Straipsniai
Rasa Stulpinienė. Žiema kaime
Besidžiaugiant žiema, kurios nebuvo jau pastarąjį laiką (savaitė su minusine temperatūra ir lengvi sniego pabarstukai, pro kuriuos prasišviesdavo visai neįšalusi žemė, nesiskaito), atmintyje iškyla žiemos, apie kurias pasakodavo man kiti, kurias jau ir pati prisimenu. Mintyje turiu 1970 – uosius ir vėliau. Prisimenu savo senelius, kaimą, jo žmones. Kaip gyveno, kaip bendravo, ko troško, dėl ko pykosi. Kas tuos žmones skyrė, o kas suartindavo.Nežinau kodėl, bet pirmiausia prieš akis iškyla kelias. Jis prasideda atsišakojimu nuo Žemaičių plento, kurį, atsiradus automagistralei Kaunas – Klaipėda, ėmė vadinti senuoju (daug tokių atsišakojimų būta, greičiausiai ir tebėra, tik vieni kaimai ir gyvenvietės matydavosi bet kuriam „ikarusu“ iš Vilniaus ar Kauno važiuojamčiam į Šiaulius, Klaipėdą
Lietuviška žiema su sniego pilimis, sniečkių mūšiais ir ledo ritulio batalijomis kieme
Brisdamas su augintine per pusnis, dairiausi ir žiaugiausi pasakišku grožio mišku, o sau pažadėjau: nebebambėsiu, kad gatvės užsnigtos, kad reikia mosuoti sniego kastuvu bei ieškoti vietos automobiliui prie prekybos centro, o pasidžiaugsiu tikra lietuviška žiema – balta, snieginga ir pūgų padabinta. Pėdindamas puriais sniego paklotais, atgaivinau atmintyje savąją vaikystę speiguotomis žiemomis, ir nejučiomis ėmiau nūniuoti estrados primadonos dainą, savą žodį įterpdamas: „O kaip norėčiau atgalios aš į vaikystę savo!..”, tad šįkart bandysiu atsukti laikrodį kokiu pusšimčiu metų atgal, kai nei kompiuterių, nei išmaniųjų nebuvo, o ir brangiai anuomet kainavęs televizorius anaiptol ne kievienuose namuose mirgėjo, taigi vaikams buvo lig valiai noro mėgautis žiemos dovanomis, apsiginklavus rogėmis, slidėmis ir pačiūžomis. Poros
Šiltame vandenyje, krintant snaigėms: ne kubile, o kurgi tuomet?
Nepamirštamus įspūdžius paliko apsilankymas atvirame „Žalgirio“ plaukimo baseine: šiandieną nesąmone pavadintumėt atvirą šilto vandens baseiną žvarbiuose žiemos gniaužtuose, tačiau anuomet pigūs energijos ištekliai niekais vertė racionalaus taupumo sampratą. Apsilankymui baseine reikėjo turėti guminę kepuraitę ir pliažines šlepetes, kurias palikdavom prie apledėjusių laiptelių į baseiną, tad lipti vandenin tekdavo tvirtai įsikibus turėklą. Pojūtis, kai plaukai šiltame, garuojančiame vandenyje po atviru dangumi, į baseiną krintant ir tirpstant snaigėms, o dar spaudžiant keliolikos laipsnių šaltukui, liko nepamirštamas, nors žvelgiant į šią pramogą blaiviu nūdienos žvilgsniu, tokios pramogos ekonominis racionalumas yra smarkiai abejotinas. Smarkiai garuojantis šiltas vanduo įvilkdavo visą baseiną į savotišką rūką, tad galėdavai neatpažinti draugą, besipliuškenantį už kelių metrų nuo tavęs. Taip
Rasa Stulpinienė. Žiemužei besibeldžiant
Tada žiemą sniego būdavo iki kelių, nuo speigo tvoros pokšėjo. Daugumos vaikų popietės po pamokų prabėgdavo rogėmis leidžiantis nuo kalnų ir kalniukų. Pasitaikydavo ir nugriūti, ir skaudžiai atsitrenkti į medį. Per įkaitusius skruostus byrėdavo ašaros, bet šalto sniego gniūžtė, pridėta prie skaudančios vietos, ir draugo žodžiai skausmą nuimdavo kaip ranka. Bliauti buvo nevyriška, o tikras draugas pažadėdavo nuostabiausių dalykų: atiduoti brangiausią pašto ženklą, parodyti savo slėptuvę netoliese, duoti apelsiną, leisti papiešti savo flomasteriais – ypač jei pats būdavo prie tos ašaras sukėlusios nelaimės tyčia ar netyčia prisidėjęs. Skųstis buvo neįprasta – geriau susitarti patiems. Tėvai vis tiek nesupras, o barti tikrai gausi.Tais laikais bečiužinėjant labai greitai bėgdavo laikas, todėl namo
Fotografo pėdomis sekant: ar atpažinsim įamžintą panoramą?
Ne tik pirmoji meilė, bet ir pirmasis retronuotraukų albumas – mieliausias ir įdomiausias ne vien tuo, kad šviesą išvydo chruščiovinio atlydžio metu, todėl nuotraukos ir įdomios, ir išties meniškos ir nuotaika bei rakursu. Viena bėda: albumo įdėklas – knygutė, kurioje tuomet įprastai buvo surašomos nuotraukose pavaizduotos vietos, įvykiai ir žmonės, bei pačių nuotraukų autoriai – yra pasimetęs, ir visos pastangos rasti šį šaltinį-patarėją kol kas yra bevaisės. Taigi šįvakar kartu bandykim atrasti vienos iš šio albumo įdomesnių nuotraukų vietovę, ir užfiksuotus objektus, žinodami tik prie nuotraukos esantį vaizdingą įrašą: „Industrinė romantika“. Žinome, kad albumas skirtas Vilnius, žinome laikmetį – šeštas dešimtmetis, matome tiltą ir berods, Vilnią (Neriai upė kiek siauroka),
Ech, teisingai sakydavo Bračas: “Juokas – dalykas rimtas”!
Kas tas Bračas buvo – beje, šaunus vyras – ką apie pacukus pasakodavo, susižinosite patys interneto gelmėse, o šįvakar juokinsiu jus anekdotais. SPARTUOLIS Susiruošė bobutė važiuoti į turgų, klausia savo seną vyrą: “Ką tau nupirkt?”– Batus, – atsako šis.Bobutė turguje nupirko batus ir sau šį bei tą, tik batams dėžutės jai nedavė, tad užsuko į vaistinę ir prašo:– Gal galit duoti kokią tuščią vaistų dėžę?Vaistininkė davė bobutei prezervatyvų pakelių dėžę, o ant jos užrašas: „Prezervatyvai, 1000 vnt.“ Įlipo bobutė į autobusą ir važiuoja namo, o vienas keleivis perskaitė užrašą ant dėžės ir klausia:– Bobule, ar ilgam jums užteks?– Kai mano diedas šitaip drožia, tai per pusmetį suvarys. ATLEIDIMAS Miršta senas
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VII). Meno ideologizavimas
Dar neatsitokėjote nuo mūsiškės kelionės praeitin po ideologinius muziejus? Dar gyvi įspūdžiai iš propaganda permirkusios Revoliucijos muziejaus ekspozicijos? Atgimimo kartai smegenys būdavo plaunami ne tik kad kasdien, bet kur tik pasisuksi, tad ir jums neleisiu pernelyg atsilapaiduoti nuo anuomečių “gėrybių”: šiandieniai pseudoistoriniai daltonikai gudriai nutyli visos šios “smegenų plovyklos” intensyvumą bei mastą, nes juos pavaizduojant tikroviškai, sunku net susivokti, kokių dvasinių pastangų ir ryžto reikėjo atsibundant iš sovietinio sąstingio letargo. Galim tik didžiuotis Atgimimo karta, o ir jos tėvais bei seneliais, išsaugojusiais tautinę dvasią, brendant per klampius sovietinės propagandos bei rusifikacijos dumblus. Kadangi meno sovietizavimas yra labai plati tema, tad šįkart apsiribosim ne pačių meno kūrinių, tegul ir menkaverčiai nuobodžių,
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (III)
Darbinę karjerą pradėjau baigęs dešimtą klasę: vasarai įsiforminau ūkio dalies darbininku viename Vilniaus archyvų, ir iškart gavau garbingą bei atsakingą užduotį – išboginti tūkstančius bylų iš Trakų gatvės pašonėje esančios pranciškonų bažnyčios (ją ir matote nuotraukoje viršuje). Jau buvau matęs seną – carinių laikų – nuotrauką, kurioje ant bažnyčios šono „puikuojasi“ rusiškas užrašas, kad joje esama archyvo. Aišku, archyvas bažnyčioje neatrodė taip originaliai, kaip, pavyzdžiui statybinių medžiagų laboratorija šv. Trejybės bažnyčioje ar turizmo bazė Trinapolio šventovėje, bet visgi įdomu buvo sužinoti, kaip gi tas archyvas atrodys. Senutėlės, smarkiai sudulkėjusios, carinius laikus menančios archyvinės bylos buvo tvarkingai sukrautos dviejų aukštų tvirtuose mediniuose stelažuose, tad laukė ilgas ir nuobodus „dulkių rijimas“ boginant
Restauruoti Lietuvos partizanų dokumentai, 70 metų išbuvę po žeme
Po beveik metus trukusių darbų restauruoti Lietuvos partizanų Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Laisvės rajono dokumentai, 2022 m. gegužės mėn. rasti Anykščių rajone, Troškūnų apylinkėse, miškelyje netoli Karčių kaimo. Laisvės rajono archyvas buvo sudėtas į 20 litrų talpos metalinį bidoną ir užkastas į žemę.Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Laisvės rajonas išaugo iš dviejų Šarūno rinktinės dalinių ‒ 1945 m. vasarą susibūrusios Gražinos kuopos ir 1946 m. rudenį įsteigtos Butageidžio kuopos. Šių kuopų pagrindu 1949 m. rugsėjį buvo suformuotas Laisvės rajonas, veikęs daugiausia Anykščių apskrities Troškūnų, Anykščių ir Kavarsko valsčiuose bei Kupiškio apskrities Subačiaus ir Viešintų valsčiuose. 1950 m. pabaigoje išformavus Algimanto apygardą, Laisvės rajonas buvo perduotas Vytauto apygardos Vaižganto rinktinei.Laisvės rajonui nuo
Rasa Stulpinienė. Prioritetai laiko rate
Buvo laikas, kai ieškant lengvesnio gyvenimo iš kaimo buvo bėgama į miestą. Bėgantieji labai stengėsi prie miesto aplinkos kuo greičiau pritapti, prisitaikyti arba…tiesiog ištirpti joje.Gyvenimas daugiabutyje, kur nereikia rūpintis malkomis, semti vandens iš šulinio, eiti į lauko tualetą, vonioje galima turkštis nors ir kasdien, daugeliui tėvų kaime atrodė laimės viršūnė.Tiesą sakant, visa Lietuva net nežinia kieno buvo suskirstyta į miestiečius ir kaimiečius. Dėl ko? Dėl tarmės, skirtingų gyvenimo sąlygų, dėl tradicijų ir papročių. Pagal tai, kaip žmogus atrodo ir elgiasi, buvo aišku, kas yra kas.Miestiečiai buvo “kietesni”: daugiau matę, labiau išsilavinę, lengviau bendraujantys, todėl į kaimiečius žiūrėdavo iš aukšto. Kaimietukai tai jautė, “užkabinti” skolingi nelikdavo, bet slapta miesčioniukams pavydėdavo. Ko,
Vienintelis toks ne tik Lietuvoje – unikalusis “Kubilas”
Kas gi vienija mūsų lankytus palangiškę “Vasarą”, šeduviškę “Užuovėją”, vilniškius “Briedį” bei “Lakštingalą”, druskininkiškę “Alką” ir Prienų pašonėje įsikūrusį “Kubilą”? Jūs visiškai teisūs: interjerų unikalumas bei itin liūdna jų lemtis, kaip, beje, ir absoliučios daugumos sovietmečiu lietuvaičių sukurtų interjerų – daugelis jų buvo nuniokoti nykiuoju “pri(ch)vatizacijos” laikmečiu, stilingiems restoranams bei kavinėms būnant pusiau bešeimininkiams. Na, o dabartiniai savininkai it kipšas kryžiaus vengia kalbėti apie jų nuosavybės praeitį, gal todėl, kad dažnas yra prisidėjęs prie saugotinų interjerų sunaikinimo, o galbūt ir įsivyravusi viso, sukurto sovietmečiu, menkinimo ir niekinimo praktika, lyg ne lietuvaičiai, o sovietiniai kariškiai ar partiniai funkcionieriai būtų Lietuvą dabinę. Suktai nutylima, kaip sumaniai anuomet kūrė lietuvaičiai, verždamiesi iš sovietinės cenzūros
Stabai, kurių atsikratėme: sovietinių pamėklių lemtis (I)
Visai neseniai istorikai, literatūrologai, politikai ir visuomenininkai laužė ietis dėl Vilniaus centre stūksojusio paminklo rašytojui ir aktyviam sovietų talkininkui – Petrui Cvirkai, prieš keletą metų žiniaklaidoje virė diskusijos dėl kuklios meninės vertės skulptūrų ant vilniškio Žaliojo tilto, tačiau šie sovietmečio stabai tebuvo tik maža dalelė to sovietinio „palikimo“, kurį teko valyti iš Lietuvos miestų ir miestelių viešųjų erdvių, palydint kelionėn į Grūto parką. Norinčius sužinoti, kokiems gi veikėjams sovietmečiu buvo sukurptos akulptūros bei monumentai, kviečiu nukeliauti į tą laikmetį, kai propaganda buvo įkyri ir atgrasi Lietuvos žmonių nuolatinė palydovė, kartu ir pasidžiaugti, kad šios sovietmečio pamėklės nugrimzdo praeitin, arba surado joms labiausiai tinkančią vietą – Grūto parko pamiškes. Šioje kelionėje praeitin
Talentingo menininko kūriniai, išnykę beatodairiško naikinimo girnose
Jūs šaunuoliai, oi, kokie šaunuoliai: mikliai atminty gaivinate mūsų keliones į “Dainavos”, “Vasaros”, “Žirmūnų” praeitį, o kur dar būsima kelionė į vilniškį “Šaltinėlį” – triukšmingą manosios babulės kaimyną!.. Na, ir girdžiu, puikiai girdžiu įtikinamus raginimus nepalikti nuošalyje ir “Palangos” restorano sostinėje, kurį irgi dabino meniškos sielos galiūno sukurtos grožybės. Šioje kelionėje į išnykusį lietuviškojo meno pasaulį mus lydės ne vien charizmatiško menininko darbų nuotraukos, bet ir šiltos emocijos apie cenzūros bei propagandos laikmečiu kurtą lietuvišką meną, savąja išmone, drąsa, novatoriškumu išsiveržusį toli už propagandinių rėmų (beje, nepavyko rasti nei vieno kūrinio, kurį garsusis kaldintojas būtų sukurpęs sovietiniam režimui pašlovinti). Neversiu jus raginti mane, o jau įvardinsiu šios kelionės herojų –
Atgaivos oazės sovietmečio kasdienybėje – šarmingi restoranai
Savosiose kelionėse į Lietuvos praeitį mes ne veltui skiriame tiek daug dėmesio restoraninei kultūrai, nes ji buvo bene rimčiausia išimtimi skurdokoje ir neįmantrioje sovietmečio kasdienybėje, kurią praskaidrindavo pavakarojimai su kolegomis, jubiliejaus šventimas ar vestuvių šurmulys. Aplankėme jau nemažai stilingų Lietuvos restoranų: „Dainavą“ Druskininkuose, vilniškes „Neringą“ bei „Dainavą“, sostinės senamiestyje viliojusius „Lokį“, „Senąjį rūsį“, „Medininkus“, T.K.Valaičio išpuoštus „Žirmūnus“, anuometę modernizmo žvaigždę – palangiškę „Vasarą“, žavėjomės druskininkiške „Alka“, pabuvojome kauniškėse „Gildijoje“ ir „Trijose mergelėse“, o visai nesenai dalyvavome tikrame randevu po senuosius Kauno restoranus. Tad esame jau šiokie-tokie senosios restoraninės kultūros žinovai, ir puikiai išmanom, kodėl sovietmečiu atvykėliams iš plačiosios imperijos užkaborių atvipdavo žiaunos Lietuvos restoranų erdvėse. Drąsiai galėtume teigti, kad ne
Iš sunkmečio – į gerovę: lietuvio studento įspūdžiai Danijoje 1993-ais (II)
Ir pačiam kirba tokios mintys: ar beverta kapstytis atmintyje, žadinant trijų dešimtmečių senumo prisiminimus, juk tame pačiame daniškajame Horsense, o ir pačioje Danijoje per trisdešimtį metų tikrai daug kas pasikeitė, tad ir palyginimas su šiandienine mūsų tikrove vargu ar aktualus? Po teisybei, mieli bičiuliai, dar ir kaip aktualus: daug ką prisimenu, lyg būtų nutikę vakar, nes labai ryškūs buvo kontrastai tarp anuometės skandinaviškos šalies ir sunkmečiu brendančios Lietuvėlės, tad ir dabar verta įsivertinti, ar sugebėjom visgi priartėti, o gal net ir pasivyti civilizuotą Europą, ar ir toliau tebeieškome savojo kelio į harmoningą ir darnią visuomenę, kurioje socialinis atsakingumas gerokai svarbesni už piniginės dydį. Dar neskaičiusius pirmosios pasakojimo dalies, kviečiu pasinaudoti
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (I)
“Žinai, Vyti, ką aš tau pasakysiu: Kaune niekada ir nebuvo tarybų valdžios”, – drąsiai teigia man tetėnas Romualdas, kelerius metus krimtęs mokslus Kauno politechniniam, vėliau gavęs paskyrimą į vilniškę elektronikos gamyklą “Vilma”. Romualdas jau pensijinio amžiaus, tad jam sunkoka pereiti į šiandieną įprastesnį terminą “sovietmetis”, “sovietų valdžia”, bet esmę jis nusakė visiškai teisingai: net sovietinio režimo sąlygomis kauniečiai įsigudrindavo ne tik sumaniai verslauti, bet ir ignoruoti dažną anuometį suvaržymą, absurdiškus reikalavimus bei apribojimus, ideologines nesąmones. Išradingam ir kūrybingam žmoguje glūdi ne tik mokėjimas išvengti propagandos bei cenzūros gniaužtų, bet ir sugebėjimas kurti dailią, mielą aplinką net ir visuotinio stygiaus – deficito – laikmečiu. Šįkart keliausime į senuosius Kauno restoranus, kurių
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. Ideologiniai muziejai
“Važiuosime visi į muziejų!”, – pranešė naujieną istorijos mokytoja, ir klasė suūžė: “Valiooooo!”. Ką čia ir besakyti, juk daug įdomiau vietoje įkyrių pamokų keliauti muziejun, kur protinga teta papasakos apie žilos senovės įvykius, išvysi praeitį liudijančius eksponatus, o ir su klasiokais bus galima troleibuse pasiplepėti! Įtarimą sukėlė tik nurodymas pasirišti pionieriškus kaklaraiščius ir užsivožti raudoną kepuraitę: kažin, kokiame muziejuje privaloma vilkėti tuos “visada pasiryžusių tęsti komunistų partijos žygį” pionierių uniformas? Išvirtę iš 14-o maršruto autobuso, anuomet iš Antakalnio važiavusio į Partizanų (dabar – Naugarduko) gatvę, kurį laiką pėdinom Neries pakrante link įspūdingo ir modernaus pastato, keliais tūriais pakibusio virš stiklinių pirmojo aukšto sienų. Šiandieną, prisimindamas tuometį naivokų vaikiščių žygį į
Aldona Jakavonienė. “Laikom frontą!” Paroda apie Antaną Lukšą-Arūną
Prienuose vyko pilietiškumo pamoka, skirta Antano Lukšos atminimui Šiais metais Lietuva mini partizano, politinio kalinio, dimisijos kapitono, ilgamečio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko, Prienų garbės piliečio Antano Lukšos 100-ąsias gimimo metines. Šia proga lapkričio 9 d. Prienų krašto muziejuje vyko netradicinis renginys –-pilietiškumo pamoka. Jos metu buvo pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda „Laikom frontą!”. Parodą pristatė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė. Susirinkusieji į pilietiškumo pamoką iš R.Driaučiūnaitės išgirdo apie Antano Lukšos gyvenimo istoriją, jo darbus vardan Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Tėvynę galima mylėti įvairiai: kuriant jai skirtas eiles, dainuojant jai skirtas dainas, skiriant
Išradingų druskininkiečių sukurtas unikumas – “ALKA”
Visai nesenai lankėme Druskininkų senamiestyje įsikūrusią Aleksandro Eigirdo ir Anortės Mackelaitės “dukrelę” – jaukiąją “Dainavą“, o šįkart noriu pasikviesti jus į bene unikaliausią anuometę kurortų užeigą – tiek kavine, tiek restoranu vadintą “Alką”, prigludusią prie Alkos tvenkinio. Abejonių jokių – jei šiandieną vyktų įdomiausio, savičiausio maitinimo įstaigos interjero konkursas, “Alka” nesunkiai pelnytų vietą apdovanotųjų tarpe. Pelnytų, jei jos kūrėjų vaisiai būtų toliaregiškai išsaugoti, bet kelionę į svečius pas “Alką” nepradėsime pastenėjimais apie beatodairišką senųjų kavinių ir restoranų įrengimo naikinimą, o prisiminsime šios unikalios ir ypatingą aurą turėjusios vietos kūrėjus. Nuotraukos pakuždės mums, kad neabejotinai prisidėjęs yra žmogus, mylintis gamtą ir puikiai perpratęs jos teikiamas galimybes išskirtinio interjero sukūrimui. Išties, tas
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (II)
Taip ir likome devintoje klasėje du nekomjaunuoliai – aš ir Raimondas. Pastarasis tėvų nuo mažumos buvo rengiamas tapti dvasininku, tad komjaunimas jam niekaip netiko. Pūstažandis, apkūnokas, Raimondas fizinio lavinimo (dabar tai būtų kūno kultūros) pamokose nuolat likdavo paskutinis rungtyse, tačiau tikėjimo reikaluose pirmaudavo. Kiekvieną sekmadienį galėdavai pamatyti jį patarnaujant mišiose antakalniškėje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, į kurias užsukdavo ir mūsų mokyklos direktorius – sovietinio saugumo „bildukas“. Tankiai apsilankydavau mišiose ir aš, lydėdamas neprigirdinčią močiutę. Nežinau, ar kviesdavosi direktorius Raimondą „ant kilimėlio“ auklėjamajam-ateistiniam darbui, tačiau klasiokas Romas, gyvenęs toje pat daugiabučio laiptinėje, kaip ir Raimondas, šį auklėdavo savaip – niuksais. Mokyklos pašonėje buvęs Raimondo ir Romo penkiaaukštis buvo matomas
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Rasa Stulpinienė. Žiema kaime
Besidžiaugiant žiema, kurios nebuvo jau pastarąjį laiką (savaitė su minusine temperatūra ir lengvi sniego pabarstukai, pro kuriuos prasišviesdavo visai neįšalusi
Lietuviška žiema su sniego pilimis, sniečkių mūšiais ir ledo ritulio batalijomis kieme
Brisdamas su augintine per pusnis, dairiausi ir žiaugiausi pasakišku grožio mišku, o sau pažadėjau: nebebambėsiu, kad gatvės užsnigtos, kad reikia
Šiltame vandenyje, krintant snaigėms: ne kubile, o kurgi tuomet?
Nepamirštamus įspūdžius paliko apsilankymas atvirame „Žalgirio“ plaukimo baseine: šiandieną nesąmone pavadintumėt atvirą šilto vandens baseiną žvarbiuose žiemos gniaužtuose, tačiau anuomet
Rasa Stulpinienė. Žiemužei besibeldžiant
Tada žiemą sniego būdavo iki kelių, nuo speigo tvoros pokšėjo. Daugumos vaikų popietės po pamokų prabėgdavo rogėmis leidžiantis nuo kalnų
Fotografo pėdomis sekant: ar atpažinsim įamžintą panoramą?
Ne tik pirmoji meilė, bet ir pirmasis retronuotraukų albumas – mieliausias ir įdomiausias ne vien tuo, kad šviesą išvydo chruščiovinio
Ech, teisingai sakydavo Bračas: “Juokas – dalykas rimtas”!
Kas tas Bračas buvo – beje, šaunus vyras – ką apie pacukus pasakodavo, susižinosite patys interneto gelmėse, o šįvakar juokinsiu
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VII). Meno ideologizavimas
Dar neatsitokėjote nuo mūsiškės kelionės praeitin po ideologinius muziejus? Dar gyvi įspūdžiai iš propaganda permirkusios Revoliucijos muziejaus ekspozicijos? Atgimimo kartai
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (III)
Darbinę karjerą pradėjau baigęs dešimtą klasę: vasarai įsiforminau ūkio dalies darbininku viename Vilniaus archyvų, ir iškart gavau garbingą bei atsakingą
Restauruoti Lietuvos partizanų dokumentai, 70 metų išbuvę po žeme
Po beveik metus trukusių darbų restauruoti Lietuvos partizanų Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Laisvės rajono dokumentai, 2022 m. gegužės mėn. rasti
Rasa Stulpinienė. Prioritetai laiko rate
Buvo laikas, kai ieškant lengvesnio gyvenimo iš kaimo buvo bėgama į miestą. Bėgantieji labai stengėsi prie miesto aplinkos kuo greičiau
Vienintelis toks ne tik Lietuvoje – unikalusis “Kubilas”
Kas gi vienija mūsų lankytus palangiškę “Vasarą”, šeduviškę “Užuovėją”, vilniškius “Briedį” bei “Lakštingalą”, druskininkiškę “Alką” ir Prienų pašonėje įsikūrusį “Kubilą”? Jūs
Stabai, kurių atsikratėme: sovietinių pamėklių lemtis (I)
Visai neseniai istorikai, literatūrologai, politikai ir visuomenininkai laužė ietis dėl Vilniaus centre stūksojusio paminklo rašytojui ir aktyviam sovietų talkininkui –
Talentingo menininko kūriniai, išnykę beatodairiško naikinimo girnose
Jūs šaunuoliai, oi, kokie šaunuoliai: mikliai atminty gaivinate mūsų keliones į “Dainavos”, “Vasaros”, “Žirmūnų” praeitį, o kur dar būsima kelionė
Atgaivos oazės sovietmečio kasdienybėje – šarmingi restoranai
Savosiose kelionėse į Lietuvos praeitį mes ne veltui skiriame tiek daug dėmesio restoraninei kultūrai, nes ji buvo bene rimčiausia išimtimi
Iš sunkmečio – į gerovę: lietuvio studento įspūdžiai Danijoje 1993-ais (II)
Ir pačiam kirba tokios mintys: ar beverta kapstytis atmintyje, žadinant trijų dešimtmečių senumo prisiminimus, juk tame pačiame daniškajame Horsense, o
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (I)
“Žinai, Vyti, ką aš tau pasakysiu: Kaune niekada ir nebuvo tarybų valdžios”, – drąsiai teigia man tetėnas Romualdas, kelerius metus
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. Ideologiniai muziejai
“Važiuosime visi į muziejų!”, – pranešė naujieną istorijos mokytoja, ir klasė suūžė: “Valiooooo!”. Ką čia ir besakyti, juk daug įdomiau
Aldona Jakavonienė. “Laikom frontą!” Paroda apie Antaną Lukšą-Arūną
Prienuose vyko pilietiškumo pamoka, skirta Antano Lukšos atminimui Šiais metais Lietuva mini partizano, politinio kalinio, dimisijos kapitono, ilgamečio Lietuvos politinių
Išradingų druskininkiečių sukurtas unikumas – “ALKA”
Visai nesenai lankėme Druskininkų senamiestyje įsikūrusią Aleksandro Eigirdo ir Anortės Mackelaitės “dukrelę” – jaukiąją “Dainavą“, o šįkart noriu pasikviesti jus
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (II)
Taip ir likome devintoje klasėje du nekomjaunuoliai – aš ir Raimondas. Pastarasis tėvų nuo mažumos buvo rengiamas tapti dvasininku, tad
You must be logged in to post a comment.