Straipsniai
Kretingos vandens malūno įdomybės: yra į ką paveizėti ir pasigrožėti!
Smagiai pasikaitinę Baltijos pajūryje, skyrėme dieną Kretingos grožybėms aplankyti, ir neapsirikome: kretingiečiai nuoširdžiai stengiasi gražinti savąją gimtinę. Šįkart pasikviesiu jus į vandens malūne įrengtą ekspoziciją, pasigrožėsime ir naiviojo meno atstovo – Alfonso Skiesgilo dailiais drožiniais, eksponuotais Kretingos muziejuje. Apie etnografinę ekspoziciją tegul papasakoja patys Kretingos muziejininkai, pagrįstai galintys didžiuotis savaisiais darbais. IŠ ISTORIJOS Kretingos dvaro medinis vandens malūnas žinomas nuo XVI a., o akmenų mūro pastatytas 1770-1771 m., valdant dvarą Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Grafas Juozapas Tiškevičius jį rekonstravo, pristatydamas fachverkinį antstatą, ir 1878 m. įrengė pirmąją Lietuvoje hidroelektrinę ir dvaro stalių dirbtuves. Tarpukariu čia veikė grafų Tiškevičių aliejaus fabrikas „Oelit“, saldainių dirbtuvė, medaus ir sirupo dirbtuvė „Šatrija“. XX a.
Gūdus sovietmečio reliktas miestų pakraščiuose -“sodininkų” bendrijos
Skaitydamas jaunųjų istorikų straipsnius apie laikmetį, kuriame teko gyventi jų tėvams bei seneliams, iki valios prisijuokiu – tiek toje rašliavoje nuogirdų, išsigalvojimų, svaičiojimų ir begalės netikslumų. Šįkart apie „sodininkų“ bendrijų šiandieną kalbėsimės su vilniete, kuri ne iš nuogirdų žino apie sostinės pakraščius užėmusius vienbučius gyvenamųosius namus, pridygusius vadinamosiose „sodininkų“ bendrijose: jau porą dešimtmečių mūsų pašnekovė gyvena tokioje aplinkoje, ir puikiai žino vilniškių „sodininkų bendrijų“ realijas. Mėginsim pasidomėti, kaip gūdi sovietmečio atgyvena – persenusio „sodininkų bendrijų“ statuso prikergimas gyvenamaisiais rajonais senai tapusioms miesto dalims – įtakoja gyvenimo sąlygas dešimtims tūkstančių čia įsikūrusių šeimų. Pasiteirausime tiek apie infrastruktūros reikalus, tiek apie vadinamųjų „bendrijų“ veiklą (neveiklumą?). Susėdę pašnekovės Galios (vardas asociatyvus, bet artimas
Povilas Girdenis. Bliuzas, kurio nebuvo (I)
Veržliais, audringais, laukiniais ar net sprogiaisiais „devyniasdešimtaisiais“ vadinamas XX a. 10 dešimtmetis daugeliui asocijuojasi su staiga pasikeitusiu gyvenimu, į madą atėjusiais spalvingais, keistais drabužiais, importiniais, dažnai falsifikuotais alkoholiniais gėrimais, neragautais maisto produktais, pirmaisiais pasipūtusiais turtuoliais ir, žinoma, monotoniškai triukšminga arba iki koktumo saldžia popmuzika. Ne vienas, apimtas nostalgijos, mielai pasiklauso diskotekose ar dažnai vykdavusiuose popmuzikos festivaliuose skambėdavusių tuomečių šlagerių ir tik vienetai prisimena, kad keliose Vilniaus ir apskritai Lietuvos vietose pulsavo kitokie ritmai, aidėjo kitokie akordai, o nedideli būriai entuziastų klausėsi ir grojo kitokią muziką. Jiems audringas dešimtmetis pralėkė dundėdamas lygiomis, tarsi kariai rikiuotėje išsirikiavusiomis roko muzikos ketvirtinėmis, lyg serijomis šaudantys automatiniai ginklai tratančiomis džiazroko, funky ar soul muzikos šešioliktinėmis,
Povilas Girdenis. Eime į koncertą. Pabūjosim! (I)
Rašymas apie muziką yra tarsi šokiai apie architektūrą.1 Pirmasis estradinis koncertas Nuo mažens žinojau, kad viena muzika yra rimta, simfoninė, o kita – paprasta ir linksma. Rimtosios tėvas klausydavosi vakarais, savo kambaryje išjungęs šviesą, ir tos muzikos aš ne tik nemėgau, bet ir truputį prisibijojau. Kas kita ta lengvoji, kuriai skambant darydavosi linksma ir norėdavosi pačiam paleisti gerklę, nes televizoriuje dailiai pasipuošę dėdės ir tetos dainuodavo gražiai ir visai paprastai. Ne taip, kaip operų baubliai, baubdavę, kad nė žodžio nesuprasi. Kai pirmą kartą su mama ir pussesere apsilankėme koncerte, buvau prisižiūrėjęs estrados artistų televizoriuje, prisiklausęs radijo ir, anot tėvo, nevertingų, tirlirliumkinių plokštelių. Matyt, tėvui kažkas jų padovanodavo, nes pirkdavo jis tik simfoninius,
Povilas Girdenis. Priešaušrio karta: prisiminimai apie 1983–1987 m. Vilniaus jaunimą
(Vilniaus “neformalų” lyderis – Nėrius Pečiūra-“Atsuktuvas”, 9-as deš.) Baltai pavydėdamas sugebėjusiai deramai įsiamžinti Lietuvos hipių kartai, pagalvojau, kad ne mažiau įdomi ir spalvinga mūsų – dabartinių penkiasdešimtmečių – karta, verta dėmesio jau vien dėl to, kad mokyta gyventi „brandžiame socializme“ į savarankišką gyvenimą žengė visiškai kitokioje santvarkoje. Jeigu gėlių vaikai ir jų amžininkai turi savo herojus, simbolius – tai vėlesnių metų jaunimas lieka tarsi nepastebėtas, o Sąjūdžio išvakarės dažnai įsivaizduojamos kaip tylos prieš audrą metas, kai visi buvo įsitikinę, kad permainos neįmanomos. Skusti smilkiniai, keisti drabužiai ir neišaiškintas ženklas 1980-ųjų vasarą buvau nerangus vaikėzas, iškilmingai dainavęs Pionierių rūmų dainų ir šokių ansamblio chore apie tėviškėlės kloniais žygiuojančius Didžiojo spalio vaikus,
Roko mohikanai: Atgimimo laikų rokeris, šauniai muzikuojantis iki šiol
(Nėrius Pečiūra-“Atsuktuvas” neabejotinai yra vienas ryškiausių Atgimimo laikų rokerių.) „Ėjau rūkydama, @ikną kraipydama“, – galingu balsu užtraukė lieknas vyrukas, apsirengęs „grafkių“ prisagstytą odinę striukę, ir „Dinamo“ stadionas suūžė-sugaudė šūksniais bei garsiu juoku, o mudu su bičiuliu Daliumi ėmėme skardžiai švilpti. Roko maršo koncerte dalyvavo kaip niekad sumaniai „sukaltas“ roko grupių trejetas: lyrišką muziką grojusi Andriaus Mamontovo „Fojė“, siautulingą pankroką skaldžiusi Nerijaus Pečiūros „Už tėvynę“, ir bene progresyviausias lietuviško roko kolektyvas – charizmatiškojo Algirdo Kaušpėdo komanda „Antis“, tad stadioną užtvindžiusi jaunimo minia mėgavosi puikiu skirtingų stilių lydiniu. Mudviem su bičiuliu ypatingą pasididžiavimą žadino tai, kad grupės „Už tėvynę“ mušamuosius lupo mūsiškėje mokykloje mokęsis Rolis – Rolandas Gaušys (tebūnie lengva jam žemelė…),
AD LIBITUM – instrumentinio roko viesulas audringais Atgimimo laikais
Jei reiktų ilgai negalvojant įvardinti teigiamus lietuviško charakterio bruožus, pirmiausia paminėčiau darbštumą ir atkaklumą, neretai su jais draugauja ir išradingumas. Tokio sumanumo nestokojo ir manasis kaimynas Darius, siuntinyje iš JAV radęs tragiškai sulinkusį glemroko grupės KISS pirmąjį vinilą. Įkišęs perlinkusį, bet nesulūžusį diską į albumą, o paskui – į radiatoriaus sekcijų plyšį, Darius kokią savaitę taip tiesino vinilą, ir šis išties tapo kiek lygesnis: nors ir šiurpiai bangavo, sukdamasis ant patefono disko, bet paprastesnis – neaukštos klasės – grotuvas susidorodavo su tokiomis bangomis. „Už gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį“ tėvų paskatintas „Elfos“ gamintu juostiniu magnetofonu „Daina“, anuomet kainavusiu visą vidutinį mėnesinį atlyginimą – 115 rublių – nulėkiau pas Darių įsirašyti
Ar išvysime Pirmąją porą, apsirėdžiusią tautinius rūbus?
Retkarčiais pasikalbu su įsileista gyventi ukrainiečių šeima, neramiai laukiančia žinių iš dviejų fronte kariaujančių sūnų. Kalbamės ne tik apie karą, rengimąsi kontraatakai (ukrainiečiai rimtai jai ruošiasi), bet ir apie nacionalinių vertybių svarbą. Visai kitą reikšmę karo fone įgavo ukrainiečių kalba, anksčiau Rytų Ukrainos didmiesčiuose buvusi podukros vietoje. Kitoje šviesoje ukrainiečiai išvydo savuosius nacionalinius rūbus, visa širdim pajuto jų mielumą, išmoko iki dvasios gelmių gerbti šalies vėliavą ir jos spalvas. Bene vieningai pripažįsta, kad ne vien meilė laisvai tėvynei, bet ir tautinė kultūra, kalba, nacionaliniai simboliai suvienijo tautą žūtbūtinės kovos akivaizdoje. Pasišnekėjęs su jais, noromis-nenoromis imuosi brėžti paraleles tarp šiandienės Ukrainos vertybių, ir mūsų pačių požiūrio į daugelio kartų saugotos kalbos
Ne vien „Globus“ marinatai, bet ir lietuviški agurkiukai: oi, kokie gardūs!
Kadaise Lazdynėliuose plytėjo milžiniški šiltnamių masyvai, juose noko lietuviškos daržovės. Ne tik per ilgąją – pusvalandinę – pietų pertrauką, bet ir per 15-os minučių pertraukas tarp pamokų mes įsigudrindavom sulakstyti iš mokyklos į kitoje Antakalnio gatvės pusėje (tiesiai prieš 22-ą vidurinę) įsikūrusios „Pavasario“ parduotuvės duonos ir konditerijos skyrių, ir nusipirkti „vieną dviems“ salsvoko skonio batoną už trylika kapeikų. Perlauždavom per pusę, mokyklos valgykloje iškaulindavom po stiklinę arbatos, ir karališkai užkąsdavom minkštu ir kiek drėgnoku batonu. „Pavasaris“ buvo padalintas į du atskirus įėjimus turėjusius skyrius: pagrindinį, kuriame būta įvairiausių maisto produktų, ir mažesnį, kuriame prekiauta duonos bei konditerijos gaminiais. Gal todėl, kad Lentupio ir Tverečiaus gatvės pabaigose, prie Sapieginės pušynų, buvo
Savanorio akimis: pagalbos ukrainiečių pabėgėliams šviesuliai ir šešėliai
Neišsyk ir supratau, kad tai manasis telefonas skleidžia tokį neįprastą garsą, visiškai nepanašų į skambučio melodiją. Išmaniajam keistai suskambėjus darsyk, paėmiau jį į rankas, ir tuomet susigaudžiau, kad tai skype programos pagalba man bando prisikambinti vyras, vardu Serhijus. Atsiliepiau, ir išvydau prie rašomojo stalo sėdintį kokių keturiasdešimties metų vyriškį, solidžius akinius užsidėjusį. Įsišnekėjom: Serhijus esąs teisininkas, įstojęs į teritorinę gynybą – parodė prie stalo stovėjusį automatą – šeimą išsiuntęs į jam priklausančiu apartamentus Turkijoje, o pats likęs laukti okupantų puolimo. Pasipasakojo, kaip, išėjus parūkyti, prazvimbia virš galvos pora raketų: anuomet rusai jų dar gausiai turėjo, tad leisdavo po dvi – pirmoji pagrindinė, antra „kontrolinė“, tam atvejui, jei pirmąją ukrainiečiams pavyktų
Viltingi valstybingumo spinduliai pro švininius „jedinstveninkų“ debesis
