“ su paprasto cukraus įdaru. Placebo efektas pasiekiamas net tada, kai pacientas informuojamas apie apgaulę: tai reiškia, kad vaisto be veikliosios medžiagos vartojimas gali sukelti realią fiziologinę reakciją: žmogus pasijunta geriau, nors žinojo, kad išgeria „tuščią tabletę“, o ne vaistą. Tai reiškia, kad placebas, skiriamas neapgaudinėjant pacientą, gali būti veiksminga priemonė (ypač esant dirgliosios žarnos sindromui). (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Taip, produktas, neturintis aktyvios molekulės, gali būti veiksmingas net tada, kai pacientai žino, kas tai yra! Taip, gydytojai gali siūlyti placebą, tai yra etiška, jie

Skaitykite toliau..

Pirmasis vaiduoklių medžiotojas

Jei manote, kad vaiduoklių medžiotojai egzistuoja tik kine, tai labai klystate. Jie egzistuoja iš tikrųjų. Ir pirmasis jų, žinoma, yra Haris Praisas – anglų rašytojas ir paranormalių reiškinių tyrinėtojas. Vaiduoklių medžioklei jis skyrė keturiasdešimt gyvenimo metų. Praisas nuo savo kolegų skyrėsi praktiniu požiūriu į darbą. Jis netikėjo mistika ir antgamtinėmis jėgomis. Visus anomalius reiškinius jis stengėsi patikrinti moksliniais prietaisais ir įrenginiais. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Bet kur gauti reikiamą įrangą ir, svarbiausia, įgaliojimus tyrimams? Tuomet Praisas nusiuntė oficialų prašymą Londono universitetui, prašydamas įsteigti ir finansuoti Parapsichologijos skyrių, taip pat leisti nuomoti universiteto Nacionalinės laboratorijos įrangą. Praiso prašymas buvo patenkintas. 1934 m. buvo įkurtas Parapsichologijos tyrimų komitetas, kurio garbės sekretoriumi ir redaktoriumi

Skaitykite toliau..

Katiniška magija

Katė – vienas labiausiai magiškų gyvūnų žemėje. Jos aura yra tokia didelė, kad apgaubia ne tik konkretų žmogų, bet ir jo šeimą, namus bei teritoriją, kurią katė laiko sava. Todėl reikia suprasti, kad kai katė trinasi prie jūsų kojų, ji ne tik glaustosi, bandydama pasiekti savo, bet ir dalijasi su jumis savo magiška, astraline jėga. Tas, kuris tuo metu atstumia katę, sakydamas jai „eik šalin, nelysk“, tiesiog atsisako tos teigiamos energijos, kurią ji norėjo suteikti. Bet kitą kartą katė jau nesuteiks tokiam žmogui dalies savo astralinės jėgos, o gal net ją atims. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Katė ne tik apsaugo namus nuo piktųjų jėgų, neleidžiant joms įsiskverbti į katėms šventą

Skaitykite toliau..

Majų civilizacijos slėpiniai

Mokslininkai tikina atskleidę vieną senovės majų civilizacijos paslapčių. Ne visada tai, ką matome, yra tai, ko tikimės pamatyti, nesvarbu, ar tai būtų gamtos reiškinys, ar žmogaus rankų darbas. Šis teiginys labai dažnai pasitvirtina esamų archeologinių atradimų atveju, kai nauji faktai verčia senus radinius pasirodyti visiškai netikėtu kampu. Pavyzdžiui, senovės majų miestas Čičen Ica, esantis Meksikos Jukatano pusiasalyje, yra mokslininkų kruopščiai ištirtas vieta. Tačiau Čičen Ica vis dar slepia daug paslapčių. Viena iš jų – paslaptingi šešėliai, kuriuos meta senovės tvirtovė. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Pavasario ir rudens lygiadienio metu, kai saulė juda iš rytų į vakarus, šviesa žaidžia Kukulkano piramidės šiaurės rytų laiptų kampuose taip, kad susidaro unikalus reiškinys. Saulės spinduliai projektuoja

Skaitykite toliau..

Uruko senovės aidai

Uruko miestas buvo Mesopotamijoje, Eufrato upės žemupyje. Jis buvo įsikūręs tarp stepių ir dykumos. Dabar tai Irako teritorija. Gyvenimas čia virė dar gerokai prieš Romą ir Atėnus, netgi prieš Babiloną. Kai čia atvyko šumerai, Urukas jau buvo senovinis miestas. Jį valdė penkios šumerų karalių dinastijos, vėliau jas pakeitė akadai. Jį užkariavo babiloniečiai ir asirai, persai, vėliau graikai ir romėnai, parfai ir galiausiai arabai. Tačiau Urukas žuvo, užpustytas dykumos smėliu. Šiandien jo gimimo ir saulėlydžio metai datuojami XXX–XXVIII amžiais prieš mūsų erą. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) 1902 m. vokiečių archeologas Valteris Andrė po penkiolikos metrų smėlio sluoksniu atrado Uruką. Tuo metu prasidėjo naujas senovės Mesopotamijos tyrinėjimo etapas, kurio kasinėjimai tęsiasi jau

Skaitykite toliau..

Antarktida be ledynų

Paslaptingas Bjuašo žemėlapis, kuriame pavaizduota Antarktida be ledo: ar ten buvo civilizacija? Ryškus XVIII amžiaus kartografijos dokumentas yra neįprastas tuo, kad jame pavaizduota Antarktida be ledo. Be to, prancūzų kartografas užfiksavo „ledinį“ žemyną dar prieš tai, kai jį atrado keliautojai. Tai leido neįprastų teorijų mėgėjams spėti, kad prancūzo darbas yra įrodymas, jog viena iš senovės nežinomų civilizacijų pavaizdavo Antarktidą dar prieš tai, kai ji buvo padengta ledu. Remdamasis šiais darbais, Filipas Bjuašas sudarė savo žemėlapį. Ar tai tikrai taip? (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Ar Antarktida buvo žinoma prieš tai, kai ją atrado žmonija XIX amžiuje? Šios žemėlapio autorius buvo prancūzų geografas Filipas Bjuašas, kuris ir davė jam savo vardą. Jis buvo

Skaitykite toliau..

Juodieji faraonai

Egipto sienos yra aiškiai apibrėžtos: šiaurėje – jūra, rytuose ir vakaruose – dykumos, o pietuose – nederlingos Nubijos žemės… Šios šalies gyventojus egiptiečiai niekino, vadindami juos „svetimšaliais įdegusiais veidais“, tačiau būtent iš jų – aukštų, stambių, stiprių – egiptiečių faraonai mieliau rinkosi savo sargybinius. Žvelgdami iš aukšto į tamsiaodžius kaimynus, egiptiečiai net negalėjo įsivaizduoti, kad vieną dieną šie taps jų valdovais… (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Nubijos faraonai tapo dvidešimt penktąja dinastija, paslaptingiausia iš visų, ir net išoriškai jie labai skyrėsi nuo savo tautos, nes buvo juodaodžiai. Tačiau būtent jie sugebėjo suvienyti Nubiją, Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, taip sukūrę milžinišką imperiją. Tuo pačiu jie nesunaikino čia anksčiau egzistavusios civilizacijos, priešingai, ją

Skaitykite toliau..

Atgaivintos daugiau nei tūkstančio metų senumo archeologinės vertybės

Šiais metais Vytauto Didžiojo karo muziejus, finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, vykdė projektą „Archeologinių radinių konservavimas“, kurio metu buvo konservuota daugiau nei 200 muziejinių archeologinių vertybių. Konservavimas – tai praktika, kuria siekiama sustabdyti kultūriškai reikšmingų objektų irimą, naudojant moksliniais tyrimais pagrįstas medžiagas ir metodus. Aplinkos veiksniai, tokie kaip temperatūra, drėgmė, šviesa ir tarša, sukelia ilgalaikius artefaktų, kurie laikui bėgant gali visiškai sunykti, pakitimus. Konservuotos muziejinės vertybės yra išlaikomos esamos būklės ir taip yra užtikrinamas jų ilgaamžiškumas. Tokias vertybes galima ilgai eksponuoti ir išlaikyti ateities tyrimams. Šiuo metu Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose yra saugoma daugiau nei 80 000 archeologinių muziejinių vertybių. Rinkiniuose, pradėti kaupti dar tarpukariu – nuo pat muziejaus atidarymo

Skaitykite toliau..

Įdomioji Karo muziejaus rinkinių vertybė – Sidabrinis antkrūtinis papuošalas iš Kretingos lobio

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose nugulė bent keletas lobių. Kai kuriuos jų vis dar gaubia paslaptys – nuo neaiškių radimo aplinkybių iki nežinomos kilmės. Vienas tokių buvo aptiktas tarpukariu Kretingoje, kurio tiksli radimvietė nežinoma. Į muziejų jis pateko 1938 m. Tai sidabro lydinių lobis, kurį sudaro dvi pasaginės segės, dvi antkaklės, šeši trikampio skersinio pjūvio lydiniai ir įspūdingas antkrūtinis papuošalas. Vėrinys išsiskiria ypač įmantria puošyba. Jis sudarytas iš šešių pailgų siaurėjančiais galais karolių, dekoruotų filigrano imitacija – įspaustu raštu, taip pat penkių gėlės formos kabučių, prie kurių pritvirtinti trys mažesni plokšti beveik disko formos kabučiai su kiauryme centre. Dar trys didesnieji kabučiai yra papuošti akutėmis ir aplik turi tokias pačias

Skaitykite toliau..

