AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Stulbinantys archeologiniai atradimai Sakaroje: šventiko Mesio statulos ir Naujosios karalystės artefaktai

Neseniai daktaro Zahio Havaso vadovaujami archeologiniai kasinėjimai Sakaros nekropolyje Egipte atskleidė daugybę unikalių radinių, datuojamų Naujosios karalystės laikotarpiu. Tarp jų – gerai išsilaikiusios statulos, įskaitant faraono Bibi I dvare tarnavusio šventiko, vardu Mesis, figūrą. Šie atradimai yra reikšmingas indėlis į vėlyvojo faraoniškojo Egipto religinių ir socialinių struktūrų tyrimus. Sakaras, senovės Memfio nekropolis, šimtmečius išliko vienu svarbiausių informacijos apie senovės Egipto kultūrą šaltinių. Ypač vertingi radiniai, susiję su Naujosios karalystės laikotarpiu (apie 1550-1070 m. pr. m. e.), kai Egiptas pasiekė savo politinės, kultūrinės ir karinės galios viršūnę. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Zahio Havaso vadovaujama archeologinė misija atliko sistemingus tyrimus naudodama šiuolaikinius valymo metodus,

Skaitykite toliau..

Bebaimiai Kalė piliečiai

Šis nepaprastas epizodas įvyko Anglijos ir Prancūzijos šimtmečio karo (1337-1453 m.) metu. 1346 m. rugsėjį Anglijos karaliui Edvardui III teko pradėti Kalė apgultį. Viduramžiais apgultis sunki abiem pusėms. Už apgultos tvirtovės sienų, žinoma, labai blogai: badas, nepriteklius, sėkmingi ir nesėkmingi žygiai. Tačiau tiems, kurie yra už sienų, irgi nesiseka. Ruduo, orai ne patys geriausi, jūra pradeda šėlti. Sunku išlaikyti karių aprūpinimą. Stovėdamas prie Kalė sienų Edvardas akivaizdžiai ėmė erzintis. Jis ten praleido dešimtį mėnesių – iki 1347 m. rugpjūčio. Tai viena ilgiausių viduramžių apgulčių. Vienu metu netoli Kalė pasirodė Prancūzijos karalius Pilypas VI su kariuomene. Gyventojai susijaudinę puolė prie miesto sienų. Tačiau kažkokiu paslaptingu būdu Prancūzijos karalius išsivedė kariuomenę ir paliko miestiečius likimo

Skaitykite toliau..

Nepasiekiamos pasaulio šventovės, neprieinami vienuolynai (I)

Žemėje yra daug senų vienuolynų ir šventyklų, kurių atmosfera išliko nepakitusi šimtus metų. Vieni seniausių ir įdomiausių vienuolynų Žemėje yra neįtikėtinai atokiose vietovėse, ant stačių kalnų šlaitų ir aukštų uolų, nesibaigiančiose dykumose ir nepraeinamuose miškuose. Prieš šimtus metų į šiuos vienuolynus galėjo patekti tik patys ryžtingiausi ir ryžtingiausi žmonės. Šiandien šie nuostabūs vienuolynai pritraukia tūkstančius lankytojų. Kelionė į religinę šventovę yra nepamirštamas nuotykis, reikalaujantis iš keliautojo didelės drąsos, ryžto ir ištvermės. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Sumelos vienuolynas TurkijojeVienas seniausių vienuolynų žemėje Panagia Sumela yra Altinderio nacionaliniame parke Turkijoje. Vienuolynas, pastatytas ant Melaso skardžio šlaitų, 1200 m virš jūros lygio, yra unikalus

Skaitykite toliau..

„Alegorijos su Venera ir Amūru” slėpiniai

Italų dailininko Agnolo Bronzilo paveiksle „Alegorija su Venera ir Kupidonu“ pavaizduotas dviprasmiškų simbolių kupinas siužetas, kuris nestebina, nes menininkas yra ryškus manierizmo atstovas – stiliaus, kuriame sudėtingumas išaukštinamas iki kulto, o už pretenzingumo slepiasi slaptos prasmės. Manierizmas – 1520-1590-ųjų Vakarų Europos meno kryptis. Jai būdinga tai, kad prarandama renesansinė harmonija tarp kūniškumo ir dvasiškumo, gamtos ir žmogaus. Manierizmo estetika buvo savotiška reakcija į idėjų krizę, tolesnių raidos kelių neapibrėžtumą. Žmonės tiesiogine prasme prarado žemę po kojomis, nuo to daugelis paveikslų personažų atrodo nestabiliai stovintys keistomis pozomis. Paveikslas nutapytas apie 1545 m. Prancūzijos karaliui Pranciškui I, užsakius Kozimui I Medičiui. Bronzinas, Medičių kunigaikščių dvaro dailininkas, taip pat buvo žinomas dėl daugelio išskirtinių dinastijos

Skaitykite toliau..

Šventasis pavasaris – žiauriausia apeiga senovės Romoje

Romėnų istorikas Titas Livijus rašo, kad po žiauraus pralaimėjimo Hanibalui prie Trasimeno ežero ir konsulo Gajaus Flaminijaus mirties 217 m. pr. m. e. vasarą supanikavusi Romos vadovybė atsigręžė į senąsias Sibilinų knygas, kuriose galėjo rasti atsakymą į bet kokį klausimą. Knygose buvo patariama garbinti Šventąjį šaltinį (Ver sacrum). Taip vadinosi seniausia apeiga, atsiradusi Italijoje dar gerokai prieš Respublikos įkūrimą ir tikriausiai prieš Romos įkūrimą. Jos esmė buvo ta, kad pavasarį buvo aukojama daug gyvybių, kurios turėjo augti ir žydėti ateinančiais metais. Ožkos, ėriukai, paršeliai, taip pat… naujagimiai berniukai ir mergaitės. Ir tai Romoje, kur Kartagina buvo aršiai kritikuojama už tai, kad jos kunigai aukojo geriausių šeimų kūdikius baisioms dievybėms Baalui-Hamonui

Skaitykite toliau..

Juodoji materija: 96% visatos, o apie ją žinome tik tiek, kad tokia yra

Senovės graikų filosofui Sokratui priskiriamas posakis „Aš žinau, kad nieko nežinau”. Kai kuriose citatose jis pateikiamas šiek tiek pakeista forma: „Kuo daugiau žinau, tuo labiau suprantu, kad nieko nežinau.” Jei šiuos žodžius pritaikysime mokslininkų atliekamam mūsų pasaulio ir kosmoso tyrinėjimui, taps aiški šių žodžių tiesa. Kuo daugiau mokslininkai sužino, tuo labiau jie atranda, kiek daug jie nežino. Buvo laikas, kai astrofizikai susidūrė su viena problema: bandė išsiaiškinti, kas yra „tamsioji medžiaga”. Tamsioji medžiaga – tai terminas, kuriuo mokslininkai aiškina didžiulį tariamą gravitacijos perteklių visatoje. Ji gali sudaryti apie 96 % visatos, tačiau niekas nežino, kas tai yra. Ji nešviečia ir niekaip nereaguoja su mūsų pasaulyje matomomis dalelėmis. Nors ir buvo išsakyta spėlionių, tai

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Po Vidurinę Aziją (V)

Laukiniuose gėlynuose ir soduoseKitą mano buvimo Badchyzo rezervate laiką praleidau vakarinėje jo dalyje, kuri buvo kitokia, – smarkiai kalvota. Šios vietos žavėjo spalvingais trumpo pavasario žiedais. Daugelis kalvų raudonavo nuo žydinčių laukinių aguonų. Kitas kalvas puošė stambūs, balti ir retai pabirę kažkokių augalų žiedynai. O stačiuose kalvų šlaituose nedideliais lopais žydėjo nuostabios laukinės tulpės. Be to, dauguma kalvų buvo apaugę retais neaukštais pistacijų medžiais, dėl kurių šis kraštovaizdis priminė Afrikos savaną. Pistacijos priklausančios anakardinių augalų šeimai užaugina visiems žinomus ir mėgiamus pistacijų riešutus, kuriuos žmonės naudojo maistui nuo seniausių laikų. Šie augalai pradeda derėti vėlai, būdami apie 15 metų amžiaus, bet vėliau jie auga ir dera šimtmečius. Rezervate laukinėmis pistacijomis

Skaitykite toliau..

Nibelungų aukso paslaptis

Jei su senovės Graikijos dangiškaisiais gyventojais viskas daugiau ar mažiau aišku, to paties negalima pasakyti apie senovės germanų ir skandinavų genčių dievus. Į daugelį kalbų išverstoje „Nibelungų giesmėje“ poetine forma pasakojama ne tik apie dievus, bet ir apie požemio bei žemės dvasias, piktus nykštukus, karalius ir princeses, pasakų herojus, tokius kaip graikų Dzeusas, taip pat apie žmones ir miestus, kurie iš tikrųjų egzistavo. Ir visa tai sumaišyta su tokia grožine literatūra, kurios galėtų pavydėti patys genialiausi rašytojai. Sprendžiant iš „Nibelungų giesmės“ aprašymo, nuostabųjį lobį keturias dienas ir keturias naktis gabeno dvylika pakrautų vežimų, o per dieną kiekvienas vagonas įveikdavo mažiausiai tris reisus. Į juos buvo kraunami ne tik aukso mantijos, apyrankės,

Skaitykite toliau..

Anglosaksų valdovai valgė gurmanišką karalių maistą ar buvo kuklūs vegetarai?

Naujas svarbus bioarcheologinis tyrimas parodė, kad iki vikingų invazijos Anglijoje buvo valgoma labai mažai mėsos. Ir nėra įrodymų, kad elitas vartojo daugiau mėsos nei paprasti žmonės. Taip pat teigiama, kad valstiečiai kartais rengdavo prabangias mėsos puotas savo valdovams. Tyrimo rezultatai paneigia stereotipus apie ankstyvųjų viduramžių Anglijos istoriją. Kai žmonės kalba apie viduramžių Angliją, iškart į galvą ateina karališkos puotos su gausiais mėsos kiekiais. Istorikai manė, kad karališkosios šeimos nariai ir didikai valgė daug daugiau mėsos nei kiti gyventojai. Laisvieji valstiečiai dalį produkcijos turėjo atiduoti valdovams. Tai buvo feodalinės sistemos dalis ir vadinosi feormu, arba maisto nuoma. Ilgą laiką buvo manoma, kad feormas yra valstiečių išnaudojimo ir priespaudos forma. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ

Skaitykite toliau..

Konkistadorų auksas

Kai Kolumbas pasiekė Naująjį pasaulį, jis ieškojo naujo kelio į Indiją, kad galėtų gauti šilko ir prieskonių. Vietoj to jis atrado Ameriką. Būtent jis atrado mums dabar žinomas Bahamų salas, būtent jis pavergė vietinius gyventojus, kad surastų aukso ir kitų turtų. Galiausiai Kolumbas daug ko nerado, bet grįžęs namo pasakojo apie aukso upes ir lengvai pajungtus čiabuvius, o tai vėliau atvėrė duris ispanų ir portugalų kolonizacijai. Ispanija ir Portugalija tais laikais buvo pasaulinės galybės ir varžovės ieškant naujų žemių ir turtų. 1494 m. pasirašyta Tordesiljaso sutartis padalijo Pietų Ameriką per vidurį: Portugalijai atiteko rytinė teritorija, o Ispanijai – vakarinė. Ispanų tyrinėtojai, Naujojo pasaulio šalyse ieškoję aukso ir valdžios, buvo vadinami konkistadorais. Nors

Skaitykite toliau..

Mįslingai išnykusios senovės civilizacijos

Per visą žmonių egzistavimo planetoje laikotarpį ne kartą buvo sukurtos naujos civilizacijos. Prieš atsirandant moderniajai civilizacijai, planetoje buvo sukurta ir vėliau išnyko daug mokslo ir kultūros centrų. Kai kurie iš jų išnyko dėl istorikams suprantamų priežasčių: karų, klimato ir nuosmukio. Tačiau kai kurie staiga nutraukė savo egzistavimą pačiame galios pike. Jų istorines paslaptis mokslininkai bando įminti jau tūkstančius metų. Mikėnai Galinga civilizacija, palikusi nemažą pėdsaką istorijoje. Prisiminkite mokyklinę programą: legendoje apie karalių Agamemnoną, vadovavusį graikams per Trojos karą, dažnai minimi Mikėnai. Gimtoji šalis negalėjo aprūpinti gyventojų viskuo, ko jiems reikėjo, tad jie tapo prekybininkais, ir labai sumaniais. Kaip ir kada įvyko šios civilizacijos, užtikrintai stovėjusios ant kojų, saulėlydis, istorikai negali suprasti

Skaitykite toliau..

Kruopščiai slepiamos vandenynų paslaptys

Daugiau nei septyniasdešimt nuošimčių Žemės paviršiaus dengia vandenynas. Iki 2020 m. žmonėms pavyko ištirti vos kelis nuošimčius jo ploto. Įsivaizduokite, kas gali slypėti mums nepasiekiamoje vietoje: gelmės, su kuriomis dar niekada nesusidūrėme, arba dingęs priešistorinių laikų megalodonas. Taip pat gali būti, kad ten mūsų laukia seniai dingusio laivo liekanos arba dingęs Atlantidos miestas. O gal kažkas tamsaus ir pavojingo, kas žino? Kol laukiame, kol ekspertai ištirs nežinomybę, toliau pateikiame keletą mįslių, kurias verta įminti. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) XIX a. laivo liekanos 2019 m. gegužės 16 d. Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos laivo „Okeanos Explorer“ tyrėjai, plaukiojantys Meksikos įlankoje, nuotoliniu būdu valdoma

Skaitykite toliau..

Ikiarijinė Harapos civilizacija Indijoje

Nuo Indo upės pavadinimo kilo šalies pavadinimas – „Indija“, kuris senovėje buvo suprantamas kaip teritorija į rytus nuo Indo, kur šiuo metu yra Pakistano, Indijos, Nepalo ir Bangladešo valstybės. Dar palyginti neseniai (prieš kiek daugiau nei šimtą metų) pirmaisiais Indijos subkontinento civilizacijos kūrėjais buvo laikomi ateiviai arijai. Buvo visuotinai pripažįstama, kad rašytiniuose tekstuose nėra išlikę jokių įrašų apie prieš tai buvusią didžiąją kultūrą. Dabar galima teigti, kad jie vis dar atpažįstami, nors ir sunkiai. Visų pirma, Strabono „Geografijoje“, cituojant graiką Aristobulą, kalbama apie didžiulę šalį, kurią gyventojai apleido dėl pasikeitusios Indo tėkmės. Tokia informacija yra pavienė, o Harapos kultūrą, arba Indo slėnio civilizaciją, aprašantys šaltiniai buvo ir tebėra gaunami archeologinių

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Po Vidurinę Aziją (IV)

Badchyzo rezervateŠis gamtos rezervatas įkurtas 1941 metais siekiant išsaugoti atogrąžų zonos sausų stepių bei pusdykumių augaliją ir gyvūniją, turinčias daug endeminių, t.y tik tose vietose sutinkamų rūšių. Rezervatas yra Turkmėnijos pietryčiuose greta Irano ir Afganistano sienų, įsiterpęs tarp nedidelių Tedženo ir Murgabo upių. Jo teritorija užimanti 88 000 hektarų plotą, yra piečiau esančių Hindikušo kalnų prieškalnėse. Jų paviršius gana įvairus, – nors yra ir lygių plotų, daugiausia jis primena kalvotą pusdykumę, o pietvakarinėje dalyje kyla neaukšti (iki 800 metrų aukščio) kalnai. Rytinėje rezervato dalyje stebina kiti reljefo ypatumai. Tai 18 kilometrų ilgio labai plati ir gili Gyzyl-Džar‘o dauba su stačiais keliasdešimt metrų aukščio smiltainio skardžiais. Ji prasideda ties kordonu ir

Skaitykite toliau..

Jukatano požeminės šventyklos slėpiniai: senovės civilizacija, pralenkusi savo laiką

Meksikos Jukatano pusiasalio džiunglėse archeologai padarė atradimą, kuris gali visiems laikams pakeisti požiūrį į senovės regiono istoriją. Mokslininkai atrado milžinišką požeminį kompleksą, kuris buvo paslėptas tūkstantmečius. Paslaptingos salės, senoviniai artefaktai, ritualiniai altoriai ir graviūros, vaizduojančios nežemiškas būtybes, verčia mokslininkus klausti: kas pastatė šią šventyklą ir kokią paslaptį ji slepia? Radinys apima sudėtingą tunelių ir salių sistemą, vedančią į didžiulę apeigų šventyklą. Šventyklos sienas puošia detaliai iškalti simboliai, o akmeninės arkos, pastatytos be cemento, išsiskiria savo tvirtumu ir tikslumu. Vienoje centrinių salių archeologai aptiko akmeninių altorių, ant kurių matyti senovinių ritualų pėdsakai. Tačiau kuo ši vieta buvo tokia svarbi nežinomai civilizacijai? Atsakymas gali slypėti keistose graviūrose, rastose ant šventyklos sienų. Šventykloje

Skaitykite toliau..

Kalnų sarkofagai su kaukėmis – tai, kas liko iš Čačapojos indėnų

Peru regione, vadinamame Amazonėmis, gyveno senovinė civilizacija – Čačapoja. Ši civilizacija buvo ne tik legendinių inkų kaimynė, bet ir šiek tiek senesnė. 1984 m. Karahijoje archeologai aptiko unikalius sarkofagus, kuriuose Čačapojos indėnai laidojo savo mirusiuosius. Sarkofagai daugiausia buvo sudaryti iš molio, žemės ir akmenų. Manoma, kad senovės indėnų čačapojų civilizacija atsirado IX mūsų eros amžiuje su Andų kalnais besiribojančioje teritorijoje. O inkai čia atsirado tik po trijų šimtmečių. Indėnus čačapojus inkai vadino „debesų žmonėmis“ arba „debesų kariais“, mat jie įsikūrė ant uolėtų viršūnių, beveik debesyse. Aukštai kalnuose žmonės ne tik sugebėjo pasistatyti savo namus, kurių buvo iki keturių šimtų pastatų. Jie taip pat vertėsi žemdirbyste – kalnų viršūnėse įkurdino ir kultivavo ištisus

Skaitykite toliau..

Akustiniai miražai

Daugelyje šalių sklando legendos apie nuskendusias bažnyčias ir net ištisus miestus. Tokios legendos turi nemažai tiesos, nes nenuostabu, kad pastatai ir statiniai atsiduria po vandeniu. Tačiau kai kurie liudininkai tvirtina, kad seniai nuskendusių bažnyčių varpai girdimi ir šiais laikais. Specialistai visada skeptiškai vertina gandus, kurie meluoja už proto ribų. Tačiau šiuo atveju jie tokius garso efektus apibūdina kaip akustinius miražus. Anglijoje, Velso grafystėje, yra Llyn Tegid ežeras. Didžiausias jo gylis keturiasdešimt metrų, o ilgis siekia pusseptinto kilometro. Pasakojama legenda, kad ežero dugne yra nuskendęs miestas, o iš jo gelmių kartkartėmis pasigirsta varpo skambėjimas. Šį skambėjimą kartais girdi turistai, o aštrią klausą turintys žmonės gali atskirti net bažnyčios giedojimą. Tačiau povandeniniai varpai ne

Skaitykite toliau..

Nuskendusi Krišnos karalystė: legenda, pasirodžiusi esanti tiesa

Hinduizmo mitologijoje Dvaraka yra Krišnos karalystės sostinė, kurioje gyveno Jadavų gentys. Kai Krišna nusprendė palikti buvusią sostinę Mathurą, jis įsakė pastatyti naują miestą. Dvaraka buvo pastatyta per vieną naktį ir gyvavo apie dešimtį tūkstančių metų. Praėjus septynioms dienoms po Krišnos mirties, miestą prarijo jūra. Neseniai archeologai įrodė, kad legenda turi istorinį pagrindą – Arabijos jūros dugne aptiktos senovinio miesto liekanos. Pasakojimai apie miestą, kurio rūmų sienos buvo sidabrinės ir papuoštos smaragdais, dar neseniai buvo laikomi legenda. Senoviniuose rankraščiuose Jadavų sostinė aprašoma taip: „Naujasis miestas jūros viduryje buvo labai gerai pastatytas, su tiesiais keliais, plačiomis gatvėmis ir alėjomis, nuostabiais sodais ir parkais, kuriuose augo pageidaujami medžiai. Mieste taip pat buvo daug rūmų ir vartų.

Skaitykite toliau..

Inkų civilizacijos inžinerinės mįslės

Archeologų atradimų dėka tapo aišku, kad inkų civilizacija atsirado 1200-1300 m. XI a. pabaigoje dėl Andų kalnuose daugiau kaip šimtą metų siautėjusios sausros kaimyninės stipresnės gentys, kovodamos dėl vandens ir maisto, prarado savo galią. Inkų civilizacija pasiekė neregėtas aukštumas. Mūrininkai kūrė architektūros šedevrus, inžinieriai daugelį kelių sujungė į vieningą sistemą, jungiančią visas imperijos dalis. Buvo sukurti drėkinimo kanalai, kalnų šlaituose įrengtos žemdirbystės terasos, jose auginta apie septyniasdešimt rūšių kultūrų, sukauptos didelės maisto atsargos. Vietininkai puikiai įvaldė inventorizaciją: jie žinojo kiekvieno didžiulės imperijos sandėlio turinį, apskaitą vedė naudodami kipu – inkų kompiuterinio kodo analogą – įvairiaspalvių siūlų ryšulius su specialiais mazgų deriniais. Inkų valdovai buvo gana griežti, bet teisingi: jie leido užkariautoms tautoms

Skaitykite toliau..

Paslaptingoji Vineta – tikrai egzistavęs miestas ar viso labo mitas?

Vinetos miestas dar vadinamas „Baltijos Atlantida”. Maždaug prieš tūkstantį metų gražų pakrantės miestą Vinetą, tikėtina, prarijo įsismarkavusi jūra. Tragiškas Vinetos likimas šimtmečius įkvėpdavo ne tik poetus ir muzikantus, bet visų pirma mokslininkus – istorikus, geografus, kurie tikėjo, kad Vineta buvo ne vaizduotės vaisius, o tikras miestas, pasislėpęs po dumblu. Su varpais, namais, turgaus aikšte ir lobiais. Povandeniniu turtų lobynu. Niekam niekada nepavyko jo rasti. Berlyno istorikai Klausas Goldmanas ir Giunteris Vermušas, išgarsėję „Gintaro kambario“ ir dingusių Trečiojo reicho vertybių paieškomis, netrukus gali iškasti Vinetą, kaip kadaise jų garsusis tėvynainis Heinrichas Šlymanas pasauliui atrado palaidotą Troją. XI a. šiaurės vokiečių geografas ir kronikininkas Adomas iš Brėmeno rašė: „Miestas lūžta nuo visų šiaurės tautų

Skaitykite toliau..

Magiškasis Asirijos kristalas

Nepaisant to, kad seniausia Asirijos civilizacija paliko daugybę molio, akmens, vario, sidabro plokštelių, metraščių, apie jos istorinę raidą žinome nedaug. Priežastis banali. Valdantieji Ašūro miesto-valstybės ir didmiesčių Ninevės, Haros, Kerkemišo vadovai, prieš juos 609 m. pr. m. e. sunaikinant nesutaikomiems priešams Babilonui ir Midijai, šimtmečius užsiėmė tikrovės lakavimu, atskleisdami ją mitologinėje ir mistinėje šviesoje. Dėl to kiekvienas šiuolaikinis tyrinėtojas yra priverstas smalsaujančiai visuomenei siūlyti savo sampratą, geriausiu atveju pasiekdamas gražią hipotezę. Todėl, apibendrinę keletą požiūrių, pabandykime atsakyti į sudėtingiausią klausimą: kas vis dėlto buvo Asirijos imperija? (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Taigi, tai trečiasis tūkstantmetis prieš Kristų. Asirija vis dar vadinama Alum-Aššuro

Skaitykite toliau..

„Žinių žmonės” toltekai

XIV a. į Teotihuakaną atvykusiems actekams toltekai buvo visos kultūros kūrėjai. Actekų legendose toltekai ir Ketsalkoatlio kultas tapatinami su mitiniu Tolano miestu.Pasak legendų, etnografinių ir archeologinių duomenų, actekai žinojimo žmogų vadino – „tolteku“, o „toltekų“ gyvenimo būdas reiškė jų siekį suvokti kelius, vedančius į Dvasią. Legendos byloja, kad „žinių žmonės“ toltekai buvo atlantų rasės palikuonys, išsaugoję senąsias žinias apie „pirminę energiją“, kuri „atgaivina ir išjudina visus daiktus“. Senovės kinai ją vadino Tao, o senovės toltekai – Ereliu. Naujosios toltekų bendruomenės kariai šią jėgą vadina Nagualu. Teotihuakanas buvo senovės magų, toltekų, miestas, kuriame gyveno ypatingų magijos žinių turintys magai. Teotihuakano statiniai buvo tik tam tikras toltekų projektas. Kaip sakė Kastaneda, „toltekų

Skaitykite toliau..

Mįslinga civilizacija tarp Atlantidos ir Šumero

Saksonijos archeologijos instituto profesoriaus Haraldo Štoiblo vadovaujami vokiečių archeologai, laikydamiesi šiaurietiško santūrumo, nuo pasaulio paslėpė grandiozinę sensaciją. Visą tą laiką jie vykdė kruopščius kasinėjimus Vokietijos, Austrijos, Čekijos ir Slovakijos teritorijoje. Ir tik neseniai vokiečių žurnalas informavo Senojo pasaulio gyventojus apie Europos civilizaciją, kuri tūkstančiu metų senesnė už Šumerą ir Egiptą. Iki šiol mokslininkams pavyko atrasti daugiau kaip pusantro šimto senovės statinių. Įspūdingiausi pasirodė esantys po dabartiniu Drezdenu. Pasak archeologų, jie rado didžiulę apvalios formos šventyklą, aptvertą keturiais grioviais, trimis žemės pylimais ir dviem tvoromis. Žmonės čia negyveno. Jų gyvenvietės buvo toliau. Didžiausia iš jų rasta netoli dabartinio Aitros miesto, kur ketvirčio šimto hektarų plote stovi du šimtai namų, jų dydis svyruoja nuo

Skaitykite toliau..

„Londono kirtiklio” paslaptis: kaip gi XIX amžiaus įrankis atsidūrė šimto milijonų metų senumo uolienoje?

Archeologijos ir populiariojo pseudomokslo istorijoje yra daug radinių, kurie kartais pateikiami kaip įrodymas, kad „viskas yra ne taip, kaip bandoma mus įtikinti“. Vienas iš tokių „klaidingų artefaktų“ yra „Londono kirtiklis” – tariamai senovinis įrankis, įstrigęs šimto milijonų metų senumo akmenyje. Taigi kas tai per artefaktas ir kodėl jis vadinamas „nereikšmingu“? Istorija prasidėjo 1934 m. netoli Amerikos Teksaso valstijos Londono miestelio. Sutuoktinių pora – Maksas Hanas su žmona – pasivaikščiojimo metu pastebėjo keistą akmenį, iš kurio kyšojo medžio fragmentas. Jie parsinešė radinį namo ir, pasak jų pačių versijos, tik po kelerių metų nusprendė akmenį perskelti ir pažiūrėti, kas yra jo viduje. Paaiškėjo, kad akmens viduje buvo geležinis kirtiklis medine rankena. (Toliau

Skaitykite toliau..

Mino civilizacijos mįslės ir mitai

Žinomus mitus apie Ikarą ir Dedalą, Tesėją ir Minotaurą, Dzeusą ir Europą sieja viena paslaptinga vieta – Kretos sala. Iki XX a. pradžios Mino civilizacija buvo laikoma Homero išmislu. Tačiau po daugybės archeologinių kasinėjimų garsiųjų Knoso rūmų egzistavimas nekėlė abejonių. Tačiau Kretos-Mino civilizacijos istorijoje vis dar yra daugiau klausimų nei atsakymų. Keliausime nuo mito iki tikrovės – kas gi atrado Mino civilizaciją? XIX a. pabaigoje susižavėjimas helenistinėmis senienomis apskritai buvo būdingas Londono aristokratijai. Kol skeptikai Homero kūrinius laikė fikcija, romantikai, tokie kaip Heinrichas Šlimanas, iki paskutiniųjų tikėjo Trojos, Mikėnų ir kitų didžiųjų vienos seniausių civilizacijų miestų tikrove. Britas Arturas Evansas buvo vienas iš jų. Seras Evansas jaunystėje susirgo antika, paveldėjęs

Skaitykite toliau..

Dingusi stichijos ir laiko audrose „Jūros gėlė”

XVI amžiuje Indijos vandenyne sudužus laivui, nuskendo vienas didžiausių pasaulio lobių. Taip, kalbame apie dingusį Flor de la Mar lobį, kuris dingo audringą 1511 m. lapkričio 20-os naktį. Pažvelkime pro praeities langą ir sužinokime, kas nutiko, kai šis didžiausias lobis visiems laikams pasislėpė jūros gelmėse ir niekada nebebuvo surastas. Flor de la Mar buvo didžiausias tų laikų laivas, jo pavadinimas reiškia „Jūros gėlė“. Tai buvo portugalų burlaivis, pastatytas apie 1502 m. Lisabonoje. Jis buvo laikomas didžiausiu to meto karaku, dvigubai didesniu už kitus tokio tipo laivus. „Jūros gėlė“ buvo tiesiog milžiniškų matmenų – 118 pėdų ilgio, 111 pėdų aukščio, 400 tonų keliamosios galios. Toks didelis laivas buvo sukurtas specialiai ilgoms kelionėms, ypač

Skaitykite toliau..

Valdžios knygos: ką faraonai ir karaliai draudė skaityti savo pavaldiniams

Visi valdovai mėgo deginti knygas. Tačiau būtent šios knygos buvo griežtai uždraustos: tikėta, kad jose slypi raktas į absoliučią valdžią. „Šventoji Toto knyga“ – apie tai, kaip atgaivinti žmogų ir bendrauti su dvasiomis. Pagal senovės egiptiečių tikėjimą, Totas buvo savotiškas tarpininkas, perduodantis žmonėms „dievų žodį“. Jis pats buvo su jais susijęs – buvo garbinamas kaip išminties dievas ir mokslų globėjas. Senovės Egipte sklandė legenda, kad Totas žinojo Atlantidos paslaptį, kad būtent jis tapo nežinia kaip sunaikintos civilizacijos senųjų žinių saugotoju. Tačiau pati paslaptingiausia ir galingiausia jo knyga yra „Smaragdinė plokštelė“, arba „Šventoji Toto knyga“, parašyta prieš dešimt tūkstančių metų ant plonų aukso plokštelių (iš viso jų buvo aštuoniasdešimt). Ant daugelio šių plokštelių

Skaitykite toliau..

Baltosios damos prakeiksmas ir paslėpto lobio paslaptis

Pietų Bohemijos širdyje esanti Gluboko prie Vltavos pilis stūkso tarsi iliustracija iš gotikinės pasakos. Jos didingi balti bokštai atsispindi upės paviršiuje, o jos fasadas, stilizuotas kaip angliškojo Vindzoro, tarsi tyčia slepia tamsią ir paslaptingą esmę, kurią šimtmečius saugojo vietos legendos dalimi tapusi dvasia – Baltoji dama. Tačiau prieš pažvelgdami į jos liūdnas akis, pasinerkime į šios gražios ir bauginančios vietos istoriją. Pirmieji įtvirtinimai šioje vietoje atsirado dar XIII amžiuje. Tuo metu tai buvo klasikinė gotikinė pilis, pastatyta Čekijos karaliaus Pržemyslo Otakaro II įsakymu. Laikui bėgant pilis keliavo iš vienos kilmingos dinastijos į kitą, tačiau tikroji didybė ir prabanga čia atsirado XIX a., kai pilis pateko į aristokratų Švarcenbergų šeimos rankas. Įkvėptas britų

Skaitykite toliau..

Tatevo havazanas: ką nutyli istorija?

Kiekvienas I-X a. Tatevo vienuolyno komplekso, esančio Siuniko provincijoje, lankytojas yra matęs ir žino apie supamąją stelą – įdomiausią ir paslaptingiausią komplekso statinį. Šis kulto paminklas, pastatytas 893-895 m. Švenčiausiosios Trejybės garbei, yra aštuonkampis 8,3 m aukščio akmeninis stulpas. Jį sudaro 12 eilių ir užbaigia ornamentuotas karnizas, ant kurio yra spiralinis rutulys, simbolizuojantis Žemę. Virš jo iškyla chačkaras (kryžiaus akmuo). Ant stulpo pavaizduotas laikrodis ir paukštis. Įdomu tai, kad tai vienintelis statinys, kurio per amžius nesunaikino nei gamta, nei žmogus. Šunas (išvertus iš armėnų kalbos – stela, obeliskas, kolona) įrengtas ant šarnyrinio pagrindo ir, kaip jau minėta, turi įdomią savybę – gali suptis. Manoma, kad senovėje jis tarnavo kaip seismografas,

Skaitykite toliau..

Miniatiūrinės mumijos iš San Pedro kalnų mįslė

Išsamiai ištirti mumijos iš San Pedro kalnų šiuo metu neįmanoma. Kodėl? Ji, kaip ir daugybė kitų reikšmingų atradimų ir artefaktų, buvo prarasta. 1940-ų metų vasarą du iniciatyvūs džentelmenai ieškojo aukso San Pedro kalnuose JAV Vajomingo valstijoje. Kasdami dar vieną uolienų krūvą, ieškotojai aptiko įėjimą į nedidelį urvą. Vienintelis kelias į vidų buvo šliaužti, bet ar tai būtų kliūtis kalnakasiams? „O kas, jei viduje yra indėnų aukso?“. Taip pagalvoję vyrai įšliaužė į urvo vidų. Tačiau urve jie nerado nei aukso, nei lobio, o kai ką kur kas įdomesnio – puikiai išsilaikiusią mažo žmogaus mumiją. Raukšlėtas senukas, sukryžiavęs kojas ir sudėjęs ilgas rankas ant kelių, sėdėjo ant nedidelės atbrailos ir liūdnai žvelgė

Skaitykite toliau..

Legendomis ir paslaptimis apipintas Septynių pilių kelias

Tyliose Liuksemburgo kalvose, tarp tankių miškų ir tylių slėnių, yra vieta, kur praeitis persipina su mitais, o tikrovė alsuoja mistika. Tai Septynių pilių kelias – maždaug trisdešimties kilometrų ilgio maršrutas, vedantis per vaizdingus kaimelius, gotikos griuvėsius ir didingas pilis. Tikima, kad kiekviena šio maršruto pilis saugo savo paslaptis, o keliaujant šiuo keliu galima ne tik atskleisti istorines paslaptis, bet ir pajusti anapusybės dvelksmą.Kiekviena šiame kelyje esanti pilis apipinta daugybe legendų. Apie vietos vaiduoklius sklando pasakojimai, kurie iš lūpų į lūpas perduodami jau daugelį šimtmečių. Keliautojai tvirtina, kad mėnulio apšviestomis naktimis pilyse galima išgirsti senų mūšių aidus, o kartais net pamatyti vaiduokliškas riterių figūras, tyliai slenkančias palei pilies sienas. (Toliau skaityti

Skaitykite toliau..

Vinlando žemėlapis: seniausias Amerikos atvaizdavimas ar meistriška klastotė?

Praėjusio šimtmečio viduryje su Amerikos atradimu buvo siejamas mitas. Vadinamasis Vinlando žemėlapis išjudino visą mokslo pasaulį, o šio mito pėdsakai persikėlė į mūsų amžių. Šiame žemėlapyje pavaizduoti Šiaurės Amerikos kontūrai, sudaryti likus maždaug penkiems šimtams metų iki Kristupui Kolumbui atrandant šį žemyną. Tam tikra mokslo bendruomenės dalis atkakliai nenori pripažinti šio paslaptingo žemėlapio egzistavimo fakto. Jame nėra jokio skirtumo, nes iš Kolumbo negalima atimti pirmenybės. Kas yra šis žemėlapis? Nedidelis trisdešimties centimetrų pločio ir keturiasdešimties – ilgio pergamentas, jame aiškiai nupiešta Šiaurės Amerikos pakrantė, matyti dviejų sąsiaurių – Hadsono ir Šventojo Lauryno – kontūrai. Žemėlapyje matomi Azijos, Afrikos ir Europos kontūrai, šiaurinėje Europos žemyno dalyje pavaizduotos trys salos: Islandija, Grenlandija ir

Skaitykite toliau..

Ramzio II pastatyta šventykla Abu Simbele – faraono didybės ir galybės simbolis

Žemėlapyje Abu Simbelas – tai nedidelis miestelis, pasiklydęs tarp Nubijos smėlio šiaurės Egipte, netoli sienos su Sudanu. Jo uolose iškaltos šventyklos stovi vakarinėje Nasero ežero pakrantėje. Didingas ansamblis pastatytas 1244 m. pr. m. e. Ramzio II pergalės prieš hetitus garbei. Tikriau, čia yra dvi šventyklos. Didžioji skirta faraonui ir trims dievams, o mažoji – deivei Hatorei ir Ramzio mėgstamiausiai žmonai, gražuolei Nefertarei. Apskritai valdant Ramziui II buvo pastatytos penkios olų šventyklos, tačiau Abu Simbelas pagrįstai laikomas didingiausia iš jų. Nepaisant to, kad šios šventyklos skirtos trims dievams, globojusiems faraono kariuomenę, iš tikrųjų jos šlovino 67-ius metus Egiptą valdžiusį Ramzį II. Per tą laiką jis užkariavo vienuolika šalių. Karingojo faraono mumija saugoma Kairo

Skaitykite toliau..

Leonas Petrotas. Ranka ranką spaudžia ar plauna?

Velykų išvakarėse dažnas pagalvojame apie Kristų. Susimąsčiau ir aš, prisimindamas, kad dar IV amžiuje iki Atpirkėjo gimimo romėnų filosofas, dramaturgas ir politikas Seneka Jaunesnysis užrašė posakį „manus manum lavat”. Tikėtina, iš tuomečio folkloro paimtas posakis išgyveno iki mūsų dienų, ir kiekvienas esame girdėję tą „ranka ranką plauna”. Jo apibendrinta reikšmė apima abipusę pagalbą, paramą, nors mūsuose jis daugiau asocijuojasi su juodais kyšininkų ir korupcionierių darbeliais. „Tu – man, aš – tau” nušvilptus ar pasisavintus pinigėlius, žemes, turtus. Įvairios asociacijos sukasi galvoje, matant Trumpo patikėtinio ir putininės imperijos šeimininko bičiulišką pasisveikinimą. Kokiame kontekste spaudžia rankas dviejų, rodos, nesutaikomų valstybių atstovų burkavimą: ar yra už ką spausti ranką bene garsiausiam šio amžiaus

Skaitykite toliau..

Mokslui nepatogūs senovės artefaktai

Šiuolaikinis mokslas yra labai konservatyvus reiškinys. Tai iš dalies lemia mokslininkų darbo ypatumai; visa mokslinio metodo idėja suponuoja pakartotinį naujos idėjos patikrinimą ir eksperimentų pakartojamumo galimybę, o tai, mažų mažiausiai, užima daug laiko. Kita vertus, mokslo konservatyvumą lemia grynai „įvaizdžio“ tikslai: niekas nenorėtų pasiūlyti pasauliui nepakankamai gerai patikrintos hipotezės, kad paskui viešai pripažintų jos klaidingumo faktą. Todėl bet kokia mokslinė idėja visada kelis mėnesius ar metus apdorojama, kol įgyja „oficialios mokslininkų nuomonės“ statusą. Mokslo pasaulis kukliai tyli apie klausimus, kurių sprendimas artimiausiu metu neįmanomas. Vienas iš tokių klausimų – daugybė archeologinių radinių, kurie netelpa į esamą pasaulio vaizdą. Tačiau mokslinis požiūris reiškia, kad problema turi būti išspręsta, o neigiamas rezultatas

Skaitykite toliau..

Kelionės Afrikon prieš aštuonis tūkstančius metų

Prieš aštuonis tūkstančius metų europiečiai laivais keliavo į Šiaurės Afriką. Ir kai kuriems žmonėms ten patiko… Per pastaruosius kelerius metus ankstyvųjų laivų statybos istorija pateikė mums naujų atradimų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais La Mormotoje (Italija) aptiktos daugiau nei septynių tūkstančių metų senumo ilgos tuščiavidurės valtys, kuriomis vietiniai medžiotojai-rinkėjai galėjo plaukti į gretimas salas ir išplaukti į jūrą. Jos turėjo ir vairą, ir burių laikiklius. Kipras, sprendžiant iš palaidojimų ir įvežtų gyvūnų rūšių (pavyzdžiui, kačių), buvo apgyvendintas dar anksčiau, maždaug prieš devynis tūkstančius metų, kaip rodo Hirohotijos gyvenvietės datavimas. Ar vėlyvieji medžiotojai-rinkėjai iš Europos galėjo nukeliauti dar toliau ir pasiekti Afriką? Matyt, taip: tokia prielaida buvo iškelta praėjusiame amžiuje, remiantis senovės Šiaurės Afrikos ir

Skaitykite toliau..

Nykštukų turtai, paslėpti vaivorykštės gale

Šie žaliai apsirengę žmogeliukai, apsėsti lobių, vaivorykštės, apgavysčių ir, žinoma, batų gamybos. Tokios yra bendros idėjos apie nykštukus, gerai žinomus airių folkloro personažus. Daug kas iš to, kas apie juos užrašyta senosiose pasakose, buvo pamiršta. Manoma, kad senovės Airijoje nykštukai buvo vieni iš daugelio stebuklingų tvirtovių arba fėjų žiedų gyventojų. Linksmieji mažieji gudručiai galėjo būti euro-keltų dievo Lugo įsikūnijimas. Lugas – saulės dievas, menų ir amatų globėjas, deivės Danu genties vadas. Viduramžiškuose airių XII-XVI a. rankraščiuose pažymima, kad nykštukai iš pradžių buvo žmonės, gyvenę po vandeniu. Priešingai nei manoma šiandien, ne visi jie buvo vyrai. Jie buvo vaizduojami kaip nepasotinamo apetito kariai, o moterys nykštukės įviliodavo įprastus vyrus į slaptus nuotykius. Senovės nykštukai

Skaitykite toliau..

Apvaliojo stalo riterių žygiai

Prieš daugelį metų didvyriai gyveno ir mirė dėl karaliaus garbės, dėl savo žemės ir gražių damų. Tačiau jie tebegyvi ir šiandieną, žavėdami mus senovinių legendų magija ir perkeldami į pasaulį, egzistuojantį už erdvės ir laiko ribų, tačiau suprantamą kiekvienam žmogui – pasaulį, kuris nušviečia kiekvieną mūsų veiksmą. Karalius Artūras ir jo narsūs riteriai, kadaise palikę tolimosios Britanijos žemes, ir toliau kovoja žmonių sielose, žadindami prisiminimus jų širdyse. Prieš daug daug metų Britanijos žemėje gyveno grėsmingasis karalius Uteris Pendragonas, o jis buvo įsimylėjęs gražuolę Igreną, Kornvalio hercogienę. Už laimę susivienyti su ja karalius pažadėjo burtininkui Merlinui savo būsimą sūnų. Kai vaikas gimė, Uteras, laikydamasis žodžio, atidavė berniuką išmintingajam druidui, kad šis jį

Skaitykite toliau..

Kas ir kada sukūrė paslaptingąją majų krištolinę kaukolę?

Per tūkstančius žmonijos istorijos metų egzistavo daugybė civilizacijų, kurios išnyko be pėdsakų ir paliko daugybę paslapčių ir mįslių. Visada įdomu sužinoti apie išnykusias civilizacijas. Ypač iki 2012 m. egzistavusi „paskutiniojo teismo dienos” teorija dar labiau sudomino majų civilizaciją. Majų civilizacija žinoma ne tik dėl to, kad paslaptingai išnyko, bet ir dėl to, kad majų paliktos kultūrinės relikvijos visada buvo karšta diskusijų tema. Iki XX a. pradžios nebuvo atrasta jokių svarbesnių kultūros reliktų, išskyrus majų legendas. Tik 1924 m., kai septyniolikmetė mergina su tėvu išvyko į ekspediciją ir aptiko majų artefaktą, pasaulyje sukėlusį šurmulį. 17-metės merginos vardas Anna Mišelė Hegis. 1924 m. Anna sekė paskui savo tėvą (jos įtėvis – britų

Skaitykite toliau..

Karybą permainiusios kautynės prie Rokrua

1643 m. gegužės 19 d. Oise upės slėnyje, netoli Rokrua miesto, įvyko epochinis mūšis. Iš tikrųjų šis mūšis reiškė Ispanijos tercijos, iki tol atrodžiusios neprilygstamos ir nenugalimos, pabaigą. Pati pergalė prieš Ispaniją prancūzams davė nedaug, bet karo menui buvo reikšminga. Prasidėjo linijinių įtvirtinimų era. Tercijos, apraizgytos smaigaliais ir pilnai sukomplektuotos arkebuzyrų, mažai pažeidžiamos išorės atakų. Tačiau tokio darinio kampai negalėjo pasigirti dideliu saugumu. Be to, tercija yra geras taikinys artilerijai. Ir nors nėra visiškai netekusi manevravimo galimybių, vis dėlto gana inertiška ir lėta. Tačiau linijinis batalionų formavimas suteikia didesnes persitvarkymo galimybes net tiesiogiai mūšyje, ką šiame mūšyje sėkmingai ir pademonstravo Prancūzija. Piešistorija yra paprasta. 1635 m. gegužę įsitraukusi į Trisdešimties metų

Skaitykite toliau..

Šimto senovinių pagodų slėnis: Mianmaro džiunglėse pasislėpęs šventyklų kaimas

Mianmare yra nuostabi vieta – Šimto senovinių pagodų slėnis, esantis netoli XIII a. vienuolyno griuvėsių. Vaizdingas šventyklų kompleksas, apaugęs vešlia augmenija, suteikia kompleksui fantastišką ir kartu romantišką vaizdą. Čia kiekvieną užvaldo nenumaldomas noras leistis į senovinių artefaktų paieškas. Mianmare yra daugybė civilizacijos įtakos nepaliestų vietų. Atsidūrus tokiose vietose, tarsi persikeliama keliais šimtmečiais atgal. Viena iš tokių vietų yra Indeino kaimas, kurį galima pasiekti valtimi vingiuotu siauru kanalu iš garsiojo Inlės ežero. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Po valandą trukusios kelionės kanalu, kur kartais pamatysite plaukiojančius buivolus arba vietines moteris, skalbiančias drabužius, laivas prisišvartuoja prie mažos prieplaukos Indeino kaime. Vos už kelių žingsnių nuo

Skaitykite toliau..

Kodėl romėnų statiniai išliko iki mūsų dienų?

Nors Koliziejus ir dažnas Romos imperijos laikų statinys (pvz. Karakalos pirtys) kentėjo antpuolių ir nepriežiūros, yra ir puikiai išlikusių – pavyzdžiui, Panteonas. Daugelyje šalių gali išvysti dar romėnų statytus tiltus, akvedukus, įvairiausių pastatų bei statinių liekanas. Kodėl gi senovės statybos technologijos buvo tokios pažangios ir patikimos, kad romėnų rankomis kurti pastatai ir statiniai išliko iki mūsų dienų? Pasidomėkim. Romėniškasis betonas, dar vadinamas opus caementicium, yra senovės Romos inžinerinio meistriškumo įrodymas. Ši nuostabi statybinė medžiaga atliko lemiamą vaidmenį statant kai kuriuos patvariausius Romos imperijos statinius, kurių daugelis išliko iki šių dienų. Romėniškojo betono ilgaamžiškumo ir tvirtumo paslaptis slypi jo unikalioje sudėtyje ir novatoriškuose statybos metoduose. Viena iš pagrindinių romėnų betono sudedamųjų

Skaitykite toliau..

Paslaptingieji Japonijos megalitai

Paslaptingieji Japonijos megalitai – Iši-no Hoden ir Masuda-no Ivafune: teigiama, kad šioms milžiniškoms struktūroms, iškaltoms tiesiai uoloje, yra šešiolika tūkstančių metų. Iši-no Hoden megalitas, esantis tarp vešlių Japonijos kalnų kraštovaizdžių, kelia įspūdį kaip neįtikėtinas senovės reliktas. Šis monumentalus statinys, meistriškai iškaltas iš vieno uolos gabalo, yra nebylus senovės civilizacijų išradingumo liudininkas. Archeologai ir istorikai teigia, kad šiam aukštam statiniui gali būti iki šešiolikos tūkstančių metų, todėl jis yra priešistorinis stebuklas. Penkis šimtus tonų sveriantis statinys yra ne tik įspūdingas matmenimis, bet ir kelia mistinę baimę. Išskirtinė Iši-no Hodeno padėtis, kai jis tarsi levituoja virš vandens paviršiaus, žavėjo ir glumino šimtmečius, pritraukdama daugybę lankytojų, norinčių įminti jo paslaptis. Ishi-no Hodenas yra ne tik

Skaitykite toliau..

Lietuvos kariuomenės geležinkelių inžinerija (I). Geležimi klotas kelias kunigaikščiams

Kol nebuvo geležinkelių, mūšiai trukdavo neilgai: arklių traukiamais vežimais atgabenti resursai kautynėms greitai išsekdavo. Geležinkeliai, tarsi žmogaus organizmą gyvybiškai svarbiomis medžiagomis aprūpinančios kraujagyslės, nuolatos tiekė ir pildė kariuomenes reikalingais syvais. XX a. pradžioje tai buvo esminis transportavimo kelias. Kokie yra svarbūs kare geležinkeliai, parodė Lietuvos Nepriklausomybės kovos. Stoti į lemtingą mūšį prieš bermontininkus ryžtasi būtent tada, kai pastarieji užėmė mums gyvybiškai svarbų Radviliškio geležinkelio mazgą, o 1920 m. sustiprinti Vilniaus gynybos likusiais Lietuvos pietuose daliniais neleido priešo užimta Varėnos geležinkelio stotis. Taigi, šie atvejai sufleruoja, kad kritiškai svarbūs buvo tiek geležinkeliai, tiek jais besirūpinantys geležinkeliečiai. Kovos su bolševikais dar kartą priminė Lietuvos teritorijos, kaip tarpstotės tarp Vakarų ir Rytų, naštą.

Skaitykite toliau..

Nomolio statulėlės ir „dangaus kupolo” nuolaužos: ar gali joms būti keliolika tūkstančių metų?

Nomolio figūrėlės – tai nedidelės akmeninės figūrėlės, kurias vietiniai gyventojai rado ieškodami deimantų Siera Leonėje, Vakarų Afrikoje. Šios statulėlės yra neįprastas, išskirtinis ir seniausias artefaktas. Jų amžius siekia keliolika tūkstančių metų. Statulėlės iškaltos iš įvairių medžiagų ir labai meistriškai, personažai labai neįprasti. Tarp radinių yra statulėlė, panaši į bokštą, kurio apačioje yra apvali skylutė, o viduje – labai mažas metalinis rutuliukas. Taigi iš kur prieš tūkstančius metų atsirado šios paslaptingos akmeninės figūrėlės? Kas jas sukūrė? Kodėl personažai tokie neįprasti, panašūs į reptilinius humanoidus? Ar tai senovės civilizacijos liekanos? Kam jos buvo sukurtos? Mokslininkai, ypač etnologai, yra sukūrę daugybę teorijų apie šias figūras, tačiau jie neturi vieningos nuomonės, nes skulptūrų kilmė ir paskirtis

Skaitykite toliau..

Čingischano kapas – Baikale?

Rusijos imperijos augimo istorija verta atskiro pasakojimo. Kadaise iki Aliaskos nusidriekusi carinė valstybė be gailesčio grobė vietinių tautų ir tautelių žemes, pavergdama jas tarnystei. Buriatijos, esančios Rytų Sibire, nukariavimui imperija siuntė aršių kazokų būrius, visą XVII amžių puolusius buriatų žemes. Rusijos imperijoje vargo ir tebevargsta bemaž šimto tautų žmonės, kurių žemes kadaise priglobė besotė imperija. Nepraranda grobikiško alkio paskutinioji pasaulio imperija ir šiandieną. Viename skurdžiausių jos pakraščių gyvenantys buriatai „pasižymėjo” ypatingu žiaurumu karo Ukrainoje metu, nors prieš keletą amžių jie patys atkakliai priešinosi carinei okupacijai, o šiandieną jau yra tapę aklais putininio režimo pakalikais. Tačiau mūsų pasakojimas skirtas ne nusikaltėlių darbeliams, o žilai senovei, kai Buriatijoje nusidriekęs Baikalo ežeras galėjo

Skaitykite toliau..

Raganų olos mistika

Kresvel Kreg raganų urvas: ką slepia paslaptingas požemis? Šių metų vasarį speleologai aptiko kai ką įdomaus Kresvel Kreg kanjono urve netoli Šefildo. Kalkakmenio požemio sienos buvo nusėtos keistais simboliais. Raidės, kvadratai, labirintai, įstrižos linijos, primityviai nupieštos galvos su išsitaršiusiais plaukais… Pirmoji mintis buvo apie primityvius žmones – tikriausiai neandertaliečius, „išleidusius kūrybinį garą”. Ir iš tiesų, gretimuose urvuose dar priešpaskutiniame amžiuje buvo rasta ledynmečio piešinių pavyzdžių. Tačiau čia buvo kitaip, simboliai pastebimai skyrėsi. Analizė patvirtino: visa ši nesuprantama ir todėl šiurpi simbolika ant sienų atsirado ne pirmykščiais laikais, o palyginti neseniai – brandžiaisiais viduramžiais ir dar vėliau. O piešiniai oloje yra ne kas kita, kaip „raganų ženklai”. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam

Skaitykite toliau..

Pauzė rusiškai kultūrai

Dažnai apsilankau knygų „nameliuose”: šiose keityklėlėse, įprastai įrengtose atitarnavusiose taksofono būdelėse, galima aptikti įdomių leidinių, o ir nebereikalingiems rasti naujus šeimininkus. Putinui pradėjus grobikišką karą Ukrainoje, atiduotuvėse padaugėjo rusiškų leidinių. Sykį aptikau gerą pusšimtį puikiai išleistų rusiškos klasikos leidinių, chaotiškai sudėtų matomiausioje vietoje. Nepatingėjau perdėti knygas į apatines atiduotuvės lentynas: neišmečiau į netoliese esančią šiukšlinę, neniokojau ar kitaip nepažeminau, bet perdėjau apačion, kur jiems ir vieta. Laikas rusiškai klasikai pabūti paribyje, kad ateity galėtų rasti jai pritinkančią vietą. Rusiškoji klasika ilgą laiką šalo keityklėlėje, kol atrado jos pasiilgusį skaitytoją… Nemanykit, kad esu rusofobas: priešingai, kadaise aktyviai domėjausi rusų literatūra, o Gogolį skaičiau originalo kalba, o ne verstiniuose leidiniuose. Beje, Nikolajus

Skaitykite toliau..

Denderos zodiako unikumai

Senovės Egipto kultūra jau daugelį amžių domina ne tik viso pasaulio istorikus ir archeologus, bet ir astrologus. Šio smalsumo priežastis – vis dar neišspręstas senovinis zodiako žemėlapis, kurį prieš kelis tūkstantmečius nubraižė Denderos miesto, esančio už 60 km į šiaurę nuo Luksoro, gyventojai. Kokia senovės Egipto astrologų paslaptis? Pirmiausia verta paminėti, kad senovės Egipte zodiako atvaizdai turėjo šiek tiek kitokį pobūdį, nei buvo priimta, pavyzdžiui, Europoje. Egiptiečių zodiako ženklai buvo dedami ant kapaviečių sienų ir lubų, kuriose buvo patalpintas faraono kūnas su visais jam pomirtiniame gyvenime reikalingais atributais. Per metus, kol buvo laikomasi duoto laidojimo ritualo, susikaupė daugiau nei šimtas įvairių astrologinių piešinių. Seniausias iš jų datuojamas IV a. pr. m.

Skaitykite toliau..

Painioji geologijos mįslė – dingę milijonai metų

Dirvožemio sluoksniuose saugomi Žemės istorijos įrašai, ir kuo giliau mokslininkai kasinėja, tuo labiau jie „keliauja“ į praeitį. Prisiminkime stačias, į sluoksnių pyragą panašias JAV Didžiojo kanjono sienas, kurios dažnai minimos kaip šio proceso iliustracija. Tačiau ne visas Žemės paviršius saugo mūsų pasaulio istoriją. Mūsų planetoje yra regionų, kuriuose, kad ir kiek kasinėtumėte, nieko nerasite – šimtai milijonų metų yra „ištrinti“ arba „išbraukti“ iš istorijos. Šios mūsų planetos geologinės istorijos spragos, vadinamos „neatitikimais“, egzistuoja uolienų sluoksniuose, priklausančiuose visiškai skirtingiems laikotarpiams. Jie išsidėstę vienas ant kito ir kartais juos skiria daugiau nei milijardas metų. Tai reiškia, kad, grubiai tariant, kažkokios jėgos kažkokiu būdu neleido ištisas epochas formuotis nuosėdoms. Šie neatitikimai intriguoja – tai

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Vilko portretas

„Homo homini lupus est”, – iš tolimų laikų, kai Europoje dominavo lotynų kalba, pasiveja mus vaizdingas posakis „Žmogus žmogui vilkas

Skaitykite toliau..
2025-10-27 Komentarų: 0
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Praregėjimo prasmė

Būdamas tik penkiasdešimt trijų metų amžiaus turtingiausias žmogus pasaulyje išgirdo nuosprendį: jam liko gyventi tik vieneri metai. Šis vyras buvo Džonas

Skaitykite toliau..
2025-10-27 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Moteriškas išradingumas

Žodžiai „išradimas”, „išradimai” mūsų sąmonėje dažniausiai asocijuojasi su išradėjais-vyrais ar mokslininkais-vyrais. Toks požiūris – neobjektyvus ir nešiuolaikiškas, nes dauguma kasdien

Skaitykite toliau..
2025-10-26 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Neįmanomi daiktai

Kalnakasiai, geologai, archeologai, statybininkai ir kiti žmonės, „kasantys“ žemę, kartais randa daiktų, kurie yra ten, kur jų tiesiog neturėtų būti.

Skaitykite toliau..
2025-10-25 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Dviejų puselių paslaptis

Kartais praeitis su mumis kalba ne balsu, o spalvų atspindžiais. Kartais – užuomina, iš užmiršto paveikslo kyšančiu lelijos žiedlapiu.1944-ais Romos architektas

Skaitykite toliau..
2025-10-24 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Pikčiurnos iš džiunglių

Dženglas – Indonezijoje rastas padaras. Jis primena mažą humanoidinę lėlę ir atrodo kaip šiuolaikinis padaras, nes pirmieji pranešimai apie dženglo

Skaitykite toliau..
2025-10-23 Komentarų: 0
Svečiose šalyse
Redakcija AIDAI.LT

Pragaištingi ežerai

Pasaulyje yra šimtai ežerų, su kuriais susijusios paslaptingos istorijos ir neįprasti reiškiniai. Vietinių gyventojų baiminimasis tokių ežerų, turinčių blogą reputaciją,

Skaitykite toliau..
2025-10-22 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE