Straipsniai
Trinkelizacijos vajus ir miestiečių sveikata
Ar esate matę sovietinį medį? O sovietinį baseinėlį? Irgi ne? Neįtikėtina, juk keisti Lietuvos miestų veidus užsimoję veikėjai trūks plyš stengiasi įrodyti, kad žalumoje paskendę aikštės jau yra atgyvena, o kadaise atgaivą teikę baseinėliai apskritai yra nykus sovietmečio atgarsis? Nebūtina pasitelkti arboristus ar antropologus, kad išsiaiškintume elementarią tiesą: visų rūšių želdiniai yra grynesnio oro, atgaivos karštomis dienomis, ir tiesiog geros nuotaikos bei sąryšio su gamta šaltinis. Bėda ta, kad atkakę Vilniun saviveiklininkai ne kažin ką teišmano apie per šimtmečius susiklosčiusį miesto gamtinį profilį, daugelio kartų pastangas derinti architektūrinį Vilniaus veidą gamtos fonui, maksimaliai išsaugant žaliąsias poilsio ir ramumos oazes. Šįkart apžvelgsime pokyčius, nutikusius ne tik šiame amžiuje, bet ir pasidairysime
Bolševikinio kraugerio pėdsakai sovietmečio Vilniuje
Dauguma mūsų, tame tarpe ir jaunoji karta, žino kadaise siaubą kėlusį bolševikų revoliucijos vieno kertinių veikėjų – „geležiniu“ už negailestingumą praminto, iš Lietuvos kilusio Felikso Dzeržinskio – vardą. Tačiau daugelis jau primiršome, kad kukliame Užupio medinuke buvo šio veikėjo memorialinis muziejus – į jį tik mokinukus varu nuvarydavo – o to namuko kieme stiebėsi pusketvirto metro aukščio bronzinė bolševikinio teroro pradininko statula, išdygusi čia pačiame sovietmečio sąstingyje – brežneviniais 1980-aisiais. Aprengtas asketiška miline, bolševikiniam terorui po perversmo vykdyti sukurtos „Ypatingosios komisijos“ („Črezvyčiajnaja Komisija“ – rus, sutrumpintai „ČK“) vadas „geležinis Feliksas“ lyg iš praeities dairėsi į nūdienos piliečius: ar tik neaptiks kokį nesunaikintą „kontrrevoliucionierių“? Senuose sovietiniuose filmuose, kuriuose aukštinama kruvinos NKVD-KGB
Aldona Jakavonienė. Gintaro Vaičiūno knygos: trumpam sustabdo laiką, ir padeda atsigręžti į savo krašto praeitį
Šiemet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Leidybos skyrius išleido istoriko Gintaro Vaičiūno knygą ,,Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ Šio leidinio autorius, LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas G. VAIČIŪNAS sutiko atsakyti į keletą klausimų. Esate Anykščių krašto žmogus. Kuo, Jūsų nuomone, šis kraštas istoriškai toks svarbus Lietuvai, o galbūt – ir pasauliui? Esu gimęs, užaugęs Anykščiuose ir šiuo metu ten ir gyvenu. Istorine prasme Anykščių kraštas yra svarbiausias Lietuvai savo patriotinės krypties kūrėjais, lietuviško žodžio saugotojais ir jų palikimu. Kiekvienam lietuviui Anykščiai pirmiausia yra mūsų literatūros sostinė. Štai „Svarbiausi Anykštijos dvasios saugotojai”, reikšmingi Lietuvai (buvo daug ir kitų); Konstantinas Sirvydas – geriausias XVII a. lietuvių
Pamėgta, puošta ir branginta, iki pradanginta – “Palanga”
Taip, jūs teisūs, bičiuliai: “mazgaknisio” anuomet būta daug ir dar truputį, apie jį nesyk rašiau ir rašysiu cikle „Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos“. Šįvakar atsuksime nugarą sovietinei propagandai ir melagingai ideologijai „esame visi lygūs“ (nes kai kurie buvo gerokai „lygesni“), ir trauksime pasižmonėti į lietuvių architektų bei statybininkų sukurtą stilingą restoraną, kyštelėdami nosį ir šalia jo prigludusion kavinėn. Ir visai nesvarbu, kad jau XXI amžiuje neokomjaunuoliai vieną po kito šluos lietuvaičių pastatytus modernius pastatus, naikins anuomet kurtus nacionalinio meno perliukus. Metrodotelį gerai „patepiau“, tad mums šįkart tikrai atsiras vietų vilniškėje „Palangoje“, kuri jau nuo 7-o dešimtmečio svečius pasitinka esminiai atsinaujinusi, pasipuošusi, džiugindama gyva muzika, parketine šokių aikštele, o
Plaukiojantis miestas Maltos sostinėje Valetoje
Per visą dieną pasikrovę – ne, ne malkų, o daugybę puikių įspūdžių Maltos sostinėje Valetoje – tingiai ištiesėme kojas ir laukėme prieplaukoje greitaeigio kelto, turinčio nuplukdyti mus į Gozo salą, kurios nedidukame miestelyje Marsalforne buvome apsistoję. Atėjome prieplaukon šiek tiek anksčiau, kad nesusivėlinti, o čia ėmė, ir pasisekė mudviems, kaip akloms vištoms grūdai: modernusis dičkis-galiūnas “MSC World Europa” ėmė plaukti iš Valetos uosto! Įspūdis daugiau nei stulbinantis, nes prieš akis matai tikrą plaukiojantį miestą: apie jo siūlomus malonumus ir lietuvaičiams parduodamus kruizus po keletą šalių pasiskaitysite interneto platybėse, o dabar kviečiu ir jus paveizėti į vandenynų galiūną – tikrą plaukiantį miestą. https://youtu.be/_F6mIF7bUishttps://youtu.be/doL298_lm6ghttps://youtu.be/sB80j3E2rNs Kad įsivaizduotumėt laivo dydį, bandykit palyginti jį su
Vinco Kudirkos aikštės veidai
Italai neaukšti, o manasis bičiulis Andrea ne tik neaukštas, bet, galima būtų pasakyti neužgauliai, nedidukas: jis ne etninis italas, o palestiniečio emigranto sūnus. Mudviems vaikštant Vilniaus senamiestyje, dažnas praeivis nejučiomis nusišypso: vienas ilgšis, o kitas mažuliukas, tad labiau panašūs esam į tėvą ir vaikį, o ne į bičiulius. Tačiau išlenkti bokaliuką-kitą Andrea mėgsta, ir ne kažin ką atsilieka pajėgumais nuo kitų. Jaukiai susėdę užeigoje Pilies gatvėje, aptariame ne tik naujų Andrea kolegių patrauklumą, bet ir pafilosofuojame apie žmogiškąją būtį. Andrea varo biznį ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje, kur yra susidraugavęs su žavia estuke, net ir Vilniun ją yra vežęsis, bet smagiausiai su vakarojome Talino senamiesčio restorane. Sykį
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (X). Animacijos ideologizavimas
Jauniausioji bei jaunesnioji kartos turbūt jau ir nebežino, kas tie “Labanakt, vaikučiai”? Kadaise, prieš daugel-daugel metų, kai buvau pypliu, sovietinė Lietuvos televizijos programa ne itin džiugino, tačiau prošvaisų joje visgi būta. Puikiai vedė, nevengdamas aštresnių temų, bei puikiai kalbėdamas lietuviškai – anuomet net diktorių kalba buvo palytėta rusifikacijos – laidą “Keliai, mašinos, žmonės” Vytautas Kvietkauskas, o mažiesiems skirtą laidelę “Labanakt, vaikučiai” nuostabiai vedė auksominio balso savininkė Bernadeta Lukošiūtė, daugumos vadinta tiesiog “teta Beta”. Lietuviškasis laidelės variantas niekuo nenusileido iš imperijos sostinės transliuotai panašiai laidai “Spokoinoj noči, malyši” (“Labos nakties, mažyliai”, rus.), ir laidelės sėkmės pagrindu buvo subtili B.Lukošiūtės elegancija, puikus vaikiškos pischologijos išmanymas, sėkmingi laidos scenarijai. Nors jie ir buvo
Povilas Girdenis. Vilniaus Kalvarijos karių kapų paslaptys
2023 m. lapkričio mėn. Lenkijos Tautos atminties instituto archeologai tyrinėdami sovietų valdžios 1979 m. sunaikintus Lenkijos karių palaidojimus Vilniaus Kalvarijose rado devynių karių palaikus. Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai atskleidžia šiuo metu beveik pamirštų, sovietmečiu sunaikintų karių kapų istoriją.1919 m. balandžio–gegužės mėn. Lenkijos kariuomenei sutriuškinus Raudonosios armijos dalinius ir perėmus Vilniaus kontrolę, Vilniaus Kalvarijose buvo palaidoti kovose žuvę Lenkijos kariai. Vilniaus vyskupijos kurijos kanclerio prelato Lucjano Chaleckio iniciatyva, 1925 m. ant karių kapų buvo pastatytas paminklas su Švč. Mergelės Marijos statula. Karių atminimui atspausdintas lapelis su malda į Švč. Mergelę Mariją, su padėka už tai, kad gynė „.mūsų sielas nuo bolševikinio maro“. 1944 m. liepą šalia paminklo buvo palaidoti per
Viduramžių aidas karalių mieste
Kada lietuviai krikštijosi, žinome bemaž kiekvienas – keturiais šimtmečiais vėliau, nei kiti europiečiai – o kada gi kaimynai lenkai krikštą priėmė? Neskubėkite ieškoti internete, nes pasufleruosiu: dar pirmame tūkstantmetyje, tad ir neturėtų stebinti, kad karalių mieste Krokuvoje aptikome viduramžių dvasia dvelkiančią šventovę, į kurią jus šįkart ir pasikviesiu. Krokuvos senamiestį juosia dailus skveras, šalia kurio ir stiebiasi dangun šv. Kryžiaus bažnyčios bokštas, pristatytas kiek vėliau, nei iškilo pati šventovė, nesenai minėjusi aštuonių šimtmečių jubiliejų. Neretai mes apsigauname, patekę į sakraliųjų pastatų vidų, manydami, kad matome išlikusį nuo pastatymo metų interjerą, menantį daugybę amžių. Geru pavyzdžiu galėtų būti ir dažna Lietuvos bažnyčia, bet kad jau atkakome į Krokuvą, tai pasidomėkim šv.
Rasa Stulpinienė. Kai Kalėdų ir Kūčių nebuvo
Anksčiau viskas buvo šiek tiek kitaip. Visų pirma, nebuvo jokių Kalėdų. Ir Kūčių nebuvo. Tiksliau, bažnyčiose, tikinčiose šeimose buvo, tik švęstos slaptai. Prie Kūčių stalo sėsdavo vėlai, aklinai užsidangstę visus langus, kad nesuuostų ir paskui neįskųstų vietos valdžios pakalikai. Kalėdos praeidavo tyliai, namuose, neminint jų vardo. Neegzistavo jokios kalėdinės mugės nei dovanos. Kodėl? Todėl, kad sovietmečiu visas dėmesys buvo skiriamas tai šventei, kuri pas mus dabar yra paskutinėje vietoje – Naujiesiems metams. Būtent jiems, gruodžio 31 – ajai, būdavo puošiamos eglės miestų aikštėse ir gyventojų namuose.Vaikams apie malonumą puošti eglutę įvairiais būdais skelbė įvairiausi multiplikaciniai ano meto filmukai. Tas reiškė ir tam tikrą naudą – po eglute Naujų metų naktį
Solidi galiūno praeitis ir vargana šiandiena
Nesykį jau keliavome į šiuos rūmus Facebook’o grupėje “Vilniaus praeities aidai”, pabuvojome pačiuose įvairiausiuose betono galiūne vykusiuose renginiuose, atgaivinome patirtas pozityvias emocijas, malonius įspūdžius, džiugias akimirkas. Bėdavojome, kad laukinės “pri(ch)vatizacijos” pasekmės skaudžiai atsiliepė vienam įdomiausių sostinės pastatui, nemėgstamam istorinių daltonikų, nesugebančių objektyviai įvertinti lietuvaičių pasiekimus sovietmečio sąlygomis. Šįsyk užsuksime į vilniškius Koncertų ir sporto rūmus bene paskutinį kartą, tačiau apžiūrėsime kiekvieną solidaus pastato kampelį, prisiminsime jo istoriją bei įspūdingus duomenis, pasidairysim į platų spektrą čia vykusių renginių, na, ir šiek tiek paspėliosime apie pastato ateitį (neskubėkite jo nurašyti, nes yra įdomių aplinkybių – apie jas šnektelsim truputį vėliau). Kad mūsiškis pasibuvimas praeityje nevirstų giliamintišku pasitarimu-pasigodojimu dėl korumpuotų valdininkų su “pri(ch)vatizacijos”
Aldona Jakavonienė. Rukloje svetingai sutikta paroda “Laikom frontą!”
2023 m. gruodžio 4 d. Lietuvos kariuomenės Sausumo pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre Rukloje buvo pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda „Laikom frontą!“. Ji skirta partizano, politinio kalinio, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ilgamečio vadovo Antano Lukšos 100-osioms gimimo metinėms atminti. Parodą pristatė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunės Driaučiūnaitė. Ji savo pasisakyme pabrėžė, kaip svarbu, kad jaunoji karta kuo daugiau sužinotų apie Antaną Lukšą ir koks buvo jo sudėtingas gyvenimas kelyje dėl nepriklausomos Lietuvos. Šios parodos stendai pasakoja apie legendinio Lietuvos partizano Antano Lukšos ir jo brolių gyvenimo ir kovos kelią. „Šių žmonių gyvenimas byloja, kad
Atlydžio baldai: grakštūs, nedidukai, patogūs
Šiandieną anaiptol ne kiekvienas jaunosios kartos narys ir bežino, kas gi tas chruščiovinis atlydys, o štai manieji tėvai, kurių jaunystė būtent anuomet ir prabėgo, prisimindavo tą dešimties metų (1954-1964 m.) laikotarpį su lengva nostalgija. Išties, po stalininio įšalo ir jį lydėjusių represijų, pokarinio sunkmečio, šešių dienų darbo savaitės, ilgą laiką galiojusios kortelių maisto produktams sistemos, Chruščiovo valdymo laikmetis galėjo pasirodyti šiokiu-tokiu režimo gniaužtų atsileidimu – savotišku atlydžiu. Prasidėjo masinė neįmantraus ir ankšto būsto “darbo žmonėms” statyba, o ją lydėjo ir baldų gamybos bei jų pirkimo bumas: nemiegosi juk ant grindų, ir nevalgysi prie palangės. Dar gerai pamenu manųjų tėvų anuomet įsigytus patogius ir negremėzdiškus baldus: universaliai perrenkamą sekcijukę, pagamintą Kapsuko
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (IX). Fotografijos ideologizavimas
Kokius tarpukario fotografus galėtumėte nei nemirktelėję įvardinti? Berods, pamenate Balį Buračą ir Vytautą Augustiną, na, gal kuris prisiminsite ir Mečislovą (Mečį) Barkauską. Tikrovė ta, kad fotografo amatas/verslas/profesija tarpukariu buvo beveik be išimties žydų pamėgti, tad neturėtų kelti nuostabą, kad pirmieji pokario fotografai irgi yra žydų tautybės: Chanonas Levinas, Ilja Fišeris, Judelis Kacenbergas, Michailas Rebis. Ryškiu lyderiu šioje kompanijoje buvo su sovietų armijos 16-ąja “lietuviška” divizija į Lietuvą atklydęs Chanonas Levinas, ilgą laiką dirbęs kompartijos lietuviškojo oficiozo – laikraštpalaikio “Tiesa” – fotokorespondentu. Pavartę vėlyvuoju sovietmečiu išleistą šio fotografo darbų albumą, vargiai berastume bent keletą darbų, nedvelkiančių sovietine propaganda. Palaipsniui į lietuviškąją fotografiją ėmė vis giliau skverbtis sovietinė ideologija: apsčiai jos apraiškų
Aldona Jakavonienė. Seime – apie Antaną Lukšą
Seimo lankytojų centre buvo pristatytas dokumentinis filmas ,,Antanas Lukša. Brolio pažadas“. Renginyje dalyvavo: Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis, LRS Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, Lazdijų rajono Kapčiamiesčio seniūnijos gyventojai, šio filmo autorė ir režisierė Rūta Sinkevičienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas dr. G.Rutkauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, Lietuvos partizanų artimieji ir kiti garbūs svečiai. „Antanas Lukša. Brolio pažadas“ – tai dokumentinė apybraiža, kurioje, pasitelkus unikalų vaizdo archyvą, atskleidžiama vienos šeimos, vieno žmogaus ir kartu mūsų visų išlikimo kelias, kelias į Nepriklausomybę. Kartais, kad pakeistum istoriją, turi mirti, kad į ją
Šiuolaikinio baleto hitas gimė! LIETUVOJE!
Ilgi, audringi, kurtinantys, nenutrūkstantys, griausmingi – šiais ir dar daugeliu epitetų būtų galima apibūdinti stovinčios publikos plojimus po fantastiško baleto “Pradžioje nebuvo nieko”: tiek baleto grupei, tiek kūrinio autoriams teko ilgokai pabuvoti scenoje, tikintis, kad aplodismentai visgi liausis, tačiau ši viltis buvo bergždoka. Prisipažinsiu, kad net ašara man išriedėjo nuo akivaizdaus supratimo, kad gimė tikras baleto hitas, šluosiantis apdovanojimus ir keliausiantis po visą svietą, nes lietuviškas baletas šiuo kūriniu žengė į kokybiškai naują lygmenį, palikdamas toli praeityje “Gulbių ežero” ir “Spragtuko” stilistiką. Žinodami mano reiklų, bet objektyvų požiūrį į naujausiąją Lietuvos istoriją, turbūt klustelsit, ar taip pat reikliai stebėjau “Pradžioje nebuvo nieko” premjerą? Būtent taip, bičiuliai, ir stebeilijausi į vaidinimą
Povilas Girdenis. Liūdnas kunigaikščio Konstantino Radvilos likimas
Garsios Lietuvos didikų giminės atstovas Konstantinas Radvila gimė 1873 m. spalio 3 d. Taujėnuose (Vilkmergės apskritis). Radvilų Nesvyžiaus-Olykos linijos Šidloveco-Polonečkos šakos palikuonio, herbo „Trimitai“ (lenkiškai „Trąby“) turėtojo, pilnas vardas buvo Konstantinas Mikalojus Motiejus Cezaris Stanislovas Marijonas Liudvikas Radvila, tačiau dokumentuose jis dažniausiai pasirašinėdavo Konstantu Radzivillu. Jaunasis kunigaikštis mokėsi Rygos realinėje mokykloje, ten pat baigė ir politechnikos institutą, vėliau Vokietijoje studijavo miškininkystę. 1904 m. mirus tėvui – kunigaikščiui Karoliui Vilhelmui Radvilai – grįžo į Taujėnus. 1912 m. susituokė su Jadvyga Holinska (1888–1925), su ja susilaukė trijų vaikų: Konstantino (1913–1989), Sofijos (1915–2003) ir Marijos (g. 1921 m.). K. Radvila buvo aistringas medžiotojas, Taujėnų dvare laikė apie 70 medžioklinių šunų pulką, turėjo brangių
Rasa Stulpinienė. Laisvė be Lietuvos
Nenuostabu, kad per pastaruosius metus žmonės pervargo nuo draudimų ir suvaržymų – stebina tai, kad po 30 metų Nepriklausomybės žmonėms labiausiai pritrūko… laisvės.Tik kas ta laisvė yra? Tikras paradoksas suprasti, kad į tą patį žodį žmonės deda labai skirtingą turinį. Tie, kas išgyveno sibirus arba ten ir mirė, tie, kas išėjo į miškus ir buvo žiauriai nukankinti, tie, kas žuvo Sausio 13-ąją, laisvę suprato vienodai: Tėvynė – svarbiausia, kas ją apgins, kas dėl jos kovos, jei ne aš? Ir ėjo, kovojo, krito, savo krauju laistė žemę, plikom rankom stovėjo prieš tankus.Tie, kurie neragavo Sibiro ir nepatyrė sovietinio teroro, su viskuo greit susitaikė, prie visko prisitaikė, gavo postų, šiltų vietelių, paplito
Nudaigotas Algimanto Sprindžio perliukas – “Merkurijus”
Pasikviesti jus į „Merkurijų“ nutariau ir todėl, kad galėčiau šiek tiek papolemizuoti su veikėjais, postringavusiais apie pastate atsivėrusius plyšius (dėl prasto grunto, nepakankamo pamatų ploto, aukšto gruntinių vandenų lygio, bla-bla-bla…), bei sapaliojusiais apie didelio prekybos centro veiklos neperspektyvumą Laisvėje. Savąsias inžinerines žinias, įgytas dėl totalaus „kirvio“-docento, nepraleisdavusio progos išspirti kurį nors studenčioką iš trečiojo inžinerinių studijų kurso, demonstruosiu truputį vėliau – pasivaikščiojus po „Merkurijų“. Prieš atverdami Algimanto Sprindžio ir jo komandos kūrinio duris, pasidomėsim, kodėl gi prekybos centras buvo taip drąsiai pavadintas, neprikergiant jam „Kauno centrinės universalinės parduotuvės“ vardą, kaip kad buvo pasielgta Vilniuje. „Merkurijaus“ kavinukės (~30 vietų) viduryje besipuikuojanti skulptūra pasufleruos mums, kad turime reikalą su antikine mitologija, jei
Tiktai saulė, tiktai jūra? Dviejų draugų atostogos Nidoje anuomet (II)
Džiugu, kad jums patiko, o ir savus prisiminimus sužadino, manasis pasakojimas apie atostogas Nidoje paskutinųjų sovietmečio metų vasarą, tad, pusnims apglėbus Lietuvą, tęsim kelionę į saulėtų kopų kraštą. Visgi smagiausia ir romantiškiausia pramoga buvo pasivaikščiojimai kopose, nes vaikštinėti jose draudžiama nebuvo, įspėjamosios lentelės draudė tik šliuožti nuo kopų žemyn, mat taip jos ardomos. Kopose vaikštinėdavo gausios draugų kompanijos, mintyse įsivaizduodamos savąją „ilgą kelionę per kopas“. Užburiantis pajūrio augalų kvapas, vėjo sudėlioti fantastiški smėlio raštai, unikalus reljefo įvairumas, boluojantys jūros bei marių kontūrai nuteikdavo ypač pakiliai ir romantiškai. Neretai ir sutemus porelės traukdavo į kopas, kuriose tuomet imdavo sklisti įsimylėjėlių jaudulio kupini balsai ir intymūs garsai. Vienas mūsiškis pasivaikščiojimas baigėsi nuotykiu,
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Trinkelizacijos vajus ir miestiečių sveikata
Ar esate matę sovietinį medį? O sovietinį baseinėlį? Irgi ne? Neįtikėtina, juk keisti Lietuvos miestų veidus užsimoję veikėjai trūks plyš
Bolševikinio kraugerio pėdsakai sovietmečio Vilniuje
Dauguma mūsų, tame tarpe ir jaunoji karta, žino kadaise siaubą kėlusį bolševikų revoliucijos vieno kertinių veikėjų – „geležiniu“ už negailestingumą
Aldona Jakavonienė. Gintaro Vaičiūno knygos: trumpam sustabdo laiką, ir padeda atsigręžti į savo krašto praeitį
Šiemet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Leidybos skyrius išleido istoriko Gintaro Vaičiūno knygą ,,Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte
Pamėgta, puošta ir branginta, iki pradanginta – “Palanga”
Taip, jūs teisūs, bičiuliai: “mazgaknisio” anuomet būta daug ir dar truputį, apie jį nesyk rašiau ir rašysiu cikle „Sovietinės Rusijos
Plaukiojantis miestas Maltos sostinėje Valetoje
Per visą dieną pasikrovę – ne, ne malkų, o daugybę puikių įspūdžių Maltos sostinėje Valetoje – tingiai ištiesėme kojas ir
Vinco Kudirkos aikštės veidai
Italai neaukšti, o manasis bičiulis Andrea ne tik neaukštas, bet, galima būtų pasakyti neužgauliai, nedidukas: jis ne etninis italas, o
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (X). Animacijos ideologizavimas
Jauniausioji bei jaunesnioji kartos turbūt jau ir nebežino, kas tie “Labanakt, vaikučiai”? Kadaise, prieš daugel-daugel metų, kai buvau pypliu, sovietinė
Povilas Girdenis. Vilniaus Kalvarijos karių kapų paslaptys
2023 m. lapkričio mėn. Lenkijos Tautos atminties instituto archeologai tyrinėdami sovietų valdžios 1979 m. sunaikintus Lenkijos karių palaidojimus Vilniaus Kalvarijose
Viduramžių aidas karalių mieste
Kada lietuviai krikštijosi, žinome bemaž kiekvienas – keturiais šimtmečiais vėliau, nei kiti europiečiai – o kada gi kaimynai lenkai krikštą
Rasa Stulpinienė. Kai Kalėdų ir Kūčių nebuvo
Anksčiau viskas buvo šiek tiek kitaip. Visų pirma, nebuvo jokių Kalėdų. Ir Kūčių nebuvo. Tiksliau, bažnyčiose, tikinčiose šeimose buvo, tik
Solidi galiūno praeitis ir vargana šiandiena
Nesykį jau keliavome į šiuos rūmus Facebook’o grupėje “Vilniaus praeities aidai”, pabuvojome pačiuose įvairiausiuose betono galiūne vykusiuose renginiuose, atgaivinome patirtas
Aldona Jakavonienė. Rukloje svetingai sutikta paroda “Laikom frontą!”
2023 m. gruodžio 4 d. Lietuvos kariuomenės Sausumo pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre Rukloje buvo pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir
Atlydžio baldai: grakštūs, nedidukai, patogūs
Šiandieną anaiptol ne kiekvienas jaunosios kartos narys ir bežino, kas gi tas chruščiovinis atlydys, o štai manieji tėvai, kurių jaunystė
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (IX). Fotografijos ideologizavimas
Kokius tarpukario fotografus galėtumėte nei nemirktelėję įvardinti? Berods, pamenate Balį Buračą ir Vytautą Augustiną, na, gal kuris prisiminsite ir Mečislovą
Aldona Jakavonienė. Seime – apie Antaną Lukšą
Seimo lankytojų centre buvo pristatytas dokumentinis filmas ,,Antanas Lukša. Brolio pažadas“. Renginyje dalyvavo: Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, pirmasis atkurtos
Šiuolaikinio baleto hitas gimė! LIETUVOJE!
Ilgi, audringi, kurtinantys, nenutrūkstantys, griausmingi – šiais ir dar daugeliu epitetų būtų galima apibūdinti stovinčios publikos plojimus po fantastiško baleto
Povilas Girdenis. Liūdnas kunigaikščio Konstantino Radvilos likimas
Garsios Lietuvos didikų giminės atstovas Konstantinas Radvila gimė 1873 m. spalio 3 d. Taujėnuose (Vilkmergės apskritis). Radvilų Nesvyžiaus-Olykos linijos Šidloveco-Polonečkos
Rasa Stulpinienė. Laisvė be Lietuvos
Nenuostabu, kad per pastaruosius metus žmonės pervargo nuo draudimų ir suvaržymų – stebina tai, kad po 30 metų Nepriklausomybės žmonėms
Nudaigotas Algimanto Sprindžio perliukas – “Merkurijus”
Pasikviesti jus į „Merkurijų“ nutariau ir todėl, kad galėčiau šiek tiek papolemizuoti su veikėjais, postringavusiais apie pastate atsivėrusius plyšius (dėl
Tiktai saulė, tiktai jūra? Dviejų draugų atostogos Nidoje anuomet (II)
Džiugu, kad jums patiko, o ir savus prisiminimus sužadino, manasis pasakojimas apie atostogas Nidoje paskutinųjų sovietmečio metų vasarą, tad, pusnims
You must be logged in to post a comment.