Dingusi Indo slėnio civilizacija užminė neįveikiamas mįsles

Maždaug prieš penkis tūkstančius metų šiuolaikinės Indijos ir Pakistano regionuose egzistavo Indo slėnio civilizacija. Ji išsiskyrė racionaliu miestų planavimu ir vandens tiekimo sistemomis, taip pat, galbūt, raštu, kurio kol kas nepavyko iššifruoti. Tokie miestai kaip Mohendžo-Daras ir Charapa turėjo kanalizaciją, viešuosius šulinius ir pirtis, o tai rodo aukštą visuomenės organizuotumo lygį. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tačiau iki antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą vidurio šie miestai palaipsniui sunyko. Šių priežasčių archeologai ir klimatologai domėjosi ilgą laiką. Naujas tyrimas, paskelbtas moksliniame žurnale 2024 m. lapkrityje, nurodo ilgalaikių sausrų, kurios truko daugiau nei aštuoniasdešimt penkis metus, įtaką.Mokslininkų grupė, vadovaujama Hireno Solankio iš Indijos technologijos instituto Gandinagare, ištyrė tris nepriklausomus klimato modelius, apimančius laikotarpį

Skaitykite toliau..

Ričardo Liūtaširdžio žūties vieta – slėpiningoji Šaliu-Šabrolė pilis

Šaliu-Šabrolė pilis buvo pastatyta XI a. vadovaujant Itjerui Šala de Fresenjui, kuris 1052 m. sausio 4 d. buvo išrinktas Limožo vyskupu. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais pilis buvo išardyta statybinėms medžiagoms, ir nors nuo tada buvo bandoma ją atstatyti, šiandien didžioji pilies dalis yra sunaikinta. Nepaisant to, 1981 m. kovo 25 d. Šaliu-Šabrolė gavo istorinio paminklo statusą, ir šiuo metu yra Prancūzijos kultūros ministerijos globoje. Šaliu-Šabrolė istorija yra neatsiejama nuo Ričardo Liūtaširdžio vardo. Būtent čia garsusis klajūnas-karalius buvo mirtinai sužeistas arbaleto iššauta strėle, kurią paleido vienas iš pilies gynėjų. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Šių įvykių pradžia siejama su Ričardo sugrįžimu iš kryžiaus žygio. Dejuodamas keršto troškimu Prancūzijos karaliui Pilypui Augustui, kuris, pasinaudojęs

Skaitykite toliau..

Mįslingieji šventyklos Abidoje hieroglifai

1848 m. vykdant darbus Abidoje prie šventyklos įėjimo, archeologai aptiko paslaptingus hieroglifus. Tuo metu dar nebuvo aviacijos, todėl tyrinėtojai neskyrė deramo dėmesio savo radiniui. Senovės Egipte Abidoje esantys šventyklų kompleksai buvo dvasinis centras egiptiečiams, o pati vieta buvo laikoma šventa. Oficiali istorija teigia, kad pagrindinis Abidos paminklas – Sečio I šventykla – buvo pastatyta XIII a. pr. m. e. pagal XIX dinastijos (1290–1279 m. pr. m. e.) antrojo faraono, galingiausio ir žymiausio Egipto valdovo Ramzio II tėvo, nurodymą. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tačiau šiandien buvo nustatyta daug faktų, kurie paneigia oficialią versiją ir įrodo, kad iš tiesų šventykla Abidoje yra žymiai senesnė ir senovės nei mano šiuolaikiniai istorikai. Kompleksas patyrė

Skaitykite toliau..

Senovinių Indonezijos statulų paslaptis

Lore Lindu nacionalinis parkas Indonezijos Sulavesio saloje yra žinomas kaip viena iš neįprastų vietų žemėje. Čia gyvena paukščiai, kurie juokiasi kaip žmonės, ir primatai, kurių aukštis yra trys coliai – pelės dydžio. Parke rasti megalitai – milžiniškos granitinės statulos, kurių kilmės niekas negali paaiškinti. Sulavesio nacionalinis parkas, kurio plotas viršija 2000 kv. km, apima įvairias žemumų ir kalnų atogrąžų miškų ekosistemas. Jis žinomas tiek dėl neįprastų gyventojų, tiek dėl milžiniškų granito statulų, kurių kūrėjai ir prasmė lieka neaiškūs. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Megalitai yra įvairių dydžių: nuo kelių colių iki 15 pėdų (4,5 m) aukščio. Niekas nežino, kas juos iškirto, kada ir kam. Pagal vietinę legendą, kažkada jie buvo gyvi nusikaltėliai,

Skaitykite toliau..

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius papildė Antano Gustaičio parengti konspektai

Unikalios odinės brg. gen. inž. Antano Gustaičio (1898-1941) pirštinės paliko parodą „ANBO I(00)“ ir grįžo namo. Dėkojame Lietuvos aviacijos muziejui už paskolintą unikalų eksponatą. Bet mes turime gerų gustaitiškų naujienų! Prieš keletą savaičių Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius papildė Lietuvos aviacijos istorijos retenybė – „Aviacijos teorijos konspektas. I dalis ir skridimo mechanika“. 66 lapų konspektą parengė pats Karo aviacijos viršininkas ir ANBO lėktuvų kūrėjas brg. gen. inž. Gustaitis, Vytauto Didžiojo Universitete dėstęs aviacijos pagrindų kursus. Vos penkiasdešimties egzempliorių tiražu rotatoriumi padaugintą konspektą 1935 m. išleido Lietuvos aeroklubas. Atkreiptinas dėmesys ne tik į turinį, bet ir tai, kad pats konspektas yra kokybiškai pagamintas, lyg koks vadovėlis: stilizuotu žalsvu viršeliu, tvirtai įrišta

Skaitykite toliau..

Paslaptingojo riterių ordino slėpiniai (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.) Planetos, žvaigždės ir ritualai Nors didžioji dauguma istorikų netiki šia teorija, tyrėjas ir rašytojas Džefas Nisbetas teigia, kad tamplieriai riteriai vadovavosi ritualinėmis ir ezoterinėmis žiniomis apie astronomiją ir astrologiją. Savo straipsnyje Nisbetas nubrėžė „paraleles“ tarp Benokberno mūšio ir tuo metu buvusių žvaigždynų bei planetų padėčių. Tariamai, dangaus kūnų padėtis idealiai sutapo su Škotijos kariuomenės išsidėstymu, o pagrindiniai mūšio įvykiai taip pat sutampa su žvaigždžių ir planetų tarpusavio išsidėstymu. Tai, be abejo, yra drąsi teorija, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tamplieriai labai domėjosi ezoterinėmis žiniomis, galbūt joje yra kažkas teisingo. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tamplieriai buvo bankininkai? Nors tuo metu krikščioniška religija draudė lupikavimą (pinigų skolinimą

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Kaulinės piksidės pasakojimai

Įsiklausykim į magišką dramblio kaulo gaminio šnabždesį: VI a. piksidė papasakos mums apie antikos saulėlydį Alpėse. Archeologai tiria dramatiškų viduramžių įvykių

Skaitykite toliau..
2026-01-18 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Žmonijos istorijos aidai

Kiek metų iš tiesų trunka žmonijos civilizacijos istorija? Šis klausimas jaudina tiek mokslininkų, tiek paprastų žmonių protus. Šiuolaikinis mokslas teigia,

Skaitykite toliau..
2026-01-16 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Rubikas ir kubikas

Ernė Rubikas savo garsųjį kubą sukūrė ne kaip žaislą ir ne kaip galvosūkį. Jis kūrė vaizdinę mokymo priemonę architektūros studentams,

Skaitykite toliau..
2026-01-16 Komentarų: 0
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Leonardo da Vinčio CV

Aštri darbo paieškos problema kilo net didiems žmonėms. Jūsų dėmesiui – XV a. parašytas Leonardo da Vinčio gyvenimo aprašymas:„Mano šviesiausias

Skaitykite toliau..
2026-01-15 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Carinis antisemitizmas

Atgrasus ir pasibjaurėtinas šūksnis „bei žydov, spasaj rosiju!” („mušk žydus, gelbėk rusiją!”, rus.) neatsiejamas nuo carinėje, o vėliau – sovietinėje

Skaitykite toliau..
2026-01-14 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Monos Lizos lūpomis

Kiekvieną dieną apie trisdešimt tūkstančių lankytojų plūsta į Luvrą, kad pamatytų mane. Tai beveik dešimt milijonų žmonių per metus. Jie

Skaitykite toliau..
2026-01-14 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE