AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

„Drakonų namų” slėpiniai

Graikijos saloje Eubėjoje yra tikra archeologinė mįslė: dvidešimt penki milžiniški statiniai, vadinami Drakospita arba Drakonų namais. Pastatyti iš megalitinių kalkakmenio blokų, sudarančių piramidės formos stogą, paslaptingieji Drakonų namai yra tikra senovės mįslė. Mokslininkai nežino, kas juos pastatė, kaip jie buvo pastatyti, bet svarbiausia – istorikai neturi jokio supratimo, kada jie buvo pastatyti. Drakonų namai (graikiškai Drakospita) – tai didžiuliai pastatai, išsibarstę pietinėje Eubėjos salos, šeštos pagal dydį Viduržemio jūroje, esančios prie rytinės Graikijos žemyninės dalies pakrantės, dalyje. Vadinamieji Drakonų namai yra stačiakampio formos statiniai, sumūryti iš didžiulių akmenų, pastatyti megalitiniu stiliumi, vienas ant kito be jokio skiedinio. Tarpai tarp luitų užpildyti mažesniais akmenimis, o stogas padengtas tokiomis pačiomis didelėmis akmens

Skaitykite toliau..

Jūrų vaikai

Vikingus vienijo daug kas, tačiau stipriausiai juos suvienijo troškimas geresnio likimo. Jie priklausė skirtingoms tautoms, bet puikiai suprato vieni kitus. Juos vienijo daugybė sąlygų: tai, kad jų tėvynė buvo šiaurinė žemės riba, tai, kad jie meldėsi tiems patiems dievams, tai, kad jie kalbėjo ta pačia kalba. Tačiau labiausiai šiuos nepaklusnius ir ryžtingus žmones vienijo troškimas geresnio gyvenimo. Jis buvo toks stiprus, kad beveik trys šimtmečiai – nuo VIII iki XI amžiaus – įėjo į Senojo pasaulio istoriją kaip vikingų era. Tai, kaip jie gyveno ir kuo užsiiminėjo, taip pat buvo vadinama vikingu. Žodis „vikingas“ kilęs iš senovės norvegų kalbos žodžio „vikingr“, kuris pažodžiui reiškia „žmogus iš fiordo“. Būtent fjorduose ir

Skaitykite toliau..

Kardas akmenyje, bet ne karaliaus Artūro

Greičiausiai jūs negirdėjote apie Galganą Gujotį, bet žinote legendinį karaliaus Artūro kardą. Tas pats kardas, kuris buvo įstrigęs akmenyje ir buvo iškilmingai ištrauktas Artūro, siekiant įrodyti savo teisę į karaliaus sostą. Kas gi bendro tarp jų? Legendinė karaliaus Artūro ir jo kardo Ekskaliburo istorija žinoma beveik visiems. Tačiau ši legenda tapo realybe Italijos gyventojams. Norėdami tuo įsitikinti, apsilankykite Toskanos abatijoje, esančioje Montesipio miestelyje. Ten pamatysite tikrų tikriausią kardą, įsmeigtą į kietą akmenį. Matosi tik rankena ir keli centimetrai geležtės. Įprastai jis vadinamas Galgano kardu. Kardas yra San Galgano Montesipio koplyčioje, už kelių šimtų žingsnių į šiaurę nuo to paties pavadinimo vienuolyno griuvėsių, centrinėje Italijos dalyje, Toskanos regione. Artimiausias didelis miestas

Skaitykite toliau..

Šumerų žemėlapio mįslės

Ar įmanoma, kad senovės šumerai stebėjo ir užregistravo asteroido Atono (Atonai – asteroidai, kertantys Žemės orbitą) kritimą daugiau nei prieš penkis tūkstančius metų? Gerus pusantro šimto metų mokslininkai bandė išspręsti prieštaringos dantiraščio molinės lentelės, kuri nurodo į vadinamojo Kiofelso smūgio poveikį, stebėtą senovėje, paslaptis. Ašurbanipalo biblioteka buvo pirmoji tokio tipo biblioteka istorijoje. Joje karalius surinko daug molinių lentelių, kuriose buvo įvairių žinių šaltinių. Daugelis tokių senovinių įrašų saugomi Londone ir įvairiuose kituose muziejuose visame pasaulyje. Apvali akmeninė lentelė buvo išimta iš karaliaus Ašurbanipalo požeminės bibliotekos Ninevėje (Irakas) XIX a. pabaigoje. Ilgą laiką laikyta asirų lentele, kompiuterinė analizė palygino ją su dangumi virš Mesopotamijos 3300 m. pr. m. e. ir įrodė, kad ji

Skaitykite toliau..

Elegantiškas ir galantiškas džentelmenas Etiketas

Keičiasi laikmečiai, įpročiai, visuomenės sankloda, keičiasi ir etiketas. Pasidomėkim, ką mums pataria jo žinovai: štai keliolika elgesio taisyklių. 1. Niekada neateikite į svečius be skambučio telefonu. Jei jus aplankė be įspėjimo, galite leisti sau būti chalatu ir su suktukais.2. Skėtis niekada nedžiovinamas atidarytas – nei biure, nei svečiuose. Jį reikia sulankstyti ir padėti į specialią laikiklį arba pakabinti.3. Rankinės negalima dėti ant kelių ar ant savo kėdės. Mažą elegantišką rankinukę galima padėti ant stalo, didelę rankinę pakabinti ant kėdės atlošo arba padėti ant grindų, jei nėra specialios kėdutės (tokios dažnai pateikiamos restoranuose). Portfelį padėkite ant grindų.4. Celofaniniai maišeliai leidžiami tik grįžtant iš prekybos centro, taip pat kaip ir popieriniai firminiai

Skaitykite toliau..

Dešimtame tūkstantmetyje prieš mūsų erą

Nevali-Čori – ankstyvojo neolito gyvenvietė prie Eufrato upės rytinėje Turkijoje. Įsikūrusi prie Tauro kalnų papėdės. Čia yra senovės šventyklos ir monumentalios skulptūros. Tyrimai, kartu su Giobekli Tepe šventyklų kompleksu, iš esmės pakeitė šiuolaikines žinias apie ankstyvąjį neolitą Artimuosiuose Rytuose. Tyrimai buvo atlikti 1993 m. dėl planuojamo vandens rezervuaro statybos. Šiuo metu kartu su kitais archeologiniais paminklais aplinkinėse vietovėse ji yra po vandeniu. Gyvenvietė susideda iš penkių lygių. Juose buvo rasta dvidešimt trijų ilgų stačiakampių statinių, sudarytų iš dviejų ar trijų lygiagrečių kambarių eilių, liekanų. Prie jų prisišlieja struktūros, sudarytos iš sienų projekcijų, kurios laikomos gyvenamosiomis patalpomis. Gilus daugiasluoksnis pamatas sudarytas iš didelių apdorotų akmenų, o tarpai tarp jų užpildyti mažesniais akmenimis.

Skaitykite toliau..

Egiptietiškų statulų mįslės

Nebuvimas būtinos didelio tikslumo įrangos, kuria buvo galima sukurti daugybę senovės Egipto artefaktų, taip pat pramoninės infrastruktūros, reikalingos jos gamybai pačiame Egipte ir už jo ribų, pėdsakų trūkumas rodo, kad aukštosios technologijos buvo atgabentos iš išorės. Čia būtų neblogai prisiminti įvairių tautų mitologinį siužetą apie „dangaus sūnus“, kurie, atlikę Žemėje tam tikrą humanitarinę misiją, grįžta į „savo žvaigždę“.III tūkstantmečio prieš mūsų erą sandūroje Egipte praktiškai iš niekur atsirado nepaaiškinamas technologinis šuolis. Tarsi stebuklingos lazdos mostu per labai trumpą laiką egiptiečiai pastatė piramides ir pademonstravo neregėtą meistriškumą apdirbant kietas medžiagas – granitą, dioritą, obsidianą, kvarcą… Visi šie stebuklai įvyko iki geležies, staklių ir kitų techninių įrankių atsiradimo. Vėliau unikalūs senovės egiptiečių

Skaitykite toliau..

Epideminė žmonijos kontrolė

Paslaptingos epidemijos, naikinančios žmoniją per visą jos egzistavimo laikotarpį: jJei atidžiai pažvelgsime į žmonijos istoriją, pamatysime, kad per visą savo istoriją žmonių visuomenė niekada nebuvo rami. Tai buvo arba karai, arba paslaptingos ir nepaaiškinamos epidemijos. Ar šios epidemijos yra atsitiktiniai įvykiai, ar jas sukelia kažkas žiauresnio? Pažiūrėkime, ką istorija mums pasakoja apie pražūtingas epidemijas, kurios vyko iki mūsų.Prieš Kristų, kai kilusi maras, tai visada buvo laikoma „Dievo darbu“ (arba dievų). Visose mitologijose ir religijose taip buvo visada. Vienas iš žinomiausių maro protrūkių buvo septynios Egipto bausmės, kurias Dievas per Mozę nusiuntė Egipto imperijai per žinomą izraelitų išėjimą iš Egipto. Septynios bausmės, pagal Bibliją, rodo aiškų ir tyčinį Dievo įsikišimą konkrečiu tikslu

Skaitykite toliau..

Senesnė už šumerų ir egiptiečių civilizacijas

Kalbant apie seniausias civilizacijas, iš karto į galvą ateina šumerai su savo dantiraščiu ir Egiptas su piramidėmis. Tačiau tai nėra seniausios civilizacijos. Šiuolaikinės Europos teritorijoje egzistavo kultūra, klestėjusi maždaug prieš septynis tūkstančius metų, gerokai anksčiau nei Mesopotamijos ir Egipto klestėjimo laikotarpis. Apie ją ir papasakosime: Vinča – Šiaurės Balkanų archeologinė neolito kultūra. Ji buvo paplitusi šiuolaikinės Serbijos, dalies Bulgarijos, Kosovo, Makedonijos ir Rumunijos teritorijoje. Šiuolaikinės Serbijos ir Rumunijos teritorijoje, Dunojaus upės slėnyje, buvo Vinčos civilizacijos centras – paslaptingas ir labai išsivystęs. Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad Vinčos kultūra egzistavo maždaug nuo 5500 iki 4000 metų prieš mūsų erą. Ši civilizacija apėmė keletą gyvenviečių, iš kurių didžiausios buvo Sepinas ir pati Vinčos gyvenvietė netoli Belgrado, davusi

Skaitykite toliau..

Skurstančiųjų diktatorės prabanga

Rumunams elektra buvo tiekiama pagal grafiką, jie pusę gyvenimo praleisdavo eilėse prie maisto produktų. Tuo pačiu metu diktatoriaus žmona Elena Čaušesku valstybės biudžetą leido savo šeimos rūmams statyti, kailiniams, jachtoms ir deimantams. Susitikimų metu jai buvo reiškiama meilė, bet slapta ji buvo nekenčiama, nes jos įsakymu slaptosios tarnybos galėjo susidoroti su bet kuo, kas jai nepatiko. Kaip varginga mergaitė, prekiavusi sėklomis turguje, tapo „rumunų tautos motina“ ir antra žmogumi valstybėje? Už ką galiausiai ją nužudė bendražygiai ir ką rado jos prabangiuose rūmuose? 1971 m. Čaušeskų pora oficialiai apsilankė Šiaurės Korėjoje ir Kinijos Liaudies Respublikoje. Juos sutiko tikrai karališkai, bet Rumunijos vadovą nustebino visai ne tai. Jis pamatė, kad šiose šalyse

Skaitykite toliau..

Nežinoma rasė: biblinių milžinų pėdsakais

Tyrėjai ginčijasi dėl bene paslaptingiausios Biblijos tautos: angelų palikuonių, milžinų, kurių ūgis siekė beveik kelis kilometrus. Keista, bet jie gali turėti realius prototipus. Viena paslaptingiausių Biblijos knygų – Pradžios knyga, kurioje aprašomas pasaulio sukūrimas, pirmųjų žmonių kartų gyvenimas ir pasaulinis potvynis. Joje yra daug neaiškių dalykų. Pavyzdžiui, šeštajame skyriuje rašoma: „Tuo metu žemėje buvo milžinai, ypač nuo to laiko, kai Dievo sūnūs pradėjo tuoktis su žmonių dukterimis ir jos pradėjo gimdyti jiems vaikus: tai buvo stiprūs, nuo seno garsūs žmonės“.Senovės hebrajų kalboje – nefilimai. Viena iš versijų teigia, kad tai reiškia „puolusieji“. Biblijoje šis žodis pasitaiko keletą kartų. Pagal Jobo pranašystes, tai buvo tikrojo Dievo sūnūs. O Enocho knygoje jie vadinami

Skaitykite toliau..

Mirties miestas Tenočtitlanas

Actekų palikuonys gyvena Meksikoje ir šiandien, ramiai, taikiai – visiškai nepanašūs į savo protėvius, kurių veiksmai kelia siaubą kaimyninėms gyvenvietėms ir konkistadorams. Actekų imperijos sostine buvo Tenočtitlanas, kurio vietoje šiandien taip pat yra sostinė, bet jau Meksikos. Papasakosime šio legendomis apipinto miesto istorija. Tenočtitlanas egzistavo vos du šimtmečius – tai yra labai trumpas laikas didmiesčio mastu. Įkurtas maždaug 1325 m. saloje viduryje sūriojo Teskoko ežero, jis žlugo 1521 m. po Fernando Korteso ir jo žiaurių kareivių antpuolio. Actekų sostinė buvo pavadinta vadovo Tenočo garbei: jis, kaip sąžiningas žmogus, nusprendė, kad jei pats įkūrė miestą, tai ir pavadinti jį turi savo vardu. Žinoma, yra ir alternatyvių vertimo versijų. Viena iš jų

Skaitykite toliau..

Tikrasis d’Artanjanas

Legendinis muškietininkas d’Artanjanas, kurį visas pasaulis pažįsta iš Aleksandro Diuma romanų, tikrai egzistavo, ir pragyveno ne mažiau įdomų gyvenimą nei jo literatūrinis antrininkas. Tačiau tikrojo d’Artanjano gyvenimo ir karjeros istorija buvo visiškai kitokia. Kai 1844 m. Paryžiaus laikraštyje pradėti spausdinti „Trys muškietininkai“, Diuma tvirtino, kad romano pagrindu tapo tikri d’Artanjano memuarai, rasti Karališkojoje bibliotekoje. Tikrojo d’Artanjano istorija iš tiesų prasideda senoviniuose dokumentuose, tačiau jie pasirodė esą labai tolimi nuo romano versijos. Kas iš tiesų sieja Diuma herojų su jo istoriniu prototipu, ir kuo tikroji biografija skiriasi nuo literatūrinės? Tikroji Šarlio de Batzo biografija prasideda visai ne taip, kaip aprašė Diuma. Realaus d’Artanjano istorija prasideda senovinėje Kastelmoro pilyje, esančiame ant kreidinių uolų Armanjako

Skaitykite toliau..

Senovės civilizacijų aidai. Hetitų valstybė (VII)

(Pabaiga, pirmąsias dalis skaitykite čia.) Hetitai taip ir nesukūrė savo raštą. Jie perėmė iš Šiaurės Sirijos arba Šiaurės Mesopotamijos babiloniečių dantiraštį. Hetitams giminingi žemės ūkio gyventojai, gyvenę šalia jų, į pietus ir pietryčius (tarp jų galėjo būti ir luvių), sukūrė – galbūt tam tikru mastu paveikti egiptiečių hieroglifų rašto – savo hieroglifų raštą. Pastaroji buvo perimta ir hetitų, bet jie ją naudojo beveik išimtinai kaip monumentalią ir dekoratyvinę rašybą, o dokumentams ir literatūros tekstams rašyti buvo naudojama tik dantiraštis. Tuo pačiu metu hetitai perėmė ir turtingą Babilono religinę literatūrą, pradedant mitais ir baigiant tekstais magiško turinio, pranašystėmis ir užkalbėjimais. Babilono religijos elementų perėmimas padidino ir taip jau gausų hetitų dievų panteoną, bei sukūrė nepaprastą tikėjimų

Skaitykite toliau..

Nukirsdinti už ištikimybę

Stulbinantis savo paradoksalumu atvejis įvyko Romos imperijoje 42-ais mūsų eros metais. Už ištikimybę priesaikai buvo nužudyti dviejų legionų eiliniai kareiviai. O įvyko štai kas… Tuo metu imperiją jau daugiau nei metus valdė Klaudijus, „paskirtas“ į šias pareigas pretorijų gvardijos. Kiek anksčiau šie drąsūs imperatoriaus sargybiniai kardais supjaustė imperatoriaus Kaligulos kūną. Imperatorius buvo, švelniai tariant, vidutiniškas. Vienintelis Klaudijaus privalumas buvo jo kilmė. Dėl energingų šeimos nesutarimų jis liko tarsi paskutinis Julijų giminės – Cezario palikuonių – atstovas. Ir tai jis išliko gyvas tik todėl, kad buvo pelnęs šiek tiek kvailoko reputaciją. (Skaityti toliau kviečiame AIDŲ prenumeratorius.) Jo iškilimas labai nustebino garbingų šeimų atstovus, senatorius. Jie manė, kad turi ne mažiau teisių į aukščiausią

Skaitykite toliau..

„Sultonės” tragedija, nusinešusi nelaimėlius nebūtin

Daugelis klaidingai mano, kad taikos metu didžiausia katastrofa vandenyje yra „Titaniko“ nuskendimas. Tačiau tai nėra tiesa, ši avarija yra tik trečia sąraše – žuvo apie 1,5 tūkstančio žmonių. Daugiausia gyvybių nusinešė tragedija, įvykusi Filipinuose, kai nuskendo keltas „Dona Pas“. Tuomet žuvo apie 4,5 tūkstančio žmonių. Po jos seka mažiau žinoma tragedija, tačiau ji nusinešė keliais šimtais aukų daugiau nei „Titanikas“. Kalbėsime apie upės kelto „Sultana” („Sultonė“) avariją, kuris 1865 m. nuskendo Misisipės upėje netoli Memfio. Šioje katastrofoje žuvo mažiausiai 1700 žmonių.   Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs. Nepaisant didžiulių aukų, „Sultonės“ istorija plačiajai visuomenei mažai žinoma. Tai galima paaiškinti dviem priežastimis.

Skaitykite toliau..

„Geležinio kanclerio” vaikų likimai

Jis buvo pirmasis Prūsijos politikas, sugebėjęs suvienyti trisdešimt devynias atskiras Vokietijos žemes į vieną valstybę, o 1871-ais tapo pirmuoju Vokietijos istorijoje reichskancleriu. Tuo metu Otto von Bismarkas jau daug metų buvo vedęs Johaną von Putkamer, kuri jam pagimdė tris vaikus. Kaip klostėsi jų likimai tuo metu, kai jų tėvas, vadinamas „geležiniu kancleriu“, devyniolika metų stengėsi išsaugoti Vokietijos vienybę, ir tuo pačiu – trapią taiką Europoje? Kas jiems nutiko vėliau? Apie tai papasakosime šioje apybraižoje. (Toliau skaityti kviečiame AIDŲ prenumeratorius.) Būsimasis „geležinis kancleris“ gimė 1815 m. Šenhausene, senovės Prūsijos provincijos Brandenburgo šeimos dvare, kai Vokietija dar nebuvo sukurta kaip vieninga valstybė, ir užaugo turtingoje šeimoje. Būdamas antrasis sūnus žemvaldžio ir buvusio

Skaitykite toliau..

Keblios Festo disko mįslės

Praėjo daugiau nei šimtas dvidešimt metų nuo to laiko, kai kasinėjimų metu Festo mieste Kretoje buvo rastas vienas nuostabiausių ir paslaptingiausių senovės Viduržemio jūros regiono istorijos ir kultūros paminklų – molinis diskas, kurio abiejose pusėse spirale apvestas keistų, nesuprantamų ženklų užrašas. Tai pirmasis žmonijos istorijoje išlikęs spausdintas tekstas, įspaustas ant molio miniatiūriniais antspaudais – likus trims tūkstantmečiams iki Gutenbergo išrastos spausdinimo mašinos (diskas pagamintas apie 1600 m. pr. m. e.). Kas tik nebandė įminti paslaptingojo užrašo turinį: istorikai, kalbininkai, lingvistai ir tiesiog viso pasaulio senovės mylėtojai. Ką tik nebandyta perskaityti Festo diske… Galbūt tai giesmė aukščiausios dievybės garbei, „gidas“ po šventąsias Kretos vietas ar trumpa istorinė kronika?.. Kai kurie tyrėjai diske

Skaitykite toliau..

Ritualinis paršelis

Naujųjų metų vaišės su keptu paršeliu dabar laikomos norma ir tradicija, tačiau senovėje šį vaidmenį tekdavo atlikti farmakojams, kurie būdavo renkami arba skiriami iš nusikaltėlių ir vergų. Iš jų nebuvo ruošiami šventiniai patiekalai, bet jie buvo ruošiami tam, kad prisiimtų metų problemas. Tie, kurie neturėjo ką prarasti, sutikdavo atlikti šį vaidmenį savanoriškai, nes tai buvo šansas metus pagyventi prabangoje, nors vėliau jų laukė ištrėmimas arba mirtis. Nuo žilos senovės graikų ir keltų tradicija sklandžiai perėjo į krikščionybę, ir paršeliui teko aukos „statusas” prie krikščionių stalo. Senovės graikus galima vadinti kaimo gyventojais, nes jie gyveno gyvenvietėse, labiau primenančiose didelius kaimus. Atitinkamai, jų pagrindinis užsiėmimas buvo žemdirbystė, iš kurios jie pasirūpindavo maistą.

Skaitykite toliau..

Sakralusis perlas tarp dangaus ir žemės

Įsikūrusi daugiau nei šešių šimtų metrų aukštyje virš jūros lygio, ant stačios Monte Baldo kalnų grandinės uolos Italijoje, Madonna della Coronna (Karūnuotosios Madonos) šventovė atrodo tarsi kabanti ore, pažeidžianti visus gravitacijos dėsnius. Nors iš tiesų šventovė stovi ant nematomo uolėto iškyšulio, kurį galima pasiekti tik siauru kalnų takeliu. Šiandien šią šventą vietą lanko daugybė piligrimų, norinčių prisiliesti prie jos daugiametės istorijos, ieškantys vienatvės ir artumo Dievui. Iš pradžių šis kalnas buvo senovės vienuolių ir atsiskyrėlių pamėgta nuošali vieta, į kurią jie patekdavo išskaptuotais laipteliais, kad galėtų tyliai mąstyti, vedami noro visiškai atsiskirti nuo likusio pasaulio, ir pabūti toli nuo žmonių. Taip tęsėsi šimtmečius, ir tik antroje XIII a. pusėje šioje

Skaitykite toliau..

Egėjaus jūros košmaras

Senovės legendos pasakoja, kad Polikratas, Samos tironas, buvo nepaprastai laimingas žmogus. Prietaringi draugai paragino Polikratą paaukoti kažką brangaus, kad nuramintų pavydžius dievus. Tada Polikratas įmetė į jūrą brangų žiedą. Tačiau praėjus vos kelioms valandoms, karaliaus tarnai, išpjaustę ką tik sugautą žuvį, iš jos skrandžio ištraukė savo šeimininko žiedą. Tai pamatę, draugai išsigando ir skubiai paliko Polikrato rūmus, nes tokia laimė anksčiau ar vėliau turėjo virsti didelėmis nelaimėmis. Vėliau, pasak Plinijų Vyresnįjį, šis žiedas daugelį metų buvo saugomas Santarvės šventykloje Romoje. Samoso sala yra rytinėje Egėjo jūros dalyje. Ji priklauso Rytų Sporadų salynui. Salos ilgis iš vakarų į rytus siekia keturiasdešimt tris kilometrus, o plotis iš šiaurės į pietus – apie

Skaitykite toliau..

Šis tas apie rudžius (raudonplaukius)

Tik 1% visų planetos gyventojų turi ugnies spalvos plaukus. Raudonplaukiai turi didesnį gebėjimą gaminti vitaminą D saulės spinduliuose, todėl jie kur kas rečiau nei kiti planetos gyventojai kenčia nuo šio vitamino trūkumo. Todėl raudonplaukiai dažniausiai gimsta šalyse, kur dažnai būna debesuota ir šalta. Beveik 80% raudonplaukių žmonių pasaulyje turi daug strazdanų, o kitiems tai yra retenybė. Šios dėmės atsiranda visame kūne po vasaros saulės ir išblunka žiemą. Plaukai, kuriuose yra raudono pigmento, yra daug storesni už kitų spalvų plaukus. Jei suskaičiuotume visus plaukus, raudonplaukiai jų turėtų apie devyniasdešimt tūkstančių, o blondinai – šimtas keturiasdešimt. Senovės Romos ir Osmanų imperijose raudonplaukiai vergai buvo labai vertinami. Egipte raudonplaukiai žmonės buvo gyvi užkasami

Skaitykite toliau..

Paskutinioji dinastija

Taip, būtent taip: dvidešimt šeštoji dinastija buvo paskutinė, kurios faraonai buvo egiptiečiai (vėlesnės dinastijos buvo jau išimtinai svetimšalės).Šios dinastijos valdymo laikotarpis truko nuo 664 m. pr. m. e. iki 525 m. pr. m. e. Iš viso dinastiją sudarė 10 faraonų. Dvidešimt šeštosios dinastijos karaliai į valdžią atėjo taip. Pirmasis šios dinastijos valdovas, Saido princas Psametichas Pirmasis, būdamas faraono Bakenranefo palikuonis, buvo pripažintas visos Egipto valdovu karalių Taharkos ir Tanutamono, kilusių iš Nubijos, valdymo laikotarpiu. Kaip žinome iš ankstesnių straipsnių, tuo metu baigėsi asirų invazija į Egiptą, o pati Asirijos valstybė buvo apimta sukilimo. Tai suteikė Psametichui Pirmajam galimybę nutraukti visus ryšius su asirais, sudaryti karinį sąjungą su lidiečiais (karaliumi Gigu) ir

Skaitykite toliau..

Valdovų dvikova, lėmusi mūšio baigtį

Nuostabus dalykas: 1204 m. Ketvirtojo kryžiaus žygio dalyviai, frankai ir italai, apiplėšė Konstantinopolį, negailestingai žudė graikus, mindžiodami stačiatikių šventoves, o po kelerių metų tie patys kryžiuočių kariai, jei ne lemiamą, tai labai reikšmingą indėlį į Nikėjos imperatoriaus Teodoro Laskario pergalę prieš turkus. 1211 metų mūšyje prie Antiochijos prie Meandro aštuoni šimtai riterių plieniniu srautu įsiveržia į sultono Rumo Kai-Chosrovo I kariuomenės gretas, sėja mirtį ir paniką, laikinai verčia musulmonus bėgti ir savo gyvybe padeda romėnams atsigauti ir galiausiai laimėti mūšį. Nepaisant to, kad turkai turėjo didžiulį skaičiaus pranašumą: dvidešimt tūkstančių karių prieš du tūkstančius. Dešimtkartinis pranašumas! (Toliau skaityti kviečiame prenumeratorius.) Tačiau ši istorija atrodo stebinanti tik iš pirmo žvilgsnio. Kryžiuočių

Skaitykite toliau..

Antikiniai liepsnosvaidžiai

Dar gerokai prieš „graikų ugnies“ išradimą rodiečiai šiuo stebuklingu ginklu padegė Antiocho Didžiojo laivyną. Kai 190 m. pr. m. e. Antiocho III Didžiojo laivynas kovojo su romėnais dėl viešpatavimo Rytų Viduržemio jūroje, jis susidūrė su keistu ir baisiu ginklu. Rodiečiai, kovoję Romos pusėje, turėjo specialius laivus, aprūpintus įtaisais, skirtais skleisti „graikų ugnį”. Žinoma, tai nebuvo tie mechanizmai ir visai ne tas ugnis, kurią VII a. išrado Kalinikas iš Hieropolio ir kuri padėjo Bizantijai du kartus nugalėti arabus prie Konstantinopolio sienų. Tačiau tęstinumas, atrodo, akivaizdus. (Toliau skaityti kviečiame prenumeratorius.) Rodo laivai bijojo kaip ugnies. Ir tai nėra perdėta.Appianas „Romos istorijoje“ rašo, kad mirtino degaus mišinio išradėjo laurai priklauso Rodoso navarchui, tai

Skaitykite toliau..

Neįtikėtina pagarba mirtinam priešui

Ne kiekvienam draugui buvo leista tai padaryti… Makedonijos karaliaus Pilypo V negalima pavadinti Romos tautos draugu, net jei labai norėtum. Tuomet susiklostė atvirkštinė situacija: Romos priešų reitinge, III ir II a. pr. m. e. sandūroje, jis užėmė tvirtą antrąją vietą po Hanibalo. Iš trijų Makedonijos karų du romėnai rengė būtent prieš Filipą. Pralaimėjęs mūšį prie Kinoskepalų, Makedonijos karalius buvo priverstas „išvalyti” Graikiją, sumokėti kontribuciją, ir į Romą išsiųsti savo sūnų Demetrijų įkaito vaidmenyje. (Toliau skaityti kviečiame prenumeratorius.) Tačiau praėjus šešeriems metams po Kinokefalo mūšio situacija iš esmės pasikeitė. Karo su Sirijos karaliumi Antiochu III metu Filipas stojo Romos pusėn ir uoliai valė Tesaliją nuo Sirijos ir Etolijos garnizonų, netgi kartu su

Skaitykite toliau..

Kiaulių nugalėti drambliai

Neįprastas epizodas iš Chremonido karo tarp Makedonijos ir graikų: 267 m. pr. m. e. Atėnuose į valdžią atėjo strategas ir filosofas Chremonidas, ir iš karto pasiūlė sudaryti sąjungą su amžinais priešais – spartiečiais. Liaudies susirinkimas su džiaugsmu pritarė šiai iniciatyvai, nes jau daugelį metų ne Sparta, o pikta Makedonija, įsitvirtinusi Eladėje dar Filipo II ir jo sūnaus Aleksandro laikais, buvo pagrindinė grėsmė Atėnų demokratijai. Spartiečiams makedonų hegemonija taip pat buvo nepriimtina, todėl karalius Arejus su malonumu paspaudė Chremonidui ranką. Užsitikrinę dar kelių polisų paramą, taip pat Egipto karaliaus Ptolemėjo II Filadelfo palankumą, graikai pradėjo karą prieš Makedoniją, kuris buvo pavadintas Chremonido karu – pagal jo pagrindinio iniciatoriaus pavardę. (Toliau skaityti kviečiame

Skaitykite toliau..

Tarimo mumijų mįslės

Tarimo mumijos – mumifikuoti kūnai, datuojami XVIII a. pr. m. e. – II a. m. e., išlikę sausringose Takla Makan dykumos sąlygose netoli Loulanio. Mokslininkai nustatė genetinę kilmę paslaptingiausių Azijos mumijų – Tarimo baseino mumijų vakarų Kinijoje. Kadaise manyta, kad tai indoeuropiečiai migrantai iš Vakarų, tačiau paaiškėjo, kad Tarimo baseino bronzos amžiaus mumijos yra vietiniai gyventojai, turintys gilias azijietiškas šaknis ir pomėgį gardiems patiekalams. Būdamas Šilko kelio dalis ir esantis geografinėje Rytų ir Vakarų kultūrų sankirtoje, Sindziango Uigūrų autonominis regionas ilgą laiką buvo pagrindinis Eurazijos žmonių, kultūrų, žemės ūkio ir kalbų mainų centras. (Toliau skaityti kviečiame prenumeratorius.) Nuo 1990-ųjų pabaigos Tarimo upės baseine buvo rasta šimtai natūraliai mumifikuotų žmogaus palaikų, datuojamų maždaug nuo

Skaitykite toliau..

Laiko metamorfozės

Vienas iš labiausiai paplitusių mūsų klaidingų įsitikinimų apie laiką yra toks: laikas yra visur ir visada. Deja, jei taip būtų, mūsų gimtoji planeta netektų pusės žmogaus širdžiai tokių mielų paslapčių. Yra ryšys tarp normalaus laiko tėkmės pokyčių ir „prakeiktų, užburto“ vietų.Tiksliausi laikrodžiai „meluoja“ Tunguskos meteorito kritimo vietoje, NSO nusileidimo vietose, įvairiuose „trikampiuose“, branduolinių ginklų bandymų vietose, netoli Černobylio atominės elektrinės. Dažniausiai laikrodžiai šiose vietose vėluoja keliomis sekundėmis per valandą, bet pagal ne visiškai aiškų dėsningumą tam tikrais momentais gali įvykti „laiko sutrikimas“ (panašus į sukauptos energijos išlaisvinimą). Daugelį metų sklando šis, galbūt gandas, galbūt tiesa: Į Majamio oro uostą tūpti ketinęs lėktuvas su 127-ais keleiviais dešimčiai minučių dingo iš radaro

Skaitykite toliau..

Likimui nepasidavęs drąsuolis

Stivenas Kalachenas – amerikiečių buriuotojas, žinomas tuo, kad 1982 m., patyręs laivo avariją, per 76 dienas perplaukė Atlanto vandenyną ant pripučiamo gelbėjimo plausto. Ši istorija tapo knygos „Dreifas: 76 dienos jūros nelaisvėje“ pagrindu, kuri 36 savaites buvo „The New York Times“ bestselerių sąraše. Stivenas gimė 1952 m. vasario 6 d. JAV Pensilvanijos valstijoje. Baigęs karo jūrų architektūros studijas, jis projektavo ir statė jachtas, kuriomis pats plaukiojo. Kalachenas ilgą laiką gyveno jachtose, dalyvavo įvairiose regatose ir kruizuose. Jis uždirbo pragyvenimui dirbdamas žurnalistu: rašė straipsnius jachtų leidiniams, tarp jų „Sail“ ir „Sailor“, taip pat buvo žurnalo „Cruising World“ redaktorius. Tuo pačiu metu Stivenas skaitė paskaitas ir padarė žymų indėlį į dizaino, jūrininkystės ir išgyvenimo meno

Skaitykite toliau..

Anapusinės įdomybės

1977 m. vienoje Tokijo ligoninių nutiko įvykis, kuris iki šiol jaudina mokslininkų ir paranormalių reiškinių tyrinėtojų protus. Jaunas astronomijos studentas Curuchiko Kiuchi, dirbęs Tokijo universitete, patyrė klinikinę mirtį skubios operacijos dėl peritonito metu. Tai, ką jis papasakojo po sugrįžimo į gyvenimą, privertė persvarstyti daugelį sampratų apie žmogaus sąmonės prigimtį. 1977 m. spalio 29 d. Kiuchi būklė staigiai pablogėjo. Jis buvo nugabentas į universitetinę ligoninę, kur gydytojai diagnozavo ūminį peritonitą, ir skubiai operavo. Tačiau paaiškėjo, kad pacientas sirgo labai reta liga – dvylikapirštės žarnos nepraeinamumu dėl viršutinės miego arterijos sindromo. Pasak gydytojų, tuo metu pasaulyje buvo užregistruota šiek tiek daugiau nei šimtas panašių atvejų, ir, deja, nei vienas pacientas neišgyveno. Gydytojas

Skaitykite toliau..

Lietuvos oro gynyba (I). Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė

Viena iš didžiųjų Pirmojo pasaulinio karo naujovių buvo karo aviacija. Su laiku ji vis tobulėjo ir kovai su ja reikėjo naujos ginklo rūšies – priešlėktuvinės artilerijos. Šio pajėgumo vystymu užsiėmė daugelis pasaulio valstybių. Nors Lietuvos kariuomenės vadovybė oro gynyba susidomėjo dar trečiajame dešimtmetyje, dėl pinigų stokos viskas vyko lėtai ir vangiai. Neturint zenitinių pabūklų, nuo priešo aviacijos Lietuvos oro erdvę būtų gynusi mūsų Karo aviacija. Buvo poreikis nuo galimų priešo antskrydžių saugoti sostinę Kauną ir svarbiausius kariuomenės objektus už Kauno ribų: Linkaičių artilerijos dirbtuves, Tryškių ginklų sandėlius, o vėliau – ir atgautą Vilniaus miestą. Tik su 1934 m. Lietuvos kariuomenės reforma pajudėjo ir oro gynybos klausimas. Buvo suformuota ir 1935

Skaitykite toliau..

Karaliaus Saliamono slėpiniai

Apie senovės žydų tautos veikėjus žinoma labai mažai. Dauguma šių žinių paimta iš religinių šaltinių – žydų Toros arba krikščioniškojo perpasakojimo, Biblijos. Trys iš jų ypač įdomūs – tai Saulius, Dovydas ir Saliamonas, suvienyto Izraelio karalystės valdovai. Tiesą sakant, tik šių karalių laikais senovės žydų tėvynė buvo vientisa, visą kitą laiką vienoje vietoje buvo ne viena karalystė, o kelios – nuo dviejų iki dvylikos. Galima sakyti, kad senovės žydai nelabai mėgo centrinę valdžią ir teikė pirmenybę gyventi atskirai. Istoriškai tam yra keletas priežasčių, viena jų – klaninis žydų susiskaldymas. Pakanka prisiminti „Dvylika Izraelio giminių“, kad suprastumėte, kodėl jiems niekaip neišėjo sukurti kažko panašaus į vieningą valstybę. Vis dėlto beveik šimtui metų tai

Skaitykite toliau..

Didysis Romos gaisras

64-ais mūsų eros metais, naktį iš liepos 18-os į 19-ą dieną įvyko vienas baisiausių gaisrų Romos istorijoje, kuris sunaikino beveik visą miestą. Ugnis pradėjo plisti iš parduotuvių, esančių pietryčių pusėje Didžiojo cirko. Iki ryto liepsnos apėmė didžiąją dalį miesto. Daugybė puikių šventyklų, rūmų ir visuomeninių pastatų virto griuvėsiais, žuvo šimtai miestiečių, visur vyravo panika. Tuo metu mieste sklandė gandai, kad gaisras buvo sukeltas imperatoriaus Nerono įsakymu, kuris ketino „išvalyti“ sostinę tolesnei grandiozinei rekonstrukcijai. Pasak legendų, kai imperatoriui pranešė apie gaisrą, jis išvyko Romos pusėn, ir stebėjo liepsnas iš saugaus atstumo. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam metams užsiprenumeravusiam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Tuo metu Neronas buvo apsirengęs teatrinį

Skaitykite toliau..

Pradingusi it dūmas didingoji Antiochija

Senovės graikų mitai kartais toli gražu nėra skaistūs. Pavyzdžiui, legenda apie Apoloną ir gražią nimfą Dafnę, kuri neatsargiai pasišventė mergelės deivei Artemidei ir davė skaistybės įžadą. Bet ar buvo įmanoma sustabdyti Apoloną kokiu nors įžadu? Jis įsimylėjo nimfą iki beprotybės, pradėjo ją persekioti ir galiausiai pasivijo bei pamylėjo. Tai įvyko šiaurės Sirijoje, netoli vietos, kur galinga Oronto upė įteka į Viduržemio jūrą. Dafnė, negalėdama iškęsti gėdą, kreipėsi malda į Dzeusą, ir tas ją pavertė lauro medžiu. Vėliau aplink šį vienišą medį išaugo visas laurų giraitė, jo gilumoje ėmė trykšti šaltinis, o dar vėliau, tiksliau, 300 m. pr. m. e., kažkoks Seleukas, vadinamas Nikatoru, tai yra Nugalėtoju, vienas iš Aleksandro Makedonijos

Skaitykite toliau..

Senovės civilizacijų aidai. Hetitų valstybė (VI)

(Tęsinys, pirmąsias dalis skaitykite čia.) Didžioji dalis laisvosios gyventojų masės buvo susibūrusi į bendruomenes, matyt, jau kaimo, o ne giminės. Šios bendruomenės hetų dokumentuose buvo vadinamos terminu, reiškiančiu ir didelį miestą, ir nedidelę gyvenvietę. Kaimo bendruomenių teritorijas sudarė „ginkluoto žmogaus“ laukai. Dokumentuose taip pat minimos „pareigūno laukai“, t. y., matyt, tų asmenų, kurie dirbo karaliaus žemėje. Laisvųjų atliekamos pareigos vadinosi sahkan ir luci. Vienas šaltinių teigia, kad sakhan ir luci pareigos apėmė ravėjimą, arimą, vežimų, ratų, kuro, grūdų, šiaudų, vilnos, smulkių gyvulių, pasiuntinių maitinimą, taip pat darbus regiono vadui, pasienio rajono vadui, miesto vadui, statybos darbus, traukiamųjų arklių teikimą. Dalis „pareigūno” laukų buvo skirta civiliniams pareigūnams, tačiau tokių sklypų skaičius buvo neabejotinai

Skaitykite toliau..

Monsegiuro pilies paslaptys

Dažnas istorinis objektas, o ypač – žilą senovę menantys pastatai, apipinti ne tik faktų ir įvykių gausa, bet ir romantizuotomis istorijomis bei fantazijomis. Norėdami prisitraukti smalsių atvykėlių minias, dabartiniai senųjų pastatų savininkai nevengia neįtikėtinų išsigalvojimų apie vaiduoklius, šmėklas, iš niekur pasigirstančius garsus ir kitas baisybes. Kartais sunkoka rasti aukso viduriuką tarp pramanų ir tikrovės, bet šįkart pabandysime į istorinį objektą pažvelgti įmanomai objektyviau, prisimindami tiek romantikos šydu apgaubtus pasakojimus, tiek realius praeities įvykius bei faktus. Keliausime į Prancūziją, kurioje dunksantys Monsegiuro pilies mūrai mena ne vieną išskirtinį įvykį, žmogiškąjį nuopuolį bei istorines peripetijas. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam metams užsiprenumeravusiam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Penkiakampei Monsegiuro

Skaitykite toliau..

Neįtikėtini radiniai

Kalnakasiai, geologai, archeologai, statybininkai ir kiti žmonės, „kasinėję“ žemę, kartais randa daiktų, esančių ten, kur jų tiesiog neturėtų būti. Arba šie daiktai pagaminti iš medžiagų, kurios, sprendžiant iš geologinio sluoksnio, kuriame buvo rasti radiniai, dar šimtus ar net tūkstančius metų buvo nežinomos. Šie „keisti geologiniai radiniai“, akivaizdžiai dirbtinės kilmės, yra galvosūkiai mokslininkams. Ir dauguma šių mįslių iki šiol lieka neįmintos. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam metams užsiprenumeravusiam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Grabovo kardas Vienas iš palyginti neseniai padarytų sensacingų radinių, sukrėtusių mokslo pasaulį, buvo rastas praėjusio amžiaus 80-aisiais Lenkijos miestelyje Grabove, už kelių kilometrų nuo Kelcės miesto. Karjere, kur buvo kasamas kalkakmenis, darbininkai aptiko kažkokį metalinį

Skaitykite toliau..

Mirties kultas senovės Egipte

Kodėl nė viena kita  senovės tauta neskyrė tiek daug dėmesio pomirtiniam gyvenimui, kiek egiptiečiai? Ar tiesa, kad jiems mirtis buvo gyvenimo tęsinys? Apie gyvenimo prasmę senovės Egipto gyventojai pasakytų maždaug taip: „Tu gyveni, kad mirtum. Ir miršti, kad gyventum“. Mirtis egiptiečiams buvo žemiškojo gyvenimo tęsinys, jie tikėjo, kad miręs žmogus turės tokius pačius poreikius bei troškimus kaip ir gyvas. Kapavietė, „amžinybės namai“, buvo įrengiami taip, kad ten būtų visko, ko reikia. O norint, kad žmogus ateityje prisikeltų, buvo būtina išsaugoti jo kūną, t. y. mumifikuoti. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam metams užsiprenumeravusiam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Sudėtingą balzamavimo procedūrą aprašė dar Herodotas, kuris lankėsi Egipte V

Skaitykite toliau..

Pretorijono žygdarbis: gelbėjo žmones, kol žuvo Vezuvijaus lavoje

Pretorijonų gvardija, įkurta Oktaviano Augusto I amžiuje, turėjo, tiesą sakant, ne itin gerą reputaciją. Jie buvo rimti kariai, prireikus galėjo kovoti iki paskutiniosios, bet pretorijonų istorijoje gėdingų puslapių yra pakankamai. Jie galėjo lengvai išduoti imperatorių ir pereiti į to, kuris pasiūlys daugiau pinigų, pusę. Kaip, pavyzdžiui, atsitiko 193-ais: pasidavę Romos oligarcho Didijaus Julijano vilionėms, gvardiečiai nužudė teisėtą imperatorių Pertinaką. Po ketvirčio amžiaus pretorijonų vadas – pretorijos prefektas – Makrinas mikliai pašalino kitą imperatorių, Karakalą, kad pats užimtų jo vietą. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam metams užsiprenumeravusiam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Tačiau ne viskas buvo taip niūru. Buvo atvejų, kai pretorionai pasirodė esą tikri herojai, ir ne

Skaitykite toliau..

Mūšio lauke neprilygstama falanga

Mažiausiai šimtą metų Makedonijos falanga neturėjo sau lygių. Ją sugalvojo karalius Pilypas, tobulino jo sūnus Aleksandras, modernizavo didžiojo užkariautojo įpėdiniai – diadochai. Su falanga nesugebėjo susidoroti nei garsieji spartiečių hoplitai, nei persų karaliaus Darijaus pulkai. Kas buvo ypatingo šioje kovinėje formuotėje? Kodėl vien nuo vieno žvilgsnio į ritmingai žengiančius makedonus, nešinus mažais skydais ir ilgomis ietimis, priešams drebėdavo kinkos? (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam metams užsiprenumeravusiam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Kada atsirado falanga? Kai senovės graikai pavargo kovoti palaida minia, jie sugalvojo falangą – tankią pėstininkų kovos rikiuotę. Rikiuotė buvo sudaryta iš kelių eilių, o antroje ir vėlesnėse eilėse kariai prireikus pakeisdavo pirmoje eilėje esančius karius.

Skaitykite toliau..

Auksinė šventykla ant ratų Aleksandro Makedoniečio palydoms

Kai mirė Aleksandras Makedonietis, o tai įvyko 323 m. pr. m. e. birželio mėnesį, iškilo klausimas, kur palaidoti dievinamą karalių. Vieni artimieji tvirtino, kad geriausia vieta laidotuvėms yra Babilonas, naujos didžiulės imperijos sostinė, miestas, kuriame Aleksandras mirė. Jiems prieštaravo vadinamoji karaliaus giminaičių partija, kurią parėmė naujasis valstybės regentas Perdikas. Ji pasisakė už tai, kad Aleksandras būtų palaidotas gimtinėje, t. y. Makedonijoje. Bet buvo dar Ptolemėjas, Lagos sūnus. Šis gudrus diadochas (t. y. įpėdinis) iškart po tautos vadovo mirties pasigrobė sau patraukliausią dalį – turtingą ir derlingą Egiptą – ir paskelbė, kad didis karalius, bemaž dievas, turi būti palaidotas būtent Egipte. Kodėl? Nes ten jis įkūrė savo didžiausią miestą – Aleksandriją.

Skaitykite toliau..

Statybinės aukos

Pamenate gražią legendą apie Vilniaus pilies statybą, kai motina sutiko paaukoti dievams savo sūnų, kad pilis išstovėtų amžių amžius, bet aukai buvo pasirinkta mergelė, kuriai krisdamas akmuo tik gėleles iš rankų išmušė ir prie žemės prispaudė? Tokios gražios istorijos būna nebent legendose ir padavimuose, o žmogiškoji tikrovė ilgą laiką buvo gerokai proziškesnė, menkokai romantizuota. Prisiminkim kai kuriuos praeities statybų atspalvius. Paprotys aukot žmones ir gyvulius pastato statybos vietoje atsirado senovėje. Manoma, kad tokia auka būsimasis namo savininkas sumokėdavo savotišką nuomos mokestį žemės dievui už iš jo atimtą teritoriją. Be to, prieš daugelį amžių, iki akmens statybos pasaulinės dominavimo, visi statiniai buvo statomi daugiausia iš medžio, ir čia tolimos praeities architektai

Skaitykite toliau..

Senovinės katedros aidai

Šv. Andriaus katedros griuvėsiai dunkso Sent Endriuje, Faifo regione. Nuo pastatymo 1158 m. iki sunaikinimo Reformacijos laikais katedra buvo Škotijos krikščionybės centras – Sent Endriaus arkivyskupo katedra. Katedros griuvėsiai liudija apie jos didžiulius matmenis ankstyvaisiais viduramžiais – katedros ilgis buvo daugiau nei šimtas metrų. Legenda pasakoja, kad graikų vienuolis Regulas pamatė angelą, kuris liepė jam iš Patros miesto į pasaulio kraštą išgabenti apaštalo Andriejaus relikvijas. Dėl laivo avarijos vienuolis Regulas išsigelbėjo prie Škotijos krantų, netoli kaimo, kuris vėliau buvo pavadintas Šv.Andriaus garbei. Vėliau apaštalas Andrius buvo paskelbtas Škotijos globėju. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam metams užsiprenumeravusiam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Toje pačioje kaime buvo pastatyta bažnyčia, skirta

Skaitykite toliau..

Šventojo miesto žlugimas

70-ų mūsų eros metų liepos 15-ą Titas Flavijus ir jo armija pralaužia Jeruzalės sienas. Tai buvo ketvirtieji Pirmojo žydų karo metai, kai Vespasianas išvyko į Romą, kad perimtų „sunkią imperatoriaus valdžios naštą“. Užbaigti sukilimo Judėjoje malšinimą jis patikėjo savo sūnui Titui. Nepaisant jauno amžiaus – jam buvo 29 metai-  Titas jau buvo patyręs karo vadas. Romėnų armija buvo taip gerai suderinta mašina, kad svarbiausia buvo jai netrukdyti. Balandžio mėnesį Titas su keliais legionais – V Makedonijos, XII Žaibiškuoju, XV Apolono ir X Prolivo – priartėjo prie Judėjos sostinės sienų. Įkūrę stovyklas ir apsupę miestą aštuonių kilometrų ilgio siena bei pylimu, pastatytais per tris dienas, kariai pradėjo ruoštis šturmui. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius:

Skaitykite toliau..

Medicininės gyvatukės slėpiniai

Jūs tikriausiai esate matę šį simbolį: taurę, apsivytą gyvatės. Vaistinėje – ant medikamentų pakuočių ir medicinos universitetų logotipuose. Šis simbolis vadinamas Higėjos taure, o mikliosios gyvatukės istorija yra įdomi. Simbolyje persipynę mitologija, medicina ir senovės graikų rinkodara. Pažiūrėkime, kas yra ši gyvatė, kas yra ta taurė, ir kodėl jos iki šiol yra kartu. Gyvatė ant vaistinės emblemos – tai pasisveikinimas iš senovės graikų mitologijos. Farmacininkų logotipuose matote Higėjos, sveikatos deivės, simbolį. Ji yra Asklepijo, gydymo dievo, ir Atėnės dukra. Bet kas gi bendro tarp karingos Atėnės ir medicinos? Atėnė taip pat buvo laikoma išminties deive, nes be jos karo taktikoje niekas neišsiverstų. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam metams užsiprenumeravusiam dovanojam

Skaitykite toliau..

Aukų laužu virtęs miestas

Mažąją Aziją iš vakarų į rytus kerta Taurų kalnų grandinė, kurią nuo neatmenamų laikų apgyvendino laukinės ir karingos gentys – isavrai. Jie buvo apsigimę plėšikai, laikė baimėje aplinkines žemes ir artimiausią pakrantę. Yra versija, kad garsieji Kilikijos piratai, su kuriais ilgą laiką negalėjo susidoroti nei graikai, nei romėnai, yra susiję būtent su isavrais. Kai Aleksandras Makedonietis išžygiavo į žygį prieš Persijos imperiją, jis aplenkė isavrus, nes jie gyveno sunkiai pasiekiamose vietose, o laiko gaišti nebuvo – reikėjo kuo greičiau susidoroti su karaliumi Darijumi. Isavrų valanda atėjo po Aleksandro mirties, kai jo įpėdiniai diadochai prieš pradėdami žiaurią daugiametę tarpusavio kovą, nusprendė užkariauti tas žemes, kurių nespėjo užkariauti jų didis karalius. (Toliau

Skaitykite toliau..

Imperijas neišgelbėjusios pergalės

Niekas šiame pasaulyje nėra amžinas, įskaitant ir valstybes. Kadaise Aleksandras Makedonietis suvienijo Graikiją ir užkariavo didžiules teritorijas, padaręs savo šalį didžią. Dabar Graikija, o tuo labiau Šiaurės Makedonija, yra provincijos valstybės. Tas pats nutiko ir kitoms šalims. Vis dėlto daugelis tų valstybių nenusileido be garbės, o kovojo iki galo, ir tai nusipelno pagarbos. Štai keletas paskutiniųjų didžiųjų valstybių pergalių prieš jų žlugimą. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam metams užsiprenumeravusiam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Romos imperija sustabdė Atilą V a. Romos imperija jau buvo padalyta į Vakarų ir Rytų dalis, žinomas kaip Bizantija. Ir jei Bizantija klestėjo, nors ir turėjo nemažai problemų, tai Vakarų Romos imperija gyveno

Skaitykite toliau..

Vytauto Didžiojo karo muziejus kviečia pažinti 1918-1940 m. Lietuvos karo aviaciją

Seniai Karo muziejuje nebuvo tiek karo aviacijos! 1925 m. liepos 14 d. pirmajam skrydžiui pakilo garsiojo Antano Gustaičio (1898-1941) sukurtas lėktuvas ANBO-I. Prisimenant Lietuvos aviacijos kūrėjus ir minint istorinio skrydžio šimtmetį, Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaryta paroda „ANBO I(00)“. Lankytojai kviečiami ne tik apžiūrėti istorinį ANBO-I, vienetinį ir vienintelį iki mūsų dienų išlikusį A. Gustaičio kurtą lėktuvą, bet ir užsukti į stilizuotą aviacijos angarą. Tokį, kokiame XX a. 3-4 deš. metų buvo kuriama ir remontuojama Lietuvos karo aviacija. Jo viduje veikianti paroda nukels į 1925-ųjų liepą ir papasakos apie nepaprastą ir įvairiapusę Lietuvos aviacijos šviesulio A. Gustaičio asmenybę. Parodos partneriai: Lietuvos karinės oro pajėgos, Lietuvos aviacijos muziejus, Lietuvos švietimo muziejus,

Skaitykite toliau..

Juodoji karalienė

Marija Mediči gimė 1575-ų balandžio 26-ą Florencijoje, Piti rūmuose, priklausiusiuose jos tėvui – Toskanos didžiajam hercogui Frančeskui. Hercogystė, įkurta ant Florencijos respublikos griuvėsių, buvo Italijos centre, o jos valdovas buvo ne tiek galingas, kiek turtingas. Nieko keisto – Medičiai buvo kilę iš senos bankininkų giminės. Giminė pasauliui davė keturis Romos popiežius, dvi karalienes ir daugybę aristokratų, tačiau bankininkystės ir prekybos praeitis paliko neištrinamą pėdsaką visos šeimos likimuose. Kai Marijai buvo treji metai, mirė jos motina. Vos po dviejų mėnesių Frančeskas vedė savo ilgametę meilužę Bianką Kapelo, turėjusią charakteringą pravardę „Burtininkė“. Mergaitė nekentė pamotės, o ši atsakė jai tuo pačiu. Marija neturėjo kam pasidalinti savo problemomis: jos sesuo ir brolis mirė, o

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Karingosios amazonės

Antikinė literatūra pilna pasakojimų apie drąsias moteris kares – amazones. Bet ar jos iš tiesų egzistavo, ir kodėl jos buvo

Skaitykite toliau..
2026-01-19 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Kaulinės piksidės pasakojimai

Įsiklausykim į magišką dramblio kaulo gaminio šnabždesį: VI a. piksidė papasakos mums apie antikos saulėlydį Alpėse. Archeologai tiria dramatiškų viduramžių įvykių

Skaitykite toliau..
2026-01-18 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Žmonijos istorijos aidai

Kiek metų iš tiesų trunka žmonijos civilizacijos istorija? Šis klausimas jaudina tiek mokslininkų, tiek paprastų žmonių protus. Šiuolaikinis mokslas teigia,

Skaitykite toliau..
2026-01-16 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Rubikas ir kubikas

Ernė Rubikas savo garsųjį kubą sukūrė ne kaip žaislą ir ne kaip galvosūkį. Jis kūrė vaizdinę mokymo priemonę architektūros studentams,

Skaitykite toliau..
2026-01-16 Komentarų: 0
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Leonardo da Vinčio CV

Aštri darbo paieškos problema kilo net didiems žmonėms. Jūsų dėmesiui – XV a. parašytas Leonardo da Vinčio gyvenimo aprašymas:„Mano šviesiausias

Skaitykite toliau..
2026-01-15 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Carinis antisemitizmas

Atgrasus ir pasibjaurėtinas šūksnis „bei žydov, spasaj rosiju!” („mušk žydus, gelbėk rusiją!”, rus.) neatsiejamas nuo carinėje, o vėliau – sovietinėje

Skaitykite toliau..
2026-01-14 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Monos Lizos lūpomis

Kiekvieną dieną apie trisdešimt tūkstančių lankytojų plūsta į Luvrą, kad pamatytų mane. Tai beveik dešimt milijonų žmonių per metus. Jie

Skaitykite toliau..
2026-01-14 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE