AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Krištolinio Nimrudo lęšio mįslė

Mosulo miesto Irake pakraštyje, už pusšimčio kilometrų į šiaurę nuo Bagdado, stūkso Ninevijos, paskutinės Asirijos imperijos sostinės, griuvėsiai. Šio didingo senovės miesto griuvėsius 1849 m. rudenį atrado garsus anglų archeologas Henris Lajardas. Kasinėjimai Ninevijoje tęsėsi daugelį metų. Reikšmingiausias archeologų radinys buvo dabar visame pasaulyje žinoma karaliaus Ašurbanapalo biblioteka. Kitas garsus radinys Ninevijos griuvėsiuose buvo Asirijos karalių archyvas. Sunku pasakyti, kiek nedidelis – pusantro colio skersmens – apvalus poliruoto kalnų krištolo diskas yra susijęs su šiomis didžiulėmis senovės rašto paminklų saugyklomis. Jis buvo rastas Ninevijos karališkųjų rūmų kasinėjimuose, maždaug 600 m. pr. m. e. sluoksniuose, ir pirmieji tyrinėtojai jį identifikavo kaip dvigubai išgaubtą lęšį, kuris galėjo būti naudojamas kaip didinamasis stiklas, skirtas

Skaitykite toliau..

Kaip senovės inkai nušluostė nosį Lietuvos kelininkams

„Pajuskite skirtumą!”, – taip galėtume pavadinti įspūdį, kurį patiria keliaujantys Lenkijon. Vos pervažiavus kaimyninės šalies sieną, pasitinka puiki nauja magistralė, rodos, besišaipanti iš Lietuvos pasienyje besikuičiančių kelininkų, niekaip neįveikiančių „Via Baltica” iššūkio. Lietuviškieji kelininkai drąsiai atremia bet kokią kritiką dėl, atrodo, neįveikiamos „Via Baltica” užduoties, tiesdami žmones stulbinantį ir juokinantį piliakelį iš sostinės į Uteną. Taip, taip, jūs perskaitėte teisingai: būna piliakalnis, o XXI amžiuje atsirado piliakelis – ant aukšto pylimo nutiestas siauras kelelis, išdidžiai pavadintas magistrale A14. Sunku ir įsivaizduoti tą nemokšą (ar nemokšas), suprojektavusius glušpetrių vardo vertą šunkelį, tiesa, kainavusį solidžius pinigus. Ne veltui bėdavojama, kad lietuviškoji inžinerija senokai nukrypo į tyrus, kurpdama vieną už kitą kvailesnius gatvių

Skaitykite toliau..

Garsiajam Cušimos jūrų mūšiui – 120 metų

Prieš 120 metų, 1905 m. gegužės 27 d., tarp Japonijos ir Korėjos pusiasalio prasidėjo garsusis Cušimos jūrų mūšis. Tai buvo paskutinis ir lemtingiausias šiame kare jūrų mūšis, labai paspartinęs rusų pralaimėjimą ir galutinai pagadinęs Rusijos mažo pergalingo karo planus. Admirolo Heihachiro Togo (1848-1934) vadovaujami japonai iš pasalų užpuolė rusus ir paskandino du trečdalius Baltijos jūros laivyno, vadovaujamo Zinovijaus Roždestvenskio (1848-1909). Mūšyje pražuvo apie 5000 rusų jūreivių, 800 buvo sužeista, o dar apie 6000 pateko į nelaisvę. Bendri japonų nuostoliai nesiekė tūkstančio jūreivių. Iš Liepojos per pusę pasaulio aplink Afriką atplaukusius rusų laivus pasitiko gerokai daugiau japonų laivų, kurie buvo moderniau ginkluoti, tvirčiau šarvuoti ir greitesni. Vėliau, liepą, japonai dar sėkmingai

Skaitykite toliau..

Dalia Rukienė. Nepalo žavesys

KatmanduVos išlipus iš lėktuvo pasitinka chaosas – automobilių kakofonija, dulkių debesys ir šiek tiek beprotybės ore. Ir visgi… kažkas čia mane traukia. Nors akys niekaip nespėja sugriebti visko, kas vyksta aplink, bet keistai ramu. Galbūt tai dėl Šarūnė Pučinskaitė – mūsų gidės, kuri spinduliuoja meile šiai šaliai nuo pirmo pasisveikinimoŠarūnė – lietuvė, Nepale gyvenanti jau septynerius metus. Čia ji mokosi piešti šventą budistinio meno formą – thanghas. Jos kasdienybė – linija po linijos piešiami dievybių veidai, akys, simboliai. Ji mus pakvietė prisiliesti prie šio meno. Piešėme Budos akis. Pradžioje tik liniuote ir pieštuku. Nes pirmiausia čia svarbi geometrija. Kiekviena linija turi būti tiksli. Vieną dievybės atvaizdą Šarūnė piešė… devynis mėnesius.

Skaitykite toliau..

Mirtis prieš nugalint: neįtikėtina pankrationisto Arichiono istorija

Senovės olimpinės žaidynės kupinos įdomių atletiškumo istorijų ir neįprastų herojų, tokių kaip Melankomas iš Karijos, senovės boksininkas, laimėjęs kelis olimpinius vainikus. Pasakojama, kad jis tiesiogine prasme nieko nedarė, tik vengė priešininkų smūgių, kol šie pasidavė. Tačiau bene keisčiausia su olimpinėmis žaidynėmis susijusi istorija yra apie Arichioną iš Figalijos, kuris laimėjo olimpinį vainiką nepaisant to, kad buvo jau miręs, kai nugalėjo savo priešininką. Arichionas praktikavo pankrationą – senovinę ir gana žiaurią sporto šaką, kurią galima laikyti šiuolaikinių mišrių kovos menų pirmtaku, nes ji apėmė dviejų kovos stilių elementus: daugiausia bokso ir imtynių, kurios taip pat buvo senovinės olimpinės rungtys. Šios sporto šakos pavadinimas kilęs iš senovės graikų kalbos žodžių „Pan“ ir

Skaitykite toliau..

Velykų salos slėpiniai (III)

Velykų saloje rasi daugiau klausimų ir paslapčių, nei aiškių atsakymų ir istorinių faktų. Visgi, daugiamečiai mokslininkų – istorikų ir archeologų – darbai nebuvo bevaisiai, ir galime įdėmiau pažvelgti į salos praeitį bei šiandieną. Velykų sala, dar vadinama Rapa Nui, yra atokiausia gyvenama sala pasaulyje. Geriausiai ji žinoma dėl moai statulų, kurios yra vienas paslaptingiausių artefaktų žmonijos istorijoje. Salos gyventojai tikėjo, kad akmeninių stabų sukūrimas atneš jiems gerovę, tačiau iš tiesų dėl to išnyko miškai ir sala tapo negyvenama vieta. Žmonių atsiradimas Velykų saloje iki šiol tebėra paslaptis. Atstumas nuo artimiausios apgyvendintos salos yra daugiau kaip du tūkstančiai kilometrų, o nuo artimiausio žemyno – daugiau kaip pusketvirto tūkstančio. Vietiniai gyventojai turi trijų

Skaitykite toliau..

Piramidžių ežero praeitis: ar jos vaizdiniai lanko sapnuose?

Pasaulyje yra daugybė mistinių vietų, kuriose nutinka keistų dalykų. Tai gali būti vietos, kuriose dingsta laivai ar lėktuvai, arba tiesiog vietos, kuriose yra gamtinių anomalijų. Apie kai kurias iš šių vietų jau pasakojome, o apie kai kurias dar tik pasakosime, tačiau dabar mus domina viena vieta, susijusi su senovinėmis legendomis. Šioje istorijoje yra romantikos, išdavystės, mirties, žmonių žiaurumo, šiek tiek kvailumo ir piktų dvasių. Iš išorės atrodo, kad vieta, apie kurią kalbėsime, yra tik ežeras, tačiau daugybė turistų ir vietinių gyventojų liudijimų byloja, kad taip nėra. Tačiau geologiniu požiūriu tai iš tiesų tėra kalnų ežeras – Piramidžių ežeras. Legendomis apipintas ežeras yra Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje. Tikriau, jis yra netoli

Skaitykite toliau..

Lietuvos Kariuomenės ir visuomenės dienai – 90 metų

Ne taip seniai, gegužės 17-ąją, Lietuvos kariuomenė Marijampolėje, Suvalkų koridoriaus širdyje, kvietė švęsti Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės šventę. O ar žinojote, kad ši šventė pradėta švęsti lygiai prieš 90 metų? Pirmą kartą ji paminėta 1935 m. gegužės 26 d. Partizanų dėmuo šventėje atsirado tik Lietuvą atkūrus, o ketvirtajame dešimtmetyje tai buvo Kariuomenės ir visuomenės diena. Kaip ir mūsų dienomis, taip ir tuomet švente siekta sustiprinti kariuomenės ir visuomenės ryšius, supažindinti civilius su Lietuvos gynybos sistema. Apie Lietuvos Kariuomenės ir visuomenės vienybės dienas Kaune 1935-1938 m. kviečiame skaityti puikų istoriko prof. Jono Vaičenonio straipsnį: https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/f4998e94-a4a2-4539-9cb6-61e396b7c92d/content Vytauto Didžiojo karo muziejaus parengta apžvalga

Skaitykite toliau..

Metalų magija

Nuo seniausių laikų žmonija, nežinodama gamtos dėsnių, daugelį reiškinių bandė paaiškinti kažkokios dieviškos ar mistinės esybės pasireiškimu. Todėl atsirado įvairiausių okultinių praktikų, kurių kai kurios virto religija, o kai kurios – tuo, kas dabar vadinama magija. Įdomiausia tai, kad nei pirmosios, nei antrosios teorijos šiuolaikinis mokslas oficialiai neneigia. Visų reiškinių, kurių mokslas negali paaiškinti, jis arba visai nenagrinėja, arba apsiriboja trumpu komentaru: „reiškinys reikalauja išsamaus tyrimo“. Tuo tarpu milžiniškas praeities ir mūsų dienų mistinių žinių palikimas randa pritaikymą įvairiose srityse: nuo žemdirbystės iki medicinos. Daugelį metų žmonės tikėjo, kad akmenys ir metalai pasižymi antgamtinėmis savybėmis, o pastarieji sustiprina pirmųjų savybes. Metalai buvo laikomi kosminės energijos laidininkais. Dėl šios priežasties akmenims buvo

Skaitykite toliau..

Savanoriškai-privalomas turto nusavinimas: kaip suvarinėta į „kolchozus”

„Dirbi dykai? Teisybę sakai!”, – graudžiai juokingas liaudies sąmojis apie dviejų kolūkiečių „pasilabinimą”: vienas klausia dirbančio lauke „dykai”, o kitas jam šmaikščiai atsako. Apie mažažemių valstiečių ir prakutusių ūkininkų suvarymą į kolektyvinius ūkius, dar vadintus kolūkiais bei „kolchozais”, pasakyta ir parašyta, rodos, jau viskas. Visgi naujai pažvelgti į klestinčio Lietuvos žemės ūkio sovietinį sudarkymą mums padės – kaip bebūtų paradoksalu – sovietinio sąstingio metais išleistas kapitalinis leidinys. Jo parengime prikišo nagus dažnas anuometis kompartijos šulas: rengėjų tarpe rasime ir Juozo Jermalavičiaus (taip, to paties – būsimo perversmininko ir provokatoriaus) bei kitų to meto funkcionierių bei propagandistų pavardes. Išsijuosę gyrėsi partiniai bonzos savaisiais ir pirmtakų darbeliais, nenutuokdami, kad praėjus pusšimčiui metų,

Skaitykite toliau..

Patagonijos milžinai: mitas ar faktas?

Patagonijos milžinų paslaptis jau seniai traukia tyrinėtojų ir keliautojų dėmesį. Manoma, kad 1520-ais portugalų jūrininkas Magelanas pirmasis aprašė šias paslaptingas būtybes. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad arabų keliautojo Ibn Fadlano pranešimai apie Patagonijos milžinus buvo žinomi jau X amžiuje. Ibn Fadlano aprašyti nežinomo žemyno kitoje pasaulio pusėje gyventojai „didelėmis kojomis“ yra panašūs į Patagonijos milžinų aprašymus. Jis kalbėjo apie jų gerumą ir didingą išvaizdą. Tai patvirtina teoriją, kad tai iš tiesų patagoniečiai. Daugybė jūrininkų, keliavusių į šiuos kraštus, taip pat paliko pasakojimų apie susidūrimus su milžinais. Jų ūgis, įvairiais vertinimais, siekė nuo pustrečio iki pusketvirto metro. Antonijus Knivetas pasakojo apie milžinų lavonus, kurių ilgis viršijo tris su puse metro. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ

Skaitykite toliau..

Nepavaldus laikui Čandraguptos metalo stebuklas

Čandraguptos kolona, priklausanti žinomam Kutb-Minaros architektūros ansambliui, esančiam maždaug už dvidešimties kilometrų į pietus nuo Senojo Delio, vadinama Indijos pasaulio stebuklu. Septynių metrų aukščio ir pusseptintos tonų svorio vertikalus geležinis stulpas stovi čia jau daugelį amžių, ir iki šiol yra nepakenktas rūdijimo. Daugelį stulbina tai, kad Čandraguptos kolona išliko iki mūsų dienų, ir beveik neaprūdijo. Buvo spėjama, kad stulpas buvo pagamintas iš meteorito geležies, tačiau tuomet jo sudėtyje turėtų būti nikelio, o pastarojo ten nėra. Kitoje versijoje spėjama, kad žmonės, ateidavę pagarbinti didįjį „Delio stulpą”, jį tepdavo aliejais ir smilkalais. Tačiau šia teorija sunku paaiškinti faktą, kad ir viršutinė stulpo dalis puikiai išsilaikiusi. Ufologai mano, kad šios geležinės konstrukcijos kilmė

Skaitykite toliau..

Neįminta burlaivio „Marlboro” paslaptis

Šis paslaptingas įvykis įvyko daugiau nei prieš šimtą metų. Ir jau daugiau nei šimtmetį istorijos apie vaiduoklių laivą ir jo negyvėlių įgulą jaudina ne tik vaikus, bet ir patyrusius „jūrų vilkus”. Kur dingo prekybinis laivas „Marlboro“,  ir kodėl bei kaip jis atsirado po ketvirčio amžiaus? Tikriausiai tam, kad dingtų amžinai?.. Įprastas reisas nieko neįprasto nežadėjo: Naujoji Zelandija, Litltono uostas. Iš čia 1889-ųjų pabaigoje dviejų denių laivas „Marlboro“, pakrautas šaldyta aviena ir avių vilnomis, kapitono Diko Haido vadovaujamas išplaukė link Anglijos krantų. Įguloje buvo dvidešimt trys patyrę jūreiviai. Lemtingo reiso metu laivas plaukė maršrutu, kuriuo keliavo jau keturiolika metų, veždamas krovinius į abi puses. Pakankamai gerai žinomas maršrutas nuo išvykimo iki

Skaitykite toliau..

Traukinio „Sanetti” mįslė – nepaaiškinama šimtinės keleivių prapultis

1911-ų metų birželio mėnesį iš Romos išvyko naujas traukinys, vežęs šimtą keleivių. Tai buvo ne paprasti keleiviai, o žymūs visuomenės veikėjai ir žurnalistai. Keliautojai džiaugsmingai dairėsi pro langus, nekantriai laukdami prabangios kelionės. Tačiau niekas nesužinojo, kaip iš tiesų vyko kelionė. Traukinys dingo kelyje. Numatytu laiku „Sanetti“ sąstatas į stotį neatvyko. Gelbėtojai iššukavo visą maršrutą, bet nerado nei traukinio, nei jo avarijos pėdsakų. Po kelių dienų pasirodė du keleiviai. Tačiau jų pasakojimai vis tiek nepadėjo išsiaiškinti, kas nutiko. Persigandę vyrai pasakojo neįtikėtinas istorijas. Italijos archyvų duomenimis, 1911-ų birželį turėjo įvykti kompanijos „Sanetti“ organizuota kelionė. Nedidelis traukinys, kurį sudarė tik lokomotyvas ir trys vagonai, buvo visiškai užpildytas keleiviais. Bendrovė nusprendė tokiu būdu

Skaitykite toliau..

Vikingų era (II). Saulės akmenys

Ilgą laiką mokslininkai bandė išsiaiškinti, kaip vikingai sugebėjo įveikti ilgas jūrų keliones. Juk žinoma, kad šiems drąsiems skandinavų jūrininkams su savo kompaktiškais manevringais laivais drakarais nebuvo sunku įveikti apie pustrečio tūkstančio kilometrų atstumą nuo Norvegijos krantų iki Grenlandijos, nenukrypstant nuo kurso, taigi – beveik tiesiu maršrutu. Jau nekalbant apie tai, kad būtent vikingai, vadovaujami Leifo Eriksono, laikomi tikraisiais Amerikos atradėjais. Tuo metu apie magnetinę navigaciją nebuvo net kalbos, jūreiviai turėjo tiesiogine prasme pasikliauti dangaus valia – orientuotis pagal saulės, mėnulio ir žvaigždžių padėtį, nors šiaurės vandenys nepasižymi švelniu klimatu ir saulėtu oru, nes ten debesys ir rūkas yra įprastas reiškinys. Kaip vikingai sugebėjo orientuotis tokiomis sąlygomis? Šis klausimas liko be

Skaitykite toliau..

Dalia Rukienė. Butano magija (III)

(Paskutinė pasakojimo apie Butaną dalis, pirmas dvi skaitykite čia ir čia.) Tibetas šiandien – oficialiai Kinijos dalis, bet istoriškai tai buvo didžiulės dvasinės įtakos centras visam Himalajų regionui. Ir būtent su Butanu šis kalnų kraštas siejamas ypač stipriais kultūriniais ir religiniais ryšiais.Nuo senų laikų #Tibetobudizmas buvo tarsi švyturys Butanui. Jau VII–VIII a. galingieji Tibeto karaliai, tokie kaip Songcenas Gampo, ne tik skleidė budizmą savo šalyje, bet ir plėtė budizmą – statė vienuolynus. Legenda pasakoja, kad pats Guru Rinpočė – mistinis Padmasambhava, kuris laikomas Tibeto budizmo tėvu – atvyko į Butaną „pažaboti demonų“ ir išvalyti žemę šventiems darbams. Jo veikla padėjo įtvirtinti Vadžrajanos budizmą – ezoterinę, simboliais ir ritualais turtingą tradiciją,

Skaitykite toliau..

„Inžinieriau, nesigailėk prakaito, brolių gyvybę saugai!” Trys Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono dešimtmečiai

Šimto amatų žinovai! Taip dėl sumanumo ir didelio darbų spektro vadinami karo inžinieriai, kurie ir į kovą su priešu stoja, ir kelius tiesia, ir tiltus stato, ir bunkerius įrengia ir net potvynius suvaldo. Šių dienų inžinierius – ne tik šimto amatų žinovas, bet dar ir universalus karys, pėstininkas kubu. Jam paklūsta karinė technika ir technologijos (ekskavatoriai, buldozeriai, robotai, dronai), sprogstamosios medžiagos ir apmokyti šunys. Jam nebaisios gamtos ar žmogaus sukurtos kliūtys: jis griauna ir stato, išmano inžinerijos principus, grįstus matematikos, fizikos ir chemijos žiniomis. Nekasdieniška kasdienybė – tai geriausias jų tarnybos apibūdinimas! Dažniausia ir pavojingiausia bei daugiausia drąsos ir tikslumo reikalaujanti užduotis – išminavimo darbai. Tačiau nemažiau pavojinga – aptikti

Skaitykite toliau..

Netikėtai aptiktuose viduramžių rankraščiuose atgyja legenda apie garsųjį burtininką Merliną

Tarpdisciplininė mokslininkų komanda identifikavo senovinio rankraščio fragmentus, atsitiktinai rastus viduramžių knygose Bristolio centrinės bibliotekos fonduose. Tai pasirodė esąs vienas iš seniausių legendos apie burtininką Merliną variantų, sukurtas dviem šimtmečiais anksčiau prieš pirmąjį oficialų leidimą. Mokslininkai baigė dvejų metų intriguojančio rankraščio analizę. Bristolio ir Daremo universitetų akademikai jį identifikavo kaip vieną iš seniausių išlikusių pasakojimų apie garsųjį burtininką Merliną. Prisimintina, kad tai vienas iš žymiausių legendos apie karalių Artūrą personažų. Bristolyje centrinėje bibliotekoje rasti rankraščio fragmentai pasakoja dalį šio burtininko istorijos. Beje, iš viso buvo rasta septyni pergamento fragmentai. Jie buvo įklijuoti į keturių viduramžių tomų, išleistų 1494–1502 m. ir saugomų retų knygų kolekcijoje, įrišimus. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam

Skaitykite toliau..

„Miegančios gražuolės” paslaptis

Šventųjų relikvijos visada kėlė nepasitikėjimą. Neapgadintos šventųjų kūno dalys kartais tikrai stebina vaizduotę, bet Šventoji Bernadeta, kurios kūnas ilsisi stikliniame karste Nevero relikvijoriuje, atrodo tikras stebuklas. Mergina mirė daugiau nei prieš šimtą metų, tačiau irimas nedrįso net paliesti vienos labiausiai mylimų ir gerbiamų pasaulio šventųjų kūno. Visa Bernadetos gyvenimas yra nepaaiškinamas reiškinys, tačiau labiausiai ji sukėlė karštas diskusijas po mirties. Nuo vaikystės kaulų tuberkulioze sirgusi bankrutavusio malūnininko dukra buvo paskelbta šventąja po to, kai Šventoji Mergelė jai apsireiškė Lurdo grote Masabjelyje. Bernadeta rinko šakeles, kai prieš ją staiga pasirodė graži moteris prabangiais drabužiais. Nepaisydama bažnyčios ir valdžios spaudimo, trylikos metų mergaitė neatsisakė savo regėjimo, ir netrukus toje vietoje, kur Mergelė Marija kalbėjo

Skaitykite toliau..

Prieš tūkstančius metų nulygintas kalnas – senovinis kosmodromas?..

Kalbant apie senovės civilizacijų pėdsakus, negalima nepaminėti Naskos plynaukštės. Milžiniški, kartais kelių kilometrų ploto, raižiniai-geoglifai papuošė šią plynaukštę prieš tūkstančius metų. Šimtai tokių vaizdų buvo sukurti nežinomos civilizacijos ir iki šiol, gamtos kaprizų dėka, išliko nepakitę. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis ir ne pats nuostabiausias atradimas plynaukštėje. 2018 m. tyrinėtojai aptiko daugiau nei trisdešimt tūkstančių identiškų duobučių, kurios visos kartu sudarė matematiškai tikslią liniją, nusidriekiančią nuo Naskos plynaukštės iki Andų kalnų. Mokslininkai spėjo, kad duobutėse buvo surenkamas vanduo arba jos buvo paruoštos grūdinėms kultūroms auginti, tačiau nei vieno grūdelio rasta nebuvo… (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo. 2019 m. buvo padarytas dar

Skaitykite toliau..

Senovinių freskų mįslės

Tassilino-Adžero freskos įtikinamai įrodė, kad priešistoriniais laikais Sacharoje buvo stepių flora ir fauna, čia kadaise lijo gausūs lietūs, tekėjo upės ir augo vešli augmenija. Neįtikėtina, bet faktas – vietovardis „tassilin“ verstinas „upės plokščiakalniu“. Šiandien kalbėti apie upes Sacharos dykumos centre yra, švelniai tariant, juokinga, tačiau pats kraštovaizdis rodo, kad kažkada čia tekėjo labai sraunios upės: daugybė kanjonų, suformuotų vandens srautų, taip pat vandens išraižyta masyvo teritorija – tai akivaizdūs vandens buvimo įrodymai. Žmonės, pamatę tokią oazę su sodria augmenija, vėsiu vandeniu ir gausybe gyvūnų, tiesiog negalėjo praeiti pro šalį. Beveik prieš dešimtį tūkstančių metų čia gyveno žmonės. Apie šią išnykusią Sacharos civilizaciją, kuri po savęs paliko ne šventyklas ar kitus statinius,

Skaitykite toliau..

Lietuvos kariuomenės (at)kūrimas: pirmieji žingsniai (II)

(Tęsinys, pirmą apybraižos dalį skaitykite čia.) Vykstant šioms diskusijoms, kariuomenės (at)kūrimas jau buvo prasidėjęs. Atsikuriančių Lietuvos karinių struktūrų užuomazga reiktų laikyti LPS saugos būrius, kurių nariai dėl ryšimo žalio raiščio buvo vadinami žaliaraiščiais. Ši struktūra susiformavo 1988 m., siekiant apsaugoti Sąjūdžio renginius nuo galimų provokacijų iš sovietinių institucijų pusės. Būtent Kauno Sąjūdžio žaliaraiščių tarpe kilo idėja atkurti Lietuvos šaulių sąjungą (oficiali atkūrimo data – 1989 m. rugsėjo 20 d.). Nemaža dalis žaliaraiščių, sumažėjus Sąjūdžio renginių, po Kovo 11-osios atsiliepė į kvietimą registruotis savanoriais, iš kurių vėliau susiformavo Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (toliau – SKAT), kuri oficialiai buvo įteisinta 1991 m. sausio 17 d. Iš žaliaraiščių po Nepriklausomybės atkūrimo išaugo ir pirmoji

Skaitykite toliau..

Neįminti Montforto pilies slėpiniai

Senais laikais kryžiuočių riteriai Šventojoje Žemėje pastatė daug pilių ir tvirtovių. Kai kurios iš jų išliko iki šių dienų, nors ir skirtingai išsilaikiusios, o kitų beveik nieko neliko. Monforo pilis priklauso pirmosioms. Ji buvo pastatyta 1220 m. Teutonų ordino riterių žemėje, išpirktos iš prancūzų de Mily šeimos, kuri ją savo ruožtu gavo naudotis po pirmojo Kryžiaus žygio 1099 metais, ir suteikė šiai vietai tokį gražų, bet atšiaurų pavadinimą „Montfort“ – Tvirtovės kalnas. Dėl vidinių nesutarimų su tamplieriais ir hospitalieriais, vokiečių riteriai buvo priversti palikti Akką, ir ieškoti naujos vietos Didžiojo Magistro rezidencijai. Montfortas – siauras 180 metrų ilgio kalnagūbris, kyšantis virš upelio Kzyv slėnio – tiko šiam tikslui kaip niekas kitas. Teutonai pertvarkė

Skaitykite toliau..

„Pionieriau, nesigailėk prakaito, brolių kraują taupai!“ Pirmosios Lietuvos Respublikos karo inžinieriai

„Pionieriau, nesigailėk prakaito, brolių kraują taupai!“ – Pirmosios Lietuvos Respublikos aušroje užgimęs inžinierių šūkis nedaug skiriasi nuo dabartinio Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono. Esminis pokytis – terminologija. Tai akivaizdžiai byloja apie tęsiamas tarpukario tradicijas. 1919 m. sausio 15 d. karininkui Mečislovui Nurkui (1895-1942) pavesta formuoti Lietuvos karo inžinerijos padalinį – I sapierių kuopą (žodis „sapierius“ buvo vartojamas iki 1927 m., vėliau jį pakeitė „pionierius“). Sapieriai, o vėliau pionieriai priklausė inžinerijos daliniams, tad galime juos vadinti ir šiandien įprastu terminu – inžinieriai. 1919 m. kovo 1 d. inžinerijos kuopa performuota į batalioną, o balandžio pradžioje jau vykdoma pirmoji užduotis – prie Kauno grėsmingai artėjant bolševikams, tarp Kauno VI ir VII fortų

Skaitykite toliau..

Grėsmingi majų slėpiniai

Didingos majų civilizacijos statinių griuvėsiai, išsibarstę po Pietų Ameriką, stulbina daugybe galvosūkių, o jų garsusis kalendorius verčia nagrinėti tuos pačius klausimus vėl ir vėl. Kodėl jame yra tik du šimtai šešiasdešimt dienų, kodėl majai jį vadino „Dievo pėdsaku“, ir ar tiesa, kad jame nurodyta tiksli pasaulio pabaigos data? Ir tai toli gražu ne visos paslaptys, kurias mums paliko ši paslaptinga senovės civilizacija. Pasak majų legendos, prieš daugelį amžių dievai sukūrė žmones iš kukurūzų. Žmonės gi pastatė didžiulius miestus, kuriems nebuvo lygių pasaulyje, kompiuteriniu tikslumu apskaičiavo žvaigždžių ir planetų judėjimą, žaidė futbolą ne vardan gyvybės, o dėl mirties, ir pasiekė civilizacijos viršūnę, kuri iki šiol stebina pasaulį. Tada jie kažin kodėl paliko

Skaitykite toliau..

Dalia Rukienė. Butano magija (II)

Wangduephodrang dzongas Tarsi laiko sustabdytas stebuklas – vienas gražiausių ir paslaptingiausių Butano vienuolynų. Čia kiekviena siena nuo žemės iki pat stogo padengta įspūdingais, rankų darbo medžio raižiniais. Jie atlikti taip preciziškai, kad eidama vis sustoju ir pirštų galiukais tikrinu, ar ornamentai nėra tik kruopščiai nutapytas piešinys. Medžio tekstūra, subtiliai iškilę raštai ir nesuskaičiuojami tūkstančiai prisilietimų sukūrė šį nepakartojamą meno šedevrą. Wangdue phodrang – tai vieta, kurioje tradicijos gyvos ir apčiuopiamos, o laikas tarytum pamiršta savo skubėjimą. Čia pajunti, kad grožis, kantrybė ir žmogaus rankų šiluma iš tiesų geba keisti pasaulį. Būtent čia vėl „susitinku“ ir su mistinėmis būtybėmis – Nagomis, dar vadinamomis Lu (klu). Tibeto ir Butano tradicijoje šios senovės

Skaitykite toliau..

Lietuvos kariuomenės (at)kūrimas: pirmieji žingsniai (I)

Šiandien, kai abejojančių kariuomenės reikalingumu beveik nėra (tiesa, pastaraisiais metais diskusijos dėl kariuomenės reikalingumo bent viešojoje erdvėje suaktyvėjo), sunku įsivaizduoti, kad tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, užtikrinti nors minimalų jos saugumą ir sukurti Lietuvos krašto apsaugos sistemą nebuvo paprasta. Kariuomenės, kaip vieno iš svarbiausių valstybingumo požymių, kūrimui priešinosi Sovietų Sąjunga, be to, ir kai kurie tuometiniai Lietuvos politikai. Kariuomenės (at)kūrimui neigiamai „pasitarnavo“ ir Lietuvos istorinė patirtis – 1940 m. okupacija, kuomet gerai aprūpinta kariuomenė nepasipriešino krašto okupacijai. Pirmaisiais vėl nepriklausomos Lietuvos metais buvo bijoma ne tik kurti savo kariuomenę, bet apskritai tvyrojo baimė, vos prakalbus apie tarpukarines militaristines organizacijas. Be to, kurti kariuomenę 1989–1990 m. buvo sudėtinga, dar ir dėl to,

Skaitykite toliau..

Žemės „pulsas”

Giliai po mūsų kojomis, pačioje planetos šerdyje, skamba vos girdimas, bet nuolatinis ritmas. Kas dvidešimt šešios sekundės Žemė išskiria silpną seisminį impulsą – paslaptingą signalą, kurį jau daugiau nei pusę amžiaus fiksuoja jautrūs prietaisai visame pasaulyje. Jis vadinamas „dvidešimt šešių sekundžių mikroseismu“ ir, nors yra per silpnas, kad jį galėtų pajusti žmogus, jis nuolat skverbiasi per žemės plutą, tarsi keistas pulsas ar kvėpavimas, kuris nesustoja nė akimirkai. Šį reiškinį pirmą kartą pastebėjo amerikiečių geofizikai XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje. Jis atrodė toks stabilus ir pasikartojantis, kad mokslininkai iš pradžių pamanė, kad tai prietaisų gedimas. Vėliau paaiškėjo, kad tai realus gamtinis signalas, sklindantis iš konkrečios vietos Gvinėjos įlankoje prie Afrikos vakarinės

Skaitykite toliau..

Paslaptys, įmintos praėjus tūkstantmečiams: kuo sirgdavo senovės egiptiečiai, nuo ko mirdavo ar žūdavo

„Klykiančios mumijos paslaptis atskleista!“ – ši sensacija apskriejo pasaulio žiniasklaidą. Mokslininkai padarė, atrodytų, neįmanomą dalyką: nustatė mirties priežastį, įvykusią prieš tris tūkstančius metų. Nuo ko mirta senovės Egipte – skaitykite toliau. 1115 m. pr. m. e. Ramzio III hareme įvyko drama. Viena iš jo antraeilių žmonų Tija kartu su sūnumi Pentauru surengė perversmą, kurio metu faraonas buvo nužudytas. Tačiau jiems nepavyko užgrobti valdžią: ištikimi valdovo tarnai atskleidė sąmokslą, ir surengė jo dalyvių teismą. Šis procesas aprašytas Turino teismo papiruse, tačiau daugelis detalių liko neaiškios. Mokslininkai nebuvo tikri, ar pasikėsinimas į Ramzį III baigėsi jo mirtimi, ar faraonas buvo tik sužeistas. Jo mumija kartu su kitomis buvo rasta XIX amžiuje Deir el-Bachrio nekropolyje

Skaitykite toliau..

Velykų salos slėpiniai (II)

Velykų sala pasauliui žinoma daugiausia dėl moai – milžiniškų akmeninių stovų. Kas juos pastatė ir kam – nežinoma. Tačiau sala turi dar vieną intriguojančią mįslę – tai senovinė rašto sistema kochau ronga-ronga. Ženklai, išraižyti ant lygaus lentelių paviršiaus – sparnuoti žmonės, keisti dvikojai padarai, valtys, varlės, spiralės ir daug kas kita – stebina mokslininkus. Tekstas prasideda apatiniame kairiajame lentelės kampe, o ženklai eina ištisine seka iš kairės į dešinę. Pasiekęs lentelės pabaigą, raižytojas ją apversdavo aukštyn kojomis ir toliau raižydavo ženklus – taip pat iš kairės į dešinę. Toks rašymo būdas vadinamas apverstu bustrofedonu. Šiuo metu pasaulio muziejuose išliko dvidešimt penkios lentelės, jų fragmentai, taip pat akmeninės figūrėlės, išmargintos tokiais

Skaitykite toliau..

Roslino koplyčios mįslės

Roslino kaime esanti koplyčia yra viena iš žinomiausių ir paslaptingiausių Škotijos šventovių. Šios nedidelės koplyčios saugomos paslaptys traukia daugybę turistų ir tyrinėtojų. Surinkome įdomiausias legendas apie Roslino koplyčią. Koplyčios statyba pradėta dar XV a. viduryje. Idėja pastatyti koplyčią priklauso Viljamui Sinklairui, trečiajam Orknio grafui, kuris norėjo šį pastatą naudoti šeimos kapavietei. Tačiau Wiljamui nebuvo lemta pamatyti Roslino kapelą – mirė iki ją užbaigiant. Po jo mirties statybos buvo sustabdytos: sūnus Oliveris užbaigė tik koplyčios stogą. Keturiasdešimt metų truko koplyčios puošimas akmens raižiniais, vaizduojančiais gyvūnus, augalus, angelus, demonus ir keistus simbolius, kuriuos iki šiol bando iššifruoti mokslininkai iš viso pasaulio. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių

Skaitykite toliau..

Machabalipuramo paslaptis: kur senovinio miesto statytojai dingo be pėdsakų?

Gausūs turistai iš užsienio vis dažniau atvyksta į Indijos miestą Machabalipuramą, esantį Tamil-Nadu valstijoje, kad galėtų maudytis balto smėlio paplūdimyje ir šiltame vandenyne. Tačiau kartu su maloniomis paplūdimio procedūromis miesto svečiai atranda tikrą senovės architektūros stebuklą – uolinius paminklus su budistinėmis skulptūromis. Machabalipuramas yra šešiasdešimt kilometrų nuo Čenajaus – didelio miesto pietų Indijoje. Vietinių gyventojų skaičius siekia šiek tiek daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių. Miestas atsirado VII a. kaip pagrindinis senovės Palavų karalystės uostas. Anksčiau čia buvo nedidelis kaimelis, kuriame gyveno žvejai. Palavų dinastijos valdymo laikotarpiu čia aktyviai plėtojosi ir tobulėjo įvairios meno rūšys, tarp jų – architektūra. Daugelis tuo metu pastatytų paminklų išliko mieste iki šiandienos. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam

Skaitykite toliau..

Negyvų žiurkių pirkimas, išgelbėjęs nuo maro

Estera Pol įėjo į istoriją kaip moteris, viena užkirtusi maro protrūkį didžiausiame JAV mieste. 1907 m., kai Estera Pol buvo išrinkta Portlendo sveikatos apsaugos komisare, ji jau buvo gana žinoma asmenybė. Estera važinėjo pas savo pacientes dviračiu, teikė akušerės paslaugas ir dirbo Sveikatos komitete. Dabar ji tapo pareigūne ir vyriausiąja gydytoja. 1907 m. vasarą moteris gydytoja susidūrė su pavojinga grėsme: buboniniu maru. Infekcija siautėjo Amerikoje, ir epidemijos protrūkio Portlende buvo tikimasi bet kurią dieną. Epidemija čia galėjo pasiekti neįtikėtinus mastus, nes tai buvo vienas didžiausių miestų pagal gyventojų skaičių: 1910 m. mieste gyveno daugiau nei du šimtai tūkstančių gyventojų. Ginkluodamasi naujausiais moksliniais duomenimis ir nusprendusi nebekartoti kitų miestų valdžios ir

Skaitykite toliau..

Viduramžių Indijos mokslai ir menai

Naujai susiklosčiusios feodalinės visuomenės santykiai netruko atsispindėti indų tautos kultūroje. Apie šios kultūros pobūdį galima spręsti iš išlikusių architektūros ir skulptūros paminklų bei tuo metu sukurtų literatūros kūrinių. Šventyklų statyboje plytų ir akmuo vis labiau išstūmė medį – beveik vienintelę statybinę medžiagą senovėje. Indijos statybininkai išmoko iš plytų ir akmens statyti didingus pastatus. Centrinės šventyklos Tandžore (XI a.), pastatytos keturiolikos aukštų piramidės formoje, aukštis yra net šešiasdešimt metrų. Ankstyvaisiais viduramžiais nežinomų akmenskaldžių rankomis buvo sukurti nuostabūs urviniai šventyklos, iškaltos uolinguose kalnų šlaituose, ir uolų monolitinės šventyklos, pavyzdžiui, garsioji Kailasanatchos šventykla Elore, sukurta VIII a. Taip pat plėtojosi skulptūros menas. Viduramžių Indijos skulptūra, skirta religiniam poveikiui, paprastai nesiskyrė žmogiškųjų figūrų vaizdavimo

Skaitykite toliau..

Smaragdo lentelės paslaptys

Visą žmonijos istoriją egzistavo paslaptingos knygos, reliktai ir relikvijos, tariamai turinčios tam tikrų mistinių žinių ar galių. Istorija prisodrinta pasakojimų apie tokius daiktus ir žmones, kurie visą savo gyvenimą praleido jų ieškodami. Vienas iš tokių artefaktų yra ant akmens išgraviruotas senovinis tekstas, kuris laikui bėgant tapo viena iš įtakingiausių alchemijos rašytinių relikvijų ir daugybės okultinių žinių pagrindu. Tačiau pats šis daiktas seniai dingo amžių migloje. Manoma, kad šiame daikte buvo didelė jėga, magiškos paslaptys, alchemijos, žmogaus proto ir, galbūt, net pačios Visatos paslaptys. Kalbama apie vadinamąją Smaragdo lentelę, kurią sukūrė Hermis (Merkurijus) Trismegistas. Tai paslaptinga dievybė, senovės Graikijoje vadinta Hermiu, o senovės Egipte – dievu Totu. Krikščioniškoje kultūroje jis ilgą laiką buvo

Skaitykite toliau..

Velykų salos slėpiniai (I)

Velykų sala yra apgaubta paslapčių. Jos tylus grožis, likęs po išnykusių salos gyventojų, traukia ne tik turistų, bet ir viso pasaulio mokslininkų dėmesį. Yra keletas teorijų, kodėl šių vietų gyventojai išnyko. Viena populiariausių hipotezių – europiečių išsilaipinimas Rapa Nui (kitas Velykų salos pavadinimas) krantuose. Nesenai vykęs tyrimas paneigia šią prielaidą ir teigia, kad rapanujai buvo „nuolatinėje kovoje“ su gamta. Velykų sala yra viena iš atokiausių apgyvendintų vietų pasaulyje. Dauguma mitų ir legendų, susiformavusių apie Rapa Nui, yra pagrįsti paslaptingų moai statulų, pastatytų maždaug tarp 1250 ir 1500 metų, sukūrimu. Tarpdisciplininė mokslininkų grupė iš Čilės, Ispanijos ir Norvegijos paneigė pernelyg drąsias prielaidas ir istorijas. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo

Skaitykite toliau..

Dalia Rukienė. Butano magija (I)

Atsistojau ant Butano žemės ir širdis pradėjo daužytis taip, lyg grįžčiau namo, o ne atvykčiau į nepažintą kraštą. Nežinau, kaip tai paaiškinti – bet jausmas neapsakomas. Tarsi būčiau čia jau buvusi. Gal sapnuose. Gal kitame gyvenimePirmas įspūdis – kad čia didybė eina koja kojon su kuklumu. Net oro uostas – atrodo, turėtų būti betoninis, triukšmingas, šaltas – bet ne. Jis čia įsilieja į kalnus. Pastatai susilieja su peizažu. Gamta čia – ne fonas, o pilnavertė gyvybės dalyvė.Butanas – tarsi šventykla po atviru dangumi. O žmonės? Apie juos – netrukus. Bet jau dabar žinau: ši kelionė bus ne tik geografinė. Ji bus gili.Jau šiandien susitikome su švietimo ministru, kuris pasirašė ant

Skaitykite toliau..

Nelabojo dovana: „auksinės” civilizacijos istorija

Geidžiamiausias visų laikų metalas – auksas. Jo gavybos istoriją galima drąsiai vadinti žmonių godumo istorija, tamsiųjų jėgų puolimo prieš žmoniją istorija. Deja, šiandien galima drąsiai teigti, kad šis puolimas buvo visiškai sėkmingas. Žvelgiant į praeitį, galima suprasti, kad šis trokštamas metalas žmonėms atnešė daugiau nelaimių ir kančių nei visos karai kartu sudėjus. Šiuolaikinėje istorijoje priimta manyti, kad pirmieji aukso gyslų kasybos darbai prasidėjo senovės Egipte. Prieš šešis tūkstančius metų dykumoje netoli Tėbų dirbo pirmieji aukso ieškotojai. Iš pradžių auksas turėjo tik sakralinę vertę. Egiptiečiai – saulės garbintojai – laikė jį saulės dievo įsikūnijimu žemėje. Būtent todėl jų šventyklos buvo taip gausiai puoštos šiuo brangiuoju metalu. Iš jo buvo gaminamos statulos,

Skaitykite toliau..

Tūkstantį metų Sacharos smėlynų slėptas nuostabus romėnų miestas

Beveik tūkstantį metų Sacharos smėlio kopos slėpė po savimi senovės romėnų miestą Timgadą. Jo stebuklingam išlikimui gali pavydėti net garsioji Pompėja. Iki šiol Timgadas laikomas geriausiai išsilaikiusiu miestu, suprojektuotu pagal romėnų urbanistinio planavimo tradicijas, kur pastatai išdėstyti statmenai vienas kitam. Timgadas buvo rastas 1765 m. tyrėjų grupės, vadovaujamos škoto Džeimso Briuso, kuris ieškojo Nilo ištakų ir atsitiktinai aptiko puikiai išsilaikiusį romėnų miestą. Tuomet keliautojas negalėjo įvertinti savo radinio mastą. Savo dienoraštyje jis apibūdino radinį kaip „nedidelį, bet pilną elegantiškų pastatų“. Per trumpus kasinėjimus buvo rasta kelios imperatoriaus Antonino Pijaus statulos, nepalikusios jokių abejonių, kad tai yra romėnų miestas. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Po Vidurinę Aziją (VII)

Dingusios jūros saloje Paskutinė šioje kelionėje mano lankyta vieta buvo Barsakelmes‘o gamtos rezervatas esantis to paties pavadinimo saloje Aralo jūroje. Tačiau liūdna suvokti, kad čia per pusšimtį pastarųjų metų įvyko viena didžiausių Vidurinėje Azijoje ekologinė katastrofa. Aralo jūra vadinamo didžiulio ežero, kuris pagal plotą buvo ketvirtas pasaulyje ir didesnis kaip Lietuvos teritorija, dabar neliko. Tiksliau, – giliausiose vietose liko keletas atskirų „ežeriukų“, kurių bendras plotas sudaro tik mažą dalį buvusio jūros ploto. Taip įvyko todėl, kad iš tolimų kalnų per dykumą atitekančios dvi didelės upės – Syrdarija ir Amudarija – nustojo „maitinti“ Aralo jūrą. Jų vanduo per gausybę iškastų kanalų nukreipiamas medvilnės plantacijoms drėkinti, todėl nepasiekia žemupių. Esant karštam, sausam

Skaitykite toliau..

Dailioji Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybė – senąjį muziejaus pastatą menanti rašalinė

Įdomioji gegužės mėnesio Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybė – rašalinė su senojo Karo muziejaus pastato akcentais. Jų, kaip matote, rinkiniuose saugomos net dvi. Taigi, bent jau nedidele apimtimi buvo paleista šių dailių rašalinių serijinė gamyba. Rašalinės pagrindas – medinis. Prie jo centre pritvirtintas metalinis senojo Karo muziejaus varpinės bokšto modelis, šonuose – dvi metalinės rašalinės su atverčiamais dangteliais. Jų viduje – stikliniai indeliui rašalui. Kairėje pavaizduotas J. Zikaro sukurtas liūdinčios lietuvaitės bareljefas paminklui „Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1921“, o dešinėje – paminklinė lenta, kabėjusi ant senojo Karo muziejaus pastato 1921-1934 m. su devizu „Per amžių budėję laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą“. Rašalinių autorius – 1923 m. jas sukūręs

Skaitykite toliau..

Avarų kaganatas: kaip pražuvo viena galingiausių valstybių Rytų Europoje

Avarų kaganatas – imperija, egzistavusi nuo 562 iki 823 metų šiuolaikinės Vengrijos, Austrijos, Balkanų pusiasalio šalių ir Ukrainos teritorijoje.Taip susiklostė, kad masinėje kultūroje avarai buvo beveik pamiršti. Kadaise galinga valstybė, varžiusis dėl hegemonijos su Bizantija ir Frankija, tiesiog išnyko iš istorijos puslapių. Kas buvo avarai? Kas nutiko jų valstybei, ir kur dingo šis kadaise didinga tauta? „Jie buvo didingi kūnu, išdidūs protu, ir Dievas juos nubaudė, išnaikindamas visus. Nuo tada yra posakis: žūti kaip obrai, nepaliekant nei giminės, nei įpėdinio“ („Laikinųjų metų sakmė“ apie obrus/avarus, XII a.). Iki šiol mokslininkai nesutaria, kas, etninės kilmės požiūriu, buvo avarai. Kai kurie istorikai tvirtina, kad jie buvo indoeuropiečių kilmės, kiti – kad turėjo mongolų arba tiurkiškas

Skaitykite toliau..

Tikroji mafijos istorija mena ne vien gangsterius (III)

(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia ir čia.) Ryškiausias mafijos slopinimo epizodas buvo Ganči miesto, Sicilijos mafijos ir gaujų tvirtovės, apgultis. Per šią apgultį buvo naudojami ypač žiaurūs metodai. „Norėjau gyventojams pateikti akivaizdžių įrodymų apie nusikaltėlių bailumą“, – rašė Moris savo memuaruose. „Nereikėjo šaudyti: reikėjo atimti iš banditų ginkluoto pasipriešinimo garbę. Aš įsakiau savo žmonėms įeiti į nusikaltėlių namus, miegoti jų lovose, gerti jų vyną, valgyti jų vištas, žudyti jų gyvulius ir parduoti jų mėsą vietiniams ūkininkams už sumažintą kainą. Buvo duotas įsakymas paimti įkaitus […] atrodo, kad pagrindiniais taikiniais buvo moterys ir vaikai. Nežinoma, ar su moterimis buvo žiauriai elgiamasi, kaip vėliau tvirtino Morio kritikai. Įkaitų paėmimo tikslas buvo kreiptis į

Skaitykite toliau..

Lietuvos Respublikos parlamentarizmui – 105-eri: 1920-aisiais pradėjo dirbti Steigiamasis Seimas

Lygiai prieš 105 metus, 1920 m. gegužės 15 d., į pirmąjį posėdį Kauno Miesto teatre susirinko Steigiamasis Seimas. Vėliau seimūnai dirbti persikėlė į Seimo rūmų pastatą dabartiniu adresu Gimnazijos g. 3. Steigiamasis Seimas buvo pirmasis nepriklausomas Lietuvos valstybės parlamentas, išrinktas tiesioginiuose, demokratiškuose, visuotiniuose, slaptuose rinkimuose. Steigiamąjį Seimą sudarė 112 narių ir jam pirmininkavo ryški politinė Lietuvos figūra Aleksandras Stulginskis (1885-1969), kartu ėjęs ir Lietuvos Prezidento pareigas. Tiesa, vieni iš Seimo pasitraukė anksčiau, jų vietą užėmė kiti ir tokiu būdu Steigiamojo Seimo nariais spėjo pabūti 150 žmonių. 1920 m. balandžio 14-15 d. rinkimuose daugumą balsų surinko ir 59 atstovus Steigiamajame Seime turėjo Lietuvos krikščionių demokratų partija. Antri Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų

Skaitykite toliau..

Arabijos Atlantida: kur galėjo būti galingiausia senovės valstybė?

Išsamūs senovės Egipto piramidžių ir kitų grandiozinių statinių tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad jie buvo pastatyti daug anksčiau, nei buvo manoma. Be to, kai kurie archeologai teigia, kad hieroglifai, freskos, simboliai ir piešiniai buvo nupiešti ant pastatų antrame-trečiame tūkstantmečiuose prieš mūsų erą. Tuo tarpu pačios statybos gali būti ir keliolikos tūkstančių metų senumo. Tokias išvadas padėjo padaryti vandens ir vėjo erozijos, kurios negalėjo susidaryti šiuolaikinėmis klimato sąlygomis. Kadaise Šiaurės Afrikos teritorija buvo klestinti rojaus vieta. Čia buvo didžiuliai megalopoliai. Netiesioginius tai patvirtinančius įrodymus galima rasti arabų senovės legendų rinkiniuose. Pavyzdžiui, Libijoje iki 2013 m. buvo traktatas, kuriame aprašytas vietinių imamų, gyvenusių dvyliktame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, gyvenimas. Deja, dėl karo veiksmų

Skaitykite toliau..

Stebuklingai išlikusi nukirsdintosios Henriko VIII žmonos relikvija

Rasta reta Annos Bolein, karaliaus Henriko VIII nukirsdintos žmonos, relikvija. Po egzekucijos karalius atsikratė visų jos daiktų, bet „sakalas” stebuklingai išliko beveik nepakitęs. Iš pradžių medinė raižyta 20 x 20,5 cm dydžio sakalo figūrėlė buvo identifikuota kaip paprasta „sena paukščio figūrėlė“ ir 2019 m. aukcione parduota už septyniasdešimt penkis svarus. Vėliau ji buvo identifikuota XVI a. karalienės Annos Bolein herbiniu simboliu, tikriausiai puošusiu jos apartamentus Hampton Court rūmuose. Tačiau vėliau sakalas buvo pašalintas, kai Anglijos karalius Henrikas VIII įsakė nužudyti savo antrąją žmoną ir sunaikinti viską, kas ją primena. Tikroji figūrėlės vertė yra apie du šimtus tūkstančių svarų. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Iš

Skaitykite toliau..

Leonardas Augustis. Prisimenant Kalantines: iš kartos į kartą rusenančiose laisvės kovų liepsnose (III)

(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia ir čia.) Apibendrinant, informacija apie Kalantines buvo publikuota įvairiuose didesniuose ar mažesniuose Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Šveicarijos, Italijos, Švedijos spaudos leidiniuose, o taip pat pasiekė ir kitus kontinentus – be jau minėtų Šiaurės Amerikos valstybių žinia iš Laisvės alėjos atskriejo iki Pietų Amerikos bei Australijos pakrančių. Vien Italijoje Elta-Press 1972 m. liepos mėnesio pradžioje surinko apie 250 laikraščių iškarpų iš įvykių Lietuvoje 1972-aisiais. Simboliška, kad 2002 m., minint Kalantinių trisdešimtmetį, Italijos Parlamentinės ryšių su Baltijos šalimis grupės delegacijos vadovas Riccardo Migliori perdavė italų surinktos spaudos apie 1972-ųjų įvykius spaudos rinkinį Kauno apskrities archyvui. Aptarus sklaidos anapus Geležinės uždangos formas, verta bent trumpai apžvelgti ir turinį.

Skaitykite toliau..

Priešistorinė medicina

Pietų Amerikoje, sprendžiant iš visko, kažkada egzistavo galinga ir, greičiausiai, labai pažengusi civilizacija, apie kurią išliko daugybė indėnų mitų. Actekai, majai ir inkai teigė, kad jie tik remontavo ir baigė statyti senovinius statinius, tadi jau iki indėnų atvykimo Pietų Amerikos ir dalies Šiaurės Amerikos atogrąžų džiunglėse gyveno nežinomos civilizacijos atstovai. Įvairūs radiniai Ekvadore, Bolivijoje ir Kolumbijoje leidžia daryti prielaidą, kad kažkada tai buvo viena šalis. Radinių kūrimo metodai šių valstybių teritorijose yra labai panašūs. Tuo pačiu metu vis dažniau randama daiktų, kurių neįmanoma pagaminti net šiuolaikiniais įrankiais ir prietaisais. Senovės meistrų meistriškumo lygis stebina vaizduotę. Pavyzdžiui, Ekvadore rasti radiniai švyti ultravioletinėje spinduliuotėje. Be to, jie gali ją sugerti ir šviesti dar

Skaitykite toliau..

Du tūkstantmečiai Atlantidos paieškų

Turbūt nė viena legendinė šalis nebuvo ieškoma taip ilgai kaip Atlantida, ir tai nestebina, nes šios istorijos pradžią padėjo dar Platonas, savo veikaluose „Timėjas“ ir „Kritijas“ aprašydamas milžinišką salą, kuri po siaubingo žemės drebėjimo per vieną dieną ir vieną naktį nugrimzdo po vandeniu. Pagal filosofo duomenis, Atlantida garsėjo nepaprastu turtu – pastatų sienos ir stogai buvo padengti auksu, o saloje buvo daugybė statulų iš tauriųjų metalų. Ginčai dėl to, ar Platono aprašyta valstybė buvo reali, prasidėjo netrukus po filosofo mirties. Pavyzdžiui, jo mokinys Aristotelis kategoriškai neigė Atlantidos egzistavimą ir rašė, kad ją sunaikino tas pats žmogus, kuris ją ir sukūrė, t. y. pats Platonas – savo vaizduotėje. Tačiau, pavyzdžiui, filosofas Posidonijus,

Skaitykite toliau..

Leonardas Augustis. Prisimenant Kalantines: iš kartos į kartą rusenančiose laisvės kovų liepsnose (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia). Būta ir kitų kultūrinio gyvenimo įtakos formų. Pavyzdžiui – žurnalas „Nemunas“. žurnalui buvo būdingi fotografijos su aktais, gana moderni poezija ir net tam tikri socrealizmo kritikos požymiai (V. Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“). Alternatyvios estetinės normos kūrė tam tikrą simbolinę bendruomenę, kurioje jaunimas įgijo žodyną kalbėti apie konformizmą ir laisvę. Viena iš pasipriešinimo formų taip pat buvo ir teatras. Pavyzdžiui, Edgaras Klivis straipsnyje „Modris Tenisonas ir nonkonformizmas Lietuvos teatre“ aptarė, kaip Rygoje gimusio M. Tenisono trupės spektakliai performansus kėlė į Kauno pilį, senamiesčio gatves ir Ąžuolyną, taip paversdama miestą gyvu teatrinių aktų žemėlapiu, publika buvo mokoma „perskaityti“ nebylias socialinės kritikos metaforas, kurios vėliau taip pat stichiškai įsiveržė

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Svečiose šalyse
Redakcija AIDAI.LT

Karelijos legendos ir mitai

Jaunąją kartą gal ir stebina Rusijos vykdomas brutalus ukrainiečių žemių grobimas, tačiau istorijos žinovams tai anaiptol nėra netikėtas reiškinys: nuolat

Skaitykite toliau..
2025-10-13 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Negęstančios senovės lempos

Stebina, kaip ilgai istorikai, tyrinėję žmonijos praeitį, nekreipė dėmesio į tai, kas, atrodytų, buvo akivaizdu įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose (kurių autoriai,

Skaitykite toliau..
2025-10-12 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Lemtinga paskutinė dvikova

Paskutinioji teismo dvikova įvyko Paryžiuje 1386-ais metais. Jos priežastis buvo kaltinimas vieno riterio žmonos išprievartavimu. Kadangi vienintelė įvykio liudytoja buvo

Skaitykite toliau..
2025-10-12 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Tintagelio mūrų mįslės

Tintagelio pilis – įdomi istorinė vieta, apgaubta paslapčių ir legendų. Iš jos vietos atsiveria daugybė vaizdingų Atlanto vandenyno vaizdų, o

Skaitykite toliau..
2025-10-12 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Berouzo urvo paslaptys

1982 m. balandžio mėn. amerikiečių speleologas Raselas Berouzas viename iš Ilinojaus valstijos slėnių, kurios koordinates jis nusprendė neatskleisti, atsitiktinai užmynė

Skaitykite toliau..
2025-10-11 Komentarų: 0
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Lemtingieji Habsburgų varnai

Senovės legenda pasakoja apie Habsburgų dinastijos, vienos iš galingiausių monarchų dinastijų Europoje, giminės prakeikimą. Jie sėdėjo Austrijos, Ispanijos, Prancūzijos ir

Skaitykite toliau..
2025-10-11 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Aštuoni gelbėjimosi ratai

Kai viskas eina ne taip, kaip norėtumėte: norime atskleisti keletą patarimų, galinčių būti tikrais gelbėjimo ratais gyvenimiškos būties verpetuose.I. Skausmas

Skaitykite toliau..
2025-10-11 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Žvakių šviesoje

Vaizduotė gali spalvingai nupiešti imperatoriškus rūmus visame jų prabangos spindesyje, apšviestus daugybės žvakių šviesos. Atrodo, kad tai romantiška, bet jei

Skaitykite toliau..
2025-10-10 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Urartu galybės aidai

Vakarų Armėnijoje (dabar Turkijos teritorija) archeologai atrado didžiulį pustrečio tūkstančio metų senumo maisto sandėlį. Šis radinys padėjo suprasti senovinės valtybės Uratu

Skaitykite toliau..
2025-10-10 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Dykumų laivai

„Dykumos laivais” neretai vadinami kupranugariai, kadaise karavanuose gabendavę prekes per saulės įkaitintą dykumo smėlį. Tačiau šįkart papasakosime apie tikrus laivus,

Skaitykite toliau..
2025-10-10 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE