AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Majų civilizacijos slėpiniai

Mokslininkai tikina atskleidę vieną senovės majų civilizacijos paslapčių. Ne visada tai, ką matome, yra tai, ko tikimės pamatyti, nesvarbu, ar tai būtų gamtos reiškinys, ar žmogaus rankų darbas. Šis teiginys labai dažnai pasitvirtina esamų archeologinių atradimų atveju, kai nauji faktai verčia senus radinius pasirodyti visiškai netikėtu kampu. Pavyzdžiui, senovės majų miestas Čičen Ica, esantis Meksikos Jukatano pusiasalyje, yra mokslininkų kruopščiai ištirtas vieta. Tačiau Čičen Ica vis dar slepia daug paslapčių. Viena iš jų – paslaptingi šešėliai, kuriuos meta senovės tvirtovė. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Pavasario ir rudens lygiadienio metu, kai saulė juda iš rytų į vakarus, šviesa žaidžia Kukulkano piramidės šiaurės rytų laiptų kampuose taip, kad susidaro unikalus reiškinys. Saulės spinduliai projektuoja

Skaitykite toliau..

Uruko senovės aidai

Uruko miestas buvo Mesopotamijoje, Eufrato upės žemupyje. Jis buvo įsikūręs tarp stepių ir dykumos. Dabar tai Irako teritorija. Gyvenimas čia virė dar gerokai prieš Romą ir Atėnus, netgi prieš Babiloną. Kai čia atvyko šumerai, Urukas jau buvo senovinis miestas. Jį valdė penkios šumerų karalių dinastijos, vėliau jas pakeitė akadai. Jį užkariavo babiloniečiai ir asirai, persai, vėliau graikai ir romėnai, parfai ir galiausiai arabai. Tačiau Urukas žuvo, užpustytas dykumos smėliu. Šiandien jo gimimo ir saulėlydžio metai datuojami XXX–XXVIII amžiais prieš mūsų erą. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) 1902 m. vokiečių archeologas Valteris Andrė po penkiolikos metrų smėlio sluoksniu atrado Uruką. Tuo metu prasidėjo naujas senovės Mesopotamijos tyrinėjimo etapas, kurio kasinėjimai tęsiasi jau

Skaitykite toliau..

Antarktida be ledynų

Paslaptingas Bjuašo žemėlapis, kuriame pavaizduota Antarktida be ledo: ar ten buvo civilizacija? Ryškus XVIII amžiaus kartografijos dokumentas yra neįprastas tuo, kad jame pavaizduota Antarktida be ledo. Be to, prancūzų kartografas užfiksavo „ledinį“ žemyną dar prieš tai, kai jį atrado keliautojai. Tai leido neįprastų teorijų mėgėjams spėti, kad prancūzo darbas yra įrodymas, jog viena iš senovės nežinomų civilizacijų pavaizdavo Antarktidą dar prieš tai, kai ji buvo padengta ledu. Remdamasis šiais darbais, Filipas Bjuašas sudarė savo žemėlapį. Ar tai tikrai taip? (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Ar Antarktida buvo žinoma prieš tai, kai ją atrado žmonija XIX amžiuje? Šios žemėlapio autorius buvo prancūzų geografas Filipas Bjuašas, kuris ir davė jam savo vardą. Jis buvo

Skaitykite toliau..

Juodieji faraonai

Egipto sienos yra aiškiai apibrėžtos: šiaurėje – jūra, rytuose ir vakaruose – dykumos, o pietuose – nederlingos Nubijos žemės… Šios šalies gyventojus egiptiečiai niekino, vadindami juos „svetimšaliais įdegusiais veidais“, tačiau būtent iš jų – aukštų, stambių, stiprių – egiptiečių faraonai mieliau rinkosi savo sargybinius. Žvelgdami iš aukšto į tamsiaodžius kaimynus, egiptiečiai net negalėjo įsivaizduoti, kad vieną dieną šie taps jų valdovais… (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Nubijos faraonai tapo dvidešimt penktąja dinastija, paslaptingiausia iš visų, ir net išoriškai jie labai skyrėsi nuo savo tautos, nes buvo juodaodžiai. Tačiau būtent jie sugebėjo suvienyti Nubiją, Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, taip sukūrę milžinišką imperiją. Tuo pačiu jie nesunaikino čia anksčiau egzistavusios civilizacijos, priešingai, ją

Skaitykite toliau..

Atgaivintos daugiau nei tūkstančio metų senumo archeologinės vertybės

Šiais metais Vytauto Didžiojo karo muziejus, finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, vykdė projektą „Archeologinių radinių konservavimas“, kurio metu buvo konservuota daugiau nei 200 muziejinių archeologinių vertybių. Konservavimas – tai praktika, kuria siekiama sustabdyti kultūriškai reikšmingų objektų irimą, naudojant moksliniais tyrimais pagrįstas medžiagas ir metodus. Aplinkos veiksniai, tokie kaip temperatūra, drėgmė, šviesa ir tarša, sukelia ilgalaikius artefaktų, kurie laikui bėgant gali visiškai sunykti, pakitimus. Konservuotos muziejinės vertybės yra išlaikomos esamos būklės ir taip yra užtikrinamas jų ilgaamžiškumas. Tokias vertybes galima ilgai eksponuoti ir išlaikyti ateities tyrimams. Šiuo metu Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose yra saugoma daugiau nei 80 000 archeologinių muziejinių vertybių. Rinkiniuose, pradėti kaupti dar tarpukariu – nuo pat muziejaus atidarymo

Skaitykite toliau..

Įdomioji Karo muziejaus rinkinių vertybė – Sidabrinis antkrūtinis papuošalas iš Kretingos lobio

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose nugulė bent keletas lobių. Kai kuriuos jų vis dar gaubia paslaptys – nuo neaiškių radimo aplinkybių iki nežinomos kilmės. Vienas tokių buvo aptiktas tarpukariu Kretingoje, kurio tiksli radimvietė nežinoma. Į muziejų jis pateko 1938 m. Tai sidabro lydinių lobis, kurį sudaro dvi pasaginės segės, dvi antkaklės, šeši trikampio skersinio pjūvio lydiniai ir įspūdingas antkrūtinis papuošalas. Vėrinys išsiskiria ypač įmantria puošyba. Jis sudarytas iš šešių pailgų siaurėjančiais galais karolių, dekoruotų filigrano imitacija – įspaustu raštu, taip pat penkių gėlės formos kabučių, prie kurių pritvirtinti trys mažesni plokšti beveik disko formos kabučiai su kiauryme centre. Dar trys didesnieji kabučiai yra papuošti akutėmis ir aplik turi tokias pačias

Skaitykite toliau..

Dingusi Indo slėnio civilizacija užminė neįveikiamas mįsles

Maždaug prieš penkis tūkstančius metų šiuolaikinės Indijos ir Pakistano regionuose egzistavo Indo slėnio civilizacija. Ji išsiskyrė racionaliu miestų planavimu ir vandens tiekimo sistemomis, taip pat, galbūt, raštu, kurio kol kas nepavyko iššifruoti. Tokie miestai kaip Mohendžo-Daras ir Charapa turėjo kanalizaciją, viešuosius šulinius ir pirtis, o tai rodo aukštą visuomenės organizuotumo lygį. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tačiau iki antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą vidurio šie miestai palaipsniui sunyko. Šių priežasčių archeologai ir klimatologai domėjosi ilgą laiką. Naujas tyrimas, paskelbtas moksliniame žurnale 2024 m. lapkrityje, nurodo ilgalaikių sausrų, kurios truko daugiau nei aštuoniasdešimt penkis metus, įtaką.Mokslininkų grupė, vadovaujama Hireno Solankio iš Indijos technologijos instituto Gandinagare, ištyrė tris nepriklausomus klimato modelius, apimančius laikotarpį

Skaitykite toliau..

Ričardo Liūtaširdžio žūties vieta – slėpiningoji Šaliu-Šabrolė pilis

Šaliu-Šabrolė pilis buvo pastatyta XI a. vadovaujant Itjerui Šala de Fresenjui, kuris 1052 m. sausio 4 d. buvo išrinktas Limožo vyskupu. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais pilis buvo išardyta statybinėms medžiagoms, ir nors nuo tada buvo bandoma ją atstatyti, šiandien didžioji pilies dalis yra sunaikinta. Nepaisant to, 1981 m. kovo 25 d. Šaliu-Šabrolė gavo istorinio paminklo statusą, ir šiuo metu yra Prancūzijos kultūros ministerijos globoje. Šaliu-Šabrolė istorija yra neatsiejama nuo Ričardo Liūtaširdžio vardo. Būtent čia garsusis klajūnas-karalius buvo mirtinai sužeistas arbaleto iššauta strėle, kurią paleido vienas iš pilies gynėjų. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Šių įvykių pradžia siejama su Ričardo sugrįžimu iš kryžiaus žygio. Dejuodamas keršto troškimu Prancūzijos karaliui Pilypui Augustui, kuris, pasinaudojęs

Skaitykite toliau..

Mįslingieji šventyklos Abidoje hieroglifai

1848 m. vykdant darbus Abidoje prie šventyklos įėjimo, archeologai aptiko paslaptingus hieroglifus. Tuo metu dar nebuvo aviacijos, todėl tyrinėtojai neskyrė deramo dėmesio savo radiniui. Senovės Egipte Abidoje esantys šventyklų kompleksai buvo dvasinis centras egiptiečiams, o pati vieta buvo laikoma šventa. Oficiali istorija teigia, kad pagrindinis Abidos paminklas – Sečio I šventykla – buvo pastatyta XIII a. pr. m. e. pagal XIX dinastijos (1290–1279 m. pr. m. e.) antrojo faraono, galingiausio ir žymiausio Egipto valdovo Ramzio II tėvo, nurodymą. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tačiau šiandien buvo nustatyta daug faktų, kurie paneigia oficialią versiją ir įrodo, kad iš tiesų šventykla Abidoje yra žymiai senesnė ir senovės nei mano šiuolaikiniai istorikai. Kompleksas patyrė

Skaitykite toliau..

Senovinių Indonezijos statulų paslaptis

Lore Lindu nacionalinis parkas Indonezijos Sulavesio saloje yra žinomas kaip viena iš neįprastų vietų žemėje. Čia gyvena paukščiai, kurie juokiasi kaip žmonės, ir primatai, kurių aukštis yra trys coliai – pelės dydžio. Parke rasti megalitai – milžiniškos granitinės statulos, kurių kilmės niekas negali paaiškinti. Sulavesio nacionalinis parkas, kurio plotas viršija 2000 kv. km, apima įvairias žemumų ir kalnų atogrąžų miškų ekosistemas. Jis žinomas tiek dėl neįprastų gyventojų, tiek dėl milžiniškų granito statulų, kurių kūrėjai ir prasmė lieka neaiškūs. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Megalitai yra įvairių dydžių: nuo kelių colių iki 15 pėdų (4,5 m) aukščio. Niekas nežino, kas juos iškirto, kada ir kam. Pagal vietinę legendą, kažkada jie buvo gyvi nusikaltėliai,

Skaitykite toliau..

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius papildė Antano Gustaičio parengti konspektai

Unikalios odinės brg. gen. inž. Antano Gustaičio (1898-1941) pirštinės paliko parodą „ANBO I(00)“ ir grįžo namo. Dėkojame Lietuvos aviacijos muziejui už paskolintą unikalų eksponatą. Bet mes turime gerų gustaitiškų naujienų! Prieš keletą savaičių Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius papildė Lietuvos aviacijos istorijos retenybė – „Aviacijos teorijos konspektas. I dalis ir skridimo mechanika“. 66 lapų konspektą parengė pats Karo aviacijos viršininkas ir ANBO lėktuvų kūrėjas brg. gen. inž. Gustaitis, Vytauto Didžiojo Universitete dėstęs aviacijos pagrindų kursus. Vos penkiasdešimties egzempliorių tiražu rotatoriumi padaugintą konspektą 1935 m. išleido Lietuvos aeroklubas. Atkreiptinas dėmesys ne tik į turinį, bet ir tai, kad pats konspektas yra kokybiškai pagamintas, lyg koks vadovėlis: stilizuotu žalsvu viršeliu, tvirtai įrišta

Skaitykite toliau..

Paslaptingojo riterių ordino slėpiniai (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.) Planetos, žvaigždės ir ritualai Nors didžioji dauguma istorikų netiki šia teorija, tyrėjas ir rašytojas Džefas Nisbetas teigia, kad tamplieriai riteriai vadovavosi ritualinėmis ir ezoterinėmis žiniomis apie astronomiją ir astrologiją. Savo straipsnyje Nisbetas nubrėžė „paraleles“ tarp Benokberno mūšio ir tuo metu buvusių žvaigždynų bei planetų padėčių. Tariamai, dangaus kūnų padėtis idealiai sutapo su Škotijos kariuomenės išsidėstymu, o pagrindiniai mūšio įvykiai taip pat sutampa su žvaigždžių ir planetų tarpusavio išsidėstymu. Tai, be abejo, yra drąsi teorija, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tamplieriai labai domėjosi ezoterinėmis žiniomis, galbūt joje yra kažkas teisingo. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tamplieriai buvo bankininkai? Nors tuo metu krikščioniška religija draudė lupikavimą (pinigų skolinimą

Skaitykite toliau..

Kerų knygos (I)

Nuo seniausių laikų žmones traukė galimybė pasinaudoti tam tikromis slaptosiomis žiniomis, kad įgytų valdžią, turtus ar taptų įšventintaisiais. Ir šios žinios buvo užrašytos knygose. Vėliau tai netgi sukūrė visą literatūrinį klišę fantastikoje ir fantazijoje, kurio pagrindą sudaro kažkoks baisiai senas ir galingas folijantas. Būtent maginėms praktikoms yra skirta dešimtis senovinių knygų, aprašytų šioje apžvalgoje, kuriose išdėstyti sudėtingi ir paslaptingi ritualai, sudarantys raktą bendravimui su anapusinėmis dvasiomis. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Juodoji vištelė XVIII amžiuje Prancūzijoje parašytoje knygoje „Juodoji vištelė“ pasakojama apie magiškų talismanų – specialių daiktų su išgraviruotais mistiniais žodžiais, kurie saugo savininką ir suteikia jam mistinę galią – tyrimą. Manoma, kad šią knygą parašė nežinomas Napoleono armijos karys, kuris

Skaitykite toliau..

Anapusiniai gaivalai

Senovėje kartais sakydavo, kad kažkieno namuose yra „negera“: įprastai tai reiškė įvairius antgamtinius reiškinius – poltergeistą, vaiduoklius, velniavą… Tačiau kartais nieko neįprasto nepastebima, bet namų gyventojai vis tiek tampa ten susikaupusios neigiamos energijos aukomis. Iš kur namuose atsiranda neigiama energija? Ji gali atsirasti dėl įvairių priežasčių: astralinių būtybių, pavyzdžiui, vaiduoklių ar namų dvasių, buvimo, kažkieno magiškų veiksmų, piktos akies, bendravimo su blogais žmonėmis… Arba namas tiesiog stovi „negeroje“ vietoje. Kokie yra požymiai, kad namams kažkas ne taip? O gal namuose jūs visada esate blogos arba nepastovios nuotaikos? (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Jei esate kitur, pavyzdžiui, darbe, atostogose ar svečiuose, viskas yra gerai. Tačiau vos tik peržengiate namų slenkstį, nuotaika staiga pablogėja be jokios

Skaitykite toliau..

Septynvarčiai Tėbai

Miestas-mįslė, apgaubtas legendomis – Tėbai – gyvenvietė centrinėje Graikijos dalyje, kuri buvo nuolat apgyvendinta penkis tūkstantmečius. Tai buvo svarbus Mikėnų centras bronzos amžiaus viduryje ir pabaigoje, o klasikinėje epochoje buvo galingas miestas-valstybė, dalyvavęs tiek Persų, tiek Peloponeso karuose, savo įtakos viršūnę pasiekęs IV a. pr. m. e. pradžioje, kai buvo galingiausias miestas Graikijoje. Tėbai mitologijoje: miestas buvo įkurtas Kadmo, Agenoro sūnaus, Europos brolio ir Edipo protėvio. Po to, kai Atėnė nužudė milžinišką gyvatę, kurią Aresas pasiuntė ginti Areso šaltinį, Atėnė įsakė Kadmui pasėti gyvatės dantis į žemę, iš kurios išaugo kariai, kurie įkūrė Tėbų miestą. Mitas apie Kadmą gali sietis su rytine miesto kilme, nes jo vardas kilęs iš semitų žodžio

Skaitykite toliau..

Gamtą mylėję jos vaikai

Indėnai nepadarė žalos Amerikos gamtai iki pat europiečių atvykimo: čiabuviai, kurie pastaruosius keturiolika tūkstančių metų gyveno šiaurės rytinėje JAV dalyje, praktiškai neturėjo įtakos aplinkai. Tokią išvadą padarė amerikiečių mokslininkai. Jie neužfiksavo nei masinio miškų kirtimo, nei gaisrų, nei kitų panašių įvykių pasekmių. Tyrimo rezultatai buvo paskelbti mokslo žurnale. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) „Ekologinis pėdsakas, kurį paliko indėnų populiacijos, gyvenusios Naujosios Anglijos teritorijoje tūkstančius metų, buvo iš esmės nepastebimas. Jei nežinotume, kad čia kažkada gyveno žmonės, niekada nebūtume pamatę jų pėdsakų visame regione. Anksčiau manėme, kad indėnai mišką kirtė naudodami ugnį, tačiau mūsų tyrimas rodo, kad tai nėra tiesa“, – komentavo tyrimo rezultatus Elizabet Čilton, archeologė iš Binghemtono universiteto (JAV), ir

Skaitykite toliau..

Susitikimas su dinozaurais

Prieš milijonus metų jie viešpatavo planetoje ir, kaip mano mokslininkai, išnyko dar gerokai prieš žmogaus atsiradimą. Dabar dinozaurus galima pamatyti tik muziejuose ir Holivudo kino hituose. Bet kas, jei žmonės vis dėlto sutiko paskutinius iš jų? Viename kraštotyros muziejuje saugomas neįprastas eksponatas – XI a. alaniečių akmeninė kapavietė. Ši viduramžių imitacija Kaukazo dolmenų buvo pastatyta tris tūkstančius metų vėliau, ir ne iš vientisų plokščių, o iš mažesnių sudėtinių blokų. Alanai – karinga tauta, daugiau nei dešimt amžių viešpatavusi Priekaukazėje. Jie paliko po savęs daugybę kitų „dolmenų tipo kriptų“, bet būtent ši yra unikali savo dydžiu ir turtinga menine apdaila. Istorikai beveik vienbalsiai vadina jį garsiausio Kaukazo Alanijos karaliaus – Durgulelio

Skaitykite toliau..

Paslaptingojo riterių ordino slėpiniai (I)

Ilgus metus netyla ginčai, ar tamplieriai buvo masonai, pateikiamos ir kitos įdomios teorijos apie paslaptinguosius riterius. Po filmų „Da Vinčio kodas“ ir „Tautos lobis“ pasirodymo susidomėjimas tamplieriais riteriais išaugo keliskart. Tamplierių istorija pradingo, o išlikę duomenys yra fragmentiški, susipynę su legendomis, tačiau tamplierių įtaka istorijos eigai yra neginčytina. Šiuolaikinių tyrinėtojų nuomone, ši įtaka tebejaučiama. Šioje apžvalgoje pateikiamos dešimtį intriguojančių teorijų apie vieną įtakingiausių ir autoritetingiausių istorijos organizacijų. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Staigmena Benokberno mūšyje 1314 m. vasarą nedidelės, ilgais mūšiais išvargintos ir „įvairios sudėties“ Škotijos pasipriešinimo pajėgos vienai geriausių Anglijos istorijoje armijų sudavė vieną labiausiai šokiruojančių smūgių. Anglų buvo bent du kartus daugiau nei škotų (kai kurie šaltiniai teigia, kad net penkis

Skaitykite toliau..

Egipto piramidės – požeminio miesto anstatas?

Po Egipto piramidėmis Gizos plynaukštėje mokslininkai jau seniai randa paslaptingų statinių, kurių paskirtis neaiški, pėdsakus. Egipto senovės paminklų aukščiausiosios tarybos pirmininkas Zahis Havasas, užsiimantis savo šalies istorinių paminklų apsauga ir tyrimu, prisipažino, kad norėtų organizuoti kasinėjimus. Ir pagaliau sužinoti, kas yra po piramidėmis. Viena įdomiausių versijų yra tokia: ten yra milžiniškas požeminis miestas, kurio „gatvės“, „aikštės“ ir tuneliai driekiasi daugelį kvadratinių kilometrų. Australijos tyrėjo Tonio Bušbio nuomone, jame surinkta viskas, kas išliko po milžiniškos katastrofos, įvykusios Žemėje, galbūt pasaulinio potvynio: priešistorinio reaktyvinio lėktuvo brėžiniai, gydomieji kristalai, išgydantys visas ligas, dvylikos tūkstančių metų senumo istorinės knygos. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Prarastoji istorija Tonis Bušbis (australas, leidėjas, tyrinėtojas ir verslininkas) vienoje privačioje

Skaitykite toliau..

Velykų salos mįslės

Atokioje ir paslaptingoje Velykų saloje, esančioje Ramiajame vandenyne, yra bemaž devyni šimtai akmeninių statulų, vadinamų moai. Šias didingas figūras senovės polineziečiai sukūrė iš vulkaninio tufo, kuris yra minkštas ir lengvai apdirbamas medžiaga. Moai – tai ne tik statulos, bet tikri paminklai, kurie įkūnija salą apgyvendinusių tautų kultūrą ir tikėjimus. Kiekviena statula turi savo unikalių bruožų: ilgą tiesią nosį, ištemptus ausų spenelius, o rankos tvirtai prispausdamos prie liemens. Moai veidai įprastai atspindi rimtumą ir niūrumą, o tai suteikia jiems ypatingą myslingumą. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Vidutinis šių statulų aukštis svyruoja nuo 3 iki 5 metrų, tačiau tarp jų galima rasti ir tikrų gigantų, kurių aukštis siekia 10–12 metrų, o svoris viršija

Skaitykite toliau..

Jūros smakas

Susidomėjimas šia paslaptimi nemažėja, o neseniai jis atgijo dėl straipsnio, kurį du jūrų tyrinėtojai pristatė prestižiniame bendrame Amerikos ir Kanados zoologijos draugijų metiniame susirinkime Vankuveryje. Straipsnyje teigiama, kad „įrodymai įtikinamai patvirtina“ „labai didelio jūrinio kriptido“ tikimybę Britų Kolumbijos pakrantėje kaip „atskirą stuburinių rūšį“, tikriausiai giminingą ne tik Ogopogai, bet ir kitiems „žinomiems vandens kriptidams iš gilių šiaurinių ežerų, pavyzdžiui, Loch Nesė“.  (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Straipsnio autoriai – daktaras Polas K.LeBlondas, buvęs Britų Kolumbijos universiteto okeanografijos katedros vedėjas, ir daktaras Edvardas L.Busfyldas, buvęs vyriausiasis zoologas ir vyresnysis mokslo darbuotojas Otavos Nacionaliniame gamtos mokslų muziejuje, dabar vadinamame Kanados gamtos muziejumi. Jie grindžia savo išvadas paskelbtais stebėjimų įrašais, eskizais ir fotografijomis, padarytomis per pastaruosius

Skaitykite toliau..

Kanojų ir kanalų miestas

Kai ispanai pirmą kartą apsilankė Tenočtitlane, jie buvo giliai sužavėti šiuo miestu. Kortesas savo laiške Ispanijos karaliui Karoliui V taip apibūdino savo įspūdžius: „Kad galėčiau, galingiausias valdove, Jūsų Didenybei perteikti teisingą vaizdą apie didžiulius šio kilnaus Tenočtitlano miesto matmenis ir apie daugelį retų ir nuostabių objektų, kurie jame yra … reikės ilgų daugelio iškilių rašytojų pastangų… Aš pasistengsiu kuo geriausiai aprašyti tai, ką pats mačiau… aš puikiai suprantu, kad ataskaita atrodys tokia neįtikėtina, kad vargu ar bus laikoma patikima, nes net mes, pamatę šiuos dalykus savo akimis, esame taip sužavėti, kad negalime patikėti jų realumu“. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tenočtitlano miestas buvo įsikūręs saloje prie Teskoko ežero vakarinio kranto. Jį

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Ekspedicija į Tolimuosius Rytus (I)

Ši kelionė buvo neplanuota. Vieną dieną sulaukiau skambučio iš Maskvos. Liuda (Liudmila Sergiejevna Bogoslovskaja) iš Gyvūnų evoliucinės morfologijos ir ekologijos instituto pranešė, kad organizuoja ekspediciją į Čiukčiją ir teiravosi ar norėčiau joje dalyvauti. Sutikau negalvodamas ir ėmiau skubiai ruoštis į tolimą kelionę. Kvietimas mane pradžiugino, bet nenustebino, nes su Liuda buvome seniai pažįstami. Kadaise Liudą atvykusią rinkti medžiagos moksliniam darbui aš priėmiau Institute, keletą dienų ją ir jos vyrą Sergiejų vežiojau po Lietuvą, apsilankėme ir mano tėviškėje, kur dar gyveno mama. Vėliau, man atvykstant į Maskvą pas savo mokslinį vadovą bei ginant disertaciją, mane ir žmoną priimdavo draugiška Liudos šeima. Toks mokslo darbuotojų bendravimas buvo įprastas ir naudingas abiem pusėm.

Skaitykite toliau..

Prieš 120 metų susirinko Vilniaus Didysis Seimas

Prieš 120 metų, 1905 m. gruodžio 4-5 d., posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas. Ilgiau nei amžių carinėje priespaudoje gyvenusiems Lietuvos žmonėms šis įvykis turėjo lemiamą įtaką telkiantis ir žengiant link modernaus valstybingumo. Būtent Didžiajame Vilniaus Seime pradėta tiesti politinį ir kultūrinį kelią, nuvedusį į 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Į tuometinius Vilniaus miesto rūmus (dabar – Lietuvos nacionalinę filharmoniją) susirinko apie du tūkstančius lietuvių ne tik iš Lietuvos, bet taip pat ir Ukrainos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių. Daugiausia buvo valstiečių, bet dalyvavo ir dvasininkai, dvarininkai, inteligentai. Vaduojantis iš carizmo jungo, buvo pabrėžta būtinybė vienyti visas Lietuvos politines jėgas, todėl Didžiajame Vilniaus Seime pasireiškė ir išryškėjo visos pagrindinės lietuvių

Skaitykite toliau..

Kačių laikrodis

Ar jums neteko susimąstyti, kaip gi katės susigaudo, kiek yra valandų? „Atsiprašau, pastebėjau, kad praėjo dešimt minučių po pusryčių, o mano dubenyje vis dar nėra vištienos“. Jei kada nors esate pabudęs nuo katės letenos prisilietimo prie veido, likus minutei iki žadintuvo signalo, arba klausėte įkyraus, skardaus miaukimo, kai pavėlavote pietums tris minutes, tikriausiai stebėjotės: kaip katės perpranta, kiek yra valandų? Juk jos neturi rankinių laikrodžių! Kaip jos išmoko suprasti laiką pagal virtuvės laikrodį? Nereikia pervertinti savo katės intelektą… (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tačiau, nors katės ir negali nustatyti laiko pagal laikrodį, jos turi bendrą laiko pojūtį. Jos atidžiai stebi, kad viskas jų gyvenime vyktų tuo pačiu metu, ir puikiai žino, kada jūs laiku

Skaitykite toliau..

Tankmės prieblandoje

Gūdaus miško teorija – viena iš naujausių įdomių hipotezių, paaiškinančių, kodėl iki šiol nesusitikome su ateiviais. Klausimas, ar esame vieni visatoje, iškilo iškart po to, kai buvo moksliškai įrodyta, kad Žemė skrieja aplink Saulę, ir kad be mūsų planetos toje begalinėje erdvėje yra ir daugybė kitų. Iki XXI amžiaus žmonija jau išmoko įsiskverbti į daugelį paslaptingų kosmoso kampelių, rasti tolimas egzoplanetas (panašias į Žemę), stebėti ūkus ir juodąsias skyles. Tačiau mes vis dar niekur negalime rasti jokių protingos gyvybės pėdsakų. Viskas, ką mokslininkai iki šiol rado, yra mikroskopinės primityviausių organinių medžiagų liekanos meteorituose, nukritusiuose į Žemę. Ar tikrai mes esame vieniši šiame milžiniškame šaltame pasaulyje? (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Žmonės bando

Skaitykite toliau..

Mįslingasis požemių valdovas Setas

Dažnas istorijos mėgėjas yra girdėjęs apie Setą – paslaptingiausią egiptiečių dievą nežemiško gyvūno galva. Iš pirmo žvilgsnio senovės egiptiečių dievų išvaizda atrodo gana paprasta ir nesudėtinga: tai buvo antropomorfiniai pusiau žmonės, pusiau gyvūnai. Horas turėjo sakalo galvą, Sobekas – krokodilo galvą arba Totas ibio galva – atrodo, kad senovės egiptiečiai įkvėpimo savo dievų atvaizdams rinko pas Nilo gyvūnus. Tačiau mokslininkai iki šiol negali suprasti, kokį gyvūną vaizduoja dievas Setas, taip pat žinomas Suteko arba Seteko vardais. Setas buvo vienas seniausių senovės Egipto panteono dievų, manoma, kad jis buvo garbinamas dar prieš dinastijų laikotarpį. Seniausias Seto atvaizdas randamas ant raižytų dramblio kaulo šukų iš Amrato laikotarpio (4000–3500 m. pr. m. e.). (Visą apybraižą

Skaitykite toliau..

Neįminta švyturio prižiūrėtojų prapultis

1900 m. trys švyturio prižiūrėtojai, esantys atokioje Škotijos saloje – Išoriniuose Hebriduose – dingo be žinios, ir daugiau niekada nebuvo aptikti.Pasakojimas apie švyturio komandą Flanano saloje tapo populiariu siaubo pasakojimu, ir nuo tada žmonės pasiūlė daugybę paaiškinimų, pradedant nuo įprastų ir baigiant akivaizdžiai antgamtiniais. Taigi, kas tokio įdomaus šioje istorijoje ir kas iš tiesų galėjo nutikti prižiūrėtojams? (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) 1900 m. gruodžio 15 d. naktį transatlantinis garlaivis „Archtor“ plaukė netoli Flanano salos ir pastebėjo, kad kažkas ne taip – švyturys buvo tamsus. Po kelių dienų ši žinia buvo perduota Šiaurės švyturio tarybai, kuri skubiai išsiuntė komandą ištirti situaciją. Gelbėjimo laivas atplaukė prie salos, o kapitonas Džimas Harvis davė

Skaitykite toliau..

Nuo Nesės iki „Marijos Celestės”: neįmenamų paslapčių grandinė

Istorijos apie vaiduoklių laivus, keistus žmonių mirties atvejus ir fantastinius monstrus jau dešimtmečius traukia dėmesį ir verčia susimąstyti, kas iš tiesų nutiko. Papasakosime apie įvykius, dėl kurių mokslininkai ir entuziastai vis dar diskutuoja. Laivo „Maria Celeste“ įgulos dingimas: 1872 m. gruodžio 4 d. laivo „Dei Grazia“ kapitonas už keturių šimtų mylių nuo Gibraltaro pastebėjo burlaivį „Maria Celeste“. Jūreiviai pastebėjo, kad brigantina yra tuščia. Laive trūko gelbėjimo valties, denio liukų dangčiai buvo nuimti arba nuplėšti nuo vyrių. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Įgulos daiktai ir krovinys – konjako spiritas – buvo rasti vietoje. Paskutinį įrašą laivo žurnale kapitonas padarė lapkričio 25 d. Komandos dingimas sukėlė daugybę teorijų – nuo piratų užpuolimo ir susidūrimo su

Skaitykite toliau..

Arabiškoji Atlantida

Autoritetingi mokslininkai niekaip nesutaria, kur gi galėjo būti arabų Atlantida – galingiausia senovės valstybė. Išsamus senovės Egipto piramidžių ir kitų grandiozinių statinių tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad jos buvo pastatytos daug anksčiau, nei įprasta manyti. Be to, kai kurie archeologai teigia, kad hieroglifai, freskos, simboliai ir piešiniai buvo nupiešti ant pastatų trečiame-antrame tūkstantmečiuose prieš mūsų erą. Tuo tarpu pačių statinių amžius gali siekti apie dvidešimt tūkstančių metų. Tokias išvadas padėjo padaryti vandens ir vėjo erozija, kuri negalėjo susidaryti šiuolaikinėmis klimato sąlygomis. Kadaise Šiaurės Afrikos teritorija buvo klestinti rojaus vieta. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Ten buvo didžiuliai miestai: netiesioginis tai patvirtinimas randamas arabų senovės legendų rinkiniuose. Pavyzdžiui, Libijoje iki 2013 m.

Skaitykite toliau..

Bizantijos kultūra viduramžiais

XIII–XV a. pabaigos Bizantijos kultūra ir toliau išlaikė savo savitumą. Kaip savotiška reakcija į „lotynų“ įtaką XIII a. kryžiuočių viešpatavimo Bizantijoje laikotarpiu, joje sustiprėjo susidomėjimas graikų antika. XIV–XV a. filosofijos srityje vyko nuožmi dviem kryptims: pažangios, racionalistinės srovės ir reakcingos, mistinės, kuri plačiai paplito Bizantijoje paskutiniuoju jos egzistavimo laikotarpiu dėl vidinio nuosmukio ir užsienio politikos nesėkmių. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Mistišką kryptį rėmė vyraujanti bažnyčia ir labiausiai reakcinga feodalinės bajorijos dalis. XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje ją atstovavo Grigorijus Palama, kuris skelbė isichizmą, t. y. visišką pasitraukimą iš gyvenimo ir „bendravimą su dievybe“ per specialią maldą, vadinamąją isichiją. Politinė šio mokymo prasmė buvo siekis atitraukti liaudį nuo aktyvios

Skaitykite toliau..

Abejonės darvinizmu stiprėja

Žmogaus kūno sandara yra tokia, kad viena dalis negali funkcionuoti be kitos, o tai reiškia, kad visos sistemos turi būti sukurtos vienu metu. Tačiau tai neatitinka evoliucijos teorijos, pagal kurią organizmas keičiasi palaipsniui. Chirurgas Džozefas Kūnas iš Teksaso valstijos Beilorio universiteto medicinos centro prieš kelis metus paskelbė darbą pavadinimu „Kritikuojant darvinizmą“, kuris iki šiol kelia daug diskusijų. Jame Kūnas abejoja Darvino teorija apie laipsnišką evoliuciją, remdamasis žinomu medicinos dėsniu „Viskas arba nieko“, kuris apibūdina ląstelių reakciją į dirgiklius. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Pagal šį dėsnį ląstelė reaguoja į dirginimą tik tada, kai jis viršija tam tikrą ribą, ir tada šis atsakas bus maksimaliai stiprus, bet iki šios ribos ląstelė nereaguoja

Skaitykite toliau..

1933 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių juostoje – garsiojo Įpilties piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai

Lapkričio mėnesį rodėme unikalius devyniasdešimties metų senumo kadrus iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių. Juose užfiksuoti 1931-1932 m. vykę Apuolės – seniausios šaltiniuose paminėtos Lietuvos gyvenvietės – archeologiniai tyrinėjimai. Dvidešimt septynios minutės daugeliui nematytos to meto Lietuvos. Jei dar nematėte, labai rekomenduojame pasižiūrėti. Šiandien kviečiame žiūrėti dar vieną to paties žanro juostą iš muziejaus rinkinių – 1933 m. Senosios Įpilties (Įpilties, Impilties) piliakalnio Kretingos rajone archeologinius tyrinėjimus. Kelionėje laiku užtruksite dvidešimt vieną minutę. Nors juosta parengta 1933 m., tyrinėjimai vyko ir 1934 m. Jų metu buvo ištirtas apie 1000 m² plotas, padarytas skersinis abiejų pylimų pjūvis, tyrinėta pilies aikštelė. Atrasta, jog supiltas gruntas buvo sutvirtintas medžių rąstais, o pylimo paviršius

Skaitykite toliau..

Savąjį šiogūną nukirsdinęs samurajus

Norint tapti žinomu samurajumi, nebūtina būti japonu. Garbė, ištikimybė, drąsa – tai bendražmogiškosios dorybės. Tai įrodė Jaskė, gimęs tolimojoje Afrikoje. Ilgus amžius Japonija buvo izoliuota, iki minimumo sumažindama ryšius su užsienio valstybėmis. Kylančios saulės šalies gyventojus dažnai stebindavo tai, kas europiečiams atrodė visiškai normalu. 1579 m. į Japoniją atvyko jėzuitas Alesandras Valignanas. Šventasis Sostas jį paskyrė misijų inspektoriumi Rytų Afrikoje ir Azijoje, todėl Japonija pateko į jo interesų sferą. Kai kunigas išlipo į krantą, smalsuoliai iš viso uostamiesčio ir apylinkių susirinko pažiūrėti neįtikėtiną keistenybę – „vakarų barbarų” dievo kunigui tarnavo neįprasti žmonės, tarsi „vartęsi anglyse“. Taip Japonijoje pirmą kartą išvysti Afrikos gyventojai. Tarp jų ypač išsiskyrė aukštas vyras, stovėjęs šalia Valignano

Skaitykite toliau..

Žvejo žiedo galia

Tarp ritualų, kurie lydi naujojo popiežiaus išrinkimą ir jo įžengimą į sostą, yra vienas, susijęs su ypatingu žiedu. Šį žiedą ant popiežiaus piršto užmauna kardinolas kamerlingas, o po popiežiaus mirties žiedas turi būti sunaikintas. Žiedas, kurio istorija siekia neatmenamus laikus ir simbolizuoja bažnytinės valdžios tęstinumą, yra nešiojamas ir dabartinio Vatikano valdovo, kuris, tiesa, įnešė keletą pakeitimų į šimtametę tradiciją. Pirmą kartą žiedas buvo paminėtas popiežiaus Klemenso IV ir jo sūnėno Pietro Grosi susirašinėjime. Tai įvyko dar 1265 metais. Iki XIII amžiaus nėra jokių žinių apie šį popiežiaus valdžios atributą. Pagal viduramžių tradicijas kiekvienas, kuris pasirodydavo prieš pontifiką, kaip paklusnumo jam ir katalikų bažnyčiai išraišką, turėjo pabučiuoti žiedą. Šio juvelyrinio dirbinio

Skaitykite toliau..

Auksinio sarkofago paslaptis

1902 m. Kaire pasirodė vyras vardu Teodoras Devisas. Jis buvo nuobodžiaujantis turtuolis, kol vieną dieną susidomėjo egiptologija ir nusprendė tapti Egipto senienų tarnybos rėmėju. Jis buvo jau nebejaunas, bet troško neatrastų paslapčių, todėl širdyje liko jaunatviškas romantikas. Vieną dieną likimas suvedė jį su tikrais archeologais, ir galiausiai jis prisidėjo prie daugelio svarbių atradimų. Žinoma, jie visi nublanko po sensacingo lordo Karnarvono ir Hovardo Karterio atradimo Karalių slėnyje – menkai žinoto jaunojo faraono Tutanchamono kapo. Tačiau vienas kapas ir viena mumija vis dėlto privertė apie save kalbėti daug daugiau nei apie Tutanchamono kapą, prikimštą aukso. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tai buvo mažai kam žinomas KV55 kapas – taip archeologai paprastai numeruoja

Skaitykite toliau..

Milžiniška mįslė

Visose pasaulio kraštuose esama legendų ir mitų, kurie stebėtinai panašiai apibūdina milžinus. Šių istorijų patikimumą patvirtina daugelis tyrinėtojų. Tačiau didžiausia problema visada buvo konkrečių materialių įrodymų trūkumas. Be to, įvairūs mitai nėra visiškai sutampantys. Tyrinėdama įvairius šaltinius, kuriuose minimas gigantų egzistavimas, istorikė dr. Heriet Fišer Vud padarė stulbinantį atradimą: daugelį metų dr. Vud tyrinėjo mitus ir legendas, susijusias su gigantais visame pasaulyje, ir surinko daug medžiagos Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Amerikoje ir atokiose Okeanijos vietovėse. Norėdama rasti materialius įrodymus, patvirtinančius, kad senovėje žemėje gyveno milžinai, ji išnaršė šimtus muziejų archyvų ir atrado, kad dideli „žmogaus kaulai“ buvo iškasti visame pasaulyje per šimtus metų. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Dauguma radinių buvo aptikta

Skaitykite toliau..

Zoro pirmtakas

Ilgus metus Zoro, šis paslaptingas herojus, ispanų hidalgas, kuris po juoda kauke gyveno antrą gyvenimą, kupiną nuotykių ir mirtino pavojaus, buvo laikomas išgalvotu personažu. Tačiau neseniai Madrido, Dublino, Romos ir Meksiko istoriniuose archyvuose italų mokslininkas F. Tronkarelis rado dokumentus, iš kurių matyti, kad literatūrinis ir kinematografinis Zoro turėjo visiškai realų prototipą. Tirdamas XVII a. eretikų tardymų protokolus, profesorius atkreipė dėmesį į ten dažnai minimą Viljamo Lamporto vardą. Jo išvaizdos aprašymas, o svarbiausia – jo audringo gyvenimo faktai stebėtinai sutapo su tais, kurie buvo priskiriami legendiniam Zoro. Atidžiai išnagrinėjęs dokumentus, Fabijus Tronkarelis priartėjo prie tvirtos išvados: Viljamas Lamportas ir yra tas pats mitinis Zoro. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Viljamas Lamportas gimė 1615 m.

Skaitykite toliau..

Barkas-vaiduoklis „Kobenhavh”

Paskutinis penkiastiebis barkas „Kobenhavn“ buvo pastatytas 1921 m. Škotijos laivų statykloje „Ramage and Ferguson“ pagal Danijos Rytų Azijos kompanijos užsakymą po Pirmojo pasaulinio karo. Laivo statybos priešistorė: barkas „Kobenhavn“ žinomas kaip laivas, kurio korpusas buvo statomas du kartus. Jo projektavimas ir statyba buvo pradėti 1915 m. „Ramage and Ferguson“ kompanijoje Leite (Edinburgo uostas, Škotija), kur buvo pastatytas laivo korpusas. 1916 m. visi darbai buvo sustabdyti, korpusas buvo pertvarkytas į naftos baržą, tariamai pervadintas į „Juodąjį drakoną“, ir pervežtas į Admiralitetą Gibraltare. Tolimesnis jo naudojimas nežinomas. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Burlaivio statyba: nepaisant pirmojo korpuso panaudojimo, Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Rytų Azijos kompanija nusprendė pastatyti antrąjį laivą su tuo pačiu pavadinimu, naudodama

Skaitykite toliau..

Šiurpi triveidės galvos paslaptis

Viduramžiais šis pagoniškas reliktas buvo laikomas prakeiktu ir sąmoningai užkastas. 1855 m. jį rado mokslininkai. Paslaptinga akmens skulptūra, žinoma kaip „Korleko galva“, jau daugiau nei šimtą metų jaudina istorikų ir archeologų protus. Ši triveidė galva buvo rasta XIX a. Airijoje, vietovėje, kurios pavadinimas „Mirties kalnas“ kalba pats už save. Mokslininkai mano, kad apie 1900 metų senumo reliktas buvo sukurtas keltų pagoniškiems ritualams atlikti. Galbūt jie apėmė ir žmonių aukojimus. (Iliustracijoje – ne keltiška, o indiška triveidė galva.) Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai. Kažkur I ir II amžių sandūroje nežinomo meistro rankos iš kalkakmenio iškirto apvalią žmogaus galvą su trimis veidais. Tai nebuvo mirtingojo portretas (ar net trys portretai), o greičiau sakralinis simbolis. Trys

Skaitykite toliau..

Kas Europoje žinojo apie „Naująjį pasaulį” dar iki Kolumbo atradimų?

Ar galėjo būti, kad italai žinojo apie Naująjį pasaulį pusantro šimtmečio prieš Kolumbą? O gal genujietis keliautojas apgavo Ispanijos monarchus? Amerikos atradimas – klausimas, kuris gali bet kokią mokslinę diskusiją paversti rankų kovos arena. Ar teisus Turas Hejerdalas, tvirtinęs, kad egiptiečiai ten plaukė iš nendrių pagamintais laivais? Ar Ameriką lankė vienuoliai – pirmiausia budistai, o vėliau katalikai? Ar ją atrado Velso princas, ar vikingai? Ginčai nesibaigia. Šiame kontekste Kolumbo kelionė atrodo gana gerai ištirta. Bet tik iš pirmo žvilgsnio… (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Moksliniame leidinyje rašoma apie Milano universiteto profesoriaus Paolo Kjiezos atradimą. Mokslininkas atliko papildomą analizę ištraukos iš italų rankraščio „Cronica universalis“, parašyto dominikonų vienuolio Galvano Fjamos. Fjama gyveno Milane XIII

Skaitykite toliau..

Deginęs savuosius kūrinius genijus

Keliausime į svečius pas Florencijos genijų, ir sužinosime kodėl Botičelis degino savuosius paveikslus. 1445 m. kovo 1 d. gimė Florencijos dailininkas, ankstyvojo renesanso laikotarpio atstovas Alesandras Filipepis, geriau žinomas kaip Sandras Botičelis. Gimęs turtingo miestiečio, odos raugintojo, šeimoje, Sandras Botičelis gavo neblogą išsilavinimą. Jau vaikystėje jis pamilo tapybą. Penkiolikos metų jis pradėjo mokytis žymaus Florencijos skulptoriaus Andrejo Verokijaus dirbtuvėje, o 1470 m. atidarė savo dirbtuvę. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Šiuo laikotarpiu į valdžią Florencijoje ateina Lorencas Medičis, meno gerbėjas, o Botičelis tampa jo mėgstamu dailininku. Dauguma žymiausių dailininko paveikslų buvo nutapyti Medičio užsakymu. Pavyzdžiui, „Trijų karalių garbinimas“ (1477 m.), kuriame kaip bibliniai personažai, atėję pagerbti naujagimį Kristų, pavaizduota visa Medičio

Skaitykite toliau..

Sfinksas – atlantų statinys?

Sfinksas yra milžiniška statula, kurios ilgis 72, aukštis 20 metrų. Mokslininkams nepavyko nustatyti jo tikslaus amžiaus, tačiau šiuolaikinė mokslo bendruomenė mano, kad jis galėjo atsirasti XXVI–XXV a. pr. m. e., faraono Chefhreno valdymo laikotarpiu. Sfinksas taip pat siejamas su piramidžių statyba Gizos plynaukštėje. Sfinksas buvo iškaltas iš monolitinės didelės kalkakmenio uolos, o piramidės – iš sudėtų blokų, taigi akivaizdu, kad Sfinksas buvo sukurtas visiškai kitaip. Praėjusiame amžiuje, 1991 m., amerikiečių mokslininkas geologas  Robertas Šochas atliko Sfinkso paviršiaus erozijos pėdsakų tyrimus. Buvo nustatyta, kad paminklas ilgą laiką buvo veikiamas vandens, t.y. daugiamečių liūčių. Juk Sfinksas ir piramidės yra dykumoje, kur ilgalaikių lietų  nebūna. Robertas Šochas pateikė išvadą, kad paminklas egzistavo dar tada,

Skaitykite toliau..

Senovinės pirties slėpinys

Isfahanas yra vienas iš populiariausių Irano turistinių miestų, kuriame yra daug istorinių ir architektūrinių paminklų. Šioje apybraižoje norime papasakoti apie žymiausią senovinę viešąją pirtį, pastatytą šeicho Bahoi (didžiojo Irano mokslininko, filosofo ir teologo) Sefidų laikais. Unikalumas to, kaip šios pirties vanduo buvo šildomas, padarė ją ypatinga ir populiaria. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Pirtis buvo pastatyta 1025 m. pagal mėnulio kalendorių (1616 m.) šacho Abaso Pirmojo įsakymu, vadovaujant šeichui Bahoi. Šeichas Bahoi buvo vienas iš didžiausių Irano islamo (šiitų) mokslininkų savo laikais, ir gerai išmanė tokias mokslų sritis kaip filosofija, logika ir matematika. Remiantis dokumentiniais šaltiniais, jis paliko apie devyniasdešimt knygų ir traktatų. Jis taip pat žinomas kaip talentingas architektas, ir

Skaitykite toliau..

Urvinių pilių fenomenas

Pukserlocho urvinės pilys: Pukserlochas priklauso dviem kaimyninėms urvų pilims Luegui ir Šalaunui, esančioms Toifenbach-Kach savivaldybėje, Austrijoje. Pilys buvo pastatytos Paksero Vando (Puksero uolos) kalkakmenyje, pietiniame Plešaitzo kalno šlaite, maždaug dvidešimt trijų metrų aukštyje virš Muro slėnio dugno. Šalaunas buvo pastatytas mažesniame dviejų urvų, kuris, pagal tradiciją, gavo savo pavadinimą nuo Šalono, kai riteris Šalonas Karolio Didžiojo valdymo laikotarpiu pabėgo su saksų princese ir pasislėpė urve, kur pasistatė sau pilį. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Kita vietinė legenda pasakoja, kad Šalauną persekiojo žmogus be šešėlio, kuris dėl savo prakeikimo abejojo savo vedybinėmis galimybėmis, ir pasislėpė nuolatiniame urvo šešėlyje. Jis pasirodydavo tik naktimis be mėnesienos, kai pagrobdavo pro šalį einančią kaimietę ir nunešdavo

Skaitykite toliau..

Žiedo kilmė

Yra daugybė legendų apie tai, kaip atsirado pirmasis žiedas, ir dauguma jų skamba gana įtikinamai. Pasak graikų mito, pirmasis žiedas priklausė Prometėjui, kuris jį nukaldino po to, kai išsilaisvino iš Dzeuso grandinių, o kitame mite minimas piemenė Amila, kuri savo mylimojo pirštą apvyniojo žolele – kaip atminimą.Kinai turi savo istoriją – Dangiškoji deivė įdūrė pirštą į vieną iš Didžiojo lokio žvaigždžių, o po to žvaigždžių žiedą padovanojo imperatoriui Ming Tanui, todėl kinai pradėjo mūvėti nefrito žiedus.Pirmasis žiedo paminėjimas Biblijoje – scena, kai faraonas paskiria Juozapą Gražųjį Egipto valdovu ir, kaip pripažinimo ir meilės ženklą, nusimauna nuo rankos žiedą ir užmauna jį ant išaukštinto buvusio vergo piršto. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Kalbant

Skaitykite toliau..

Juokdario gobtuve paslėpta mįslė

Mokslininkai gana vieningai pripažįsta, kad „Juokdario gobtuvo žemėlapis” – viena didžiausių kartografijos mįslių: iki šiol niekas nežino, kam, kada, kur ir kas ją sukūrė. Vienintelis dalykas, kurį galima pasakyti apie jį užtikrintai, yra tai, kad jis buvo sukurta maždaug 1580–1590 m. Tačiau tyrėjai nesutaria dėl joje naudotos projekcijos: vieni teigia, kad tai Ptolemėjo (t. y. ekvidistanti koninė) sistema, kiti tvirtina, kad ji labiau primena Merkatoriaus ir (arba) Ortelijaus techniką. Žemėlapis vaizduoja pasaulį, „apsirengusį“ tradicinę dvaro juokdario aprangą: dviragę kepurę su varpeliais ir juokdario lazdą. Veidas paslėptas – arba pakeistas – žemėlapiu, sukuriant šiek tiek grėsmingą ir bauginantį įspūdį. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Čia pateiktas Juokdario prototipas, įkūnijantis dvaro šaunuolį, yra

Skaitykite toliau..

Pamišęs neūžauga, skandinęs kraujyje sovietų imperiją

Apie kraugerių šutvę, pasivadinusią NKVD, jau esame jums pasakoję: šie žmogaus pavidalo padarai it pamišę kankino ir galabino ne tik niekuo nekaltus žmones, bet ir vienas kitą, it kokia save pačią ryjanti hidra. Daugelis besidominčių sovietijos istorija žino žodį „ježovščina“. Taip vadinamas kruvinų represijų klestėjimas XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Jį sukėlė Nikolajus Ježovas – 1937–1938 m. TSRS NKVD vadovas. Sovietų spaudoje apie šį žmogų rašė kaip apie „geležinį narkomą“, o liaudis jį vadino „kruvinu neūžauga“ – budelio ūgis buvo tik 151 cm. 1939 m. Ježovas buvo suimtas ir vėliau sušaudytas. Tarp daugybės straipsnių, pagal kuriuos Ježovui buvo pareikšti kaltinimai, buvo ir 154-asis SSRS baudžiamojo kodekso straipsnis – „geležinis enkavėdistas”

Skaitykite toliau..

Niurnbergo proceso aidai

Prieš aštuoniasdešimtį metų – 1945 m. lapkričio 20 d. – prasidėjo Niurnbergo procesas. Tai buvo teismo procesas prieš grupę pagrindinių nacių karo nusikaltėlių. Jis dažnai vadinamas „istorijos teismu“. Teismo procesas vyko Niurnberge, Vokietijoje, nuo 1945 m. lapkričio 20 d. iki 1946 m. spalio 1 d. Tarptautiniame karo tribunole. Netrukus po karo pabaigos nugalėtojos šalys – SSRS, JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija – Londono konferencijoje patvirtino susitarimą dėl tarptautinio karo tribunolo įsteigimo ir jo statutą, kurio principus Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja patvirtino kaip visuotinai pripažintus kovojant su nusikaltimais žmoniškumui. 1945 m. rugpjūčio 29 d. buvo paskelbtas pagrindinių karo nusikaltėlių sąrašas, į kurį buvo įtraukti dvidešimt keturi žymūs naciai. (Visą apybraižą skaitys

Skaitykite toliau..

Šiurpūs faraonų laikų slėpiniai

Mokslininkai atskleidė paslaptingas faraonų laikų mirtis: „Klykiančios mumijos paslaptis atskleista!“ – ši sensacija apskriejo pasaulio žiniasklaidą. Mokslininkai padarė, atrodytų, neįmanomą dalyką: nustatė mirties priežastį, įvykusią prieš tris tūkstančius metų. Nuo ko mirė senovės Egipte – skaitykite toliau 1115 m. pr. m. e. Ramzio III hareme įvyko drama. Viena iš antraeilių žmonų Tija kartu su sūnumi Pentauru surengė perversmą, kurio metu faraonas buvo nužudytas. Tačiau jiems nepavyko užgrobti valdžią: ištikimi valdovo tarnai atskleidė sąmokslą ir surengė teismo procesą jo dalyviams. Šis procesas aprašytas Turino teismo papiruse, tačiau daugelis detalių liko neaiškios. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Mokslininkai nebuvo tikri, ar Ramzio III nužudymas baigėsi jo mirtimi, ar jis buvo tik sužeistas. Jo mumija

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Gyvūnų sapnai

„Pastebėta, kad beveik visi gyvūnai – ar jie būtų vandens, oro ar sausumos – akivaizdžiai patenka į miego būseną“, –

Skaitykite toliau..
2026-05-31 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE