AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Susikūręs sau gerovę „asketiškas” kraugerys

Dažnai manoma, kad sovietų imperijos diktatorius Stalinas gyveno labai kukliai ir buvo įsitikinęs asketas. Dėl garsiosios istorijos, kad „tautų vadas“ net buvo palaidotas sename mundure ir sunešiotuose batuose – nes kitokių neturėjo – ilgai verkė visa sovietija, nors Lietuvoje patyliukais džiaugtasi tirono mirtimi. Išties, Stalinas nemėgo naujų daiktų ir pirmenybę teikė seniems, padėvėtiems ir patogiems, prie kurių priprato, ir dėvėjo juos metų metus. Tačiau tai nėra įrodymas, kad jis neturėjo kitų ar kad diktatorius gyveno skurdžiai. Stalinas mirė 1953-ais ir, žinoma, tais laikais jo nebuvo „Forbes“ sąrašuose, niekas nevertino jo gyvenimo būdą turtingumo požiūriu, ir niekam net nekilo mintis apie tai susimąstyti. Įprastai buvo laikoma, kad bolševikinis stabas buvo „žmogus

Skaitykite toliau..

„Akmeninio veido” mįslės

Tobulas kiaušinio formos akmuo buvo rastas JAV daugiau nei prieš šimtą metų. Tačiau iki šiol mokslininkai taip ir neišsiaiškino, kas ir kada akmenyje iškalė žmogaus veidą ir kai kuriuos simbolius. Kuo jis buvo naudojamas. Kokia buvo jo paskirtis. Kaip pasakojama, 1872 m. Naujajame Hempšyre (Naujoji Anglija), JAV, netoli Vinnipesokio ežero, kasdami duobę pamatams, darbininkai rado molio gabalą, iš kurio kyšojo kažkas tamsaus. Viduje buvo tamsus kiaušinio formos akmuo su labai keistais raižiniais. Vienoje akmeninio kiaušinio pusėje buvo iškaltas žmogaus veidas, kitoje – kukurūzų burbuolė, apskritimai, spiralės, pusmėnulis. Niekas anksčiau nebuvo radęs nieko panašaus. Kilo daugybė klausimų: Kas pagamino akmenį Kam jis skirtas? Kokio jis senumo? Kaip iškaltas? Šiandien nėra patikimo atsakymo

Skaitykite toliau..

Aukso paslaptys

Auksas yra brangus ir paslaptingas metalas, apipintas paslaptimis ir legendomis. Terminas „auksas“ turi indoeuropietiškas šaknis ir verčiamas kaip „geltonas” arba „ryškus“. Daugelis tautų šį taurųjį metalą tapatino su Saule ir garbino jį kaip dievybę, tačiau nepaprastą geltonojo metalo populiarumą galima paaiškinti ir kitaip – gana įdomių spėjimų ištakos siekia tolimąją šumerų civilizaciją. Vienoje iš senovinių šios tautos legendų yra labai įdomi ištrauka, kurioje sakoma, kad pirmieji žmonės Žemėje buvo geltonieji, o jų paskirtis – išgauti auksą kažkokiai labai išsivysčiusiai kosminei rasei. Senovės Babilono tekste Enuma Elish išsamiai aprašomas ateivių iš Nibiru planetos atvykimas į mūsų Žemę. Kosminiai keliautojai save vadino Annunakiais, o jų tikslas buvo gauti aukso, reikalingo jų gimtosios planetos

Skaitykite toliau..

Senovės civilizacijų aidai. Hetitų valstybė (IV)

(Tęsinys, pirmąsias dalis skaitykite čia.) Po Mursilio I mirties, kuris tapo rūmų sąmokslo auka, prasidėjo, kaip rašoma minėtame karaliaus Telepinu tekste, kelis dešimtmečius trukęs neramumų ir suirutės metas. Tuo metu kai kurie pavergti regionai siekė atgauti nepriklausomybę, pasinaudodami nesutarimais karališkoje šeimoje. Valstybiniai perversmai, aplaistę karališkuosius rūmus krauju, tapo pagrindu reformoms, kurios buvo įamžintos karaliaus dekrete. Telepinu vaizdžiai apibūdina situaciją, susidariusią dėl ilgų neramumų rūmuose: „Dabar karališkoje šeimoje paplito kraujo praliejimas, mirė karalienė Istaparni, o paskui mirė princas Ammuna. Dabar dievai ir žmonės paskelbė: „Žiūrėkite! Hattuse tapo įprastas kraujo praliejimas. Dabar aš, Telepinu, sušaukiau tuliją (tarybą) į Hattusą. Nuo šiol niekas neskriaus (karališkosios) šeimos nario ir nesuduos jam smūgio durklu”. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ

Skaitykite toliau..

Hanibalo ir Scipiono ginčas

Po pralaimėjimo romėnams 202 m. prie Zamos Hanibalas pabėgo iš Kartaginos pas Sirijos karalių Antiochą III, kuriam netrukus taip pat teko kariauti sunkų karą su Roma. Tačiau iki tol romėnų ir Antiocho santykiai buvo nors ir šalti, bet ne priešiški. Azijoje kartkartėmis pasirodydavo romėnų ambasadoriai, mėginę atkalbėti Seleuką nuo įsiveržimo į Graikiją. Vieną dieną su pasiuntiniais atvyko Publijus Kornelijus Scipionas Afrikietis, Hanibalo nugalėtojas. Ir, kaip rašo Apianas, jis turėjo galimybę asmeniškai pabendrauti su kadaise nugalėtu priešu. Scipionas barė Hanibalą už tai, kad šis pabėgo iš Kartaginos: „Sakyk, mūsų valstybėse dabar taika, o Roma pažeisti sutartinių įsipareigojimų nesiruošia”. O tada pokalbis palietė karo meną ir narsūs vyrai ginčijosi, kas yra didžiausiasis

Skaitykite toliau..

Paslaptingi radiniai

1938 m. Kinijos ir Tibeto pasienyje grupė tyrėjų patyrė nuostabų atradimą, kuris iki šiol kelia ginčus ir jaudina mokslininkų bei paslapčių mėgėjų protus. Vienoje iš aukštų kalnų vietovių jie aptiko urvų sistemą, kuri, kaip paaiškėjo, buvo sukurta dirbtinai. Šiuos urvus sudarė daugybė salių ir koridorių, aiškiai sukurtų tam tikram tikslui. Tačiau tikroji sensacija tyrėjų laukė viduje. Urvuose buvo rasta keistų būtybių palaikų, kurie, matyt, buvo palaidoti laikantis tam tikrų ritualų. Šis faktas iš karto atkreipė mokslininkų dėmesį, nes ritualiniai palaidojimai rodo esant intelekto. Tačiau rasti skeletai nepriklausė žmonėms. Jų sandara buvo neįprasta: plonos ir trapios galūnės, didžiulės verpstės formos galvos. Būtybės priminė senąsias žmogbeždžiones, tačiau pastarosios, kaip žinia, savo mirusiųjų laidoja

Skaitykite toliau..

Prieš 75-ius metus prasidėjo karas, kurio pasekmes pasaulis jaučia iki šiol

Prieš 75 metus, 1950 m. birželio 25 d., komunistinės Šiaurės Korėjos kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją. Taip prasidėjo Korėjos karas, su kurio pasekmėmis – Kimų dinastijos diktatūra, jų grasinimais Seului ir pasauliui, ginklavimusi ir įtampa regione – gyvename ir šiandien. Po dviejų dienų nuo įsiveržimo, JAV prezidentas Harry S. Truman (1884-1972) įsakė JAV kariams paremti Korėjos Respubliką (Pietų Korėją). Pajėgų atsiuntė ne tik JAV, ir kitos Jungtinių Tautų narės: Australija, Kanada, Prancūzija, Naujoji Zelandija, Filipinai, Turkija, Tailandas, Pietų Afrikos Respublika, Graikija, Belgija, Liuksemburgas, Etiopija, Kolumbija. Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką rėmė Sovietų Sąjunga ir Kinija. Karo pradžia buvo žaibiška ir vos trečią dieną Šiaurės Korėjos kariuomenė jau buvo užėmusi sostinę Seulą.

Skaitykite toliau..

Kaip nacių FAU-2 tapo sovietinės aeronautikos pažiba

Pažangiausia pasaulyje vokiška raketa FAU-2 tapo sovietų „išradimu”, kurį „sukūrė” Koroliovas: pirmoji sovietų balistinė raketa, paleista į kosminį aukštį, buvo… FAU-2. Ne modifikacija, net ne perdirbinys, o pati tikriausia FAU-2. Ją rekonstravo vokiečių inžinierių grupė, remdamasi iš Penemiundės išvežtomis dalimis, ir 1947 m. spalio 18 d. 10 val. 47 min. ryto raketą paleido į dausas Kapustin-Jaro poligone. Raketa pasiekė aštuoniasdešimt šešių kilometrų aukštį. Iš viso buvo paleista vienuolika FAU-2 raketų. Šimtas septyniasdešimt von Braunui pavaldžių vokiečių inžinierių, tarp jų Gretrupas ir Kurtas Mangusas, dirbo institute Gorodomlio saloje prie Seligerio ežero, jis vadinosi „Seliger-7“, o dabar NII-88 („Mokslinio tyrino institutas Nr. 88”, rus. santr.), vis dar priklausantis putininiam „Roskosmosui”. Ten dirbo ir inžinierius

Skaitykite toliau..

Mįslingiausia pasaulio šalis – Mustango karalystė

Patekti į vieną paslaptingiausių planetos valstybių – Aukštutinio Mustango karalystę Nepale – visai nelengva. Kelias į aukštupį veda per penkias perėjas, kurių kiekviena yra maždaug keturių tūkstančių metrų aukštyje. Įskaitant Teri La perėją, garsėjančią staigia orų kaita. Jums teks įveikti uolų atbrailas, krioklį ir karštąsias versmes. Kelionė trunka mažiausiai penkias dienas. „Pietinis siekiamybės slėnis“: keliautojai šį regioną vadina nykščiu Tibeto viduje. Vietiniai gyventojai jį vadina „Pietiniu siekiamybės slėniu“. Kartą šioje vietoje pasiklydo ir sušalo trisdešimt keturi žmonės, tačiau turistų tai visai negąsdina. Jie vis dar mieliau keliauja per perėjas ir tarpeklius, nepaisant to, kad valstija turi savo oro uostą, įsikūrusį administraciniame centre – Džomsome. Skrydžiai galimi tik ankstyvą rytą. Dieną Kali

Skaitykite toliau..

Legendinis Romos valdovas – Numa Pompilijus

Pasak legendos, Romą 753 m. balandžio 21 d. prieš Kristų įkūrė broliai dvyniai, iš kurių vienas, Romulas, nužudęs savo brolį Remą, tapo pirmuoju Romos karaliumi. Miesto gyventojų gretas daugiausia papildė iš kitų bendruomenių pabėgę vyrai ir tremtiniai, o kaimyninėms sabinų gentims atsisakius ištekinti savo mergaites už romėnų, šie klastingai pagrobė sabinų moteris. Dėl to tarp genčių kilo dvejus metus trukęs ir Romului nesėkmingas karas – 753 m. pr. m. e. sabinų moterys dėka romėnų vestalės Tarpėjos, kuri atidarė tvirtovės vartus, įsiveržė į miestą ir nuo romėnų žudynių išgelbėjo jų pagrobtas sabinų moteris, kurios sutaikė savo tėvus ir brolius su vyrais, o sabinų karalius Titas Tacijus tapo Romos bendravaldžiu. (Toliau skaityti

Skaitykite toliau..

Žemės civilizacijos: pėdsakai ir faktai

Mokslininkai, istorikai ir archeologai nuolat domisi ir diskutuoja apie Žemėje egzistavusių civilizacijų skaičių. Per šimtmečius žmonija sukūrė daugybę kultūrų ir visuomenių, kurių kiekviena paliko savo pėdsaką istorijoje. Paprastai moksliniuose tyrimuose nagrinėjamos tik tos civilizacijos, kurios nuo seniausių laikų užfiksuotos istoriniuose šaltiniuose ir archeologiniuose radiniuose. Tačiau yra nemažai teorijų, kurios teigia, kad mūsų planetoje galėjo būti ankstesnių, prarastų civilizacijų, išnykusių dėl įvairių katastrofų ar masinių išnykimų. Atidžiau pažvelkime į šiuos aspektus ir įvertinkime, kiek civilizacijų iš tikrųjų egzistavo. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Tradiciškai pripažintos civilizacijosDaugumoje studijų ir istorijos vadovėlių minimos gerai žinomos civilizacijos, palikusios reikšmingą palikimą. Tai tokios senovės kultūros kaip Egipto, šumerų,

Skaitykite toliau..

Neįtikėtini senovės egiptiečių pasiekimai

1971-ais į Rosenkreico muziejų, esantį San Chosė, Kalifornijoje, atvežė užantspauduotą senovės egiptiečių karstą, kurio viduje gulėjo gerai išsilaikiusi mumija – kadaise labai kilmingo egiptiečio kūnas. Daugiau nei prieš du dešimtmečius mokslininkų komanda paskelbė šokiruojantį atradimą: beveik prieš 2600 metų buvo atlikta tiems laikams neįtikėtinai sudėtinga chirurginė procedūra. Kairiajame mumijos kelyje buvo rastas metalinis 23 cm ilgio ortopedinis implantas. Jis buvo implantuotas dėka tokių sudėtingų biomechaninių principų, kurie nenusileidžia net pačioms moderniausioms technologijoms. Kai septintajame dešimtmetyje Rosenkreico muziejaus darbuotojai gavo užantspauduotą senovės egiptiečių karstą, jie nežinojo, kad viduje tebėra mumija. Maža to, tyrimai atskleidė, kad sarkofagas iš pradžių priklausė kitai mumijai – vardu Jusermontas („Montu galybė“), o vėliau, praėjus daugeliui metų po

Skaitykite toliau..

Leonas Petrotas. „Šlovingos” imperinės tradicijos

Imperijos daug kuo panašios, tačiau bene labiausiai – agresyvumu. Nuo pačių seniausių žinomų, iki virtusių „sandraugomis” ar tebeegzistuojančių. Antai, Britų imperija virto „sandrauga”, tad tik formaliai įvairių šalių vyriausiu vadovu yra Britanijos karalius. Realiai egzistuojanti, ne kartą išvertusi kailį, bet nepakeitusi imperinių užmačių – rusija. Kelis amžius pabuvusi carine, septynis dešimtmečius – sovietine, šiandienė putino imperija tęsia „šlovingas” pirmtakių tradicijas. Visiškas putininėje „deržavoje” gyvenančių bemaž šimto tautų ir tautelių kultūrinis bei saviraiškos beteisiškumas bandomas primesti išdidžiai ukrainiečių nacijai. Gal kurį nors naivesnį vakarietį abstulbino įsibėgėjusiame XXI amžiuje putino pradėtas milžiniškas karas, bet prisimenančius rusijos istoriją šiame ir praėjusiame amžiuje – nei kiek. Imperijos – ne tik putininė, bet ir visos

Skaitykite toliau..

Didysis XVIII amžiaus mistikas ir avantiūristas

Alesandras Kaliostras (tikroji pavardė Džiuzepė Balsamas) – vienas paslaptingiausių ir mistiškiausių savo amžiaus personažų. Jis vadino save įvairiais vardais ir turėjo nepaprastą įtikinėjimo dovaną. Jo gyvenimas – tai intrigų, stebuklų ir apreiškimų kaleidoskopas, kuris iki šiol vilioja savo paslaptingumu. Džiuzepė gimė 1743 m. birželio 2 d. Palerme, Sicilijoje, smulkaus audinių pirklio Pietro Balsamo ir Felicijos Brakonieri šeimoje. Nuo pat vaikystės pasižymėjo neramiu charakteriu ir polinkiu į nuotykius – labiau nei mokslą mėgo triukus ir manipuliavimą. Už vagystes ir piktžodžiavimą jis buvo pašalintas iš mokyklos, po to motina išsiuntė jį perauklėti į benediktinų vienuolyną Kaltagirone. Vienuolyne jis susipažino su vaistininku, kuris Džiuzepę išmokė chemijos ir medicinos pagrindų, tačiau netrukus vaikinas buvo pripažintas

Skaitykite toliau..

Ukrainietiškieji „Rainiai”: NKVD nužudytieji skaičiuoti tūkstančiais

Maskolių ir ukrainiečių santykių istorija skaičiuoja ne vieną šimtmetį, ir pažymėta ji skaudžiomis Ukrainos patirtimis. Ne tik stalininis holodomoras, badu numarinęs milijonus, bet ir enkavėdistinių žmogėdrų siautėjimas giliai įsirėžęs ukrainiečių atmintin. Gerai pamename stalininių budelių nusikaltimus Rainiuose 1941-ais, kai žvėriškais būdais buvo nužudyta keliasdešimt politinių kalinių, kad enkavėdistams nebūtų rūpesčio juos varantis gilyn į sovietijos tyrus, juolab nacių karo mašina nenumaldomai artėjo. Visgi nuoseklus ir šiurpinantis ukrainiečių genocidas stalininio įšalo metais nustelbia žudynių ir kankinimų Lietuvoje faktus ir mastais, ir žiaurumu. Prisiminsime vos vieną, nacių ir sovietų karinės priešpriešos pradžioje, įvykusią istoriją, įtikinamai paaiškinančią didvyrišką ukrainiečių ryžtą priešintis putininei agresijai mūsų dienomis. 1941 m. birželio 22 d. Vakarų Ukrainos kalėjimuose

Skaitykite toliau..

Ptolemėjas, paskutinysis Mauretanijos valdovas

Ptolemėjas, gimęs maždaug 13-9 m. pr. m. e. ir miręs 40 m. po Kr. Romoje, buvo paskutinis Mauretanijos, senovės Šiaurės Afrikos karalystės, esančios dabartinio Maroko ir Alžyro teritorijoje, karalius. Jo gyvenimas ir valdymas yra įdomus istorijos laikotarpis, kai susikirto skirtingos kultūros ir politinės įtakos. Ptolemėjas buvo Mauretanijos karaliaus Džubos II ir Kleopatros Selenos II, garsiosios Egipto karalienės Kleopatros VII ir Romos triumvirato Marko Antonijaus dukters, sūnus. Ši giminystė suteikė jam išskirtinį statusą, nes iš motinos pusės jis buvo kilęs iš garsiosios Ptolemėjų dinastijos, kuri kelis šimtmečius valdė Egiptą. Ptolemėjo vardas buvo suteiktas šios dinastijos garbei, pabrėžiant jo ryšį su didingu paveldu. Iš tėvo pusės jis paveldėjo ne tik karališkąjį titulą, bet ir

Skaitykite toliau..

Pasaulį sukrėtusi „Lankastrijos” katastrofa

1940 m. birželio 17 d., kai į Rygą ir Taliną įvažiavo okupacinės sovietų tankų kolonos, žlegėdamos senoviniais grindinio akmenimis, kitoje Europos pusėje įvyko didžiausia katastrofa britų laivyno istorijoje. Vokiečių 30-osios oro eskadrilės bombonešiai „Junkers-88“ nuskandino prie Prancūzijos krantų keleivinį laivą „Lankastrija“. Įvairiais vertinimais, taip žuvo nuo keturių iki šešių tūkstančių žmonių. Net ir mažiausi iš šių skaičių gerokai viršija garsiąsias „Titaniko“ ir „Luzitanijos“ tragedijas kartu sudėtas. 1922 m. pradėtas eksploatuoti superlaineris „Lankastrija” (originalus pavadinimas „Tirenija“) prieš karą buvo naudojamas kaip kruizinis laivas, skirtas turtingos visuomenės plaukiojimui Viduržemio jūroje, tačiau 1939 m. rudenį jis buvo mobilizuotas ir nuo to laiko aktyviai dalyvavo kariniuose pervežimuose, taip 1940-ų balandyje jis gabeno britų kontingentą

Skaitykite toliau..

Konkistadorų aptikti milžinų palaikai

Daugelis ispanų konkistadorų, vykusių į Pietų Ameriką, išgirdo vietinių indėnų pasakojimus apie milžiniško ūgio žmones. Jie buvo ypač paplitę Peru regione. Mūsų planetoje yra viena ypatinga vietovė, kurioje pasakojimų ir legendų apie labai stambaus sudėjimo žmones ypač daug. Be to, šioms istorijoms ne tūkstančiai, o vos keli šimtai metų. Ši šalis yra Pietų Amerikoje ir vadinasi Peru. Pasakojimai apie Peru milžinus žinomi nuo XVI a., kai šį regioną pasiekė pirmieji ispanų konkistadorai. Vienas pirmųjų pasakojimų apie Peru milžinus yra konkistadoro Pedro Sjiesos de Leono pasakojimas, aprašytas „Karališkųjų komentarų apie inkus“ pirmajame tome. Šis žmogus akivaizdžiai nematė milžinus savo akimis, bet kalbėjosi su tais, kurie juos matė. Savo pranešime jis aprašė, kad vieną dieną

Skaitykite toliau..

Kardai, kryžiai ir magija: žudynės prie Milvijaus tilto

312-ų spalio 28-a – lemtinga data Romos imperijos ir krikščionybės istorijoje: tą dieną mūšyje prie Milvijaus tilto, esančio už kelių kilometrų nuo Romos, imperatorius Konstantinas nugalėjo savo varžovą kovoje dėl sosto Maksencijų, ir įsitvirtino kaip vienintelis lyderis Romos imperijos vakaruose. Šiandien, taip pat ir anksčiau, Konstantino pergalė suvokiama ne tik kaip pilietinio karo epizodas, tegul ir lemtingas, bet ir kaip krikščionybės pergalė prieš pagonybę. Praėjus metams po pergalės prieš Maksencijų, Konstantinas išleido Milano ediktą, kuriuo krikščionybę paskelbė valstybine Romos imperijos religija. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Šis mūšis įdomus dar vienu aspektu: abu jo dalyviai lemiamo mūšio išvakarėse buvo užklupti dieviškų

Skaitykite toliau..

Legionieriai ir kriauklytės: kaip negailestingasis imperatorius Kaligula „užkariavo” Britaniją

Romos imperatorius Gajus Kaligula buvo rafinuotas tironas – kartą, kai visus gladiatorius arenoje suėdė liūtai, jis įsakė paleisti gyvūnus į žiūrovų eiles – ir žiaurus paleistuvis (Kaligulai nebuvo sąvokos „kito vyro žmona“, mėgo damas – ėmė), ir kartu tebuvo labai vidutiniškas karys. „Karu ir kariniais reikalais jis užsiėmė tik kartą, ir tai netikėtai, – rašo Suetonijus. – Kartą, kai keliavo į Mevaniją apžiūrėti Klitumnos šaltinio ir girios, jam priminė, kad atėjo laikas papildyti jį supantį asmens sargybinių-bataviečių būrį. Tuomet jam šovė mintis imtis žygio į Vokietiją, ir nedelsdamas, iš visur sukvietęs legionus bei pagalbines pajėgas, dideliu griežtumu visur atlikęs naują verbavimą, paruošęs tiek daug atsargų, kiek dar niekada nebuvo, jis išvyko

Skaitykite toliau..

Klaipėdoje bus prisimintas 1923-ųjų sukilimo dalyvis Vilius Saulinskis

Birželio 27 d. 12 val. Klaipėdos skulptūrų parke (netoli Sukilėlių kapo) vyks visuomenės veikėjo, spaustuvininko, šaulio, 1923 m. sukilimo dalyvio VILIAUS ŠAULINSKIO (1893–1935) pagerbimo renginys. Jį organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus ir Lietuvos šaulių sąjungos Vakarų (Jūros) šaulių 3-ioji rinktinė. 2025 m. gegužę Skulptūrų parke V. Šaulinskio atminimui buvo pastatytas akmeninis monumentas, kurio autorius – skulptorius Gintautas Jonkus. Šios asmenybės įamžinimu rūpinosi Algirdas Grublys ir Kęstutis Mickevičius. Jie pratęsė ir užbaigė tai, prie ko ne vienerius metus dirbo kraštotyrininkas Kazys Budginas (1957–2003). Vilius Šaulinskis gimė 1893 m. spalio 29 d. Kalviškių kaime (Priekulės vals., Klaipėdos aps.). Augo gausioje smulkių ūkininkų Martyno ir Evos Šaulinskių šeimoje. Baigė pradžios

Skaitykite toliau..

Ypatinga Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybė – brigados generolui Kaziui Skučui dovanota dėžutė cigarams

          Prisimindami 1940-ųjų Lietuvos okupacinę vasarą, prisimename brg. gen. Kazį Skučą – vieną iš dviejų (kartu su Valstybės saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu) Lietuvos pareigūnų, paminėtų birželio 15-osios Sovietų Sąjungos ultimatume Lietuvai. Suimti ir teisti Lietuvos valstybės pareigūnus, neva kaltus dėl nusikaltimų ir provokacijų prieš čia dislokuotus raudonarmiečius, buvo pareikalauta jau pirmajame ultimatumo punkte. Prasidedant okupacijai Lietuvos Respublikos Vyriausybė leido jiems trauktis į Vokietiją, bet sieną pereiti tik sulaukus atskiro nurodymo. K. Skučas su A. Povilaičiu nuvyko į pastarojo tėviškę Žygaičiuose (Tauragės apskr.) prie Vokietijos sienos, bet jos neperėjo. Lietuvos policininkų buvo suimti ir įkalinti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Lietuva buvo planingai okupuojama, įsisuko kruvinų represijų

Skaitykite toliau..

Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė ir gerdami gyrė: geriems vyrams geroj girioj gerą girą gera gert

Gira yra vienas geriausių nealkoholinių gėrimų. Jo skonis ir maistinės savybės yra neprilygstamos. Išrasta daugiau nei prieš tūkstantį metų, gira pelnytai populiari ir šiais laikais. Prieš gerus dvidešimtį metų didžiulė giros statinė, apsupta žmonių su stiklainiais ir bokalais, buvo gerai pažįstama vasariško miesto peizažo detalė. Troškulį malšinančiu gėrimu mėgavosi garbingi vyrai, jį mėgo namų šeimininkės, kurioms nbetekdavo sukti galvą dėl pietų ir vakarienės gėrimo. Įvairių kartų vaikai mėgo girą, nes uteniškių gaminta „Pepsi kola” buvo brangi – kainavo keliasdešimt kapeikų, o mažas giros bokaliukas – vos kelias. Dar šio šimtmečio pradžioje kaimuose girą su duona, ridikėliais ir svogūnais gerdavo tris kartus per dieną gavėnios dienomis, o mėsos valgymo dienomis –

Skaitykite toliau..

Paulius Juzys. Spartanietiškos kliurkos ir 0% atsakomybės

Jokiu būdu nenoriu užgauti spartiečius, kurių vos trijų šimtų būrys sulaikė milžinišką persų armiją. Galbūt tai tik graži legenda, tačiau spartiečius privalu skirti nuo spartaniečių. „Spartaniečiai” – gausiai Lietuvos pinigėlius tratinantys valdininkėliai, niekuomet už nieką neatsakantys. Brangiai atsieinanti „Spartano” (tai yra toks itin nesėkmingas Lietuvos lėktuvas) eksploatacija vargu ar yra Lietuvai apsimokanti. Štai ir šįkart jis nesėkmingai bandė pargabenti lietuvaičius iš Izraelio, sumaniusio eilinį kartą iškaršti arabų kailį.  Izraelis neįsileidžia „Spartaną” (ir, beje, apdairiai elgiasi, prisimindamas rusų Ukrainoje numuštą keleivinį lainerį), tad „Spartanas” ištikimai „lieka regione laukti”. Lietuviams pasiekus Jordaniją autobusais, bet kurią akimirką galinčiais tapti taikiniu abejoms konflikto pusėms, „Spartanas” toliau „lieka laukti regione”. Kažin, o ko gi jis

Skaitykite toliau..

Virėjų karaliumi tapęs skurdžius

Mūsų istorija – apie Taleirano, Aleksandro I, Rotšildo ir kitų įvairių šalių valdovų virtuvės šefą. Vieną 1792-ųjų vasaros dieną Paryžiaus gatvėje ant suoliuko sėdėjo mažas berniukas su mezginiu rankose ir keliomis monetomis kišenėje. Jo vardas buvo Mari-Antuanas Karemas, ir jį ką tik buvo palikęs tėvas, neturtingas krovikas, turėjęs keliolika vaikų. Tėvas nusprendė, kad šis jo sūnus, gimęs 1874 m. birželio 8 d. Paryžiuje, sumanusis Antuanas, yra vienintelis, turintis šansą ištrūkti iš skurdo. Berniukui buvo vos aštuoneri metai. Kelias dienas jis klaidžiojo gatvėmis, kol rado prieglobstį užeigoje, kur sutiko dirbti už maistą ir stogą virš galvos. Naujasis virėjas iš karto parodė savo sugebėjimus: jis buvo darbštus,pastabus ir greitai mokėsi. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius:

Skaitykite toliau..

Vandens gyvybingumo paslaptys

Vanduo yra svarbiausias mūsų egzistencijai skystis. Ir ne tik todėl, kad esame sudaryti iš daugiau nei dviejų trečdalių vandens. Pirmoji gyvybė gimė vandenyje, todėl vanduo buvo pagrindas, kuriuo remiantis buvo sukurta visų Žemėje gyvenančių ar kada nors gyvenusių gyvų būtybių medžiagų apykaita. Be maisto žmogus gali gyventi mėnesius, o be vandens – vos kelias dienas. Tačiau vanduo yra ne tik universalus tirpiklis ir būdas tiekti įvairias maistines medžiagas mūsų kūno ląstelėms. Kasmet nauji mokslininkų tyrimai mums atveria vis naujas šio išties stebuklingo skysčio paslaptis. Vanduo chemijos požiūriu – labai paprasta medžiaga, tačiau už šio paprastumo širmos slepiasi daugybė mįslių ir paslapčių. Nepaisant to, kad daugybė mokslininkų jo tyrinėjimui paskyrė visą savo

Skaitykite toliau..

Senovės Egipto reformatorius Choremchebas

Choremchebas – viena svarbiausių senovės Egipto istorijos asmenybių, daugelio istorikų nuomone, palikusi ryškų pėdsaką savo laikų kultūroje ir politikoje. Jis užėmė aukštas pareigas valstybėje, buvo karo vadas ir galiausiai tapo faraonu, valdžiusiu maždaug 1319-1292 m. pr. m. e. Choremchebas laikomas paskutiniu XVIII dinastijos valdovu, nors kai kurie mokslininkai jį laiko ir pirmuoju XIX dinastijos monarchu. Choremchebo kilmė siejama su nomarchų, vietinių valdovų, gyvenusių Alebastropolio vietovėje, gimine. Ši kilmė tikriausiai suvaidino svarbų vaidmenį jo karjeroje, nes jis turėjo galimybę naudotis valdžia ir ištekliais, kurie vėliau padėjo jam kilti karjeros laiptais. Valdant faraonui Ehnatonui, Choremchebas užėmė keletą administracinių pareigų, o Tutanchamono ir Ajė valdymo metais buvo vyriausiasis kariuomenės vadas. Nors Choremchebas nebuvo

Skaitykite toliau..

Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjui ir sielai, brigados generolui Vladui Nagevičiui – 145-eri!

Jei prieš šimtmetį būtumėte inteligentas ar valstybės vadovas, likus savaitei iki Joninių, galimai, jau žinotumėte, kur jas švęsite. Garbingieji svečiai rinkdavosi Babtyno dvare, kur juos šia proga sukviesdavo naują Žemaitkiemio vardą savo valdoms suteikęs šeimininkas generolas Vladas Nagevičius. Bet neskubėkime. Šiandien minime kitą šventę – būtent šio Joninių organizatoriaus 145-ąsias gimimo metines. Neabejotina, kad V. Nagevičius gebėjo rengti įvairias iškilmes – juk būtent jam 1939 m. buvo pavesta organizuoti Vilniaus krašto susigrąžinimo šventę atgautoje sostinėje. Toks pasirinkimas visiškai suprantamas – per visą Pirmosios Respublikos laikotarpį šis eruditas vien Karo muziejaus sodelyje surengė daugybę iškilmingų ir gausiai lankomų švenčių. Dar iki džiugių progų reikėjo rodyti organizavimo ir planavimo gabumus. O šis

Skaitykite toliau..

Dalia Rukienė. Gvatemalos perliukai (III)

(Tęsinys, pirmąsias dvi dalis skaitykite čia.) Gvatemala. Šiandien lankomės Semuc Champey mieste. Relax dalis, bet šiek tiek apie šį iškirtinį regioną, kuris nebuvo užkariautas ispanų.Centrinės Gvatemalos ypatumas, kad čia visada gyveno kekči majai. 16a.atvyksta ispanai. Suskaldo majus, išgaudami informaciją iš genčių ir taip užkariaudami. Kekči gentis, atvykus ispanams, jau žino kad kiti majai buvo užkariauti. Todėl žinojo kas jų laukia. Atvykus ispanams, juos apšaudo strėlėmis ir nukerta galvas. Majai gynėsi labai nuožmiai, kaip tik galėjo. Ilgą laiką ispanai negalėjo net prisiartinti.16 a.viduryje į konkistą (užkariavimą) pradeda kištis dominikonų vienuolynai. Vienuoliai suorganizuoja savo ekspediciją į kekči etniją. Sutaria apkrikštyti, kad kekči etnija išliktu neliesta ispanų. Dominikonai sutaria su ispanai, kad regionas

Skaitykite toliau..

Skrybėlių magija

Prieš gerą šimtmetį išeiti į gatvę be skrybėlės buvo neįsivaizduojamas dalykas. Vyrai, moterys, jaunuoliai ir vaikai – visi dėvėjo skrybėles. Tai galiojo visoms klasėms. Tačiau per porą dešimtmečių viskas pasikeitė. Skrybėlė nebebuvo būtinybė: ji tapo saviraiškos būdu. Ji buvo dėvima ypatingomis progomis. Marija Antuanetė padiktavo skrybėlių plačiais bryliais madą. Priežastimi buvo „pūsta” šukuosena. Dėl didžiulės apimties jai reikėjo tinkamo galvos apdangalo. Prancūzai visada labai gerbė damas. Galantiški kavalieriai stengėsi joms įtikti. Pavyzdžiui, teatre vyrai nusiimdavo skrybėles. Damos gi galėjo likti su skrybėlėmis. Skrybėlės vis didėjo, sukeldamos žiūrovų nepasitenkinimą. Sėdintieji gale nieko nebegalėjo matyti. Žiūrovai murmėjo ir piktinosi. Tačiau damos buvo kurčios šiems priekaištams. Svarbiausia, kad skrybėlaitė būtų graži… (Toliau skaityti

Skaitykite toliau..

Vaškinės senovės egiptiečių „kepuraitės”

Istorikai jau gerai žino, ką dėvėjo senovės egiptiečiai. Iš piešinių ant sienų ir mumifikuotų palaikų žinoma, kad dauguma jų dėvėjo aptemptus drabužius, kurių medžiagos kokybė priklausė nuo kiekvieno asmens socialinės padėties. Taip pat mokslininkai jau senokai išsiaiškino, kad valstiečiai po kaitria saule dirbo dėvėdami galvos apdangalus, o faraonai užsirišdavo klaftą – dryžuoto audinio skarelę. Tik štai kai kuriuose atvaizduose egiptiečiai buvo vaizduojami su roželėmis ant galvos ir istorikai ilgai negalėjo suprasti, kas tai yra. Anksčiau buvo manoma, kad trikampis ant nutapytų žmonių galvos buvo kažkas panašaus į aureolę krikščioniškų šventųjų atvaizduose, ir simbolizavo vaizduojamo asmens šventumą. Tačiau, kaip paaiškėjo, kai kurie egiptiečiai iš tiesų dėvėjo kūgio formos galvos apdangalus. (Toliau skaityti

Skaitykite toliau..

Lemtingos tulpės

Vargu, ar mums pavyks papasakoti tokią intriguojančią istoriją apie tulpes, kokią įamžino Aleksandras Diuma „Juodojoje tulpėje”, bet visgi… Neina įsivaizduoti, kad šios subtilios gėlės, kurias esame įpratę matyti tik šventinėse puokštėse, gali turėti įtakos ekonomikai. Trapios, gražios. Iš pažiūros nekenksmingos. Ir vis dėlto kartą jos vos nesužlugdė visos šalies ekonomiką. Pasakojama, kad 1636-1637 m. žiemą Nyderlanduose nutiko kažkas neįsivaizduojamo, ir dėl to buvo kaltos tulpės. Tulpės į Europą iš Irano atkeliavo XVI a. viduryje. Jos pradėtos veisti Vokietijoje. Ten netrukus pasirodė pirmosios ryškiaspalvės gėlės. Tais laikais informacija plito lėtai. Žinia apie naujuosius augalus atokiausius Europos kampelius pasiekdavo maždaug po keliasdešimties metų. Šiaurės Olandija pasirodė esanti puiki vieta svogūnėliams auginti dirvožemio atžvilgiu.

Skaitykite toliau..

Senovės civilizacijų aidai. Hetitų valstybė (III)

(Tęsinys, pirmąsias dalis skaitykite čia.) Šaltiniai liudija, kad XVI a. pr. m. e. hetitų šalyje smarkiai išplėtotos gamybinės jėgos. Tuo metu bronziniai darbo įrankiai jau buvo tvirtai įsigalėję. Nors gyvulininkystė ir toliau galėjo dominuoti šalies ekonominiame gyvenime, žemės ūkis taip pat tapo gana išplėtotas, o nepaisant nepalankių gamtinių sąlygų, atsirado ir drėkinamoji žemdirbystė. Atsirado įvairių amatų, o prekyba pasiekė nemažą mastą.Per sėkmingus užkariavimo žygius itin praturtėjusi hetitų diduomenė įsigijo per karą paimtų vergų, kurie buvo reikalinga darbo jėga, kad galėtų organizuoti didelius privačius ūkius žemėse, kurios anksčiau buvo genčių nuosavybė. Vergvaldžių klasė senąją gentinę organizaciją pritaikė savo poreikiams ir suformavo valstybę, tačiau šis procesas buvo gana ilgas. (Iliustracijoje publikacijos pradžioje – hetitų dievas

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Prie Baltosios jūros (I)

Ši, dešimtoji mano kelionė skyrėsi nuo ankstesnių. Ji buvo gerokai trumpesnė – truko apie dvi savaites. Joje nerašiau kelionės dienoraščio, tad kelionę teko atkurti pagal nuotraukas ir prisiminimų trupinius. Į ją keliavome dviese – aš ir mano žmona. Per povestuvinę mūsų kelionę aplankėme Krymą ir Juodosios jūros pakrantę, o šį sykį norėjau parodyti žmonai Šiaurę, kurios atšiaurų grožį buvau pamilęs ankstesnėse kelionėse. Bet didžiausias mudviejų noras buvo, kad kelionės įspūdžiai prislopintų skaudžius išgyvenimus mirus sunkiai išnešiotam mūsų sūnui, kuriam gyventi likimas lėmė tik keletą dienų.Ši kelionė prasidėjo ir baigėsi monotonišku traukinio ratų stuksenimu. Jai mes pasirinkome ilgiausias vasaros dienas, kuomet už Poliarinio rato, kur planavome nukeliauti, saulė „suka ratą“ nebenusileisdama.

Skaitykite toliau..

Velykų salos slėpiniai (IV)

(Paskutinioji apybraižos dalis, tris pirmąsias skaitykite čia.) Velykų salą ir visą jos istoriją gaubia paslaptis. Iš kur atvyko pirmieji jos gyventojai? Kaip jiems apskritai pavyko rasti šią salą? Kodėl jie pagamino ir pastatė šešis šimtus daugiatonių akmeninių statulų? 1722 m. salą atrado olandų jūrininkas Jokūbas Rogevenas, tai įvyko Velykų sekmadienį, todėl ir pavadinta Velykų sala (polineziečių kalba sala buvo vadinama Rapa Nui).  Pasak vienos mokslininkų hipotezės, salos gyventojai į ją atplaukė baidarėmis ir pradėjo gaminti statulas, jų transportavimui naudodami milžiniškų medžių lapus, o statuloms paremti buvo naudojami šių medžių kamienai. Kai į salą atvyko europiečiai, miškas jau buvo sunaikintas ir dėl ekologinės katastrofos gyventojai išnyko. Apie tai, kad salos gyventojai

Skaitykite toliau..

Megalodono šešėliai

1954 m. Australijos laivas „Rachel Cohen“ stovėjo Adelaidės doke kapitaliniam remontui. Remontas prasidėjo nuo „generalinio valymo“. Pradėjus valyti laivo dugną nuo kriauklių, buvo rasta keliolika didžiulių dantų, įstrigusių laivo dangoje. Kiekvieno jų dydis – keliolika centimetrų. Žemės istorijoje tokiais dantimis galėjo pasigirti tik viena „žuvis“ – megalodonas. Mokslas teigia, kad plėšrusis monstras išmirė prieš 1,5 mln. metų. O gal taip ir buvo?Keliasdešimt milijonų metų pasaulio vandenynuose karaliavo milžiniškas kraugeris ryklys, vadinamas megalodonu (Carcharodon megalodon). Gamta niekada nebuvo sukūrusi nieko baisesnio. Mokslininkų skaičiavimais, megalodono ilgis siekė dvidešimt-trisdešimt metrų, o svėrė jis nuo pusšimčio iki šimto tonų. Mėgstamiausias jo maistas buvo kašalotai ir ūsotieji banginiai, kuriuos jis sukirsdavo vienu kąsniu. Galima įsivaizduoti, kokio

Skaitykite toliau..

Aleksandras Blaževičius: JAV lietuvis, kovojęs prieš nacius, kad pamatytų žmoną

Tai bus ilgas tekstas apie JAV lietuvį, kurio daugelis greičiausiai nežinote. O jis nugyveno ilgą ir turiningą gyvenimą. Pono dim. plk. Igno Stankovičiaus dėka Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius papildė trys dėžės muziejinių vertybių. Į Lietuvą parkeliavusios apie 1200 vertybių – nuo smulkiausių popierėlių iki uniformos – priklausė JAV lietuviui Aleksandrui Blaževičiui (1912-1998). Panašu, jog Lietuvoje šis spalvingos biografijos išeivis ir JAV kariuomenės kapitonas visuomenei nėra plačiai žinomas. Juo prasmingiau yra papasakoti šią istoriją. Įvairiausių vertybių yra labai daug ir kruopštus darbas su jomis užtruks, bet bent jau pirmasis apžiūrėjimas leidžia šį tą papasakoti apie A. Blaževičiaus ir XX a. Lietuvos istoriją. Aleksandras Blaževičius gimė 1912 m. lapkričio 4 d.

Skaitykite toliau..

Mįslingas tėvo Krespio kolekcijos likimas

Geresnę atmintį turintys prisimena rezonansinę bylą, dingus kunigui, poetui ir kolekcininkui Ričardui Mikutavičiui bei jo kolekcijai. Po kurio laiko buvo rastas nuskandintas dvasininko kūnas ir dalis jo kolekcijos, tačiau nemažai vertingų meno kūrinių iki šiol nepatikti. Mįslinga istorija nutiko ir kito dvasininko, tik šįkart ne Lietuvos, kauptai senienų ir radinių kolecijai. Tėvas Krespis ilgiau kaip pusšimtį metų rinko senovinius reliktus. Rinkinyje buvo slaptiningų aukso plokštelių su piešiniais, kuriuose galėjo būti informacija iš „paslaptingos metalinės bibliotekos“. Po Krespio mirties kolekcijos pėdsakai dingo. Tėvo Krespio istorija yra viena mįslingiausių visų istorijų, pasakojančių apie nežinomų civilizacijų palikimą, mįslingus reliktus, daugybę aukso dirbinių su keistų figūrų atvaizdais ir simboliais, priklausančiais šumerų ir kitoms nežinomoms kalboms.

Skaitykite toliau..

Dalia Rukienė. Gvatemalos perliukai (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.) Santjago sarka tapekesVisiems mirusiems suteikiamas leidimas lapkričio 01 ir 02d.sugrįžti į Žemę. Todėl gyvieji eina į kapines pabūti su mirusiais šeimos nariais. Mirusiojo turi laukti, kad mirusysis matytu, kad yra laukiamas. T.y.padėti maisto, alkoholio. Jei nėra galimybės nuvykti į kapines, padaro altorėlį namuose prie kurio ir sudeda maistą ir mirusiojo daiktų.Jau 125 metai vyksta aitvarų kėlimo tradicija. Visas veiksmas vyksta kapinėse. Aitvarai 15-20 metrų aukščio. 19a. pabaigoje, nuo1821m. paskelbtos nepriklausomynės pradeda važiuoti užsieniečiai. Tame tarpe Taivano kinai vieni pagrindinių atvykėlių. Jie į Guatemalą atveža kinų (sviestinį) popierių ir kartu tradiciją daryti aitvarus.Aitvaras siejamas su stichija, kuri gali pakilti į viršų ir pasiekti dimensiją, į kurią

Skaitykite toliau..

Stulbinančios gelmių paslaptys

1902 m. – Gvinėjos įlankoje, netoli Vakarų Afrikos, britų laivas „Fort Salisbury“ susidūrė su paslaptingu milžiniško dydžio objektu. Iš pradžių budintis virš vandens paviršiaus pamatė dvi raudonos spalvos šviesas, o pažvelgęs pro žiūronus aiškiai išvydo didelį tamsų iki dviejų šimtų metrų ilgio objektą, kurio galuose degė šviesos. Budėtojas paskambino antrajam kapitono padėjėjui A. Reimeriui, ir pastarasis taip pat išvydo paslaptingąjį objektą, prieš jam nugrimzdant į vandenyno gelmes. Vėliau visi mačiusieji pasiūlė išvadą, kad matė kažkokią giliavandenę transporto priemonę. Nors beveik visi atkreipė dėmesį į žvynuotą paslaptingojo objekto paviršių, niekas nemanė, kad matė mokslui nežinomą gyvūną. Prieš objektui nugrimztant, vanduo aplink jį virpėjo, nes atrodė, kad veikė kažkoks mechanizmas. Reimeris laivo žurnale šio

Skaitykite toliau..

„Apkasas – griovys, kuriuo nubėga nemažai pionierių prakaito“: apkasų karas

Karius eilėmis guldančio kulkosvaidžio išradimas ir ištobulėjusios artilerijos šrapnelio sviediniai vertė besiginančius karius ieškoti tinkamos priedangos. Pirmasis pasaulinis karas ryškiai atspindi šiuos karybos pokyčius, todėl drąsiai šį konfliktą galime vadinti tranšėjų karu. Karui užsitęsus žymiai ilgiau, nei pradžioje buvo tikimasi, ir nusistovėjus ilgiems frontams, kariams teko taikytis prie gyvenimo tranšėjose sąlygų. Visų pirma, tranšėjos didino saugumą, bet jo neužtikrino. Taiklus artilerijos šūvis galėjo sugriauti kai kurias apkasų tinklo dalis ir palaidoti tuo metu ten esančius karius. Todėl tranšėjos driekėsi ne tiesia linija, o vingiavo laužytais kampais. Pavojus apkasuose grėsė nuolatos: per aukštai iškišta kario galva buvo laimikis budinčiam priešo šauliui. O kur dar nekviesti nuolatiniai tranšėjų gyventojai – žiurkės, utėlės,

Skaitykite toliau..

Septynių mirčių slėnio šiurpesys

Indijos šiaurėje, Himalajų papėdėje, yra paslaptingas tarpeklis, į kurį daugiau nei šimtmetį nebuvo įžengęs nė vienas mirtingasis. Vietos gyventojai įsibaimina vien užsiminus apie šią vietą, ir niekada nesutinka būti gidais tiems nuotykių ieškotojams, kurie siekia į ją patekti, tačiau tai draudžia Indijos valdžia, kuri laiko paslaptyje tarpeklio, turinčio Septynių mirčių slėnio pavadinimą, koordinates. Kelioms dešimtims drąsuolių vis dėlto pavyko patekti į šią šiurpią vietą ir dauguma jų iš ten negrįžo gyvi… Paslaptingas mirusiojo užrašų sąsiuvinis – „Septynių mirčių slėnio šešėliai”: 1856-ųjų pavasarį audra užklupo kalnuose žvejojantį sikhų medžiotoją. Juodi debesys aptraukė visą dangų ir apipylė žemę tankiu lietaus šleifu. Šimtamečiai medžiai lūžo nuo įnirtingų vėjo gūsių. Beveik be perstojo blykčiojo

Skaitykite toliau..

Klajoklė karalienė

Kunigas dar kartą paklausė princą Chaimę Aragonietį, ar jis pasirengęs imti princesę Eleonorą į žmonas. Tačiau jaunuolis tylėjo. Šventykloje nuvilnijo nepasitenkinimo šurmulys. Suspaudęs lūpas sosto įpėdinis žengė žingsnį atgal. Karaliaus-tėvo reakcija buvo žaibiška: pašokęs nuo kėdės, jis puolė prie sūnaus ir garsiai pasakė: „Sutinku!”Su palengvėjimu atsidusęs šventikas tęsė ceremoniją. O Eleonora drebėjo iš pažeminimo – ji jautėsi nereikalinga… Ta, kurios vos neatsisakė prie altoriaus, gimė 1307 m. liepos 14 d. Jos tėvas, Kastilijos karalius Ferdinandas IV, dar kūdikį pažadėjo kaip žmoną Aragonijos princui. Šias dvi šeimas siejo giminystės ryšiai ir politiniai interesai, todėl Eleonora nuo pat kūdikystės žinojo, kam skirta. Ir ji ruošėsi savo vaidmeniui. Kastilijos princesę mokė ne tik

Skaitykite toliau..

Povilas Dedėnas. Rusijos naikintojas Nr.1

Perskaitę pavadinimą, bandėte įspėti tą „naikintoją Nr.1”: gal Zelenskis ar Baidenas, o gal tai jau nutolusios praeities veikėjai Hitleris, Napoleonas ar koks viduramžių Čingischanas? Viskas daug paprasčiau, nors ir paradoksaliau – didžiausias ir aršiausias šiandienės rusijos imperijos naikintojas yra jos diktatorius. Tiesa, savąją karaliją jis griauna ne daužydamas kūju ar sukeldamas stichijos siautėjimą, o žmogiškųjų ydų pagalba. Sakote, kad keblokai ir painokai čia bandau pateikti? Ne, viskas elementaru, kaip kad sakė kadaise Šerlokas Holmsas daktarui Vatsonui: „Elementaru, Vatsone!” Naujasis fiureris įklimpo. Įklimpo giliai, iki pat ausų, savosiose ydose, baimėse ir nemokšiškume. O kur dar godumas, pavydas, puikybė, gobšumas?! Jau ketvirtį amžiaus Putinas nuosekliai kenkia ir naikina Rusiją, o kelis pastaruosius

Skaitykite toliau..

Tūkstantmetės Mohendžo-Daro paslaptys

Kiek daugiau nei prieš šimtmetį, 1914 m., mokslininkas Rachaldas Banerdžis ėmėsi tyrinėti mįslingą piliakalnį Pakistane. Ši vieta niekada nebuvo kasinėta ir buvo laikoma prakeikta. Mokslininkas buvo įsitikinęs, kad čia yra senovinio didingo miesto griuvėsiai. Tai, ką jis galiausiai aptiko, buvo šimtmečio atradimas. Indo slėnyje egzistavo civilizacija, galinti drąsiai konkuruoti su Mesopotamija ir Egiptu. Tik neseniai mokslininkams pavyko įminti šios galingos senovės civilizacijos egzistavimo ir žlugimo paslaptis. Po kelerius metus trukusių kasinėjimų susidomėjimas paslaptingais piliakalniais ir jų slėpinių intriga tik išaugo. Senovinis Harappos miestas tuometinėje britų Indijos Pandžabo provincijoje, o dabar Pakistane, buvo tik ką atrastas. Tyrimai leido manyti, kad kažkur šiose vietose senovėje egzistavo iki tol nežinoma, bet neįtikėtinai galinga

Skaitykite toliau..

Požeminiai statiniai Gizoje – ne pramanas?

1999-ais Gizos archeologinio draustinio vadovas Zachis Chavasas, kalbėdamas JAV televizijos laidoje, pranešė, kad Egipto archeologai tarp Didžiosios piramidės ir Sfinkso atrado uolienose iškaltus tunelius ir kameras. Tuo tarpu apie šių požeminių statinių egzistavimą rašė dar Herodotas ir al-Makrizi. Britų muziejuje saugomame senoviniame rankraštyje, kurį sudarė arabų rašytojas Altelemsanis, kalbama apie dar vienos požeminės perėjos egzistavimą – tarp Didžiosios piramidės ir Nilo upės su šliuzo įrenginiu upės pusėje.  Senovės legendos neseniai sulaukė naujų patvirtinimų. Ultramodernia įranga, leidžiančia pažvelgti po žemės paviršiumi, aptiktos patalpos ir tuneliai per pastaruosius kelerius metus suteikė galimybę pakoreguoti esamų Gizos teritorijos planų tikslumą. Detektorių atspaudai rodo, kad vietovę kerta protu nesuvokiamas skaičius tinklo pavidalo tunelių ir požeminių patalpų, susipynusių

Skaitykite toliau..

Žūtbūtinė ordino kova dėl Jeruzalės

1099-ųjų liepos 15-ą kryžiuočiai įžengė į Jeruzalę. Leotoldas, riteris iš Lotaringijos, pirmasis su savosiomis nedidelėmis pajėgomis pasirodė prie sienų. Saracėnai, pamatę, kad ant miesto sienų jau kabo audeklai su kryžiais, paliko gynybines pozicijas, ir įsiveržė į miestą. Tai buvo didžiausia jų klaida. Užvaldę sienas, lotaringai nusileido laiptais į miesto vidų ir atidarė vartus – į Jeruzalę skubėjo didžioji dalis kariuomenės, kuriai vadovavo pirmojo kryžiaus žygio vadas Gotfrydas Bujonietis, Žemutinės Lotaringijos hercogas. Citadelė, dar vadinama Dovydo bokštu, kur buvo įsikūrusi didžioji dalis arabų įgulos, išsilaikė ilgiausiai. Galiausiai saracėnų vadui al Afdalui pavyko susitarti su Tulūzos grafu Raimondu Sen Žiliu dėl garbingos nelaisvės, o tiems saracėnams, kurie savanoriškai sudėjo ginklus, labai pasisekė.

Skaitykite toliau..

Rasa Stulpinienė. Neapolio magija

Neapolis – Kampanijos regiono sostinė, miestas – uostas, įsikūręs prie Neapolio įlankos Tirėnų jūroje šalia Vezuvijaus ugnikalnio, graikiškos kilmės, pastatytas amfiteatro principu – net 70 proc. pastatų langų žvelgia į minėtą įlanką. Miesto istorija prasidėjo VII a. prieš Kr. Nežinau, ar teko lankytis šiame spalvingame, triukšmingame ir chaotiškame pasaulio kampelyje, kurio senamiestis didžiausias Europoje, kur varpais skambina apie penki šimtai bažnyčių, kur gyventojai – tarsi tiksinti bomba – drąsūs, karšti, sukti, atviri, tikras genų rinkinys: graikai, romėnai, saracėnai, ispanai. Kalba garsiai, greitai, be paliovos gestikuliuoja, važiuoja chaotiškai, pavojingai, vairuotojai, sustoję prie šviesoforo dar geba ir vieną kitą reikaliuką sutvarkyti. Gatvėse – nuolatinis triukšmas, ir jis kitoks nei pas mus, nes

Skaitykite toliau..

Neįveikiamų Babilono mūrų didybė

Sakoma, kad garsiosios Babilono sienos buvo šiuolaikinio devynių aukštų pastato dydžio. Jos buvo pastatytos iš plytų – ir statybinių medžiagų prireikė tiek daug, kad jei būtų galima išardyti sienas plyta po plytos ir iškloti jas viena linija, mūsų planetą išilgai ekvatoriaus būtų galima apjuosti bent dešimt kartų. Mokslininkai teigia, kad senovės Babilonas buvo pastatytas ne vėliau kaip III tūkstantmetyje prieš Kristų, Kr. jis ne kartą buvo griaunamas ir atstatomas, o didžiausias šalies ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pakilimas įvyko valdant Nabuchodonosarui II (valdė 605-567 m. pr. Kr.), kuris, būdamas puikus valdovas ir puikus karvedys, daug dėmesio skyrė ne tik mažų karalysčių ir kunigaikštysčių užkariavimui ir prijungimui prie Babilono, bet ir savosios valstybės

Skaitykite toliau..

Senovės civilizacijų aidai. Hetitų valstybė (II)

(Antroji apybraižos dalis, pirmąją skaitykite čia.) XVIII-XVII a. pr. m. e. sandūroje hetitų šalyje buvo kelios stipriausios gentys, kovojančios tarpusavyje dėl hegemonijos. Šių genčių visuomeninio gyvenimo ir administravimo centrai buvo gerai įtvirtintos gyvenvietės, kurias jau buvo galima vadinti miestais. Svarbiausi iš šių miestų buvo Nesa, Kussaras ir Tsalpa. Tikėtina, kas Nesos apylinkių dialektas sudarė hetitų kalbos pagrindą. Šiems miestams vadovavo vadai, kurie jau gerokai išsiskyrė iš paprastų bendruomenės narių masės, todėl kai kurie tyrinėtojai juos laiko karaliais. Hetitų karalių kovoje dėl hegemonijos sėkmė nusišypsojo Kusaro valdovui Anitai. Jis sugriovė protohetitų genčių tvirtovę Hatutos miestą, pavergė Nesą ir padarė ją savo sostine. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Monos Lizos lūpomis

Kiekvieną dieną apie trisdešimt tūkstančių lankytojų plūsta į Luvrą, kad pamatytų mane. Tai beveik dešimt milijonų žmonių per metus. Jie

Skaitykite toliau..
2026-01-14 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Paslaptingosios ledi šmėkla

Airijos pakrantėje, Dublino grafystėje, stūkso Ardgilano pilis. Jos apylinkės alsuoja senove: šimtamečiai medžiai, marmuriniai laiptai, senovinio parko tyla, iš kurio

Skaitykite toliau..
2026-01-13 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Dievo karvytės nuodai

Dievo karvytė: visi jos bijo, išskyrus žmones, mat nuodingas jos kraujas, o dar ir stulbinantis apetitas. Ką jūs manote apie dievo

Skaitykite toliau..
2026-01-12 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Antroji Gorbačiovo galva

Laikas bėga sparčiai, ir praėjo jau keturi dešimtmečiai nuo 1985-ųjų, kuriais sovietų imperijos vairą perėmė tauškalius Michailas Gorbačiovas. Užkopęs valdžios

Skaitykite toliau..
2026-01-11 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Kryžiaus žygiai (VI)

(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.) Ketvirtojo kryžiaus žygio metu popiežystė slapta rėmė kryžiuočių žygį į Konstantinopolį. Veidmainiškai pasmerkusi kryžiuočių sunaikinimą

Skaitykite toliau..
2026-01-11 Komentarų: 0
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Gudrutį paviliojusi loterija

XX amžiaus pabaigoje Amerika buvo įsitikinusi, kad gyvena sąžiningoje pasakoje. Kiekvienais metais „McDonald’s“ rengė akciją „Monopoly“, kurioje kiekvienas galėjo nusipirkti

Skaitykite toliau..
2026-01-10 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Kryžiaus žygiai (V)

(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.) 1144 m. kryžiuočiai buvo priversti palikti Edesą, kurią užėmė Mosulo emyras. Edesos grafystės praradimas išsyk

Skaitykite toliau..
2026-01-09 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE