AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Baltosios damos prakeiksmas ir paslėpto lobio paslaptis

Pietų Bohemijos širdyje esanti Gluboko prie Vltavos pilis stūkso tarsi iliustracija iš gotikinės pasakos. Jos didingi balti bokštai atsispindi upės paviršiuje, o jos fasadas, stilizuotas kaip angliškojo Vindzoro, tarsi tyčia slepia tamsią ir paslaptingą esmę, kurią šimtmečius saugojo vietos legendos dalimi tapusi dvasia – Baltoji dama. Tačiau prieš pažvelgdami į jos liūdnas akis, pasinerkime į šios gražios ir bauginančios vietos istoriją. Pirmieji įtvirtinimai šioje vietoje atsirado dar XIII amžiuje. Tuo metu tai buvo klasikinė gotikinė pilis, pastatyta Čekijos karaliaus Pržemyslo Otakaro II įsakymu. Laikui bėgant pilis keliavo iš vienos kilmingos dinastijos į kitą, tačiau tikroji didybė ir prabanga čia atsirado XIX a., kai pilis pateko į aristokratų Švarcenbergų šeimos rankas. Įkvėptas britų

Skaitykite toliau..

Tatevo havazanas: ką nutyli istorija?

Kiekvienas I-X a. Tatevo vienuolyno komplekso, esančio Siuniko provincijoje, lankytojas yra matęs ir žino apie supamąją stelą – įdomiausią ir paslaptingiausią komplekso statinį. Šis kulto paminklas, pastatytas 893-895 m. Švenčiausiosios Trejybės garbei, yra aštuonkampis 8,3 m aukščio akmeninis stulpas. Jį sudaro 12 eilių ir užbaigia ornamentuotas karnizas, ant kurio yra spiralinis rutulys, simbolizuojantis Žemę. Virš jo iškyla chačkaras (kryžiaus akmuo). Ant stulpo pavaizduotas laikrodis ir paukštis. Įdomu tai, kad tai vienintelis statinys, kurio per amžius nesunaikino nei gamta, nei žmogus. Šunas (išvertus iš armėnų kalbos – stela, obeliskas, kolona) įrengtas ant šarnyrinio pagrindo ir, kaip jau minėta, turi įdomią savybę – gali suptis. Manoma, kad senovėje jis tarnavo kaip seismografas,

Skaitykite toliau..

Miniatiūrinės mumijos iš San Pedro kalnų mįslė

Išsamiai ištirti mumijos iš San Pedro kalnų šiuo metu neįmanoma. Kodėl? Ji, kaip ir daugybė kitų reikšmingų atradimų ir artefaktų, buvo prarasta. 1940-ų metų vasarą du iniciatyvūs džentelmenai ieškojo aukso San Pedro kalnuose JAV Vajomingo valstijoje. Kasdami dar vieną uolienų krūvą, ieškotojai aptiko įėjimą į nedidelį urvą. Vienintelis kelias į vidų buvo šliaužti, bet ar tai būtų kliūtis kalnakasiams? „O kas, jei viduje yra indėnų aukso?“. Taip pagalvoję vyrai įšliaužė į urvo vidų. Tačiau urve jie nerado nei aukso, nei lobio, o kai ką kur kas įdomesnio – puikiai išsilaikiusią mažo žmogaus mumiją. Raukšlėtas senukas, sukryžiavęs kojas ir sudėjęs ilgas rankas ant kelių, sėdėjo ant nedidelės atbrailos ir liūdnai žvelgė

Skaitykite toliau..

Legendomis ir paslaptimis apipintas Septynių pilių kelias

Tyliose Liuksemburgo kalvose, tarp tankių miškų ir tylių slėnių, yra vieta, kur praeitis persipina su mitais, o tikrovė alsuoja mistika. Tai Septynių pilių kelias – maždaug trisdešimties kilometrų ilgio maršrutas, vedantis per vaizdingus kaimelius, gotikos griuvėsius ir didingas pilis. Tikima, kad kiekviena šio maršruto pilis saugo savo paslaptis, o keliaujant šiuo keliu galima ne tik atskleisti istorines paslaptis, bet ir pajusti anapusybės dvelksmą.Kiekviena šiame kelyje esanti pilis apipinta daugybe legendų. Apie vietos vaiduoklius sklando pasakojimai, kurie iš lūpų į lūpas perduodami jau daugelį šimtmečių. Keliautojai tvirtina, kad mėnulio apšviestomis naktimis pilyse galima išgirsti senų mūšių aidus, o kartais net pamatyti vaiduokliškas riterių figūras, tyliai slenkančias palei pilies sienas. (Toliau skaityti

Skaitykite toliau..

Vinlando žemėlapis: seniausias Amerikos atvaizdavimas ar meistriška klastotė?

Praėjusio šimtmečio viduryje su Amerikos atradimu buvo siejamas mitas. Vadinamasis Vinlando žemėlapis išjudino visą mokslo pasaulį, o šio mito pėdsakai persikėlė į mūsų amžių. Šiame žemėlapyje pavaizduoti Šiaurės Amerikos kontūrai, sudaryti likus maždaug penkiems šimtams metų iki Kristupui Kolumbui atrandant šį žemyną. Tam tikra mokslo bendruomenės dalis atkakliai nenori pripažinti šio paslaptingo žemėlapio egzistavimo fakto. Jame nėra jokio skirtumo, nes iš Kolumbo negalima atimti pirmenybės. Kas yra šis žemėlapis? Nedidelis trisdešimties centimetrų pločio ir keturiasdešimties – ilgio pergamentas, jame aiškiai nupiešta Šiaurės Amerikos pakrantė, matyti dviejų sąsiaurių – Hadsono ir Šventojo Lauryno – kontūrai. Žemėlapyje matomi Azijos, Afrikos ir Europos kontūrai, šiaurinėje Europos žemyno dalyje pavaizduotos trys salos: Islandija, Grenlandija ir

Skaitykite toliau..

Ramzio II pastatyta šventykla Abu Simbele – faraono didybės ir galybės simbolis

Žemėlapyje Abu Simbelas – tai nedidelis miestelis, pasiklydęs tarp Nubijos smėlio šiaurės Egipte, netoli sienos su Sudanu. Jo uolose iškaltos šventyklos stovi vakarinėje Nasero ežero pakrantėje. Didingas ansamblis pastatytas 1244 m. pr. m. e. Ramzio II pergalės prieš hetitus garbei. Tikriau, čia yra dvi šventyklos. Didžioji skirta faraonui ir trims dievams, o mažoji – deivei Hatorei ir Ramzio mėgstamiausiai žmonai, gražuolei Nefertarei. Apskritai valdant Ramziui II buvo pastatytos penkios olų šventyklos, tačiau Abu Simbelas pagrįstai laikomas didingiausia iš jų. Nepaisant to, kad šios šventyklos skirtos trims dievams, globojusiems faraono kariuomenę, iš tikrųjų jos šlovino 67-ius metus Egiptą valdžiusį Ramzį II. Per tą laiką jis užkariavo vienuolika šalių. Karingojo faraono mumija saugoma Kairo

Skaitykite toliau..

Leonas Petrotas. Ranka ranką spaudžia ar plauna?

Velykų išvakarėse dažnas pagalvojame apie Kristų. Susimąsčiau ir aš, prisimindamas, kad dar IV amžiuje iki Atpirkėjo gimimo romėnų filosofas, dramaturgas ir politikas Seneka Jaunesnysis užrašė posakį „manus manum lavat”. Tikėtina, iš tuomečio folkloro paimtas posakis išgyveno iki mūsų dienų, ir kiekvienas esame girdėję tą „ranka ranką plauna”. Jo apibendrinta reikšmė apima abipusę pagalbą, paramą, nors mūsuose jis daugiau asocijuojasi su juodais kyšininkų ir korupcionierių darbeliais. „Tu – man, aš – tau” nušvilptus ar pasisavintus pinigėlius, žemes, turtus. Įvairios asociacijos sukasi galvoje, matant Trumpo patikėtinio ir putininės imperijos šeimininko bičiulišką pasisveikinimą. Kokiame kontekste spaudžia rankas dviejų, rodos, nesutaikomų valstybių atstovų burkavimą: ar yra už ką spausti ranką bene garsiausiam šio amžiaus

Skaitykite toliau..

Mokslui nepatogūs senovės artefaktai

Šiuolaikinis mokslas yra labai konservatyvus reiškinys. Tai iš dalies lemia mokslininkų darbo ypatumai; visa mokslinio metodo idėja suponuoja pakartotinį naujos idėjos patikrinimą ir eksperimentų pakartojamumo galimybę, o tai, mažų mažiausiai, užima daug laiko. Kita vertus, mokslo konservatyvumą lemia grynai „įvaizdžio“ tikslai: niekas nenorėtų pasiūlyti pasauliui nepakankamai gerai patikrintos hipotezės, kad paskui viešai pripažintų jos klaidingumo faktą. Todėl bet kokia mokslinė idėja visada kelis mėnesius ar metus apdorojama, kol įgyja „oficialios mokslininkų nuomonės“ statusą. Mokslo pasaulis kukliai tyli apie klausimus, kurių sprendimas artimiausiu metu neįmanomas. Vienas iš tokių klausimų – daugybė archeologinių radinių, kurie netelpa į esamą pasaulio vaizdą. Tačiau mokslinis požiūris reiškia, kad problema turi būti išspręsta, o neigiamas rezultatas

Skaitykite toliau..

Kelionės Afrikon prieš aštuonis tūkstančius metų

Prieš aštuonis tūkstančius metų europiečiai laivais keliavo į Šiaurės Afriką. Ir kai kuriems žmonėms ten patiko… Per pastaruosius kelerius metus ankstyvųjų laivų statybos istorija pateikė mums naujų atradimų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais La Mormotoje (Italija) aptiktos daugiau nei septynių tūkstančių metų senumo ilgos tuščiavidurės valtys, kuriomis vietiniai medžiotojai-rinkėjai galėjo plaukti į gretimas salas ir išplaukti į jūrą. Jos turėjo ir vairą, ir burių laikiklius. Kipras, sprendžiant iš palaidojimų ir įvežtų gyvūnų rūšių (pavyzdžiui, kačių), buvo apgyvendintas dar anksčiau, maždaug prieš devynis tūkstančius metų, kaip rodo Hirohotijos gyvenvietės datavimas. Ar vėlyvieji medžiotojai-rinkėjai iš Europos galėjo nukeliauti dar toliau ir pasiekti Afriką? Matyt, taip: tokia prielaida buvo iškelta praėjusiame amžiuje, remiantis senovės Šiaurės Afrikos ir

Skaitykite toliau..

Nykštukų turtai, paslėpti vaivorykštės gale

Šie žaliai apsirengę žmogeliukai, apsėsti lobių, vaivorykštės, apgavysčių ir, žinoma, batų gamybos. Tokios yra bendros idėjos apie nykštukus, gerai žinomus airių folkloro personažus. Daug kas iš to, kas apie juos užrašyta senosiose pasakose, buvo pamiršta. Manoma, kad senovės Airijoje nykštukai buvo vieni iš daugelio stebuklingų tvirtovių arba fėjų žiedų gyventojų. Linksmieji mažieji gudručiai galėjo būti euro-keltų dievo Lugo įsikūnijimas. Lugas – saulės dievas, menų ir amatų globėjas, deivės Danu genties vadas. Viduramžiškuose airių XII-XVI a. rankraščiuose pažymima, kad nykštukai iš pradžių buvo žmonės, gyvenę po vandeniu. Priešingai nei manoma šiandien, ne visi jie buvo vyrai. Jie buvo vaizduojami kaip nepasotinamo apetito kariai, o moterys nykštukės įviliodavo įprastus vyrus į slaptus nuotykius. Senovės nykštukai

Skaitykite toliau..

Apvaliojo stalo riterių žygiai

Prieš daugelį metų didvyriai gyveno ir mirė dėl karaliaus garbės, dėl savo žemės ir gražių damų. Tačiau jie tebegyvi ir šiandieną, žavėdami mus senovinių legendų magija ir perkeldami į pasaulį, egzistuojantį už erdvės ir laiko ribų, tačiau suprantamą kiekvienam žmogui – pasaulį, kuris nušviečia kiekvieną mūsų veiksmą. Karalius Artūras ir jo narsūs riteriai, kadaise palikę tolimosios Britanijos žemes, ir toliau kovoja žmonių sielose, žadindami prisiminimus jų širdyse. Prieš daug daug metų Britanijos žemėje gyveno grėsmingasis karalius Uteris Pendragonas, o jis buvo įsimylėjęs gražuolę Igreną, Kornvalio hercogienę. Už laimę susivienyti su ja karalius pažadėjo burtininkui Merlinui savo būsimą sūnų. Kai vaikas gimė, Uteras, laikydamasis žodžio, atidavė berniuką išmintingajam druidui, kad šis jį

Skaitykite toliau..

Kas ir kada sukūrė paslaptingąją majų krištolinę kaukolę?

Per tūkstančius žmonijos istorijos metų egzistavo daugybė civilizacijų, kurios išnyko be pėdsakų ir paliko daugybę paslapčių ir mįslių. Visada įdomu sužinoti apie išnykusias civilizacijas. Ypač iki 2012 m. egzistavusi „paskutiniojo teismo dienos” teorija dar labiau sudomino majų civilizaciją. Majų civilizacija žinoma ne tik dėl to, kad paslaptingai išnyko, bet ir dėl to, kad majų paliktos kultūrinės relikvijos visada buvo karšta diskusijų tema. Iki XX a. pradžios nebuvo atrasta jokių svarbesnių kultūros reliktų, išskyrus majų legendas. Tik 1924 m., kai septyniolikmetė mergina su tėvu išvyko į ekspediciją ir aptiko majų artefaktą, pasaulyje sukėlusį šurmulį. 17-metės merginos vardas Anna Mišelė Hegis. 1924 m. Anna sekė paskui savo tėvą (jos įtėvis – britų

Skaitykite toliau..

Karybą permainiusios kautynės prie Rokrua

1643 m. gegužės 19 d. Oise upės slėnyje, netoli Rokrua miesto, įvyko epochinis mūšis. Iš tikrųjų šis mūšis reiškė Ispanijos tercijos, iki tol atrodžiusios neprilygstamos ir nenugalimos, pabaigą. Pati pergalė prieš Ispaniją prancūzams davė nedaug, bet karo menui buvo reikšminga. Prasidėjo linijinių įtvirtinimų era. Tercijos, apraizgytos smaigaliais ir pilnai sukomplektuotos arkebuzyrų, mažai pažeidžiamos išorės atakų. Tačiau tokio darinio kampai negalėjo pasigirti dideliu saugumu. Be to, tercija yra geras taikinys artilerijai. Ir nors nėra visiškai netekusi manevravimo galimybių, vis dėlto gana inertiška ir lėta. Tačiau linijinis batalionų formavimas suteikia didesnes persitvarkymo galimybes net tiesiogiai mūšyje, ką šiame mūšyje sėkmingai ir pademonstravo Prancūzija. Piešistorija yra paprasta. 1635 m. gegužę įsitraukusi į Trisdešimties metų

Skaitykite toliau..

Šimto senovinių pagodų slėnis: Mianmaro džiunglėse pasislėpęs šventyklų kaimas

Mianmare yra nuostabi vieta – Šimto senovinių pagodų slėnis, esantis netoli XIII a. vienuolyno griuvėsių. Vaizdingas šventyklų kompleksas, apaugęs vešlia augmenija, suteikia kompleksui fantastišką ir kartu romantišką vaizdą. Čia kiekvieną užvaldo nenumaldomas noras leistis į senovinių artefaktų paieškas. Mianmare yra daugybė civilizacijos įtakos nepaliestų vietų. Atsidūrus tokiose vietose, tarsi persikeliama keliais šimtmečiais atgal. Viena iš tokių vietų yra Indeino kaimas, kurį galima pasiekti valtimi vingiuotu siauru kanalu iš garsiojo Inlės ežero. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Po valandą trukusios kelionės kanalu, kur kartais pamatysite plaukiojančius buivolus arba vietines moteris, skalbiančias drabužius, laivas prisišvartuoja prie mažos prieplaukos Indeino kaime. Vos už kelių žingsnių nuo

Skaitykite toliau..

Kodėl romėnų statiniai išliko iki mūsų dienų?

Nors Koliziejus ir dažnas Romos imperijos laikų statinys (pvz. Karakalos pirtys) kentėjo antpuolių ir nepriežiūros, yra ir puikiai išlikusių – pavyzdžiui, Panteonas. Daugelyje šalių gali išvysti dar romėnų statytus tiltus, akvedukus, įvairiausių pastatų bei statinių liekanas. Kodėl gi senovės statybos technologijos buvo tokios pažangios ir patikimos, kad romėnų rankomis kurti pastatai ir statiniai išliko iki mūsų dienų? Pasidomėkim. Romėniškasis betonas, dar vadinamas opus caementicium, yra senovės Romos inžinerinio meistriškumo įrodymas. Ši nuostabi statybinė medžiaga atliko lemiamą vaidmenį statant kai kuriuos patvariausius Romos imperijos statinius, kurių daugelis išliko iki šių dienų. Romėniškojo betono ilgaamžiškumo ir tvirtumo paslaptis slypi jo unikalioje sudėtyje ir novatoriškuose statybos metoduose. Viena iš pagrindinių romėnų betono sudedamųjų

Skaitykite toliau..

Paslaptingieji Japonijos megalitai

Paslaptingieji Japonijos megalitai – Iši-no Hoden ir Masuda-no Ivafune: teigiama, kad šioms milžiniškoms struktūroms, iškaltoms tiesiai uoloje, yra šešiolika tūkstančių metų. Iši-no Hoden megalitas, esantis tarp vešlių Japonijos kalnų kraštovaizdžių, kelia įspūdį kaip neįtikėtinas senovės reliktas. Šis monumentalus statinys, meistriškai iškaltas iš vieno uolos gabalo, yra nebylus senovės civilizacijų išradingumo liudininkas. Archeologai ir istorikai teigia, kad šiam aukštam statiniui gali būti iki šešiolikos tūkstančių metų, todėl jis yra priešistorinis stebuklas. Penkis šimtus tonų sveriantis statinys yra ne tik įspūdingas matmenimis, bet ir kelia mistinę baimę. Išskirtinė Iši-no Hodeno padėtis, kai jis tarsi levituoja virš vandens paviršiaus, žavėjo ir glumino šimtmečius, pritraukdama daugybę lankytojų, norinčių įminti jo paslaptis. Ishi-no Hodenas yra ne tik

Skaitykite toliau..

Lietuvos kariuomenės geležinkelių inžinerija (I). Geležimi klotas kelias kunigaikščiams

Kol nebuvo geležinkelių, mūšiai trukdavo neilgai: arklių traukiamais vežimais atgabenti resursai kautynėms greitai išsekdavo. Geležinkeliai, tarsi žmogaus organizmą gyvybiškai svarbiomis medžiagomis aprūpinančios kraujagyslės, nuolatos tiekė ir pildė kariuomenes reikalingais syvais. XX a. pradžioje tai buvo esminis transportavimo kelias. Kokie yra svarbūs kare geležinkeliai, parodė Lietuvos Nepriklausomybės kovos. Stoti į lemtingą mūšį prieš bermontininkus ryžtasi būtent tada, kai pastarieji užėmė mums gyvybiškai svarbų Radviliškio geležinkelio mazgą, o 1920 m. sustiprinti Vilniaus gynybos likusiais Lietuvos pietuose daliniais neleido priešo užimta Varėnos geležinkelio stotis. Taigi, šie atvejai sufleruoja, kad kritiškai svarbūs buvo tiek geležinkeliai, tiek jais besirūpinantys geležinkeliečiai. Kovos su bolševikais dar kartą priminė Lietuvos teritorijos, kaip tarpstotės tarp Vakarų ir Rytų, naštą.

Skaitykite toliau..

Nomolio statulėlės ir „dangaus kupolo” nuolaužos: ar gali joms būti keliolika tūkstančių metų?

Nomolio figūrėlės – tai nedidelės akmeninės figūrėlės, kurias vietiniai gyventojai rado ieškodami deimantų Siera Leonėje, Vakarų Afrikoje. Šios statulėlės yra neįprastas, išskirtinis ir seniausias artefaktas. Jų amžius siekia keliolika tūkstančių metų. Statulėlės iškaltos iš įvairių medžiagų ir labai meistriškai, personažai labai neįprasti. Tarp radinių yra statulėlė, panaši į bokštą, kurio apačioje yra apvali skylutė, o viduje – labai mažas metalinis rutuliukas. Taigi iš kur prieš tūkstančius metų atsirado šios paslaptingos akmeninės figūrėlės? Kas jas sukūrė? Kodėl personažai tokie neįprasti, panašūs į reptilinius humanoidus? Ar tai senovės civilizacijos liekanos? Kam jos buvo sukurtos? Mokslininkai, ypač etnologai, yra sukūrę daugybę teorijų apie šias figūras, tačiau jie neturi vieningos nuomonės, nes skulptūrų kilmė ir paskirtis

Skaitykite toliau..

Čingischano kapas – Baikale?

Rusijos imperijos augimo istorija verta atskiro pasakojimo. Kadaise iki Aliaskos nusidriekusi carinė valstybė be gailesčio grobė vietinių tautų ir tautelių žemes, pavergdama jas tarnystei. Buriatijos, esančios Rytų Sibire, nukariavimui imperija siuntė aršių kazokų būrius, visą XVII amžių puolusius buriatų žemes. Rusijos imperijoje vargo ir tebevargsta bemaž šimto tautų žmonės, kurių žemes kadaise priglobė besotė imperija. Nepraranda grobikiško alkio paskutinioji pasaulio imperija ir šiandieną. Viename skurdžiausių jos pakraščių gyvenantys buriatai „pasižymėjo” ypatingu žiaurumu karo Ukrainoje metu, nors prieš keletą amžių jie patys atkakliai priešinosi carinei okupacijai, o šiandieną jau yra tapę aklais putininio režimo pakalikais. Tačiau mūsų pasakojimas skirtas ne nusikaltėlių darbeliams, o žilai senovei, kai Buriatijoje nusidriekęs Baikalo ežeras galėjo

Skaitykite toliau..