„O kuria kalba tu jį kalbini?“, – kaimyniniame name gyvenęs taksistas rusiškai klustelėjo mane, parvedantį namo augintinį – ilgaplaukį taksą Maksą. „Valstybine“, – atšoviau su lengva ironija, ir čia pat pridūriau: „Šiaip jau šunys supranta visas pasaulio kalbas, jei rankoje laikai dešrą“. Prie „pasitarimų“ stalo sėdėję vyrai smagiai nusijuokė, matyt, nebe pirmas išspręstas puslitrio tūrio klausimas juos buvo gerokai atpalaidavęs. „Prisėsk prie mūsų, pasišnekėsim“, – pakvietė kaimynas Bogdanas, gyvenęs pirmajame mūsiškės „chruščiovkės“ bute. Parskubėjau namo, ir susiradęs baltai dienai pasikavotą puslitrį – neisi juk pas rimtą kompaniją tuščiomis rankomis – ir įsimetęs lėkštėn bryzą lašinių, nupėdinau į „pasitarimą“: turbūt pamenate manąjį pasakojimą apie vilniškės „chruščiovkės“ gyventojus, kuriame gana detaliai papasakojau
Nepatikėtum, jei nepamatytum: kalvystės stebuklai, nepaliekantys abejingų
Miela ir džiugu, kad Lietuvoje gausu talentingų ir darbščių, auksarankių meistrų-menininkų. Grožėsimės reto talento kalvio gaminiais, pamatytais vilniškiam “Kaziuke”. Lietuva turtinga ne vienadienėmis naujienomis, o liaudies meistrų talentu! Rengiant apybraižą, naudotos AIDAI.LT archyvo nuotraukos.
Užsilikusi sovietmečio atgyvena, iki šiol sočiai peninti grupelę gudručių
„Nei mėsytės, nei dešrytės – vien raudonos vėliavytės“, – išradingas sovietmečio posakis, taikliai pajuokęs apšvietimo stulpų papuošimą gausybe raudonų vėliavėlių, rengiantis pompastiškiems popagandiniams renginiams: demonstracijoms, paradams, eitynėms ir t.t. Išties, jau sovietmečio žlugimo priešaušryje – devintojo dešimtmečio pradžioje – prasidėjo maisto prekių tiekimo pertrūkiai, tad ilgos eilės rikiuodavosi tai prie kiaušinių, kurių parduodavo ne daugiau nei dvi dešimtis, tai prie retsykiais pasirodydavusios prekyboje rūkytos dešros, nors dažniausiai pirkėjams tekdavo tenkintis pamėlusiomis vištomis, dėl savojo liesumo bei išvaizdos kaipmat pramintomis „balerinomis“. Sovietinė tikrovė buvo tokia, kad nesugebėta žmones aprūpinti elementariais maisto produktais, net ir tomis pačiomis daržovėmis bei vaisiais, tad likdavo dvi išeitys: talkinti kaime gyvenusiems giminėms, mainais už kelis maišus
Kad šeimininkų darbus lydėtų polėkis, jų namus turėtų puošti lėkis
Anuomet dažnas namas Lietuvoje buvo padabintas menišku lėkiu. Lėkis – pastatų (dažniausiai medinių) kraigo galo puošybos elementas. Daromi iš ornamentiškai pjaustytų lentų. Kartais dažomi melsva, balta, ruda spalva. Yra 3 pavidalų ir konstrukcijų: poriniai (dviejų įstrižai sukryžiuotų lentų), vertikalūs (vienos trumpos lentos) ir mišrūs. Labiausiai paplito XIX a.–XX a. pr. Dabar lėkius galima pamatyti pajūryje, Rytų Lietuvos kaimuose. Buvo naudojami siekiant apsaugoti stogą nuo vėjo, kuris draikydavo šiaudus.Lėkiais puošti gyvenamieji namai, klėtys, rečiau tvartai, daržinės ar jaujos. Lėkiuose būna išdrožti geometriniai, augaliniai, dangaus kūnų, zoomorfiniai (žalčiukai, žirgeliai, avinų galvos, paukščiai ir pan.) motyvai. Sudėtingiausios lėkių formos aptinkamos Mažojoje Lietuvoje ir Žemaitijoje. Čia arklių galvos dar dabinamos išpjaustinėtomis gėlėmis ir paukščiais. Mažojoje
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Draugo buvo gerokai progresyvesnė: ne tik atidirbdavo, bet ir skysčiais atsikratydavo, o štai maniškę tekdavo kilsterėti, kad iš jos viskas iki galo išlašėtų. Rašau apie skalbimo mašinas: draugo „Riga-8“ turėjo vandens siurblį, tad nešvarų vandenį po skalbimo išpumpuodavo, o maniškės „Kama“ nupylimo žarną įkišdavau unitanaz, ir dar kilsterėdavau ją – nesunki, tik trys dešimtys kilogramų – kad visas nešvarus vandenėlis išbėgtų, ir skalbyklė neimtų skleisti nemalonų nešvarumų kvapą. Šiandienės mūsų kelionės tikslas sudomins dažną, mat keliausim į gana tolimą praeitį, kai nuo Antrojo pasaulinio karo tebus prabėgę penkiolika metelių, ir narpliosim anuometės buities peripetijas: mus į svečius kviečia ir sovietiniai funkcionieriai, ir sumanūs amerikiečių inžinieriai, mikliai perpratę, kuo pavyks įveikti
Karoliniškių istorija: nuo kalvoto priemiesčio, iki tankiai gyvenamo rajono
Mūsų palydovas apsirengęs išties dabitiškai, vadovaujantis geriausiais mados standartais: dėvi dvieilį uždarą, aukštu kaklu, siekiantį klubus surdutą, po juo vilki trumpą liemenę, o viršutiniai puošeivos rūbai – ilgas apsiaustas su klostėmis nugaroje ir pelerina, raukiniais gulantys vienas ant kito. Nesu tikras, ar bus patogu taip apsirengus kartu su mumis ropštis į statų Neries kranto šlaitą, tačiau be dabitos mes šįkart neapsieisim, nes kelionę į Karoliniškių praeitį bei dabartį pradėsim nuo šio veikėjo pasakojimų. Nusiėmęs plačiabrylį galvos apdangalą, mūsų palydovas imasi pasakoti: „Prie malūno, perėjus tiltelį, teks ropštis į statų kalną, kurio viršūnėje stovi mūrinis namukas, o dar toliau – karčema šalia kelio. Vos prieš porą metų čia ošė dabar jau
Be ceremonijų: kaip partiniai šulai naikino istorinius gatvių pavadinimus
Abidvi jos labai panašios, tad dvynes gali atskirti tik makiažo intensyvumą vertindamas, na, šiek tiek skiriasi ir akių judesiai: Propaganda mikliai šaudo akutėmis, o Ideologija stebeilijasi šaltu, it kobros, žvilgsniu. Prabangūs ir dailūs apdarai, įtartinai gausūs papuošalai (tikėtina – brangiųjų metalų padirbiniai), neskoningai smarkus pigių kvepalų dvelksmas, bei atidirbti vulgaraus viliojimo judesiai nesugeba paslėpti tikrosios seserų profesijos: nuo senų senovės abi užsiima ta pačia – seniausiąja – kurtizanių veikla. Vilioti bei spęsti žabangas Propagandai ir Ideologijai paslaugiai padeda prakutę funkcionieriai bei tauškaliai „partkomščikai“, tad pūsti miglą į akis seserys ir gerokai pramokę, ir be galo pamėgę. Šįkart pasiūlysime joms parankę, keliaudami į sesučių išdaigas ankstyvuoju sovietmečiu, tačiau mūsiškis mandagumas yra
Apie ką papasakoti jums anekdotą: Brežnevą, Staliną ar komunizmą?
Kartas nuo karto su grupiokais susirinkdavome pasibūti, pabendrauti, išlenkti bokalą. Ką jūs, jau jokiu būdu ne kokio alaus, o tik vaisvandenių, giros arba mineralinio! Apšilus ir pasipasakojimus naujienas, nejučiomis pereidavom prie antisovietinių – pajuokiančių gausias išverstaskūrio režimo ydas – anekdotų pasakojimo. Šiandieną anekdotas jau yra tvirtai persikėlęs į socialinius tinklus, o anuomet tai buvo kasdienis mentalinio priešinimosi ideologiniam bukinimui būdas, viena populiariausių nesitaikstymo su melaginga propaganda priemonių. Neveltui stalininio teroro metais už politinį anekdotą apie žiaurųjį SSRS diktatorių Staliną buvo galima kelerius metus praleisti lageryje kur nors Sibire. Anekdotų buvo pačių įvairiausių: pašiepiančių nukvakusius imperijos vadukus, pajuokiančių milžiniškos ir išvogtos armijos ydas, pasišaipančių iš anuomet klestėjusių neūkiškumo, prekių trūkumo (deficito),
Jurgio prospektu su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Sutarėme susitikti prie arkikatedros varpinės bokšto, nes toks statinys vienintelis Vilniuje, tai jau, rodos, juodu su niekuo negalės supainioti, mat tai vienas sovietinis karininkas nacionalinę biblioteką yra supainiojęs su arkikatedra: abu pastatai su masyviomis kolonomis, tai ir apsisuko galvelė vargdienėliui. Sutartu laiku manieji pakeleiviai jau laukė prie laiptų į varpinę (anksčiau joje būta ekskursijų ir kelionių biuro), pūsdami dūmelius: poručikas Ledovskis godžiai traukė papirosą, o feldfebelis von Lendenas smagiai papsėjo pypkutę. Abudu iš XX amžiaus pradžios pasikviečiau ne veltui, mat ketinau pasivadinti juos ir jus į pasivaikščiojimą Georgijaus/Jurgio prospektu būtent jų laikmečiu – XIX amžiaus pabaigoje ir XX pradžioje. Kariūnai mielai sutiko nusivesti ne tik mane, bet ir jus, mieli
Prikelti iš griuvėsių: primirštas Raudondvario pilies rūmų atgimimas
Užsukę į Raudondvarį pasigėrėti vienu harmoningiausiu Lietuvoje rūmų ansambliu, klausiame savęs: kas ir kokiais pinigėliais prikėlė antram gyvenimui daugel negandų mačiusius pastatus? Europinę paramą primenantys stendai perša mintį, kad dabartinis reprezentacinis Raudondvario ansamblio vaizdas ne taip ir senai susiformavęs, tačiau rasti informaciją apie gerokai ankstesnes restauratorių pastangas yra tikrai keblu, nors tikrasis ansamblio atgimimo laikotarpis yra XX a. 7-as ir 8-as dešimtmečiai – prisiminkim: kas gi vyko? Raudondvario pilies rūmų pastatas iki karo audrų ir po jų. Pokario metais buvusio dvaro ansamblyje įsikūrusi Raudondvario Mašinų traktorių stotis kai kuriuos pastatus suremontavo, tačiau sudegusių rūmų likimu ne tik nesidomėjo, bet 1952 m. net pradėjo ardyti jų griuvėsius. Kitaip į vertingą architektūros
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Kretingos vandens malūno įdomybės: yra į ką paveizėti ir pasigrožėti!
Smagiai pasikaitinę Baltijos pajūryje, skyrėme dieną Kretingos grožybėms aplankyti, ir neapsirikome: kretingiečiai nuoširdžiai stengiasi gražinti savąją gimtinę. Šįkart pasikviesiu jus
Gūdus sovietmečio reliktas miestų pakraščiuose -“sodininkų” bendrijos
Skaitydamas jaunųjų istorikų straipsnius apie laikmetį, kuriame teko gyventi jų tėvams bei seneliams, iki valios prisijuokiu – tiek toje rašliavoje
Povilas Girdenis. Bliuzas, kurio nebuvo (I)
Veržliais, audringais, laukiniais ar net sprogiaisiais „devyniasdešimtaisiais“ vadinamas XX a. 10 dešimtmetis daugeliui asocijuojasi su staiga pasikeitusiu gyvenimu, į madą
Povilas Girdenis. Eime į koncertą. Pabūjosim! (I)
Rašymas apie muziką yra tarsi šokiai apie architektūrą.1 Pirmasis estradinis koncertas Nuo mažens žinojau, kad viena muzika yra rimta, simfoninė,
Povilas Girdenis. Priešaušrio karta: prisiminimai apie 1983–1987 m. Vilniaus jaunimą
(Vilniaus “neformalų” lyderis – Nėrius Pečiūra-“Atsuktuvas”, 9-as deš.) Baltai pavydėdamas sugebėjusiai deramai įsiamžinti Lietuvos hipių kartai, pagalvojau, kad ne mažiau
Roko mohikanai: Atgimimo laikų rokeris, šauniai muzikuojantis iki šiol
(Nėrius Pečiūra-“Atsuktuvas” neabejotinai yra vienas ryškiausių Atgimimo laikų rokerių.) „Ėjau rūkydama, @ikną kraipydama“, – galingu balsu užtraukė lieknas vyrukas, apsirengęs
AD LIBITUM – instrumentinio roko viesulas audringais Atgimimo laikais
Jei reiktų ilgai negalvojant įvardinti teigiamus lietuviško charakterio bruožus, pirmiausia paminėčiau darbštumą ir atkaklumą, neretai su jais draugauja ir išradingumas.
Ar išvysime Pirmąją porą, apsirėdžiusią tautinius rūbus?
Retkarčiais pasikalbu su įsileista gyventi ukrainiečių šeima, neramiai laukiančia žinių iš dviejų fronte kariaujančių sūnų. Kalbamės ne tik apie karą,
Ne vien „Globus“ marinatai, bet ir lietuviški agurkiukai: oi, kokie gardūs!
Kadaise Lazdynėliuose plytėjo milžiniški šiltnamių masyvai, juose noko lietuviškos daržovės. Ne tik per ilgąją – pusvalandinę – pietų pertrauką, bet
Savanorio akimis: pagalbos ukrainiečių pabėgėliams šviesuliai ir šešėliai
Neišsyk ir supratau, kad tai manasis telefonas skleidžia tokį neįprastą garsą, visiškai nepanašų į skambučio melodiją. Išmaniajam keistai suskambėjus darsyk,
Viltingi valstybingumo spinduliai pro švininius „jedinstveninkų“ debesis
„O kuria kalba tu jį kalbini?“, – kaimyniniame name gyvenęs taksistas rusiškai klustelėjo mane, parvedantį namo augintinį – ilgaplaukį taksą
Nepatikėtum, jei nepamatytum: kalvystės stebuklai, nepaliekantys abejingų
Miela ir džiugu, kad Lietuvoje gausu talentingų ir darbščių, auksarankių meistrų-menininkų. Grožėsimės reto talento kalvio gaminiais, pamatytais vilniškiam “Kaziuke”. Lietuva
Užsilikusi sovietmečio atgyvena, iki šiol sočiai peninti grupelę gudručių
„Nei mėsytės, nei dešrytės – vien raudonos vėliavytės“, – išradingas sovietmečio posakis, taikliai pajuokęs apšvietimo stulpų papuošimą gausybe raudonų vėliavėlių,
Kad šeimininkų darbus lydėtų polėkis, jų namus turėtų puošti lėkis
Anuomet dažnas namas Lietuvoje buvo padabintas menišku lėkiu. Lėkis – pastatų (dažniausiai medinių) kraigo galo puošybos elementas. Daromi iš ornamentiškai pjaustytų
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Draugo buvo gerokai progresyvesnė: ne tik atidirbdavo, bet ir skysčiais atsikratydavo, o štai maniškę tekdavo kilsterėti, kad iš jos viskas
Karoliniškių istorija: nuo kalvoto priemiesčio, iki tankiai gyvenamo rajono
Mūsų palydovas apsirengęs išties dabitiškai, vadovaujantis geriausiais mados standartais: dėvi dvieilį uždarą, aukštu kaklu, siekiantį klubus surdutą, po juo vilki
Be ceremonijų: kaip partiniai šulai naikino istorinius gatvių pavadinimus
Abidvi jos labai panašios, tad dvynes gali atskirti tik makiažo intensyvumą vertindamas, na, šiek tiek skiriasi ir akių judesiai: Propaganda
Apie ką papasakoti jums anekdotą: Brežnevą, Staliną ar komunizmą?
Kartas nuo karto su grupiokais susirinkdavome pasibūti, pabendrauti, išlenkti bokalą. Ką jūs, jau jokiu būdu ne kokio alaus, o tik
Jurgio prospektu su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Sutarėme susitikti prie arkikatedros varpinės bokšto, nes toks statinys vienintelis Vilniuje, tai jau, rodos, juodu su niekuo negalės supainioti, mat
Prikelti iš griuvėsių: primirštas Raudondvario pilies rūmų atgimimas
Užsukę į Raudondvarį pasigėrėti vienu harmoningiausiu Lietuvoje rūmų ansambliu, klausiame savęs: kas ir kokiais pinigėliais prikėlė antram gyvenimui daugel negandų
You must be logged in to post a comment.