Straipsniai
Kodėl Justinas Marcinkevičius niekada nebuvo lietuvių “tarybinis” poetas
Įdomu pasiskaityti jaunųjų istorikų ar praeities tyrinėtojų-analitikų straipsnius bei mokslinius darbus apie sovietmetį: net akyse jo nematę, arba tik šaltus naktipuodžio kraštus iš tų laikų prisimenantys „žinovai“ neretai paisto tokias nesąmones, kad nei juoktis, nei verkti nesinori, o tik pagrūmoti pirštu – „nebesvaičiokit!“. Visgi, tokių diletantų arba (ne)sąmoningų klaidintojų, sergančių istoriniu ar/ir politiniu daltonizmu veikalai prasilenkia ir su elementaria logika, ir su istorine tikrove, tad šįkart imsimės kedenti vilnas vadinamajam sovietiniam laikotarpiui: kokie mitai apie jį sekami, ir kokio jo būta tikrumoje? Savojoje kelionėje istorinėn praeitin aiškiai atskirsime du kardinaliai priešingus dalykus: slogią bei melagingą politinę konjunktūrą ir lietuvaičių darbus bei pasiekimus tuo sudėtingu laikmečiu. Norėdami blaiviai išnarstyti sovietmečio kaulelius,
Povilas Girdenis. Jonas Laucė: nuteistas, bet nenugalėtas
PARODA, SKIRTA KGB REPRESUOTO RAŠYTOJO JONO LAUCĖS 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Šiemet minime mokytojo, rašytojo Jono Laucės (1917‒2003), sovietų okupacijos metais nuteisto ir kalinto už grožinės literatūros kūrinio sukūrimą, 100-ąsias gimimo metines. Jonas Laucė gimė 1917 m. spalio 18 d. Rokiškio aps. Lašų k., 1933‒1936 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1939 m. gegužės mėn. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo artilerijos pulke, 1939 m. spalio 29 d. dalyvavo Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių. Prasidėjus sovietų okupacijai, J. Laucė karinę tarnybą tęsė Raudonosios armijos lengvosios artilerijos pulke. 1941 m. birželio pradžioje, prieš pat Vokietijos ir SSRS karo pradžią, buvo demobilizuotas. Siekdamas užsidirbti pinigų studijoms, 1941 m. rugsėjo mėn. pradėjo tarnybą pagalbiniame policijos
Rasa Stulpinienė. Pieniškos godos
Pakalbėkime apie pieną – produktą, kurį vartojo kiekvienas anų laikų pilietis – mat laktozės netoleravimai buvo reti, alergijos irgi. Pieno reikėjo vaikams, kad dantukai būtų stiprūs, pieno duodavo kenksmingomis sąlygomis fabrikuose ir gamyklose dirbantiems socializmo statytojams, pieno pramonė buvo viena svarbiausių ano meto žemės ūkio šakų. Bet visa tai šiandien skamba kažkaip nuobodžiai, tiesa? Laimei, yra kai kas įdomesnio.Neabejoju, jog visi žinote, kad pienas – vienas mistiškiausių produktų. Skaičiusieji pasakas dar prisimena, kad laimė yra ten, kur pieno upės teka, kad norint išlikti gyvam ir nepražūti reikia perbristi pieno upę, kad graži mergelė yra ta, kuri „lyg iš pieno plaukusi“. Istorija paliko žinių, kad pieno voniose ir išties maudytasi pieno
Pajūrio perliukas, žavėjęs nepakartojamu spindesiu – palangiškė “Vasara”
Žmogus yra toks įdomus sutvėrimas: kai vasarą pleškina karštis, jo vaizduotėje kaipmat atgyja žiemužės pakloti sniego patalai, o kai ateina rudens žvarba, jis mintimis jau ilgisi vasaros. Pasiilgau vasaros ir aš – tos, kurią dažnas matėm Palangoje, o ir buvoję daugelis esame. Kviečiu ir jus keliauti kartu į vieną gražiausių, įdomiausių pajūrio vietų, garsinusių Lietuvą toli už jos ribų – lankysimės palangiškėje „Vasaroje“. Mūsiškę kelionę praeitin priskyriau „Mūzų draugijos“ rubrikon, nes lankomas pastatas ne tik novatoriška architektūra, bet ir meno kūriniais išties išskirtinis, prisodrintas meno. „Vasaros“ interjerui dauguma šiandienių užeigų neprilygsta nei iš tolo, tačiau kelionės praeitin metu mes prisiliesim ir prie sumanios architektūros bei inžinerijos, prisiminsim ir „Vasaros“ virtuvės
“Šviečia dieną, šviečia naktį Elektrėnų žiburiai” – aplankykim juos
Sovietmečiu iškilusių pramonės ir energetikos objektų apžvalgą prasminga pradėti nuo Lietuvos elektrinės – anksčiau Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės (Lietuvos VRE) – didžiausios Lietuvoje šiluminės elektrinės, Lietuvos energetikos sistemos pagrindinės elektrinės, pastatytos Elektrėnuose, kurie iškilo aptarnauti elektrinei. Šalia elektrinės užtvenktas Strėvos upelis, dėl to susidarė Elektrėnų marios. 1961 m. liepos 18 d. padėtas kertinis jėgainės akmuo. Jėgainė veikia nuo 1962 m. Istorijos pradžia laikytina 1959 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Ministrų Taryba paskyrė valstybinę komisiją 1200 tūkst. kW galios naujos šiluminės elektrinės statybos aikštelei parinkti. 1960 m. balandžio 18 d. Ministrų Taryba nutarė statyti Lietuvos VRE. Vadovaujantis ekonominiais skaičiavimais, vieta naujajai elektrinei statyti buvo parinkta pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, Trakų rajono Perkūnkiemio kaime, kurio pavadinimas simboliškai tiko naujos elektrinės statybai. Tų pačių metų liepos mėn. būsimosios elektrinės vietoje iškasamas pirmas kubinis metras žemių. Lietuvos VRE buvo statoma pagal
Rasa Stulpinienė. Kiaulės gyvenimas ir mirtis
Šįkart istoriją pradėsiu nuo galo – nuo to, kad nors Lietuva turi jūrą, lietuviai – patys tikriausi mėsėdžiai, ir labiausiai jiems patinka kiauliena. „Šlovingais“ komunizmo kūrybos/statybos dešimtmečiais legaliai jos galėjai gauti tik pats gyvendamas kaime arba turėdamas ten giminaičių (likę paprasti piliečiai, kai parduotuvėse mėsos lentynos buvo tuščios, dažnai pirko mėsą, išneštą iš mėsos kombinato, arba ieškojo blato; nebuvo jokios tikimybės, kad mėsos parduotuvėje nusipirkti galėsi tiesiog eidamas pro šalį, tai galėjo būti tik laimingas atsitiktinumas; jų būdavo, bet prieš tai laukė stovėjimas milžiniškoje eilėje). Žinoma, reikėdavo į tą kaimą važiuoti talkininkauti – už gražias akis nei teta, nei dėdė tau paršiuko nenušers. Jeigu kaime gyveno tėvai, tai ten dažnai
Justino Marcinkevičiaus kariauna vs. rusifikacija: ar pagerbsime karvedį?
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Sausakimšas troleibusas neskubėdamas riedėjo Neries krantine, veždamas miestiečius namo po sunkios darbo dienos. Vargais negalais ištraukusi iš kišenės talonėlį – taip anuomet vadinti vienkartiniai bilietai – šviesiaplaukė jauna moteris ištiesė jį arčiau komposterio stovėjusiai keleivei, tardama: „Pažymėkit, prašau, taloną“. Neatsisukdama, šioji tik kryptelėjo galvą prašančiosios pusėn, ir iškošė: „Ja vaševo poganovo jazyka nieponimaju“ („Aš jūsų šlykščios kalbos nesuprantu“, rus.). Šviesiaplaukė nepasimetė ir atrėžė: „Togda ja skažu na vašem bliadskom jazyke: probeite, j@#tvajumat, talon!“ („Tada aš pasakysiu jūsų kekšiška kalba: pramuškit, po velnių, taloną“, rus., vertimas apytikslis etikos sumetimais). Gal šis konfliktėlis ir liktų neįsimintinu, jei rusakalbė nebūtų paėmusi ir pažymėjusi talonėlį, tuo
Povilas Girdenis. Trėmimai, operacija „Vesna“ ir nebyli statistika
1948 m. gegužės 22–23 d. – sovietinės represinės struktūros įvykdė didžiausią Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Vesna“ (liet. „Pavasaris“), per kurią ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Didelę dalį tremtinių sudarė moterys, vaikai ir senoliai. Nebyli statistika Pastaruoju metu apie trėmimus nelengva ne tik rašyti, bet ir kalbėti. Nė antraštės neperskaitę „aktyvistai“ puola vanoti kompiuterių klaviatūras ir komentaruose lieti „beribę išmintį“ apie tai, kad šiuolaikinė ekonominė emigracija niekuo nesiskiria nuo prieškario ar pokario trėmimų. Pradėjęs kalbą apie trėmimus, visad rizikuoji būti nutrauktas isteriško riksmo: „Kuriems galams apie tą nelemtą praeitį?! Jūs man geriau pasakykit, kuo dabartinė Lietuvos valdžia geresnė?! Šitiek žmonių į užsienį išvarė!“ Per pusvalandį ar keliolika minučių iš namų šautuvais ir
Pamary prigludus gražuolė: evangelikų liuteronų bažnyčia Juodkrantėje
https://youtu.be/TrfX6IVhWuQ 1879-ųjų gaisre sudegus medinei bažnyčiai, 1884-1885 m. pagal architekto Friedricho Stülerio brėžinius pastatyta mūrinė neogotikos stiliaus bažnyčia. Juodkrantės parapijos kunigas Friedrichas Otto Edwinas Richteris. Vargonus bažnyčiai padovanojo gintaro kasyklų savininkas Moritzas Beckeris. Po Antrojo Pasaulinio karo bažnyčia uždaryta, išplėšta, nugriauta šventoriaus tvora. Bažnyčios pastatu susidomėta tik XX a. 7-8 dešimt. – jis paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklu. XX a. 8 dešimt. nuspręsta jame atidaryti Lietuvos dailės muziejaus filialą – Miniatiūrų muziejų. Projektuojant ekspozicijų sales, atlikti architektūriniai-konstrukciniai tyrimai, pagal kuriuos pastatas restauruotas, rekonstruotas, pritaikytas muziejaus funkcijoms: uždengtas stogas, pakeista grindų danga, išdažytos sienos, įrengti dailininko A. Bružo vitražai, kurie šiuo metu saugomi Lietuvos dailės muziejuje. Įrengiant privažiavimus prie muziejaus patalpų,
Rasa Stulpinienė. Jau tos vestuvės, vestuvės!..
Vestuvės vestuvės… Anuomet jos reiškė abiejų besituokiančiųjų pusių giminių balių, susiėjimą (kartais net iki šimto žmonių}, kur stalai lūždavo nuo vaišių, buvo sakomi tostai, skanduojama „karti, karti, degtinė karti, jei pasibučiuos, tai bus saldi“, jaunuosius lydėjo gausus pabrolių ir pamergių būrys, o visai šventei vadovavo piršlys ir svočia.Iškelti trankias vestuves sūnui ar dukteriai buvo tėvų garbės reikalas, neiškelti arba būti nepakviestam į jas reiškė nusiminimą, apkalbas, priekaištus: “Jie į savo Petriuko veselę mūsų nekvietė, mes irgi į savo Onutės nekviesim…“Tuoktis reiškė susirašyti Metrikacijos biure, kuris liaudiškai buvo vadinamas zaksu. Su santuoka bažnyčioje, arba šliūbu, – sudėtingiau, jei nenorėjai susilaukti sankcijų kad ir iš savo socialistinio mokslo ar darbo kolektyvo, nukentėti
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (III). Deficitas
Mūsų kelionėse po Lietuvos praeitį jau esame susipažinę su anuomečiu Jo Didenybe karaliumi Deficitu – būtent jis yra trečiąja nykia grimasa, sunkinusia gyvenimą absoliučiai daugumai sovietų imperijos gyventojų. Daugelio būtinų kasdieniame gyvenime buities atributų – pradedant baldais bei buitine technika, baigiant dešra ir cukrumi – stoka anuomet vadinta „deficitu“, šis pavadinimas prilipo viskam, ką reikėjo „gauti“ ar „sukombinuoti“ – taip anuomet vadinti trūkstamų prekių paieškos ir įsigijimo „per blatą“ (pažinčių pagalba) procesai. „Oboronkai“ suteiktas prioritetas ir milijonai toje terpėje tarpstančių veikėjų į antrąjį planą nustūmė elementarių buities reikmenų gamybą, jau nekalbant apie gaminamos buitinės technikos našumą bei patogumą, rūbų bei avalynės kokybę ir dizainą, automobilių charakteristikas: nuo pasenusių užsienio pavyzdžių
Šimtametes dulkes nupūtus: vaikštinėjam carinio laikmečio Vilniuje
„Lietuviai tarpukario Vilniuje – mitas“, – atsainiai tėškė tūlas Nobelio premijos laureatas, kurio garbei geraširdžiai lietuvaičiai net laiptus Vilniaus senamiestin yra pavadinę. Norėdami perprasti Lietuvos miestų tautinę sandarą iki sovietmečio – faktas kaip blynas, kad būtent juo vyko spartus didžiųjų šalies miestų lietuvėjimas – turėtume grįžtelėti gerą pusę tūkstantmečio atgal, ir bandyt pakalbinti LDK kunigaikštį Algirdą: tikėtina, kad jis buvo paskutinysis Lietuvos valdovas, galbūt kalbėjęs ar bent supratęs lietuviškai. Gi šiandieną naiviai ir kvailokai atrodo kai kurių veikėjų pasakėčios apie „lenkiškai kalbėjusius lietuvius“, bei bukai atkaklūs bandymai lietuvinti carinio laikmečio bei tarpukario personalijas. Antai, jau galim rasti paistalų, kad XIX amžiaus pabaigoje Vilniuje pastatytas modenus tiltas per Nerį buvo projektuotas
Ryškių vaikystės prisiminimų gaubiamas – Vilniaus planetariumas
Žvelgdamas į giedrą rudens šeštadienio dangų, imu spėlioti: pavyks sutemus pasigrožėti Viešpaties pabertomis žvaigždelėmis, ar dangų aptrauks vakarinė migla?.. Kadaise tai buvo romantiška pramoga jau senokame – 1961-ųjų statybos – pastate, tegul ir ant kietų medinių kėdžių, tegul ir šilumos anaiptol ne visuomet būdavo pakankamai, tačiau kai gražiabalsė teta įjungdavo mirguliuojantį aparatą, ir virš galvų sutviksdavo spiečiai žvaigždelių, sulaikyti jaudulį nebuvo paprasta: juk vidury dienos matydavai visą žvaigždėto dangaus grožį. Sovietmečio pabaigoje pastačius naująjį planetariumą netoliese šv.Rapolo bažnyčios, senoji žvaigždynų buveinė prarado savąją vietą po susikurtomis žvaigždėmis, kol galutinai pakeitė šeimininkus audringuoju privatizacijų laikmečiu, ir tapo eiline užeiga. Užsukim ir pasidairykim senajame Vilniaus planetariume jo aktyviajam laikmety. Apsilankyti Vilniaus praeityje
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (II). “Oboronka”
Kokčiausia sovietmečio yda ar grimasa – milžiniško gynybinio komplekso (žargonu vadinto „oboronka“, rus.) našta šalies ekonomikai: dažna stambesnė pramonės įmonė gamino (nebūtinai pagrindinę) produkciją gigantiškam SSRS kariniam kompleksui. Sovietų armija buvo dislokuota ne tik visose imperijos respublikose-kalinėse, bet ir Rytų Europoje, Sovietų Sąjunga devynetą metų (1979-1989 m.) buvo įsitraukusi į jos ekonomiką alinusį karinį konfliktą su vietiniais gyventojais Afganistane. Vien šis sekinantis karas – SSRS jame buvo agresore, pirma nužudžiusia anuometį Afganistano vadovą Hafizulą Aminą, tuomet įvedusia į šią šalį „ribotą karinį kontingentą“: stagnuojančiai Sovietų Sąjungos ekonomikai visa ši karinė kampanija kainavo apie pusšimtį milijardų dolerių ir 15 tūkstančių žuvusių arba dingusių be žinios karių. Ne tik šimtai gerai finansuojamų
Povilas Girdenis. Mindaugas Tomonis: „Nepasmerkus ir pilnai neįsisąmoninus praeities klaidų, neįmanoma kurti ateities“
Mindaugas Tomonis – poetas, filosofas, kovotojas už tiesą, atvirai ir sąžiningai skelbęs pažiūras, dėl atvirumo ir tiesumo tapęs sovietinės sistemos auka. KGB persekiojimas, psichiatrijos ligoninė, civilizuotame pasaulyje netaikomi gydymo metodai, atvedę iki savižudybės, kurios aplinkybių ištirti nebeįmanoma, kaip nebeįmanoma ir vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar tikrai jis nusižudė. KGB prie LSSR Ministrų Tarybos 2-os valdybos 1 skyriaus 1 poskyrio veiklos 1975 m. plano ištrauka. 1974 m. Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-41, ap. 1, b. 723, l. 122. Saugumo akiratyje Technikos mokslų kandidatas, Paminklų konservavimo instituto Chemijos laboratorijos vedėjas, dar mokyklos suole pradėjęs rašyti poeziją, domėjęsis filosofija, planavęs parašyti Lietuvos filosofijos istori-ją, M. K. Čiurlionio jubiliejiniams metams rengęs apybraižą „Žinia“. 1971
Rasa Stulpinienė. Meilė ir gėlės
Meilės vardu.Meilė būna visokia.Kadangi šiandien Jurginės, tai papasakosiu apie neįprastą ir negirdėtą meilę – jurginišką.Šis tekstas gimęs rudenį, kai jurginai svarina savo ryškiaspalves galveles ir galvas, kai žiūri praeiviams į akis.Užtat prasminga prisiminti, kad per Jurgines jie, tie jurginai, mūsų promočiučių būdavo kruopščiai ir atsargiai kišami į žemę. Čia jurginų pradžia.Moterys ir mamos sodino jurginus, dukros tądien sėjo savo daržely rūteles.Dabar prieš mano akis pūpso popierinis maišas, pilnas pasiruošusių lįsti į žemę, dygti, augti ir žydėti jurginų, kurie mane susirado patys, net patys atėjo į mano namus.Todėl šį tekstą dedikuoju savo draugės Dalios mamai Eugenijai – kurią esu mačiusi vienintelį kartą – didžiausiai jurginų mylėtojai ir augintojai – Mamai nuo
Nuotaiką sovietmečiu praskaidrindavę sąmojai – šmaikštūs anekdotai
Bene garsiausias jumoristas anuomet buvo aktorius Algirdas Grašys, tankiai įterpiamu šmaikščiu žodeliu “brač” susikūręs sau sceninį Bračo vardą. Šiandieną jau vargiai berastume talentingojo Bračo pasirodymų apie “pacukus” įrašus, o kadaise nuo jo laidomų sąmojų lūždavo juokais sausakimšos žiūrovų salės, mat sovietmečiu anekdotai buvo bene dažniausia gynimosi nuo pilkos kasdienybės priemone. Prisiminkim keletą anų laikų sąmojų, vaizdžiai atspindėjusių tuometę būtį. LAKONIŠKUMAS Vyksta kiemsargių suvažiavimas, pilna salė uniformuotų, prijuostę užsisegusių, su šluotomis kiemsargių. Vienas uniformuotas kiemsargis, su prijuoste ateina į tribūną ir piktai sako: „Na, ir šūdas!“ Salėje šūksniai: „Teisybė, teisybė! Tiesą sakai!“ Pranešėjas tęsia: „Na, šūdas, na, brudas!“ Salė drąsina jį: „Sakyk viską kaip yra, nieko nenutylėk, sakyk iki galo!“ Pranešėjas
Povilas Girdenis. Už literatūrą represuotas Jonas Laucė: „Visi manęs kratėsi it raupsuotojo“
„Pretenzinga nacionalizmo evangelija“ Įkvėptas 1962 m. Aleksandro Solženicyno apysakos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, pasipiktinęs ginkluoto antisovietinio pogrindžio dalyvių aklu smerkimu ir niekinimu to meto sovietinių lietuvių rašytojų kūriniuose, Jonas Laucė, kol 1963‒1969 m. dirbo Biržų 2-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, parašė keturių tomų, 1127 puslapių autobiografinio pobūdžio istorinį romaną „Žaizdre“, kuriame fiksavo sudėtingo 1939‒1962 m. laikotarpio Lietuvos istorijos įvykius: Antrojo pasaulinio karo pabaigą, ginkluotą pokario rezistenciją, sovietines represijas. „Šį klaikųjį laikotarpį nemaža rašytojų pavaizdavo savo kūriniuose, ‒ rašė J. Laucė prisiminimuose. ‒ Tačiau visuose tuose kūriniuose okupantai ir jų pakalikai teisinami, o rezistencinės jėgos smerkiamos, niekinamos. Ypač mane papiktino V. Petkevičiaus romanas „Apie duoną, meilę ir šautuvą“,
A.Puškino klajonės Vilniuje: nuo Katedros prieigų iki Markučių
Aleksandras Puškinas buvo ne tik genialus poetas, bet ir uolus carinio režimo „nuopelnų“ liaupsintojas: pavyzdžiui, smerkė 1831-ųjų sukilimą, ir pritarė jo nuslopinimui. Vilniečiai nei kiek nesigailėjo, kai, vokiečių kariuomenei artėjant prie Vilniaus, rusų armija susirinko ir išbogino visą nešventąją trejybę: Jekateriną II-ąją (lengva kareivukams nebuvo – pasmaguriauti mėgusios carienės statula svėrė 22 tonas), nekenčiamą Muravjovą (likimo ironija, bet demontuojant paminklą, „korikui“ teko pačiam kurį laiką kyboti ant virvių), ir Lietuvoje niekada nebuvusio A.Puškino biustą. Karo, ir vėliau Rusiją supurčiusio bolševikinio perversmo audrose paminklai pasimetė.Sovietiniai partiniai funkcionieriai, bevelydami eilinį kartą tūptelėti prieš režimą, nutarė netoli cariniu laikotarpiu buvusio A.Puškino biusto vietos, tik kiek atokiau nuo Katedros, dar sykį įrengti paminklą carizmą
Paveikslų galerija paverstą katedrą globė klasikinės muzikos koncertai
1949-ais Katedrą uždarius, jau kitais metais nuo jos numuštos šventųjų skulptūros, o 1950-ais ir 1951-ais keliskart į ją įsilaužta: išvogta didesnė dalis turto, kitas sugadintas. 1953-ais karstas su šv. Kazimiero palaikais perkeltas į šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, kur saugotas iki pat 1989-ųjų. 1953-ų rudenį komisijai apžiūrėjus Katedrą, konstatuota, kad jos turtas išdalytas įvairioms įstaigoms, dalis turto parduota, apnaikinti altoriai, sulaužyti baldai, sugadinti vargonai, skulptūros, antkapiai. 1953-ais Katedrą perdavus Dailės muziejui, po keleto metų ji perdažyta, įvestas šildymas, o 1956-ais įrengta Paveikslų galerija. Net ir būdama atimta iš tikinčiųjų, šventovė atliko svarbią kultūrinę misiją: joje vykdavo klasikinės muzikos koncertai, o 1969-ais, didžiam vilniečių ir vargonininkų džiaugsmui, vokiečių firma iš Potsdamo
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Kodėl Justinas Marcinkevičius niekada nebuvo lietuvių “tarybinis” poetas
Įdomu pasiskaityti jaunųjų istorikų ar praeities tyrinėtojų-analitikų straipsnius bei mokslinius darbus apie sovietmetį: net akyse jo nematę, arba tik šaltus
Povilas Girdenis. Jonas Laucė: nuteistas, bet nenugalėtas
PARODA, SKIRTA KGB REPRESUOTO RAŠYTOJO JONO LAUCĖS 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Šiemet minime mokytojo, rašytojo Jono Laucės (1917‒2003), sovietų okupacijos metais
Rasa Stulpinienė. Pieniškos godos
Pakalbėkime apie pieną – produktą, kurį vartojo kiekvienas anų laikų pilietis – mat laktozės netoleravimai buvo reti, alergijos irgi. Pieno
Pajūrio perliukas, žavėjęs nepakartojamu spindesiu – palangiškė “Vasara”
Žmogus yra toks įdomus sutvėrimas: kai vasarą pleškina karštis, jo vaizduotėje kaipmat atgyja žiemužės pakloti sniego patalai, o kai ateina
“Šviečia dieną, šviečia naktį Elektrėnų žiburiai” – aplankykim juos
Sovietmečiu iškilusių pramonės ir energetikos objektų apžvalgą prasminga pradėti nuo Lietuvos elektrinės – anksčiau Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės (Lietuvos VRE) – didžiausios Lietuvoje šiluminės
Rasa Stulpinienė. Kiaulės gyvenimas ir mirtis
Šįkart istoriją pradėsiu nuo galo – nuo to, kad nors Lietuva turi jūrą, lietuviai – patys tikriausi mėsėdžiai, ir labiausiai
Justino Marcinkevičiaus kariauna vs. rusifikacija: ar pagerbsime karvedį?
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Sausakimšas troleibusas neskubėdamas riedėjo Neries krantine, veždamas miestiečius namo po sunkios darbo
Povilas Girdenis. Trėmimai, operacija „Vesna“ ir nebyli statistika
1948 m. gegužės 22–23 d. – sovietinės represinės struktūros įvykdė didžiausią Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Vesna“ (liet. „Pavasaris“), per kurią ištremta
Pamary prigludus gražuolė: evangelikų liuteronų bažnyčia Juodkrantėje
https://youtu.be/TrfX6IVhWuQ 1879-ųjų gaisre sudegus medinei bažnyčiai, 1884-1885 m. pagal architekto Friedricho Stülerio brėžinius pastatyta mūrinė neogotikos stiliaus bažnyčia. Juodkrantės parapijos
Rasa Stulpinienė. Jau tos vestuvės, vestuvės!..
Vestuvės vestuvės… Anuomet jos reiškė abiejų besituokiančiųjų pusių giminių balių, susiėjimą (kartais net iki šimto žmonių}, kur stalai lūždavo nuo
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (III). Deficitas
Mūsų kelionėse po Lietuvos praeitį jau esame susipažinę su anuomečiu Jo Didenybe karaliumi Deficitu – būtent jis yra trečiąja nykia
Šimtametes dulkes nupūtus: vaikštinėjam carinio laikmečio Vilniuje
„Lietuviai tarpukario Vilniuje – mitas“, – atsainiai tėškė tūlas Nobelio premijos laureatas, kurio garbei geraširdžiai lietuvaičiai net laiptus Vilniaus senamiestin
Ryškių vaikystės prisiminimų gaubiamas – Vilniaus planetariumas
Žvelgdamas į giedrą rudens šeštadienio dangų, imu spėlioti: pavyks sutemus pasigrožėti Viešpaties pabertomis žvaigždelėmis, ar dangų aptrauks vakarinė migla?.. Kadaise
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (II). “Oboronka”
Kokčiausia sovietmečio yda ar grimasa – milžiniško gynybinio komplekso (žargonu vadinto „oboronka“, rus.) našta šalies ekonomikai: dažna stambesnė pramonės įmonė
Povilas Girdenis. Mindaugas Tomonis: „Nepasmerkus ir pilnai neįsisąmoninus praeities klaidų, neįmanoma kurti ateities“
Mindaugas Tomonis – poetas, filosofas, kovotojas už tiesą, atvirai ir sąžiningai skelbęs pažiūras, dėl atvirumo ir tiesumo tapęs sovietinės sistemos
Rasa Stulpinienė. Meilė ir gėlės
Meilės vardu.Meilė būna visokia.Kadangi šiandien Jurginės, tai papasakosiu apie neįprastą ir negirdėtą meilę – jurginišką.Šis tekstas gimęs rudenį, kai jurginai
Nuotaiką sovietmečiu praskaidrindavę sąmojai – šmaikštūs anekdotai
Bene garsiausias jumoristas anuomet buvo aktorius Algirdas Grašys, tankiai įterpiamu šmaikščiu žodeliu “brač” susikūręs sau sceninį Bračo vardą. Šiandieną jau
Povilas Girdenis. Už literatūrą represuotas Jonas Laucė: „Visi manęs kratėsi it raupsuotojo“
„Pretenzinga nacionalizmo evangelija“ Įkvėptas 1962 m. Aleksandro Solženicyno apysakos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, pasipiktinęs ginkluoto antisovietinio pogrindžio dalyvių aklu smerkimu
A.Puškino klajonės Vilniuje: nuo Katedros prieigų iki Markučių
Aleksandras Puškinas buvo ne tik genialus poetas, bet ir uolus carinio režimo „nuopelnų“ liaupsintojas: pavyzdžiui, smerkė 1831-ųjų sukilimą, ir pritarė
Paveikslų galerija paverstą katedrą globė klasikinės muzikos koncertai
1949-ais Katedrą uždarius, jau kitais metais nuo jos numuštos šventųjų skulptūros, o 1950-ais ir 1951-ais keliskart į ją įsilaužta: išvogta
You must be logged in to post a comment.