Raganų olos mistika

Kresvel Kreg raganų urvas: ką slepia paslaptingas požemis? Šių metų vasarį speleologai aptiko kai ką įdomaus Kresvel Kreg kanjono urve netoli Šefildo. Kalkakmenio požemio sienos buvo nusėtos keistais simboliais. Raidės, kvadratai, labirintai, įstrižos linijos, primityviai nupieštos galvos su išsitaršiusiais plaukais… Pirmoji mintis buvo apie primityvius žmones – tikriausiai neandertaliečius, „išleidusius kūrybinį garą”. Ir iš tiesų, gretimuose urvuose dar priešpaskutiniame amžiuje buvo rasta ledynmečio piešinių pavyzdžių. Tačiau čia buvo kitaip, simboliai pastebimai skyrėsi. Analizė patvirtino: visa ši nesuprantama ir todėl šiurpi simbolika ant sienų atsirado ne pirmykščiais laikais, o palyginti neseniai – brandžiaisiais viduramžiais ir dar vėliau. O piešiniai oloje yra ne kas kita, kaip „raganų ženklai”. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam

Skaitykite toliau..

Pauzė rusiškai kultūrai

Dažnai apsilankau knygų „nameliuose”: šiose keityklėlėse, įprastai įrengtose atitarnavusiose taksofono būdelėse, galima aptikti įdomių leidinių, o ir nebereikalingiems rasti naujus šeimininkus. Putinui pradėjus grobikišką karą Ukrainoje, atiduotuvėse padaugėjo rusiškų leidinių. Sykį aptikau gerą pusšimtį puikiai išleistų rusiškos klasikos leidinių, chaotiškai sudėtų matomiausioje vietoje. Nepatingėjau perdėti knygas į apatines atiduotuvės lentynas: neišmečiau į netoliese esančią šiukšlinę, neniokojau ar kitaip nepažeminau, bet perdėjau apačion, kur jiems ir vieta. Laikas rusiškai klasikai pabūti paribyje, kad ateity galėtų rasti jai pritinkančią vietą. Rusiškoji klasika ilgą laiką šalo keityklėlėje, kol atrado jos pasiilgusį skaitytoją… Nemanykit, kad esu rusofobas: priešingai, kadaise aktyviai domėjausi rusų literatūra, o Gogolį skaičiau originalo kalba, o ne verstiniuose leidiniuose. Beje, Nikolajus

Skaitykite toliau..

Denderos zodiako unikumai

Senovės Egipto kultūra jau daugelį amžių domina ne tik viso pasaulio istorikus ir archeologus, bet ir astrologus. Šio smalsumo priežastis – vis dar neišspręstas senovinis zodiako žemėlapis, kurį prieš kelis tūkstantmečius nubraižė Denderos miesto, esančio už 60 km į šiaurę nuo Luksoro, gyventojai. Kokia senovės Egipto astrologų paslaptis? Pirmiausia verta paminėti, kad senovės Egipte zodiako atvaizdai turėjo šiek tiek kitokį pobūdį, nei buvo priimta, pavyzdžiui, Europoje. Egiptiečių zodiako ženklai buvo dedami ant kapaviečių sienų ir lubų, kuriose buvo patalpintas faraono kūnas su visais jam pomirtiniame gyvenime reikalingais atributais. Per metus, kol buvo laikomasi duoto laidojimo ritualo, susikaupė daugiau nei šimtas įvairių astrologinių piešinių. Seniausias iš jų datuojamas IV a. pr. m.

Skaitykite toliau..

Painioji geologijos mįslė – dingę milijonai metų

Dirvožemio sluoksniuose saugomi Žemės istorijos įrašai, ir kuo giliau mokslininkai kasinėja, tuo labiau jie „keliauja“ į praeitį. Prisiminkime stačias, į sluoksnių pyragą panašias JAV Didžiojo kanjono sienas, kurios dažnai minimos kaip šio proceso iliustracija. Tačiau ne visas Žemės paviršius saugo mūsų pasaulio istoriją. Mūsų planetoje yra regionų, kuriuose, kad ir kiek kasinėtumėte, nieko nerasite – šimtai milijonų metų yra „ištrinti“ arba „išbraukti“ iš istorijos. Šios mūsų planetos geologinės istorijos spragos, vadinamos „neatitikimais“, egzistuoja uolienų sluoksniuose, priklausančiuose visiškai skirtingiems laikotarpiams. Jie išsidėstę vienas ant kito ir kartais juos skiria daugiau nei milijardas metų. Tai reiškia, kad, grubiai tariant, kažkokios jėgos kažkokiu būdu neleido ištisas epochas formuotis nuosėdoms. Šie neatitikimai intriguoja – tai

Skaitykite toliau..

Du „braliukai” – hitlerizmas ir putinizmas: panašumai ir skirtumai

Abramian buvo ne tik puiki mokytoja, bet tikra pedagogė. Pertraukų metu jos klasėje skambėjo „Pink Floyd’ų” muzika, gal todėl KGB bilduku buvęs mokyklos direktorius perkėlė ją iš jaukaus kabineto koridoriaus gale į priešais aktų salę buvusį kabinetuką drėkstančiomis lubomis. Pamokų metu ji ne aklai dėstė vadovėlines tiesas, o skatino įdomias diskusijas, nes buvo plačių pažiūrų asmenybė. Užsukti į ramioje M.K.Oginskio gatvelėje buvusį erdvų Abramian butą galėjai iš anksto neįspėjęs. Gražuolės dukros neieškojo žodžio kišenėje, o plačioje roko gamoje rinkosi Janis Džoplin muziką. Atitekėjusi Lietuvon iš tolimokos Armėnijos, Abramian išmoko puikiai kalbėti lietuviškai, skirtingai nuo kitų rusų kalbą dėsčiusių, bet visai nesikuklino savojo „baltosios varnos” statuso. Toks jai priskirtinas, nes sovietmečiu

Skaitykite toliau..

Ar senovėje indai galėjo judėti ore vimanomis?

Daugelyje senovės indų traktatų, epų ir legendų pasakojama apie skraidančias mašinas, kuriomis keliavo indų dievai, pusdieviai, karaliai ir garsūs generolai. Vis dar ginčijamasi, ar senovės Indijoje iš tikrųjų egzistavo vimanos lėktuvai, ar tai tik daugelio autorių fantazijos? Vimanos senovės indų epuose: seniausios užuominos apie skraidančius mechanizmus aptinkamos gerai žinomuose epuose. Tačiau kuo senesnis šaltinis, tuo miglotesni aprašymai jame pateikiami. Taigi seniausiuose vedų tekstuose, taip pat senovės graikų ir kituose indoeuropiečių traktatuose dievai dangumi važinėja saulės vežimais. Žodis „vimana“ pirmą kartą pasirodo „Rigvedoje” ir reiškia tam tikrą mechanizmą, kuris „matuoja erdvę“. Yra ir jo aprašymas, tačiau jis labai nekonkretus ir alegorinis. Išsamiau vimanos aprašytos „Ramajanoje” – senovinėje poemoje apie karaliaus Ramos ir

Skaitykite toliau..

Teslos bokštas – lemties tėkmėje pražuvęs genijaus išradimas

XX a. pradžioje, kai pasaulis iš pramonės revoliucijos perėjo į elektros amžių, genialus žmogus Nikola Tesla stojo į kovą su laiku, įgyvendindamas vizijas, kurios buvo dešimtmečiais pranašesnės už jo epochos vizijas. Tarp šių vizijų Teslos bokštas, arba vadinamasis Vardenklifo bokštas, buvo vienas ambicingiausių ir labiausiai įkvepiančių jo projektų. Tai buvo ne tik metalinė konstrukcija – tai buvo svajonės perduoti elektrą ir duomenis belaidžiu būdu ir laisvai visam pasauliui pradžia. Konstrukcija ir specifikacijos: aukštis virš žemės paviršiaus – bokštas buvo maždaug 57 metrų (apie 187 pėdų) aukščio, o požeminis pagrindas siekė 36 metrų gylį. Apskaičiuota, kad bokšto aukštis virš jūros lygio buvo apie 30 metrų, nes jis buvo pastatytas palyginti žemoje

Skaitykite toliau..

Lasko urvo slėpiniai

Prieš 85 metus, 1940 m. rugsėjo 12 d., keturi paaugliai iš Prancūzijos Montinjako miestelio aptiko siaurą plyšį uoloje. Jis būtų likęs paslėptas nuo žmonių akių, jei jį dengusi pušis nebūtų nuvirtusi nuo žaibo smūgio. Berniukai įlindo pro plyšį ir urve rado daugybę senovinių uolos piešinių. Kokio senumo piešiniai? Paaugliai apie savo atradimą pranešė mokyklos mokytojui, kuris iškvietė solidžius tyrėjus. Pirmasis urvą aplankęs mokslininkas buvo prancūzų archeologas ir pirmykščio meno istorijos specialistas Anri Breilis, kuris vokiečių okupacijos metais slapstėsi regione. Jis nustatė, kad piešiniai priklauso priešistorinei epochai, juos aprašė ir ištyrė. Po karo Breilis grįžo į tą vietovę. Jis tikėjosi rasti senovinę kapavietę, bet vietoj to aptiko daug naujų uolų piešinių ir raižinių.

Skaitykite toliau..

Akmeninio stiklo paslaptys

Užkaukazės šalyse šis akmuo nuo seno žinomas tamsiu pavadinimu „Satani echunk“ („velnio nagas“). Žmonės tikėjo, kad obsidianas yra tamsos kunigaikščio nagų dalis, kurią jis sulaužė, kai iš dangaus nukrito į pragaro gelmes. Tragiška legenda apie šį brangakmenį pasakojama Amerikos kraštuose, kur obsidianas buvo pramintas „apačių ašaromis“. Legenda pasakoja, kad prieš kelis šimtmečius ispanų kareiviai apsupo indėnų stovyklą ir genties vyrai, norėdami nesusitaikyti su gėdinga mirtimi iš užkariautojų rankų, metėsi į ugnikalnio žiotis, o jų moterys gedėjo savo vyrų, tėvų ir sūnų, ir ašaros, krisdamos į žemę, sustingo tamsiai žėrinčiuose akmenyse. Vulkaninis akmuo obsidianas gali padėti gydyti daugelį negalavimų, tačiau jį reikėtų naudoti atsargiai. Naudojamas per dažnai, jis gali atnešti ne

Skaitykite toliau..

Lakiojantis skitas Abaris

Paslaptingasis skitas Abaris stebino senovės graikus. Jis skraidė paslaptingu aparatu, gydė marą ir statė šventyklas. Jis taip pat atnešė muziką ir sportą į Peloponesą. Abario vardas išliko per amžius. Deja, bet šiuolaikinius mokslininkus glumina legendos apie jį. Senovės Romoje gyvenęs filosofas Porfirijus rašė, kad Abaris mokėjo skraidyti ant Apolono strėlės, ir praminė jį oro bėgiku dėl to, kad ant iš Apolono dovanų gautos strėlės jis „skraidė ir virš upių, ir virš jūrų, ir virš bekraščių vietovių, tarsi bėgdamas oru“. Senovės Graikijoje skraidančio išminčiaus pasirodymas sukėlė sąmyšį. Pusiasalyje jis pasirodė prieš tris su puse tūkstančio metų. Jis buvo apsirengęs skitų drabužiais, t. y. kelnėmis ir kepure. Pirmiausia, kaip rašė Platonas, Abaris sustabdė maro

Skaitykite toliau..

XIX amžiaus internetas

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, hiperteksto idėją žmonės kūrė dar gerokai prieš atsirandant kompiuteriams ir net gerokai anksčiau, nei pirmą kartą pasirodė Venivaro Bušo, kuris 1945 m. parašytame straipsnyje yra pripažintas hiperteksto koncepcijos pradininku, idėjos. Be to, kai kurie žmonės bandė įsivaizduoti kitokius informacijos saugojimo ir paieškos metodus dar iki XX amžiaus. Belgų genijus Polis Otletas 1895 m. aprašė „universalių bibliotekų“ idėją, kurios galėtų suteikti prieigą prie daugybės knygų bet kam. Iki 1934 m. jis šią idėją patobulino iki „elektroninių teleskopų“, kurie akimirksniu sujungtų žmones su knygomis, filmais, garso įrašais ir nuotraukomis. Dabar tokią sąvoką laikome savaime suprantamu dalyku, tačiau tais laikais apie tokias idėjas galvojo labai nedaug žmonių. Otletas

Skaitykite toliau..

Gotų karaliaus gudrybė, apmulkinusi Romą

Viena iš Vakarų Romos imperijos žlugimo priežasčių (ne pati svarbiausia, bet vis dėlto reikšmimga) buvo tai, kad soste trūko stiprių ir protingų asmenybių. Buvo žymių generolų, tokių kaip Stilichas ar Aecijus, valdžioje buvo ryškių moterų, tokių kaip, tarkime, Gala Placidija, tačiau imperatoriams atvirai nesisekė. Pavyzdžiui, Augustas Honorijus, valdęs nuo 395 iki 423 metų. Imperija tuo metu dar tebeturėjo pudros, ir niekas negalėjo pagalvoti, kad didžioji Roma žlugs galutinai ir negrįžtamai. Tačiau Honorijus savo netolimą valdžią vos neparklupdė pernelyg anksti. Pradėkime nuo anekdoto. Istorikas Prokopijus iš Cezarėjos pasakoja, kad vieną vakarą Honorijaus, besimėgaujančio įprastu ramiu tinginiavimu, rūmuose pasirodė vienas jo eunuchų ir liūdnu balsu pranešė:– Neįsakyk bausti, augustai, bet Roma pražuvo.– Kaip

Skaitykite toliau..

Kuba iki Fidelio

Apie Kubą dažnas galėtume pasakyti, kad tai skurdi ir nustekenta šalis, tačiau kokia ji buvo iki Fidelio Kastro šalininkų įvykdyto perversmo? Nuo 1829 m. Kuba buvo pirmoji Ibero-Amerikos šalis (įskaitant Ispaniją ir Portugaliją), kurioje jūrų transportui pradėti naudoti garlaiviai. 1837 m. – trečioji pasaulio šalis (po Anglijos ir JAV), nutiesusi geležinkelį. 1847 m. – pirmoji šalis Amerikoje, chirurginių operacijų anestezijai pradėjusi naudoti eterį. 1877 m. – pirmoji pasaulyje šalis, pademonstravusi elektros energijos naudojimą pramonėje. 1881 m. – Kuba išsprendžia baisios to meto tropinės ligos – geltonojo drugio – problemą ir išranda iki šiol vartojamą vaistą. Atradėjas – Kubos gydytojas Karlosas Finlėjus. 1889 m. – Kuba įrengė pirmąjį gatvių apšvietimą Ibero-Amerikoje

Skaitykite toliau..

Milijonus kainuojantis paveikslas septyniems dešimtmečiams uždarytame bute

1942 m. prabangaus buto Paryžiaus centre savininkė pabėgo nuo nacių, ir daugiau į jį nebegrįžo. Septynias dešimtis metų butas buvo užrakintas (nuomos mokestis tebebuvo mokamas), kol pasimirė buto šeimininkė, sulaukusi devyniasdešimt vienerių metų, ir nepalikusi įpėdinių. Ekspertai, pirmą kartą atvėrę buto duris, kad įvertintų palikimą, buvo šokiruoti to, ką pamatė. Iš tiesų, butas priminė vaiduoklių būstą arba Miegančiosios gražuolės pilį. O iš „Gražiosios epochos” išlikę antikvariniai daiktai ir nežinomas Džiovanio Boldinio paveikslas tiesiog stulbino .„Bute tvyrojo specifinis antikvarinių dulkių kvapas“, – pasakoja Olivjė, pirmasis žmogus, įėjęs į antikvariato pilną butą, kuriame buvo gausu XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios daiktų. Antikvariniai baldai, medinės lubos, malkomis kūrenamas židinys, akmeninė kriauklė

Skaitykite toliau..

Žmogus iš neegzistuojančios valstybės: Tauredo piliečio mįslė

Įprastai oro uostuose sulaikomi asmenys, kurie yra padarę kokį nors neteisėtą veiksmą. Tačiau vieną kartą pasitaikė gana neįprastas atvejis. Tokijo tarptautiniame oro uoste buvo sulaikytas vyras, nes jo pase buvo nurodyta valstybė, kurios iš tikrųjų planetoje nėra. Skrydis iš neegzistuojančios šalies?.. Vyras buvo sulaikytas, nes buvo manoma, kad jo pasas suklastotas. Neegzistuojanti valstybė buvo rimta įtarimų priežastis. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad dokumentas visai tikras. Tačiau kaip atsitiko, kad jį išdavė valstybė, kuri neegzistuoja jokiame pasaulio žemėlapyje? Ji vadinasi Tauredas. Pats žmogus užsispyręs visus tikino, kad jo valstybė egzistuoja jau apie 1000 metų! Tuomet jam buvo duotas žemėlapis, rodantis, kur ji yra. Kokia buvo personalo nuostaba, kai istorijos herojus iš karto,

Skaitykite toliau..

Cheopso piramidės „ventiliacija”: kam ji?

Apie tai, kad Didžiojoje piramidėje (Cheopso piramidėje) yra „ventiliacijos šachtos“, buvo žinoma dar XIX amžiuje. Tuomet archeologai jas aptiko karaliaus kameroje. Tai padaryti nebuvo sunku. „Šachtos“ buvo atviros, pro jas tekėjo oro srovės. Todėl iš tikrųjų šie tuneliai buvo vadinami „ventiliacijos“. Tačiau iš tikrųjų, kaip mano daugelis mokslininkų, šios šachtos buvo skirtos kam kitam. Kam konkrečiai – pabandykime suprasti šiame straipsnyje. Taigi, apie faraono laidojimo kameron vedusias šachtas  žinojome jau seniai. Tačiau XX a. buvo nustatyta, kad panašių ertmių yra ir karalienės kapavietėje, ir jos veda kažkur į viršų. Jomis skersvėjis nepūtė, iš to buvo padaryta išvada, kad šachtos karalienės kameroje yra užsikimšusios. Iš apačios jos tikrai buvo uždengtos akmeniu. Apie jų egzistavimą

Skaitykite toliau..

„Na, ir Taškentas čia!”

Sovietiniais laikais kuro neatsakingai negailėta, tad šaltesnę žiemą radiatoriai buvo tokie karšti, kad negalėdavai priliesti, todėl net sienos už radiatorių pajuosdavo. Įėjęs į pernelyg prišildytą patalpą, dažnas nesusilaikydavo nepasakęs populiarų anuomet posakį: „Na, ir Taškentas čia!”. Tuo norėta pabrėžti, kad yra gerokai perkaršta, nes Uzbekijos sostinėje išties labai karšta, o kitu metų laiku – smarkūs šalčiai. Klimatas Taškente ne iš lengvųjų, bet tai netrukdo jame gyventi bemaž trims milijonams žmonių. Taigi, viename Uzbekijos didmiestyje yra daugiau gyventojų, nei visoje Lietuvoje. Keliaujančių į Uzbekiją šiandieną nėra gausu, nors Taškentas ir pati Uzbekija gerokai pasikeitė po sovietų sąjungos griūties. Uzbekai atsisakė kadaise jiems primestos kirilicos, pervadino aikštes ir pastatus, kuriems buvo prikergti

Skaitykite toliau..

Oirato šventovės slėpiniai

Neabejotinai didžiausiu žmogumi Oirato istorijoje reikėtų pripažinti Zają Panditą Namkai Giatso. Jo veikla suvienijo Dzungarijos, Kukunoro ir Volgos oiratų chanatus. Skaitytojų dėmesiui siūlau nuostabią vienos Oirato šventovės istoriją. Per šešiasdešimt trejus savo gyvenimo metus, kupinus budizmo pažinimo, nušvitimo, taikos kūrimo ir religinės veiklos, Zaja Pandita išvertė iš tibetiečių kalbos į oiratų kalbą šimtą septyniasdešimt septynis pagrindinius religinius veikalus. Tai moksliniai ir religiniai traktatai, sutros ir filosofiniai veikalai, medicinos ir gramatikos traktatai. Didysis švietėjas, misionierius, filosofas, politikas, mokslininkas ir vertėjas mirė nuo paralyžiaus 1662 m. pakeliui į Tibetą. Apie Zajos Panditos mirtį jo biografijoje, pavadintoje „Mėnulio šviesa“, kurią sudarė jo mokinys ir padėjėjas Ratnabchadra, rašoma: „1662 metų,  vadinamų “Didėjančia dorybe”, vidurdienį,

Skaitykite toliau..

Japoniškos Cheopso piramidės lemtis

1978 m. japonų mokslininkai atliko eksperimentą, kuriuo siekė įrodyti, kad senovės egiptiečiai piramides statė naudodami primityvų statybos metodą. Susitarusi su Egipto Aukščiausiąja senienų taryba ir Arabų Respublikos valdžios institucijomis, Japonijos bendrovė „Nippon Corporation“ pastatė sumažintą Didžiosios piramidės kopiją Gizos plynaukštėje. Ir tik taikant statybos metodus ir technologijas, kurias, pagal oficialią istorijos versiją, turėjo naudoti faraonų laikų architektai:1) blokus karjere reikėjo pjaustyti mediniais pleištais;2) pjauti ir lyginti blokus variniais pjūklais, naudojant virves matavimui;3) vilkti blokus iš karjero vežimėliais arba apvaliais volais;4) kelti blokus į viršų specialiai pastatyta rampa.Visa tai išsamiai stebėjo japonų korporacijos „Nippon Corporation“ inžinieriai. Tyrėjų grupė ėmėsi darbo susitarusi, kad visas eksperimentas bus paverstas dokumentiniu filmu Japonijos televizijai, susitarus su

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Po Vidurinę Aziją (III)

Tugajų „džiunglėse“Po Ramito manęs laukė rezervatas Tigrų slėnis, esantis Tadžikijos pietvakariuose, prie sienos su Afganistanu. Čia praleidau keturias įsimintinas dienas klaidžiodamas po labai neįprastas, sunkiai praeinamas tankmes vadinamas tugajais ir jas supančias pusdykumes. Rezervatas įkurtas 1938 metais norint išsaugoti savitą pusdykumių zonos upių (Vachšo ir Piandžo) užliejamų slėnių augaliją ir gyvūniją. Tugajuose auga retoki, neaukšti, bet labai šakoti medžiai (gluosniai, topoliai), įvairūs krūmai (šaltalankiai ir kt.) sumišę su lianas primenančiais besivyniojančiais augalais ir labai aukštais nendrynais. Juose gausu ir upės senvagių, įvairaus dydžio varpinėmis žolėmis apaugusių plotų, druskožemių. Šios vietos yra tarsi pusdykumių supamos oazės, kuriose gyvena ar randa laikiną prieglobstį daugelio rūšių gyvūnai. Iš žvėrių čia sutinkami Bucharos elniai,

Skaitykite toliau..

Vikingų kardo mįslė

Yra rasta apie pusantro šimto „ulfberchtų”, datuojamų 800-1000 metais: „National Geographic” dokumentiniame filme „Vikingų kalavijo paslaptys“, pirmą kartą parodytame 2012-aisiais, atskleidžiama paslaptingojo kalavijo metalurginė sudėtis. Šį kardą pasirinko įžvalgus vikingas – itin tvirtą ir beveik nenugalimą mūšyje. Manoma, kad technologija, leidžianti nukalti tokį metalą, dar nebuvo išrasta 800-aisiais, o tik pramoninės revoliucijos metu. Įdomu tai, kad visi jie pasirašyti vienu žodžiu „Ulfbercht“, kuris, ekspertų nuomone, galėtų atskleisti jų gamintoją. Tačiau nedidelę dalį tyrėjų aptiktų vikingų kardų vis dar gaubia paslaptis. Manoma, kad pramoninės revoliucijos metu išrastos krosnys buvo pirmieji įrankiai, kuriais buvo galima taip įkaitinti geležį. Šiuolaikinis kalvis Ričardas Fereris papasakojo apie iššūkius, tenkančius gaminant tokį kardą. Jis praleido dienų dienas nuolatinio kruopštaus darbo

Skaitykite toliau..

„Audros stiklas” – tapęs nereikalingu prietaisas ar tiesiog išmislas?..

Kažkur 1820 m. antroje pusėje britų karinio jūrų laivyno karininkas Robertas Ficrojus sukūrė ir aprašė neįprastą meteorologinį prietaisą, vadinamą „audros stiklu”. Jo veiksmingumas iki šiol nėra įrodytas, tačiau jį galima nusipirkti. Istorija trumpai tokia. Robertas Ficrojus, aristokratas, jūrų karininkas, baigęs Karališkąją jūrų mokyklą Portsmute, 1828 m. spalio mėnesį buvo paskirtas garsiojo laivo „Beagle“ – mokslinių tyrimų barko, dalyvavusio keturiose hidrografinėse ekspedicijose, kapitonu. Trečiojoje ekspedicijoje dalyvavo ir pats Čarlzas Darvinas – šios kelionės metu atlikti tyrimai tapo daugelio didžiojo mokslininko mokslinių darbų pagrindu. Ficrojus nebuvo mokslininkas – jis pirmiausia buvo jūreivis, o eidamas pareigas buvo labai jaunas – jam tebuvo tik dvidešimt treji metai. Kartu jis pasirodė esąs puikus kapitonas ir labai iniciatyvus žmogus:

Skaitykite toliau..

Cezario žūties pasekmės

Po Cezario nužudymo Romoje kilo chaosas, kurį galima apibūdinti vienu žodžiu – panika. Pirmieji į gatves išėjo grupė ginkluotų gladiatorių, kuriuos buvo paslėpęs Decimas Junijus Brutas Albinas. Nepaisant šaltakraujiško žmogžudystės planavimo, sąmokslininkai nusprendė persigalvoti, ruošdamiesi galimam Cezario šalininkų ar jo sargybinių pasipriešinimui. Tačiau pagalba nužudytojo diktatoriaus pusėje taip ir nepasirodė, o samdyti kovotojai tiesiog prisijungė prie sąmokslininkų pakeliui į forumą paskelbti romėnams: tironas nuverstas, Respublika išgelbėta. Tuo pat metu sąmoksle nedalyvavę senatoriai išsigandę skubiai paliko pasitarimą. Cezario šalininkai baiminosi, kad jie gali būti kitomis aukomis, o likusieji bijojo tapti atsitiktinėmis aukomis prasidėjusių skerdynių metu. To meto Romoje politiniai konfliktai dažnai būdavo smurtiniai, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai Senate įvyko žmogžudystė.

Skaitykite toliau..

Romos ir Kartaginos nesantaikos šaknys

Iki 264 m. pr. m. e. Romos ir Kartaginos santykiai buvo palyginti taikūs. Buvo sudaryta sutartis, pagal kurią Kartagina įsipareigojo neturėti valdų Apeninų pusiasalyje, o Roma įsipareigojo neturėti valdų Sicilijoje. Per karą su graikų karvedžiu Pyrru Roma ir Kartagina netgi laikinai bendradarbiavo. Pirras įsiveržė į Kartaginos žemes, tačiau dėl to konflikto nekilo. Tačiau viskas pasikeitė, kai Sicilijoje netikėtai išsilaipino romėnų tribūnas Gajus Klaudijus ir iš Mesanos miesto išvijo kartaginiečių įgulą. Šis žingsnis buvo toks netikėtas, kad jį sunku paaiškinti vien karinėmis ambicijomis. Įvykis kelia klausimų: kam Romai reikėjo pradėti konfliktą, kuris grėsė susidūrimu su stipria galybe? Galbūt istorijoje būta atvejų, kai vadovai nusivildavo taika, tačiau Roma buvo respublika, kurioje sprendimus

Skaitykite toliau..

Mirties duobė slėpinių oloje

O prasidėjo viskas nuo Plutarcho. Aprašydamas senovės spartiečių gyvenimą ir papročius, jis pasakojo apie neįtikėtiną jų žiaurumą: esą vyresniųjų nurodymu, sergantys ir neišnešioti kūdikiai buvo atimami iš motinų ir metami į gilią olą, kad būtų išsaugotas „rasės grynumas“. „Tėvas negalėjo pats disponuoti vaiko auklėjimu – jis nunešdavo naujagimį į vietą, vadinamą „lescha”, kur sėdėdavo seniausi giminės filosofai“, – rašo Plutarchas. „Jie apžiūrėdavo vaiką ir, jei matydavo, kad jis stiprus ir gerai sudėtas, liepdavo auklėti… Jei vaikas būdavo menkas ir negražus, jį išsiųsdavo į Apotektą (taip vadinosi prarajos prie Taigetos), manydami, kad jo gyvybė nereikalinga nei jam pačiam, nei valstybei, nes jam nuo pat pradžių buvo atimta sveikata ir stiprybė. Dėl tos

Skaitykite toliau..

Bronzinių atspindžių paslaptys

Kiniški bronziniai stiklai: kokia keistų atspindžių, kuriuos jie sukuria, paslaptis? Tūkstančius metų kinų poliruotos bronzos raštuotas stiklas glumino mokslininkus. Jis taip gerai nupoliruotas, kad į jį galima žiūrėti kaip į veidrodį. Tačiau nuostabūs įspūdžiai susidaro, kai pro stiklą prasiskverbianti ryški saulės šviesa atsispindi priešingoje sienoje ir atskleidžia neįprastą paslaptingą raštą. Susidaro įspūdis, kad bronzinis stiklas tampa tyras ir skaidrus. Kada gi jie pradėti gaminti? Kinų kalboje žodžių derinys „tou kąng čing” reiškia „nuostabiai skaidrūs veidrodžiai“. Kuriozų gamyba turi ilgą istoriją. Ji žinoma nuo Han dinastijos laikų. Gamybos paslaptys buvo griežtai saugomos ir perduodamos žodžiu, kol 800-aisiais metais buvo užrašytos „Senovinių veidrodžių metraščiuose“. Tačiau iki šiol knyga taip pat neišliko. Praėjus dviem šimtmečiams

Skaitykite toliau..

Linksmybių sala romėnų paversta Sparta

Senovės Graikijoje Sparta buvo karinio pranašumo viršūnė, todėl jos bijojo ir gerbė. Tačiau kai II a. pr. m. e. ją užkariavo Roma, Spartą ištiko likimas, kuris daugeliui atrodė blogesnis už mirtį. Ironiška, bet iš didžiųjų užkariautojų jie tapo visiškai užkariautasiais, nes miestas buvo paverstas antikine šiuolaikinio pramogų parko versija, kur spartiečiai rengdavo pasirodymus romėnų turistams. Tas pats miestas-valstybė, kuris pasauliui padovanojo legendines tris šimtines karių, pasipriešinusių Persijos imperijai prie Termopilų, buvo paverstas atrakcionu, kuriame lankytojai galėjo stebėti pasirodymus, atspindinčius kadaise buvusį autentišką spartiečių gyvenimo būdą. Ši transformacija buvo ne tik simbolinė, bet ir visiška. Romėnai, susižavėję Spartos paveldu, pavertė miestą pramogų aikštele, pastatė sėdimas vietas ir surengė vaidinimus, kad pademonstruotų, jų

Skaitykite toliau..

Nesės konkurentė Ogopogo

Ar Ogopogo yra legenda, ar prasimanymas? Yra Nesė, yra Mokele-Mbembe ir yra Ogopogo, kuri iš tikrųjų yra ne Ogopogo, o Ncha-a-Tika arba Naitaka. Kas čia per kalba, paklausit, ir apie ką ji? Mes kalbame apie dar vieną kriptidą, kuris gyvena Britų Kolumbijoje. Buvo pastebėtas dar vienas kriptozoologinis padaras, vadinamas kadborozauru. O paslaptingasis Ogopogo arba Ncha-a-Tika gali būti tos pačios rūšies kaip ir kadborozauras. Remiantis aprašymais, ši pabaisa turi didžiulį, iki devynių metrų ilgio ir pusmetrio storio rąsto formos kūną. Jos galva panaši į arklio ar ožkos galvą. Trumpai tariant, kažkokia milžiniška jūros gyvatė. Ir indėnai tiki šia legenda. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Teigiama, kad ši būtybė gyvena Okanagano ežere. Vietinės gentys

Skaitykite toliau..

Nugrimzdusios užmarštin civilizacijos

Daugelis žmonių žino senąsias egiptiečių, actekų ir inkų civilizacijas. Tačiau buvo daugybė kitų civilizacijų, kurios nėra taip gerai žinomos, nors ir paliko savo egzistavimo pėdsakus. Papasakosime apie kelias.Mechrgarchas (7000 m. pr. m. e.)1974 m. buvo pradėti kasinėjimai Mechrgarche (Pakistane), tačiau dėl nepakankamo valdžios susidomėjimo, dirvožemio niokojimo ir sistemingo vietovės plėšimo Mechrgarchas liko palyginti slaptinga civilizacija. Be to, tyrinėjimo darbus apsunkino užsitęsusi genčių nesantaika ir prastas kasinėtojų saugumas. Mechrgarchas laikomas seniausia civilizacija. Išlikę artefaktai byloja apie išsivysčiusią visuomenę, užmezgusią prekybinius ryšius su įvairiais regionais. Spėjama, kad Mechrgarchas atsirado prieš devynis tūkstančius metų. Mechrgarcho gyventojų buvo maždaug dvidešimt-trisdešimt tūkstančių, o jų gyvavimo įrodymai vis dar aptinkama. Daugelis palaikų palaidoti giliai žemėje. Tarp

Skaitykite toliau..

Viduramžiškos kapinės, tapusios muziejumi

Armėnijoje yra nedidelis kaimas, apie kurį tikriausiai niekas nežinotų, jei ne jo kapinės. Tai viso labo kapinės, tačiau joms daugiau nei dešimtis amžių, o tūkstančiai čia stovinčių senovinių antkapinių paminklų, vadinamų chačkarais, yra tikri armėnų meno kūriniai. Štai kaip būna – ateini į kapines, o atsiduri muziejuje… Noratus kaimas įsikūręs netoli garsiojo Sevano ežero, o čia septynių hektarų plote stovi tūkstančiai unikalių antkapinių akmenų, o tiksliau – kryžių, kurių seniausiam daugiau nei tūkstantis metų. Įžengęs į kapinių teritoriją jautiesi tarsi patekęs į muziejų po atviru dangumi, kurio pagrindiniai eksponatai – senoviniai iškalti antkapiniai akmenys. Tačiau tai ne šiaip seni akmenys, apaugę samanomis, o tikri meno kūriniai. „Chačkaras“ pažodžiui armėnų kalba reiškia „kryžiaus akmuo“

Skaitykite toliau..

Karalius Artūras: istorinė asmenybė ar legendų personažas?

Mokslininkų bendruomenė jau seniai diskutuoja, ar karalius Artūras tikrai egzistavo. Tačiau mokslininkams niekada nepavyko rasti istorinių jo egzistavimo įrodymų. Šio valdovo nėra vieninteliame išlikusiame literatūriniame šaltinyje apie saksų invaziją, kuriame keltų vienuolis Gildas aprašė tikrą mūšį prie Badono kalvos apie 500-uosius metus. Praėjus keleriems metams po Gildo veikalo pasirodo Velso istoriko Nenio raštai, kuriuose Artūras paminėtas pirmą kartą. Šiame šaltinyje yra dvylika mūšių, kuriuose neva dalyvavo legendinis karalius, sąrašas. Visi šie mūšiai, paimti iš velsiečių poezijos, vyko tokiose skirtingose vietose ir tokiu skirtingu laiku, kad juose negalėjo dalyvauti vienas žmogus. Istorikai ir archeologai bandė surasti vietas, kuriose tariamai kovėsi Artūras, tačiau jokių mūšių pėdsakų ten nerasta. Tai daugelį paskatino manyti, kad

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Vilko portretas

„Homo homini lupus est”, – iš tolimų laikų, kai Europoje dominavo lotynų kalba, pasiveja mus vaizdingas posakis „Žmogus žmogui vilkas

Skaitykite toliau..
2025-10-27 Komentarų: 0
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Praregėjimo prasmė

Būdamas tik penkiasdešimt trijų metų amžiaus turtingiausias žmogus pasaulyje išgirdo nuosprendį: jam liko gyventi tik vieneri metai. Šis vyras buvo Džonas

Skaitykite toliau..
2025-10-27 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Moteriškas išradingumas

Žodžiai „išradimas”, „išradimai” mūsų sąmonėje dažniausiai asocijuojasi su išradėjais-vyrais ar mokslininkais-vyrais. Toks požiūris – neobjektyvus ir nešiuolaikiškas, nes dauguma kasdien

Skaitykite toliau..
2025-10-26 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Neįmanomi daiktai

Kalnakasiai, geologai, archeologai, statybininkai ir kiti žmonės, „kasantys“ žemę, kartais randa daiktų, kurie yra ten, kur jų tiesiog neturėtų būti.

Skaitykite toliau..
2025-10-25 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Dviejų puselių paslaptis

Kartais praeitis su mumis kalba ne balsu, o spalvų atspindžiais. Kartais – užuomina, iš užmiršto paveikslo kyšančiu lelijos žiedlapiu.1944-ais Romos architektas

Skaitykite toliau..
2025-10-24 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Pikčiurnos iš džiunglių

Dženglas – Indonezijoje rastas padaras. Jis primena mažą humanoidinę lėlę ir atrodo kaip šiuolaikinis padaras, nes pirmieji pranešimai apie dženglo

Skaitykite toliau..
2025-10-23 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE