Agresija ir meilė gyvūnams eina koja kojon. Nes prieš patenkindamas savo instinktą pratęsti giminę, daugumos rūšių patinas turi atlaikyti konkurenciją, kartais žiaurią, su kitais patinais. Karas dėl teritorijos – tai iš esmės siekis tapti stipresniu už kitus, laimėti konkurenciją ir gauti geriausią patelę ar daugiau patelių. Žmogus taip pat yra gyvūnas, todėl nenuostabu, kad žmogaus kultūroje išliko samprata, kad moteris yra ne tik malonumo teikėja, bet ir agresijos priežastis. Iš čia kyla daugybė senovės deivių, kurios yra atsakingos ir už meilę, ir už karą – Mesopotamijos Ištarė (Astarta), germanų Freja, keltų Morgana. Graikai ir romėnai atėmė iš šios figūros karingumą, pavaizduodami ją kaip Afroditę arba Venerą, tačiau jos vyru tapo tas

Priimta manyti, kad kentauras buvo mitologinis padaras, išgalvotas senovės graikų. Jis buvo žmogaus ir arklio hibridas. Turėjo arklio kūną, o vietoj kaklo ir galvos su karčiais virš jo iškilęs žmogaus liemuo. Šis padaras gyveno kalnuotoje ir miškingoje vietovėje. Jis pasižymėjo nevaldomu ir audringu charakteriu. Dalis šių būtybių buvo priešiškos žmonėms, o kita dalis, atvirkščiai, visais atžvilgiais padėdavo žmogui. Iš kur atsirado legendos apie tokias originalias mitologines būtybes? Senovėje Viduržemio jūros regiono gyventojai nemokėjo jodinėti. Jie judėjo kinkiniais. Kinkiniai buvo pagrindinė senovės armijų smogiamoji jėga. Reikia pasakyti, kad taktikos požiūriu kinkinys yra daug efektyvesnis už raitelį. Tačiau tai pernelyg brangus malonumas. Todėl šimtmečių eigoje raitelių daliniai išstūmė kinkinius, traukiamus poros ar

Šimtmečius Europos studentai skaitė antikinius mitus apie Heraklį ir Odisėją, stebėdamiesi senovės didvyrių žygdarbiais. Krikščionys žinojo Senojo Testamento stipruolio Samsono, kuris plikomis rankomis draskė liūtus į gabalus, istoriją. Menininkai nutapė šimtus paveikslų apie šiuos herojus, skulptoriai išdrožė dešimtis statulų, bet niekas nežinojo, kad ir bibliniai, ir antikiniai herojai kilę iš vieno personažo…1849 m. britų archeologas Ostinas Henris Lejardas vykdė kasinėjimus Artimuosiuose Rytuose. Jis norėjo rasti įrodymų apie Senajame Testamente aprašytus įvykius. Tuo metu buvo manoma, kad Biblija yra seniausias tekstas pasaulyje. Tačiau Lejardo kasinėjimai paneigė šią versiją. Jo rastos akmeninės lentelės iš karaliaus Ašurbanipalo bibliotekos Ninevėje pasirodė esąs daug senesnės už seniausius biblinius tekstus. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Plokštės buvo

„Štai aš esu prieš tave, pražūtingas kalne”, sako Viešpats, „kuris niokoji visą žemę, ir ištiesiu savo ranką virš tavęs, ir numesiu tave nuo uolų, ir padarysiu tave apdegusiu kalnu. Ir iš tavęs nebus paimtas akmuo kampams ir akmuo pamatams, bet tu amžinai liksi apleistas…“Tai pranašo Jeremijo pranašystė. Biblija mums pasakoja, kad iki potvynio žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba. Ir žmonės nusprendė pastatyti miestą, pavadintą Babilonu, ir bokštą iki dangaus, kad „pasidarytų vardą“. Bokšto statyba buvo nutraukta Dievo, kuris privertė žmones kalbėti skirtingomis kalbomis, dėl ko jie nustojo suprasti vieni kitus, negalėjo tęsti miesto ir bokšto statybos ir išsisklaidė po visą žemę.Archeologai ieškojo bokšto Babilone ir jo apylinkėse.