AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

195-i metai Lietuvos ir Belgijos karinės bendrystės

1830-1831-ieji Europoje buvo revoliucijų metai. Išsivadavimo sąjūdžiai užsiplieskė Italijos ir Vokietijos žemėse, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Rusijos imperijos aneksuotose buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje, Nyderlanduose. 1830 m. rugpjūčio 25 m. Briuselis sukilo ir per porą mėnesių iš Nyderlandų pietrytinės provincijos išstūmė sukilimo malšinti atvykusią olandų kariuomenę. Taip susikūrė laisva Belgija Karalystės. Prieš 195 metus, 1830 m. lapkričio 11 d., pirmajam posėdžiui Briuselyje susirinko naujai išrinktas Belgijos Karalystės Nacionalinis Kongresas, kūręs valstybės konstituciją, toliau vedęs valstybę link nepriklausomybės ir konstitucinės monarchijos. Nacionalinis Kongresas oficialiai paskelbė, kad Nepriklausomybės kova prieš Nyderlandus laimėta.Belgijos sėkmė įkvėpė ir lenkus, sukilusius prieš Rusiją 1830 m. lapkričio pabaigoje. Apie 1830-1831 m. sukilimą papasakosime ateityje, o šiandien – apie Belgiją. Juk

Skaitykite toliau..

Senovinio Japonijos karjero slėpiniai

Mūsų planetoje randama vietų, labai panašių į karjerus, kuriuose kasyba vyko senovėje ir galėjo būti vykdoma naudojant aukštųjų technologijų mašinas. Pakalbėkime apie vieną tokių vietų, rastą tolimojoje Japonijoje. Tekančios saulės šalyje gausu paslaptingų vietų. Viena jų yra karjeras, esantis aukštikalnėse, Nokogirio regione. Nokogirio kalnas pažodžiui reiškia „kalnas-pjūklas“, jo aukštis yra 329,5 metrai. Toks neįprastas pavadinimas kalnui buvo suteiktas dėl nuostabios formos – vienintelės tokios pasaulyje. Būtent ši forma ir aplinkinės gamtos grožis leido šią vietą paversti atviru muziejumi, į kurį kasmet atvyksta daugybė turistų, ieškančių savęs ir harmonijos su pasauliu. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Nokogirio kalnas sudarytas iš vulkaninio tufo, kuris puikiai tinka įvairių konstrukcijų statybai. Todėl istorikai teigia, kad

Skaitykite toliau..

Genialiojo matematiko pėdsakai istorijoje

Apie didžiojo graikų mokslininko Archimedo gyvenimą žinoma nedaug, nors, palyginti su kitais senovės išminčiais, apie jį žinome daugiau nei apie kitus. Būdamas tikrai gabus žmogus, jis amžiams įėjo istorijon genialaus mokslininko vaidmeny. Kas žino, kiek jis būtų sugebėjęs išvystyti mokslą, jei jo gyvenimas nebūtų tragiškai nutrūkęs?.. Senovėje jis buvo labiau žinomas kaip ginklų išradėjas. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Superginklo išradėjas: Archimedo letena Gyvenęs Sirakūzuose, Archimedas sukūrė daugybę ginklų, skirtų miestui apginti nuo užpuolikų, tarp jų – sudėtingą „mirties spindulį“, kuris sutelkdavo saulės spindulius į priešo laivus ir juos padegdavo. Jis taip pat sugalvojo veiksmingas katapultas ir „gigantišką leteną“, kuri įsikibdavo į laivo korpusą ir priversdavo jį apvirsti. Svertų meistras Archimedas pritaikė

Skaitykite toliau..

Draugą vergovėn pardavęs „kilnusis” Robinzonas

Kiek berniukų, vaikystėje skaitydami nuostabią Danielio Defo istoriją apie Robinzoną Kruzą, kuris sugebėjo daugiau nei du dešimtmečius gyventi negyvenamoje saloje ir neprarasti žmogiškumo, žavėjosi šio herojaus dvasios stiprybe. Ir apskritai, visas Robinzono įvaizdis atrodė toks herojiškas ir teigiamas. Net tai, kad jis buvo pamaldus krikščionis ir nuolat kreipėsi į Bibliją moralinės paramos, kadaise visiškai netrukdė skaitytojui. Laikai buvo tokie, reikia atsižvelgti į epochą ir to visuomenės, kurioje jis augo, normas, suprato mūsų tautiečiai, gyvenę sovietijoje. Beje, įdomu, kad fragmentai su biblinėmis citatomis ir paties Robinzono religiniai samprotavimai nebuvo cenzūruojami. Paimkime bet kurį sovietinį Danielio Defo romano leidimą , kuris, tikriausiai, anuomet buvo kiekvienos šeimos namų bibliotekėlėje, ir tai lengvai įsitikinsime. Tačiau griežtai

Skaitykite toliau..

Užburianti legenda apie moterį-ruonę Kopakonan

Farerų salose tikima, kad kažkada ruoniai buvo žmonės, kurie vieną kartą nusprendė mirti jūroje. Kartą per metus, tryliktąją naktį, jiems buvo leidžiama priplaukti prie kranto ir nusimesti savo kailius. Jie prisijungdavo prie žmonių, kartu su jais šventė ir šoko.Jaunas ūkininkas iš Mikladaluro kaimo labai susidomėjo šia istorija. Todėl vieną kartą tryliktąją naktį jis pasislėpė už akmenų ir pamatė, kaip iš vandens pradėjo išlįsti ruoniai. Jų buvo daug, jie lipo ant uolų, nusirengė kailius ir juos tvarkingai sudėjo. Be kailių jie atrodė kaip įprasti žmonės. Vaikinas pastebėjo vieną ruonių merginų, ir jos grožis jį pavergė. Ji paliko savo kailį netoli vietos, kur jis slėpėsi. Vos tik prasidėjus šokiui, ūkininkas nubėgo prie

Skaitykite toliau..

Majų piramidžių įdomybės

Du kartus per metus tūkstančiai turistų renkasi senoviniame Čičen-Icos regione, Meksikoje, El Castillo (t.y. Pilies) piramidėje. Pasak legendos, čia gyvena plunksnuotas gyvatės dievas Kurunas, kuris nusileido iš dangaus, kad palaimintų savo tikinčiuosius žemėje. Kiekvienais metais pavasario ir rudens lygiadienio metu saulėlydis meta šešėlį ant turėklų į šiaurę nuo El Castillo piramidės, tarsi gyvatė, slenkanti laiptais. Archeologai beveik šimtą metų tyrinėjo piramidės vidų. Archeologiniai El Castillo piramidės tyrimai ne tik rodo griuvėsius ar purvą, iš kurių buvo pastatytos daugelis Centrinės Amerikos piramidžių, bet ir dvi ankstesnes piramides. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Žinoma dėl savo malonios radialinės simetrijos, tvarkingų laiptinių platformų ir viršūnių šventyklų, El Castillo piramidė yra viena iš žinomiausių piramidžių

Skaitykite toliau..

Neiššifruojamas rankraštis: Voiničo manuskripto mįslės

Šiuolaikinis mokslas jau gali įrodyti, kad knygos turinys yra prasmingas, tačiau dar negali iššifruoti to, ką parašė viduramžių alchemikas.Visą XX amžių lingvistai, istorikai ir kriptografai domėjosi klausimu – kas gi parašyta paslaptingoje knygoje, pavadintoje „Voiničo rankraščiu“ pagal antikvaro Vilfrido Voiničo, kuris 1912 m. iš naujo atrado rankraštį, pavardę. Pavardė Voinič yra gerai žinoma skaitytojams: Etel Lilijan Voinič-Bul, airių logiko ir matematiko Džordžo Bulo (gal girdėjote ką apie „Bulo algebrą“?) dukra, parašė romaną „Gylys“. Šioji knyga nėra svarbi mūsų istorijai, bet pati Etel, kuri vėliau tapo Vilfrido Voiničo žmona, joje dar pasirodys.Šiuolaikinė rankraščio istorija prasidėjo 1912-ais, kai Niujorko antikvaras Voiničas kažkurioje paslaptingoje vietoje nusipirko krūvą senų rankraščių. Jis visais būdais slėpė

Skaitykite toliau..

Senojo Prahos laikrodžio paslaptys

Turbūt Prahoje nėra mistiškesnio ir labiau kraują stingdančio viduramžių simbolio nei astronomijos laikrodis. Šis nuostabus kūrinys saugo savo kūrėjo – laikrodininko Hanušo – baisią istoriją. Vieną dieną šis talentingas meistras pasiūlė miesto valdžiai sukurti ypatingą laikrodžį, kuris ne tik papuoštų savivaldybės pastatą, bet ir paverstų Prahą unikaliu bei gražiausiu Europos miestu. Meras ir jo komanda trumpai pasitarė ir davė sutikimą. Sumanusis laikrodininkas, kuris taip pat buvo matematikos ir astronomijos profesorius universitete, nedelsdamas ėmėsi darbo. Dienomis ir naktimis jis braižė savo monumentalų kūrinį, o kai suprato, kad profesoriui nederėtų eikvoti jėgų nuobodžiam braižymo darbui, pasamdė padėjėją, jaunuolį Jakubą Čeką. 1492 m. laikrodžio pristatymo dieną priblokšta minia žavėjosi retu grožiu laikrodžio mechanizmu,

Skaitykite toliau..

Pamirštos ekspedicijos, kadaise atvėrusios nežinomus tolius

Mūsų šiuolaikinis pasaulio supratimas grindžiamas drąsių, nebijančių sunkių išbandymų ir mirties žmonių pasiekimais. Keliautojai buvo pasirengę rizikuoti labai daug kuo, leisdamiesi ekspedicijon į atšiaurias, iki tol neatrastas vietas. Istorijoje gausu išskirtinės drąsos pavyzdžių, tačiau tik labai nedaugelio keliautojų vardai išliko jos „amžinosiose lentose”. Papasakosime apie keletą nepelnytai pamirštų ekspedicijų, kurių kiekviena iš esmės pakeitė pasaulio žemėlapį. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Luisas Vaeso de Toreso Australija 1605 m. trys Ispanijos laivai išplaukė ieškoti paslaptingos Australijos. Vieno iš fregatų kapitonas buvo Luisas Vaesas de Toresas, kuris per audrą atsiskyrė nuo pagrindinės grupės. Visiškai atsitiktinai jūrininkas atsidūrė Naujojoje Gvinėjoje ir palaikė ją Australija, nors ji buvo tik už sąsiaurio. Toresas baigė savo dienas

Skaitykite toliau..

Brezė pilies mūrų ir požemių slėpiniai

Viduramžių pilis Brezė yra Prancūzijoje ir garsėja keliais ypatumais, savaime suprantama, be savo amžiaus. Tačiau pagrindinis Brezė ypatumas yra ne pati pilis, o tai, kas yra po ja ir aplink ją. Tai giliausias griovys Europoje, kuris apjuosia Brezė pilį, ir katakombos, iškastos po šiuo senoviniu pastatu per ilgą jo egzistavimo laiką. Bet pradėkime nuo to, kad pilis yra privati nuosavybė, nors turistams čia leidžiama lankytis. Be to, savininkai neslepia, kad visi dabartiniai restauravimo darbai atliekami būtent pajamomis iš turistų. Tačiau kaip prieinamas muziejus Brezė pilis buvo atidaryta tik 1998-ais. Tai tapo įmanoma dėka dabartinių pilies savininkų – nuo 1959 m. ji priklauso Kolberų šeimai.Reikia pasakyti, kad senovinė pilis priklauso senai giminei.

Skaitykite toliau..

Neolito revoliucija

Mokslininkų tarpe nerimsta diskusijos apie tai, kaip pirmykštis pasaulis perėjo prie žemės ūkio ir prijaukino gyvūnus?Maždaug prieš dvylika tūkstančių metų ledynai pradėjo trauktis. Begalinė ledynmečio tamsa baigėsi, atsivėrė žaliuojantys Žemės šiaurės platūs plotai. Brendo svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje – neolito revoliucija… Iki šio momento primityvusis žmonių – rinkėjų pasaulis pasiekė aukščiausią tobulumą. Visame plane, iki ledynų krašto, klajojo žmonių būriai, medžiodami paskutinius mamutus ir kainozojaus eros pabaisas.Ištobulinti kauliniai darbo įrankiai leido maksimaliai panaudoti sumedžiotus gyvūnus ir surinktus vaisius. Nuotoliniai ginklai – lankai ir ietys – iškėlė medžioklę į neregėtą aukštumą. Žmonės-rankiotojai buvo pasiekę aukščiausią savo raidos tašką, bet jie negalėjo pakeisti pačios gamtos, negalėjo įveikti atsitiktinumo valios. Žmonės tebepriklausė nuo gamtos

Skaitykite toliau..

Grėsmingo prakeiksmo tamplierių žudikams šleifas

Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis iš Kapetingų dinastijos įvykdė ne tik neteisybę tamplierių atžvilgiu. Tai buvo tikra išdavystė. Kai Prancūzijoje prasidėjo liaudies neramumai dėl nepakeliamų mokesčių ir karaliaus sprendimo sumažinti aukso ir sidabro monetų svorį, monarchas rado prieglobstį mieste-tvirtovėje Tamplyje, kurį tamplieriai pastatė savo aukščiausiajai vadovybei Paryžiaus centre. Didysis magistras Žakas de Molė šiltai sutiko Pilypą IV ir nieko nuo jo neslėpė, atskleidęs tvirtovės gynybinės sistemos ypatybes ir jos požeminių sandėlių, prikimštų tamplierių per du šimtmečius sukauptais lobiais, paslaptis. Didysis magistras neatsižvelgė į tai, kad būti turtingesniam už karalių yra mirtinas pavojus. Jis buvo Pilypo IV dukters krikštatėvis ir manė, kad monarchas jam palankus. Tačiau pamatęs legendinius tamplierių lobius, karalius

Skaitykite toliau..

Henrikas VIII ir „nelabojo šalmas”

Žvelgdami į Henriko VIII portretus, matome apkūnų ir geranorišką žmogų. Istoriniai įrašai rodo, kad jis mirė dėl progresuojančio diabeto, greičiausiai dėl gyvenimo, kupino perdėto prabangos. Be cukrumi turtingos mitybos, karaliaus gyvenimas pasižymėjo prabangiu laisvalaikiu ir netvarkingumu. Kai kurie tyrimai rodo, kad jis tikriausiai sirgo kokia nors psichine liga, kuri galėtų paaiškinti jo ekscentrišką elgesį ir dažnus nuotaikos svyravimus. Akivaizdu, kad visa tai galiausiai turėjo įtakos jo sveikatai.  1547 m., būdamas 55-ių metų, Henrikas VIII mirė, sverdamas šimtą keturiasdešimtį kilogramų, ir turėjęs pusantro metro juosmens apimtį. Minima, kad prieš laidotuves jo kūną teko daug kartų plauti aromatinėmis esencijomis dėl atgrasaus palaikų kvapo. Tačiau jaunystėje karalius buvo disciplinuotas sportininkas, užsiiminėjo ėjimu, alpinizmu ir

Skaitykite toliau..

Įdomioji Karo muziejaus rinkinių vertybė – 1920 m. Lietuvos kariuomenės karių dienotvarkė

Prieš 107 metus, 1918 m. lapkričio 23 d., buvo išleistas pirmasis įsakymas kurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Todėl šį mėnesį, minint Lietuvos Kariuomenės dieną, Vytauto Didžiojo karo muziejus kviečia su pirmųjų Lietuvos karių kasdienybe susipažinti iš arčiau. Dienotvarkė su 12-ojo pėstininkų Kauno pulko 6-osios kuopos vado vyr. ltn. Sergijaus Bukevičiaus (1888-1975) pastabomis – kiek neįprastas, tačiau labai svarbus ir įdomus šaltinis. Jis atskleidžia Nepriklausomybės kovų metais įkurto, 1920-1924 m. egzistavusio, pėstininkų pulko ir bendrai Lietuvos karių rutiną, kasdienybę, auklėjimą, vertybes, jaunos Lietuvos Kariuomenės identiteto kūrimą. Didesnio formato, 33 x 42 cm dydžio, stilizuota dienotvarkė, tikėtina, buvo kurta kaip kiekvieną dieną karius pasitinkanti atmintinė. Vienoje lapo pusėje tvarkaraštis surašytas juodomis, raudonais paspalvintomis

Skaitykite toliau..

Vampyrų žinovas

Antuanas Augustinas Kalmė (1672–1757) – žinomas prancūzų teologas, gerbiamas to meto mokslininkas ir istorikas. Būdamas šešiolikmetis jis tapo vienuoliu, o trisdešimt dvejų jau užėmė aukštą postą Miunsterio abatijoje. Protingas ir talentingas Kalmė tapo Šv. Leopoldo vienuolyno abatu, vėliau – Sinono abatu. Jo gyvenimo metai sutapo su vampyrizmo epidemijų protrūkiais Europoje. Keletą metų jis rinko informaciją apie vampyrus Vengrijoje, Bohemijoje, Moravijoje ir Silezijoje ir 1746 m. ją atspindėjo savo traktate „Disertacija apie vaiduoklių, vampyrų ir šmėklų atsiradimą“. Analizuodamas pranešimus apie vampyrizmo atvejus, jis nepatvirtino vampyrų egzistavimo fakto, bet jį pripažino. Jį remiančios demonologijos atstovai ir net kritiškai nusiteikęs Volteras Kalmė darbą priėmė kaip patvirtinimą, kad vampyrai egzistuoja. Kalmė itin atsakingai žiūrėjo

Skaitykite toliau..

Babelio bokšto padegėjas

„Štai aš esu prieš tave, pražūtingas kalne”, sako Viešpats, „kuris niokoji visą žemę, ir ištiesiu savo ranką virš tavęs, ir numesiu tave nuo uolų, ir padarysiu tave apdegusiu kalnu. Ir iš tavęs nebus paimtas akmuo kampams ir akmuo pamatams, bet tu amžinai liksi apleistas…“Tai pranašo Jeremijo pranašystė. Biblija mums pasakoja, kad iki potvynio žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba. Ir žmonės nusprendė pastatyti miestą, pavadintą Babilonu, ir bokštą iki dangaus, kad „pasidarytų vardą“. Bokšto statyba buvo nutraukta Dievo, kuris privertė žmones kalbėti skirtingomis kalbomis, dėl ko jie nustojo suprasti vieni kitus, negalėjo tęsti miesto ir bokšto statybos ir išsisklaidė po visą žemę.Archeologai ieškojo bokšto Babilone ir jo apylinkėse.

Skaitykite toliau..

Radioaktyvių pelenų sūkuriuose

Šįkart papasakosime, kaip „humaniškiausia” pasaulio šalis vertė savuosius piliečius radioaktyviais pelenais. Ir kalba eis ne apie Černobylį. Šešios radiacinės katastrofos, šeši didelio masto radioaktyvūs užteršimai, kuriuos slėpė sovietinis režimas, ir apie kuriuos dauguma „postsovietinių“ visuomenių niekada negirdėjo.Pirmas atvejis: sovietų palydovo su branduoline įranga „Kosmos-954” perkėlimas iš kosminių pajėgų į antžemines 1978 metais. Kosminis palydovas su atominiu reaktoriumi staiga nusprendė baigti savo gyvenimą ryškiai ir nukeliavo į buržuazinę Kanadą trumpiausiu maršrutu. Sovietų palydovo nuolaužos, įskaitant aktyviąją reaktoriaus zoną, sušildė šaltą Kanados žemę šimto dvidešimties tūkstančių kvadratinių kilometrų plote. Niekas nenukentėjo, nuolaužos buvo surinktos kanadiečių ir amerikiečių bendromis pastangomis, bet skandalas buvo didžiulis.Rezultatas: aukų nebuvo, nukentėjusiųjų nebuvo, SSRS sumokėjo Kanadai kompensaciją ir trejiems metams

Skaitykite toliau..

Keturkojo draugo įdomybės

Pasaulį sąlyginai galime suskirstyti į dvi grupes – šunų augintojus ir kačių mylėtojus. Katėms skirsime atskirą pasakojimą, o šįkart suskaičiavome net pusšimtį įdomybių apie ištikimąjį keturkojį draugą – šunį. Ar žinojote, kad šunys supranta iki pustrečio šimto žodžių ir gestų, moka skaičiuoti iki penkių ir gali spręsti paprasčiausias matematikos užduotis. Jų intelektas prilygsta dvejų metų vaiko lygiui. Šunys nemėgsta apkabinimų – jiems tai yra dominavimo ženklas. Taigi, jei mėgstate glebėsčiuotis su augintiniu, nustokite tai daryti.  Šunys girdi ultragarsinį švilpimą. Polas Makartnis, žinodamas apie tai, įrašė tokį garsą dainos „Day in the Life“ pabaigoje specialiai savo škotiškam aviganiui. Senovės Kinijoje mažas pekinų veislės šunelis buvo paskutinė imperatoriaus gynybos linija: jis slėpdavosi rankovėje ir pavojaus

Skaitykite toliau..

Minotauro pėdomis

Net turint istorinius rašytinius šaltinius, sunku, o kartais ir neįmanoma tiksliai nustatyti ribą, kurioje tiesa susipynė su išmone, sukuriant keistus ir paslaptingus legendos. Viena tokių legendų – mitas apie Tesėją ir Minotaurą.Maždaug 1600–1400 m. pr. m. e. iš Balkanų pusiasalio šiaurės į jo pietines dalis prasidėjo aktyvus achajų, laikomų senovės graikų protėviais, migracija. Tačiau vietos, į kurias taip troško persikelti migrantai, nebuvo tuščios. Didžioji jų dalis jau buvo mažų Kretos valstybių, atskirtų kalnų masyvais, valdžioje, o tai iš pradžių trukdė jų suvienijimui, nors rimtų priežasčių tokiam suvienijimui jie neturėjo, nes ilgą laiką nepatyrė nei karų, nei priešiškų genčių antpuolių. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Kretos sala tapo vientisa valstybe tik karaliaus

Skaitykite toliau..

Didžiosios piramidės šifras

Atrodytų, kad apie Cheopso piramidę parašyta daugybė straipsnių. Tačiau nuolat atsiranda vis naujų duomenų, verčiančių vėl ir vėl grįžti prie šios amžinybę siekiančios temos. Kaip piramidė atrodė pradžioje? Amerikiečių inžinierius Raimondas Manersas 1996 m. lapkričio mėn. paskelbtame straipsnyje teigė, kad Didžioji piramidė savo pradinėje formoje pasižymėjo dviem ypatybėmis: blizgiu paviršiumi ir įgaubtomis vidurinėmis briaunomis. Senovės statybininkai piramidę padengė poliruoto kalkakmenio sluoksniu. Jos kraštai buvo tokie blizgūs, kad juos buvo galima pamatyti iš daugybės kilometrų atstumo. Ryte ir vidurdienį saulės spinduliai, atspindėti nuo šio veidrodinio paviršiaus, tariamai buvo matomi net iš Mėnulio. Vietiniai gyventojai daugelį amžių su baime žiūrėjo į piramidę ir jos poliruotus akmenis.Apdailos akmenys pasižymi idealiais stačiaisiais kampais, kurių

Skaitykite toliau..

Romos katakombų baziliskas

Viena iš didžiausių Romos įžymybių yra jos garsiosios katakombos (Catacombe di Roma). Jos atsirado ankstyvojo krikščionybės laikotarpiu. Amžinojo miesto teritorijoje yra daugiau nei šešiasdešimt įvairių katakombų, kurių bendras ilgis siekia 150–170 km. Jose esama apie 750 tūkstančių kapaviečių, kurių didžioji dalis yra po žeme palei Apiano kelią. Esama prielaidų, kad kažkada čia buvo akmens skaldyklos.Su Romos katakombomis siejamos legendos apie baziliską – būtybę paukščio galva, sparnuoto drakono kūnu ir gyvatės uodega. Jo aprašymas randamas dar IV a. pr. m. e., Plinijaus Vyresniojo „Gamtos istorijoje“. Pasak senovės tikėjimų, baziliskas gali žudyti žmones savo nuodingais dantimis, taip pat savo kvėpavimu ir žvilgsniu. Iš čia kilo sąvoka apie mirtiną „bazilisko žvilgsnį“. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)

Skaitykite toliau..

Emos Richter fenomenas

1873 m. mažame provincijos miestelyje netoli Leipcigo gyvenimas tekėjo savo eiga. Jis buvo ramūs ir ramus. Visi vietiniai gyventojai pažinojo vieni kitus iš veido ir vardu. Kiekvienas menkiausias įvykis buvo karštai aptariamas turgaus aikštėje, o visos gandos sklido miško gaisro greičiu. Būtent čia gimė mergaitė, kurios vardą po kelerių metų šnabždės ne tik kaimynai, bet ir daugelis pasaulinio garso mokslininkų. Kuo 8-metė Ema Richter sugebėjo taip išgąsdinti mokslo atstovus? Richterių šeima buvo visiškai paprasta. Tėvas Johanas buvo aritmetikos ir istorijos mokytojas vietinėje mokykloje. Motina Greta buvo siuvėja. Jie gyveno ne itin turtingai, bet turėjo viską, ko reikėjo. Svarbiausia, kad namuose vyravo abipusė pagarba ir meilė. Kai porai gimė ilgai laukta dukra, jie

Skaitykite toliau..

Bloknamių kilmė

Lietuvoje jie atsirado šiek tiek vėliau, nei sovietinės imperijos sostinėje: pirmieji stambiaplokščių namų, dažniausiai vadinamų „bloknamiais” kvartalai iškilo tarp dabartinių Geležinio Vilko, Žemaitės gatvių ir Savanorių prospekto, bei netoliese a.a. Grąžtų gamyklos – tarp Naugarduko, Smolensko, T.Ševčenkos ir Birželio 23-osios gatvių. Tiesa, būta nediduko bloknamių kvartalo ir vilniškiame Antakalnyje, bet čia jis buvo greičiau išimtimi, nei taisykle. Įdomu tai, kad bloknamiams kiek pavėlavus atkeliauti į Lietuvą, jie nebuvo vadinami „chruščiovkėmis”, kaip įprasta maskolijoje, o „chruščiovkių” vardas prigijo neįmantriems silikatinių plytų daugiabučiams, kuriuose spietėsi ankšti pereinamų kambarių butukai. Visgi, bloknamiai, sovietinėje imperijoje vadinti „chruščiovkėmis” dėl jų statybos pradžioje valdžiusio ūmiojo „kukurūzninko” Nikitos Chruščiovo, it utėlės benamio barzdoje, dauginosi bekraščiuose sovietijos tyruose,

Skaitykite toliau..

Kas sunaikino dinozaurus?

Iki šiol mokslininkai negali vienareikšmiškai atsakyti į klausimą: kodėl prieš 65 mln. metų išnyko dinozaurai. Tarp galimų priežasčių, sukėlusių šį įvykį, minimos įvairios katastrofos, tokios kaip atšalimas, ugnikalnių išsiveržimai ir asteroido kritimas. Tačiau, greičiausiai, viskas buvo daug paprasčiau ir įdomiau… Tarp tų, kurie gyveno Žemėje mezozojaus eroje (nuo 251 mln. iki 65 mln. metų), didžiausią žinomumą ir populiarumą turi dinozaurai. Apie šiuos nuostabius milžinus kuriami meniniai filmai, jie dažnai minimi fantastinių romanų puslapiuose, jiems statomi paminklai ir skiriami eilėraščiai. Na, o kiek mokslo darbų parašyta apie šiuos senovinius roplius – net neįmanoma suskaičiuoti. Gana įmanoma, kad tokio didelio dėmesio senoviniams mezozojaus gigantams priežastis yra jų paslaptingas išnykimas nuo Žemės paviršiaus maždaug prieš

Skaitykite toliau..

Prūsijos širdies sergėtojai

Senovės prūsai užėmė gana kompaktišką teritoriją Baltijos jūros pakrantėje tarp Memelės ir Vyslos upių. Prūsams priklausė keletas giminingų kilmės genčių – sembai, natangai, pogezai, pomezai, skalvai, galindai, jatvagai ir varmiai. Pastarųjų žemės, žiūrint į šiuolaikinį žemėlapį, šiaurės vakaruose ribojosi su Vyslos (dar vadinama Kaliningrado) įlanka, o vakaruose – su Vokietijos teritorija. Tai buvo savotiškas senovės Prūsijos centras.Nors paminėjus prūsus iš karto į galvą ateina Vokietija, jie nepriklauso germanų gentims. Prūsai priklausė baltų tautoms, kurios dar priešistoriniais laikais apsigyveno pietryčių Baltijos jūros pakrantėje. Juos siejo bendra istorija, bendra kultūra ir beveik vienoda kalba. Tačiau labiausiai juos vienijantis elementas buvo tikėjimas. Tikėjimą prūsų tarpe įdiegė Videvutas (Videvuto) ir jo dvynys brolis Brutenas

Skaitykite toliau..

Užkietėjęs Romos priešas ir genialus karvedys

Hanibalas Barka buvo Kartaginos vadas, gyvenęs III–II a. pr. m. e. Jis labiausiai įsimintinas dėl savo karinių kampanijų prieš Romą Antrajame Pūnų kare. Dėka jo sumanių veiksmų kartaginiečiai pasiekė keletą šlovingų pergalių prieš Romą ir užėmė teritorijas pietų Italijoje. Istorijoje jis liko vienas didžiausių pasaulio karo vadų, kartu su Julijumi Cezariumi, Aleksandru Makedoniečiu ir Napoleonu. Hanibalas gimė 247 m. Kartaginoje, finikiečių valstybėje Šiaurės Afrikoje, dabartinio Tuniso teritorijoje. Jo vardas pūnų – Kartaginos – kalba reiškė „Baalio malonė“: Baalis – aukščiausioji pūnų dievybė. Hanibalo tėvas buvo Hamilkaras, Kartaginos karo vadas. Kai Hanibalas gimė, Kartagina buvo karo su Romos respublika būsenoje. Pirmasis Pūnų karas baigėsi kartaginiečių pralaimėjimu. Tačiau Hamilkaras romėnuuose matė pagrindinius

Skaitykite toliau..

Bretanės miškų paslaptys

Ši Prancūzijos vieta yra apdainuota daugelio poetų ir rašytojų. Šiandien papasakosime apie Broceliand mišką, genialų išgalvotą kūrinį, kurio prototipu tapo didžiausias Bretanės miško masyvas – Pempono miškas. Jei tikėti senovės legendomis, kažkada pasakų miško tankmėje slėpėsi gražios fėjos ir piktos nykštukės, o virš medžių viršūnių skraidė ugnimi spjaudantys drakonai… Druidų karalystė: pirmosios legendos apie Broseliandą atsirado senais laikais, kai šias vietas dar apgyvendino keltų gentys, o pati Bretanė buvo vadinama Armorika. Pasakojimai byloja, kad iš pradžių visa šiuolaikinio pusiasalio teritorija buvo padengta šimtamečiais miškais, kur lieknos pušys kaitaliojosi su vešliais ąžuolais, bukais, guobomis, ir kiekvienas šių medžių buvo pripildytas stebuklingos jėgos. Manoma, kad Pemponas yra stebuklingai išlikęs saugomas tų senųjų miškų gabalas,

Skaitykite toliau..

Tolimi terminatoriaus pirmtakai

Istorikai teigia, kad žodis „robotas“ buvo sugalvotas 1920 m. čekų rašytojo Karelo Čapeko. Tai šiek tiek pavėluota, nes vienokios ar kitokios formos pirmieji pilnaverčiai automatiniai įrenginiai atsirado dar prieš šimtus metų. Pavardinsime kelis robotus, pagamintus dar gerokai prieš paties sąvokos „robotas“ atsiradimą – nuo Leonardo da Vinčio androido iki Žako de Vokansono mechaninės anties, kuri net galėjo atlikti gamtinius reikalus.Manote, kad neįmanoma sudaryti sandėrio su Dievu? Nieko panašaus! Kartą Ispanijos karaliaus Pilypo II sūnus susirgo. Karalius bandė viską, siuntė žymiausius gydytojus, bet sūnus vis tiek merdėjo. Tada Pilypas II maldavo Dievą ir pasiūlė jam sandėrį: jei Dievas sugrąžins princą į gyvenimą, karalius liks skolingas. Ir čia jūs paklausite, o kaip

Skaitykite toliau..

Viduramžiškų pilių realijos

Viduramžių pilys paprastai vaizduojamos kaip kažkas pasakiško: dantytos sienos, padengtos samanomis, pakeliamas tiltas per griovį, šarvuotas kilnusis riteris skuba išlaisvinti gražuolę, įkalintą bokšte. Žinoma, tikrovėje viskas buvo ne taip romantiška. Paminėsime kelis faktus, kurie išsklaidys jūsų iliuzijas apie gyvenimą viduramžių pilyse. Ne kiekviena pilis iš tiesų yra pilimi. Šiandien žodžiu „pilis“ vadiname beveik bet kokį reikšmingą viduramžių laikotarpio statinį, nesvarbu, ar tai būtų rūmai, didelis dvaras, ar tvirtovė – trumpai tariant, viduramžių Europos feodalo gyvenamoji vieta. Toks žodžio „pilis“ minėjimas kasdieniame gyvenime neatitinka jo pirminės reikšmės, nes pilis – tai pirmiausia gynybinė tvirtovė. Pilies teritorijoje galėjo būti įvairios paskirties statiniai: gyvenamieji, religiniai ir kultūriniai. Tačiau vis dėlto pagrindinė pilies funkcija

Skaitykite toliau..

Prieš 105 metus įkurtas Antrasis ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulkas

Šiuo metu Vytauto Didžiojo karo muziejuje galite apžiūrėti parodą „Birutės vardu šventą ugnį nešu“, skirtą Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos šimtmečiui. Šiandien turime dar vieną progą išskirti Lietuvos didžiąją kunigaikštienę Birutę, šįkart pasakodami apie ištaigingumu išsiskyrusią Lietuvos kavaleriją. O, dar tiksliau, apie prieš 105 metus pradėtą steigti ulonų pulką, vėliau savo dalinio globėja pasirinkusį būtent Birutę. Kaip ir visos laisvos Lietuvos Kariuomenės kavalerijos, taip ir ulonų pirmieji žingsniai toli gražu nežibėjo ištaigingumu. Priešingai – greičiau savo vargana padėtimi ir žiojėjančiais trūkumais kėlė nerimą ir nepasitikėjimą. Tačiau tokia buvo padėtis – ilgų vergijos metų ir Pirmojo pasaulinio karo nustekentas kraštas nepriklausomybės gynybai įtempė dar menkus ir neišpuoselėtus raumenis.

Skaitykite toliau..

Mesopotamiško kulto pėdsakai Anės požemiuose

Pirmą kartą istorijoje akademinis pasaulis atkreipia dėmesį į įspūdingą požeminį Anės pasaulį, penkių tūkstančių metų metų senumo armėnų miestą, esantį Turkijos ir Armėnijos pasienyje. Moksliniai šaltiniai praneša, kad mokslininkai, tyrėjai ir mokslininkai ką tik susitiko Karsėje simpoziume „Anės požeminės paslaptys“, kad nuo akių paslėptą, nematomą miesto pasaulį, kuris senovės pergamentuose minimas kaip senovės Mesopotamijos ezoterinės mokyklos vieta. Anė, įsikūrusi ant kalvos viršaus prie Achuriano upės kranto, yra žinomiausia Armėnijos sostinių. Žinoma dėl savo didybės ir grožio, Anė buvo vadinama „1001 bažnyčių miestu“ ir „40 vartų miestu“. Savo klestėjimo laikotarpiu Anė konkuravo su Konstantinopoliu, Bagdadu ir Kairu dydžiu ir įtaka. XI a. Anė išaugo iki šimto tūkstančių gyventojų. Vėliau miestas tapo

Skaitykite toliau..

Sustojusio laiko kaimas

Keliautojai, atvykę į Škotiją, dažnai klausia, kaip nuvykti į šią paslaptingą ir gražią vietą. Kai kaime rytas keičia naktį, pas mus praeina visas šimtmetis. Todėl nuo pašalinių akių paslėptą kaimą galima pamatyti tik kartą per šimtą metų. Brigadune burtų kerai veiks tol, kol kuris nors jo gyventojų nenorės palikti šią vietą. Tada kaimas amžiams išnyks kalnų rūke. Senais laikais kaimas sudarė sutartį su Dievu, ir nuo tada jame veikia magiškas užkeikimas, pagal kurį ši vieta išlieka nepakitusi ir nematoma išoriniam pasauliui – išskyrus vieną ypatingą dieną, kuri būna kartą per šimtą metų, kai žmonės iš išorės gali ne tik pamatyti Brigaduną, bet ir patekti į jį. Šią ypatingą dieną kaime vyrauja šventinė

Skaitykite toliau..

Geležinė karūna

Visais laikais monarchai stengėsi išsiskirti itin puošniais apdarais, ir, savaime suprantama, prabangia – būtinai auksine ir brangakmeniais papuošta! – karūna. Tačiau būta istorijoje epizodų, kai valdovai galvą padabindavo paprasčiausios geležies karūna, liudijančia ypatingą jos savininko statusą. Monce, Italijos miestelyje Lombardijos provincijoje, saugoma viena iš labiausiai gerbiamų karališkųjų ir krikščioniškųjų relikvijų – langobardų geležinė karūna. Ji saugiai paslėpta už bažnyčios seifo grotų Teodolindos koplyčioje, Šv. Jono Krikštytojo katedroje. Tik retkarčiais ir susitarus su gidais karūna parodoma turistams. Taigi, kodėl karūna yra geležinė? Viskas slypi pagrinde, ant kurio guli auksinis žiedas. Pasak legendos, jis pagamintas iš geležinio vinies, kuri pervėrė Jėzaus kūną nukryžiavimo metu. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Vinį įsigijo imperatorienė Elena, Konstantino

Skaitykite toliau..

Įsikūnijimo fenomenas

XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje medicinos koledžo Šarlotsvilyje, Virdžinijoje, psichiatras Janas Stivensonas ėmėsi ieškoti atsakymų į klausimą apie ankstesnių gyvenimų prisiminimus. Jis pradėjo tirti reinkarnacijos (įsikūnijimo) ataskaitas, naudodamas sistemingą mokslinę procedūrą. Net jo kritikai negalėjo nepripažinti kruopštumo, kuriuo buvo kontroliuojami jo naudojami metodai, ir suprato, kad bet kokia kritika jo neginčytinų atradimų turėtų būti ne mažiau pagrįsta. Daktaro Stivensono pradinių tyrimų rezultatai buvo paskelbti 1960-ais Jungtinėse Valstijose, po metų – Anglijoje. Jis atidžiai ištyrė šimtus atvejų, kuriuose buvo teigiama, kad yra prisiminimų apie ankstesnius gimimus. Išbandęs šiuos pavyzdžius pagal savo mokslinius kriterijus, jis sumažino tinkamų atvejų skaičių iki dvidešimt aštuonių. Tačiau šie atvejai turėjo keletą bendrų ryškių bruožų: visi tiriamieji prisiminė, kad buvo

Skaitykite toliau..

Viduramžiško žemėlapio slėpiniai

Kelias į rojų ir kitos mįslės: ką gi slepia viduramžiškas žemėlapis? XIX a. viduryje po britų katedros grindimis buvo rastas labai originalus viduramžių kartografų kūrinys. Ant tvirto ąžuolinio rėmo ištemptame veršio odos gabale buvo nupieštas detalus pasaulio žemėlapis – toks, kokį jį įsivaizdavo XIII amžiuje gyvenę europiečiai. Šis radinys buvo pavadintas Herefordo žemėlapiu katedros garbei.Žinių ir legendų kokteilis: žemėlapis iš karto sudomino istorikus ir mokslininkus, tad po kruopščios restauracijos ant jo pavyko aptikti daugiau nei penkis šimtus nuostabių iliustracijų. Ant odinio audinio buvo pavaizduoti esantys geografiniai objektai, bibliniai įvykiai, egzotiški augalai, gyvūnai, keisti žmogaus pavidalo padarai ir scenos iš senovės mitologijos. Ryškios iliustracijos, nupieštos spalvotomis dažais, atspindėjo viduramžių pasaulėžiūrą. Žemėlapis nebuvo skirtas

Skaitykite toliau..

Lietuvos istorijos pavadinimai ir simboliai Lietuvos kariuomenėje (III dalis)

(Tęsinys, pirmas dvi dalis skaitykite čia ir čia.) Ankstesniuose ciklo pasakojimuose apžvelgėme, kaip mūsų dienų Lietuvos Kariuomenės simbolikoje ir pavadinimuose vietą atrado senesnių amžių Lietuvos istorija: baltų gentys, didieji kunigaikščiai, Abiejų Tautų Respublikos karininkai ir t.t. Trečiojoje pasakojimo dalyje pasižiūrėkime, kaip Kariuomenėje atmenama XX a. Lietuvos istorija: Nepriklausomybės kovų didvyriai, laisvos Lietuvos karininkai ir partizanai. Nepriklausomybės kovose žuvusio pirmojo Lietuvos Kariuomenės kareivio vardu 2024 m. pavadinta Povilo Lukšio puskarininkių mokykla. Lukšys žuvo kovose su bolševikais 1919 m. vasario 8 d. Taučiūnuose, Kėdainių r. Pirmasis Nepriklausomybės kovose žuvęs Lietuvos Kariuomenės karininkas – Antanas Juozapavičius, žuvęs nuo bolševikų kulkos 1919 m. vasario 13 d. ant Alytaus tilto. Atmintas ne Kariuomenėje, o Lietuvos

Skaitykite toliau..

Vudu ritualai senovės Egipte

Visos senovės magijos žinios grindžiamos keliais pagrindiniais principais. Vienas iš tokių principų yra vadinamasis „simpatizmas“ arba panašumo magija. Šio reiškinio idėja yra labai paprasta: objektai, tiek gyvi, tiek negyvi, panašūs savo forma ar išvaizda, turi tvirtą magišką ryšį tarpusavyje. Paprastai šis ryšys yra vienpusis, t. y. eina nuo stipresnio ar vyresnio objekto prie silpnesnio ar jaunesnio, tačiau patyrusio mago rankose tiek pats ryšio faktas, tiek jo kryptis gali būti pakeisti.Jei tarp objektų susidaro stiprus magiškas ryšys, atsiranda galimybė fiziškai paveikiant vieną iš jų, sukelti kito būklės pokyčius. Būtent tuo pagrįstas vudu lėlės veikimo principas. Dėl amerikietiškos masinės kultūros įtakos žodį „vudu“ daugelis sieja su žodžiu „zombis“, o vuduistines praktikas –

Skaitykite toliau..

Raupsuotasis Jeruzalės didvyris

Kas gi tas karvedys, kurį į mūšio lauką, atseit, nešdavo neštuvuose, bet jis vis tiek gniauždavo rankoje kardą, padrąsindamas savąją kariauną? Tikrovė, deja, buvo gerokai proziškesnė, nei romantiškas jos atvaizdavimas paveiksle… Šventoji žemė kelis šimtmečius buvo kryžiuočių tvirtove. Vienas jų, Balduinas IV, turėjo kovoti ne tik su galinguoju Saladinu, bet ir su raupsais. Jeruzalės karalystė buvo įkurta 1099 m., kai kryžiuočiai užėmė Šventąją žemę. Jie ten įkūrė keletą savų valstybių, kurių pagrindinis tikslas formaliai buvo apsaugoti piligrimus, atvykusius garbinti šventoves. Kadangi Pirmojo kryžiaus žygio metu vyravo prancūzų riteriai, valstybės tapo prancūziškai kalbančios, sukurtos pagal prancūzų pavyzdį. 1161 m. Jeruzalės sosto įpėdinis princas Amoris susilaukė sūnaus, kuriam buvo duotas vardas Balduinas. Po

Skaitykite toliau..

Mitų apie sovietmetį demaskavimas (I). „Vatinukų” paistalai

Pasakėlių apie sovietmetį skleidėjus sąlygiškai būtų galima padalinti į dvi grupes: sovietofilai (begalinę meilę parastoms privilegijoms ar „chaliavai” (nugvelbtoms ar nemokamais gautoms gėrybėms) giedantys melagišiai), bei sovietofobai (pastariesiems priskirtini nieko doro sovietmečiu nenuveikę nevykėliai bei margo plauko tauškaliai, skambiai pasivadinę „ekspertais”-„tyrėjais”-„žinovais”). Ir vieni, ir kiti yra tikri vargdieniai, į sudėtingą ir prieštaringą sovietinį laikotarpį žvelgiantys pro istorinio daltonizmo-vištakumo akinius. Suprantamas ir vienų, ir kitų interesas meluoti bei klaidinti: sovietofilai stengiasi pateisinti savąsias privilegijas, atseit, ir „darbo liaudžiai” šis tas nubyrėdavo, o sovietofobai linkę įtikti mikliai kailį išvertusiems sovietmečio veikėjams, prisiplakusiems prie Sąjūdžio, ir kaip mat tapusiems uoliausiais patriotais. Ne vienas ir ne du tokie apsimetėliai šiandieną šmėžuoja politikos koridoriuose, mulkindami

Skaitykite toliau..

Vertingojo tamplierių archyvo ir nesuskaičiuojamų lobių likimas

Kur dingo tamplierių ordino archyvas ir jo vertybės? Šis klausimas jau šimtmečius kamuoja istorikus, tačiau neginčijamo atsakymo į jį vis dar nėra. Kol kas yra tik versijos. Pagrindinė iš jų išdėstyta Rudolfo Histando darbe „Klausimas apie centrinį tamplierių archyvą“, kuriame viskas susiveda į tai, kad tamplierių archyvas buvo sunaikintas 1571 m. turkams osmanams užgrobus Kipro salą. Galime susipažinti ir su kitomis nuomonėmis, konkrečiai – su Entonio Latrelo straipsniu „Tamplierių archyvai Sirijoje ir Kipre“, kurio pagrindinius momentus dabar jums ir papasakosime. Matyt, archyvas – turimas omenyje vadinamasis centrinis archyvas, buvęs Ordino būstinėje – buvo įkurtas 1129 m., po istorinio Trojos susirinkimo, kai Ordinas buvo oficialiai pripažintas. Į archyvą, akivaizdu, taip pat

Skaitykite toliau..

Po tūkstantmečių prabilusi Goro šventykla

Vakariniame Nilo krante tarp Luksoro ir Asuano yra nuostabus architektūros paminklas – Edfu miestas. Jo pagrindinis perlas yra šventykla, skirta dievui Gorui (dangaus ir saulės valdovui), pastatyta Ptolemėjų laikais. Romėnų laikotarpiu pastatas buvo palaipsniui užpiltas dykumos smėliu, ir tik XIX a. šventykla atskleidė savo paslaptis. Paaiškėjo, kad ji buvo gerai išsilaikiusi, bet svarbiausias jos turtas – Edfu tekstai, kurie dengė visas matomus paviršius.Edfu šventykla Senovės, Viduriniosios ir Naujosios karalystės laikotarpiu: Edfu miestas pateko istorijon skirtingais pavadinimais. Senovės egiptiečiai jį vadino Bekdetu, o graikai ir romėnai – Apolonopoliu. Senovės egiptiečių dievą Gorą graikai tapatino su Apolonu. Miesto istorija siekia Viduriniojo karalystės laikus. Tai liudija archeologiniai Viduriniojo karalystės mastabos – kapavietės, turinčios

Skaitykite toliau..

Prakeikti inkų lobiai Lenkijos pilies požemiuose

Kelyje į Niedzicos pilį (dar žinomą kaip Dunajeco pilis) Lenkijos Spiš regione Rytų Tatruose, stovi ženklas „Atsargiai, vaiduoklis!“. Garsiausias vietinis vaiduoklis – gražiosios inkų princesės Uminos dvasia, kuri XVIII a. pabaigoje čia buvo nužudyta ispanų samdinių.Niedzicos pilis buvo pastatyta XIV a. pradžioje, kai ši vietovė priklausė Šiaurės Vengrijai kaip gynybinė riba nuo Lenkijos. Nuo to laiko Nedzica penkis kartus keitė savininkus, pereidama iš Vengrijos į Austrijos-Vengrijos sudėtį, vėliau į Čekoslovakiją, o 1920-ais buvo prijungta prie Lenkijos. Tačiau iki 1945-ų pilies savininkais liko vengrų bajorai.Po pilies nacionalizacijos 1946-ais po vienu iš laiptų buvo rasta slėptuvė su alavo cilindru, kuriame buvo keletas indėnų dirbinių iš aukso ir kipu – senovės inkų mazgų

Skaitykite toliau..

Neatšimpanti senovės kalavijų šlovė

Legendiniai viduramžių Europos kardai: kardas – tai ne tik ginklas, bet ir jo savininko statuso bei galios simbolis. Kardai dažnai gaudavo savo vardus ir šlovę, kuri neišblėso iki šiol. Šiandien papasakosime jums apie žymių kardų ir jų savininkų, gyvenusių viduramžiais, istorijas. Ekskaliburas: pasak legendos, Ekskaliburas dažnai painiojamas su kardu akmenyje, apie kurį bus kalbama toliau. Abu šie kardai priklausė karaliui Artūrui, kuris pats yra didelė mįslė istorikams. Nepaisant populiarios nuomonės, dauguma originalių šaltinių apie juos kalba kaip apie skirtingus kardus. Excalibur arba Caliburn – dar vienas karaliaus Artūro, legendinio britų vadovo, gyvenusio maždaug V–VI a., kardas. Epas apie karalių ir jo ištikimus pavaldinius yra labai platus ir apima visą herojinių

Skaitykite toliau..

Garbė svarbiau už gyvybę: legendinių roninų istorija

1703-ių vasario mėnesį, pasak vieno pasakojimo, baigėsi viena iš legendinių Japonijos istorijų – keturiasdešimt septynių roninų keršto istorija.47-ių roninų istorija, arba „Ako kerštas“ – vienas žinomiausių japonų liaudies pasakojimų, kuris dabar tapo populiariu visame pasaulyje. „Roninais“ Japonijoje buvo vadinami samurajų kariai, kurie arba prarado savo suvereno globą, arba nesugebėjo apsaugoti jo nuo mirties. Pagal japonų tradicijas, roninas buvo gėdinga figūra, kuri buvo išjuokiama ir žeminama.  Roninų statusas buvo nepavydėtinas, nes jie negaudavo nuolatinio atlyginimo iš savo valdovų, o tai buvo būtina sąlyga kiekvienam tikram samurajui. Roninai siekė vėl stoti į tarnybą, susiradę naują globėją. Tai ne visada pavykdavo, ir daugelis likdavo roninų statuso, dažnai pragyvenimą užsidirbdami plėšimais. Kita vertus, japonų pasakojimuose yra

Skaitykite toliau..

Unikalioje devyniasdešimties metų senumo juostoje – Apuolės piliakalnio archeologiniai tyrimai

Kad ir kiek iki mūsų dienų būtų išlikę kino juostų iš tos laisvos Lietuvos, norėtume, kad jų būtų daugiau. Judančių paveikslėlių iš 1918-1940 metų Lietuvos niekada nebus per daug. Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomos dvi labai vertingos juostos iš to laikmečio. Abi jos yra suskaitmenintos ir šiandien kviečiame vieną iš jų pasižiūrėti. Netruks nė pusvalandžio, o per tą laiką puikiai pakeliausite į 1931-1932 m. Lietuvą. Nukeliausite į Apuolės piliakalnio archeologinius kasinėjimus. Veiksmo bus mažiau, nei filmuose apie Indianą Džounsą, tačiau kiek daug bus archeologijos įdomybių ir dėmesį prikaustančių detalių. Kodėl būtent šiandien rodome šią juostą? Spalio 27-oji yra UNESCO audiovizualinio paveldo diena. Gera diena pasidalinti unikaliais kadrais iš Lietuvos

Skaitykite toliau..

Žmogui pasprukus, atgimė gamta

Biologas iš Černobylio, kuris daugiau nei penkiolika metų gyveno apleistuose kaimuose, kartą pasakė frazę, kuri privertė visą salę Prahoje vykusioje konferencijoje nutilti: „Radiacija pasirodė esanti geresnė už žmogų“. Tai nuskambėjo stulbinančiai, bet jis neperdėjo.Praėjo beveik keturiasdešimt metų po katastrofos, ir vieta, kuri buvo laikoma mirusia zona, tapo viena iš gyviausių Europos vietų. Ten, kur kadaise stovėjo pilki betono blokai, dabar auga medžiai, o per griuvėsius tyliai prasiskverbia žolė. Laukinės gyvūnijos populiacija padidėjo kelis kartus. Vilkai įsikūrė senose mokyklose, lokiai sugrįžo ten, kur jų nebuvo matyti šimtą metų. Lūšys vaikšto po samanomis apaugusius stogus, o elniai ir laukiniai arkliai klajoja gatvėmis, kuriose kažkada skambėjo žmonių balsai. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tai,

Skaitykite toliau..

Vilko portretas

„Homo homini lupus est”, – iš tolimų laikų, kai Europoje dominavo lotynų kalba, pasiveja mus vaizdingas posakis „Žmogus žmogui vilkas yra”. Kiek jame racijos, vertinant vergovinės santvarkos ypatumus, šiandieną spręsti sunkoka, tačiau ir mūsų laikams neretai būtų galima tokį posakį pritaikyti. O mes ne apie žmonių santykius pasakosim, o į patį vilką atsigręšim, juk vilkų būtis, kaip bebūtų paradoksalu, gana artima žmonių socialinei struktūrai. Skirtingai nuo šakalų ir kojotų, vilkų snukis labai išraiškingas ir gerokai iškalbingesnė mimika. Mokslininkai išskiria apie dešimtį pagrindinių mimikos išraiškų: pyktis, pykčio, nuolankumas, švelnumas, linksmumas, budrumas, grėsmė, ramybė, baimė, taip pat daugybę jų atspalvių. Vilkai jaučia baimę ir nerimą, matydami vėjyje plazdenančią medžiagą. Tikriausiai šis baimė susijusi su

Skaitykite toliau..

Praregėjimo prasmė

Būdamas tik penkiasdešimt trijų metų amžiaus turtingiausias žmogus pasaulyje išgirdo nuosprendį: jam liko gyventi tik vieneri metai. Šis vyras buvo Džonas Devidsonas Rokefeleris. Vos 25-ių sulaukęs, jis valdė vieną didžiausių naftos perdirbimo kompanijų JAV. Peržengęs trisdešimtmetį, vadovavo galingiausiai kompanijai pasaulyje. Nesulaukęs nei keturiasdešimties, jau kontroliavo 90% visos Amerikos naftos. Kiekvienas jo sprendimas – meistriškai apgalvotas. Kiekvienas ryšys – įtakos priemonė. Kiekvienas doleris – investicija į kažką didesnio. Iki penkiasdešimtmečio Rokfeleris stovėjo pasaulio viršūnėje. Pirmasis milijardierius istorijoje, kurio turtas šiandien būtų lygus pusketvirto šimto milijardų dolerių. Jis laimėjo žaidimą pinigais, bet pralaimėjo žaidimą gyvenimu… Rodos, atėjo laikas, kai jis turėjo mirti… (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Sulaukus 53-ų, jo kūnas pradėjo streikuoti. Skausmas nepalikdavo nei dienai. Plaukai visiškai išslinko. Jis galėjo

Skaitykite toliau..

Hamelno žiurkininko mįslė

Prisiminkite istoriją apie muzikantą su stebuklinga fleita, kuris išvedė iš Hamelno miesto ir nuskandino visas žiurkes, o tada, kai šykštūs miestiečiai nesumokėjo jam už paslaugą, išsivedė jų vaikus nežinia kur? Vaikystėje ją skaitė ar girdėjo kiekvienas mūsų. Ir kiekvienas tikriausiai klausė savęs: kas buvo tas keistas žiurkių gaudytojas? Kokia buvo jo fleita? Kur jis išsivedė vaikus? Ar jie tikrai visi žuvo? Istorikai ir fantastai varžosi siūlydami savuosius atsakymų variantus. Legenda apie Hamelno žiurkininką yra viena tų, kurios neišnyksta amžių gelmėse, pasakų „seniai seniai, tolimoje karalystėje“, bet, atvirkščiai, turi aiškiai nurodytą laiką ir vietą. Tai legenda, kuri labai įtikinamai pretenduoja būti tiesą. Taigi, kas iš tiesų įvyko Vokietijos mieste Hamelno mieste

Skaitykite toliau..

Moteriškas išradingumas

Žodžiai „išradimas”, „išradimai” mūsų sąmonėje dažniausiai asocijuojasi su išradėjais-vyrais ar mokslininkais-vyrais. Toks požiūris – neobjektyvus ir nešiuolaikiškas, nes dauguma kasdien naudojamės moterų-išradėjų fantazijos ir atkaklaus darbo vaisiais. Pavardinsime bent keliolika moteriškų išradimų, radusių vietą kasdienėje būtyje. Antai, indaplovę išrado Džozefina Kokrein, svajojusi apie prietaisą, kuris indus plautų greičiau ir kruopščiau nei žmogus. Todėl ji pati nusprendė sukurti tokią mašiną. Džozefina savąjį išradimą patentavo dar 1886-ais, ir įkūrė indaplovių gamybos įmonę. Stefani Kvolek buvo chemikė. 1965-ais ji atrado lengvą medžiagą, kuri pasirodė esanti penkis kartus stipresnė už plieną. Jos išradimas plačiai naudojamas gaminant įvairius produktus, pavyzdžiui, neperšaunamas liemenes, namų ūkio pirštines ir pan. Kevlaras taip pat naudojamas gaminant mobiliuosius telefonus, statant

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Nemirtingosios Homero poemos

Paskutiniuoju II tūkstantmečio prieš Kristų amžiumi Rytų Viduržemio jūros regione vyko dideli genčių migracijos procesai. Dėl šių migracijų žlugo ankstyvosios vergvaldystės

Skaitykite toliau..
2026-02-02 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Raudonojo grafo maklės

Papasakosime jums, kaip Raudonasis grafas apgaudinėjo vaikus ir kodėl jis taip norėjo parašyti literatūrinį Karlo Kolodžio pasakos „Pinokis“ perdirbinį. Įžangoje

Skaitykite toliau..
2026-02-01 Komentarų: 0
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Viduramžių vunderkindas

Vienu viduramžiškų vunderkindų buvo Kristianas Frydrichas Heinekenas, tačiau jis neišgyveno iki penkerių metų. Kristianas jau dešimties mėnesių amžiaus mokėjo kalbėti,

Skaitykite toliau..
2026-02-01 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Apsigynusios nuo kirilizacijos

XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje daugelis neslaviškų tautų kalbų sovietų sąjungoje buvo perkelta į kirilicos raštą (išskyrus Gruziją (Sakartvelą) ir

Skaitykite toliau..
2026-01-31 Komentarų: 0
Svečiose šalyse
Redakcija AIDAI.LT

Altiplano plynaukštės paslaptis

XX amžiaus pabaigoje Bolivijos Altiplano aukštikalnių plokščiakalnyje buvo padarytas stulbinantis archeologinis atradimas. Mokslininkai ten aptiko senovės civilizacijos, niekada neminimos istoriniuose

Skaitykite toliau..
2026-01-30 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Empatiškoji gorila

1996 m. viename JAV zoologijos sodų įvyko įvykis, kurį iki šiol tiria mokslininkai ir psichologai. Tai nebuvo mokslinis demonstravimas ar iš

Skaitykite toliau..
2026-01-26 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Gaugamelų mūšis

331 m. pr. m. e. pavasarį makedonai iš Egipto išėjo senuoju keliu per Palestiną į Finikiją ir toliau į Eufratą. Darijus

Skaitykite toliau..
2026-01-25 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Dakai ir Decebalo valstybė

Dunojaus pakrantės regionuose germanai sudarė nežymią mažumą, pagrindinę gyventojų masę čia sudarė daugiausia trakų ir iš dalies keltų gentys. Tarp

Skaitykite toliau..
2026-01-24 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE