AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Petras Bluzma. Po Vidurinę Aziją (IV)

Badchyzo rezervateŠis gamtos rezervatas įkurtas 1941 metais siekiant išsaugoti atogrąžų zonos sausų stepių bei pusdykumių augaliją ir gyvūniją, turinčias daug endeminių, t.y tik tose vietose sutinkamų rūšių. Rezervatas yra Turkmėnijos pietryčiuose greta Irano ir Afganistano sienų, įsiterpęs tarp nedidelių Tedženo ir Murgabo upių. Jo teritorija užimanti 88 000 hektarų plotą, yra piečiau esančių Hindikušo kalnų prieškalnėse. Jų paviršius gana įvairus, – nors yra ir lygių plotų, daugiausia jis primena kalvotą pusdykumę, o pietvakarinėje dalyje kyla neaukšti (iki 800 metrų aukščio) kalnai. Rytinėje rezervato dalyje stebina kiti reljefo ypatumai. Tai 18 kilometrų ilgio labai plati ir gili Gyzyl-Džar‘o dauba su stačiais keliasdešimt metrų aukščio smiltainio skardžiais. Ji prasideda ties kordonu ir

Skaitykite toliau..

Jukatano požeminės šventyklos slėpiniai: senovės civilizacija, pralenkusi savo laiką

Meksikos Jukatano pusiasalio džiunglėse archeologai padarė atradimą, kuris gali visiems laikams pakeisti požiūrį į senovės regiono istoriją. Mokslininkai atrado milžinišką požeminį kompleksą, kuris buvo paslėptas tūkstantmečius. Paslaptingos salės, senoviniai artefaktai, ritualiniai altoriai ir graviūros, vaizduojančios nežemiškas būtybes, verčia mokslininkus klausti: kas pastatė šią šventyklą ir kokią paslaptį ji slepia? Radinys apima sudėtingą tunelių ir salių sistemą, vedančią į didžiulę apeigų šventyklą. Šventyklos sienas puošia detaliai iškalti simboliai, o akmeninės arkos, pastatytos be cemento, išsiskiria savo tvirtumu ir tikslumu. Vienoje centrinių salių archeologai aptiko akmeninių altorių, ant kurių matyti senovinių ritualų pėdsakai. Tačiau kuo ši vieta buvo tokia svarbi nežinomai civilizacijai? Atsakymas gali slypėti keistose graviūrose, rastose ant šventyklos sienų. Šventykloje

Skaitykite toliau..

Kalnų sarkofagai su kaukėmis – tai, kas liko iš Čačapojos indėnų

Peru regione, vadinamame Amazonėmis, gyveno senovinė civilizacija – Čačapoja. Ši civilizacija buvo ne tik legendinių inkų kaimynė, bet ir šiek tiek senesnė. 1984 m. Karahijoje archeologai aptiko unikalius sarkofagus, kuriuose Čačapojos indėnai laidojo savo mirusiuosius. Sarkofagai daugiausia buvo sudaryti iš molio, žemės ir akmenų. Manoma, kad senovės indėnų čačapojų civilizacija atsirado IX mūsų eros amžiuje su Andų kalnais besiribojančioje teritorijoje. O inkai čia atsirado tik po trijų šimtmečių. Indėnus čačapojus inkai vadino „debesų žmonėmis“ arba „debesų kariais“, mat jie įsikūrė ant uolėtų viršūnių, beveik debesyse. Aukštai kalnuose žmonės ne tik sugebėjo pasistatyti savo namus, kurių buvo iki keturių šimtų pastatų. Jie taip pat vertėsi žemdirbyste – kalnų viršūnėse įkurdino ir kultivavo ištisus

Skaitykite toliau..

Akustiniai miražai

Daugelyje šalių sklando legendos apie nuskendusias bažnyčias ir net ištisus miestus. Tokios legendos turi nemažai tiesos, nes nenuostabu, kad pastatai ir statiniai atsiduria po vandeniu. Tačiau kai kurie liudininkai tvirtina, kad seniai nuskendusių bažnyčių varpai girdimi ir šiais laikais. Specialistai visada skeptiškai vertina gandus, kurie meluoja už proto ribų. Tačiau šiuo atveju jie tokius garso efektus apibūdina kaip akustinius miražus. Anglijoje, Velso grafystėje, yra Llyn Tegid ežeras. Didžiausias jo gylis keturiasdešimt metrų, o ilgis siekia pusseptinto kilometro. Pasakojama legenda, kad ežero dugne yra nuskendęs miestas, o iš jo gelmių kartkartėmis pasigirsta varpo skambėjimas. Šį skambėjimą kartais girdi turistai, o aštrią klausą turintys žmonės gali atskirti net bažnyčios giedojimą. Tačiau povandeniniai varpai ne

Skaitykite toliau..

Nuskendusi Krišnos karalystė: legenda, pasirodžiusi esanti tiesa

Hinduizmo mitologijoje Dvaraka yra Krišnos karalystės sostinė, kurioje gyveno Jadavų gentys. Kai Krišna nusprendė palikti buvusią sostinę Mathurą, jis įsakė pastatyti naują miestą. Dvaraka buvo pastatyta per vieną naktį ir gyvavo apie dešimtį tūkstančių metų. Praėjus septynioms dienoms po Krišnos mirties, miestą prarijo jūra. Neseniai archeologai įrodė, kad legenda turi istorinį pagrindą – Arabijos jūros dugne aptiktos senovinio miesto liekanos. Pasakojimai apie miestą, kurio rūmų sienos buvo sidabrinės ir papuoštos smaragdais, dar neseniai buvo laikomi legenda. Senoviniuose rankraščiuose Jadavų sostinė aprašoma taip: „Naujasis miestas jūros viduryje buvo labai gerai pastatytas, su tiesiais keliais, plačiomis gatvėmis ir alėjomis, nuostabiais sodais ir parkais, kuriuose augo pageidaujami medžiai. Mieste taip pat buvo daug rūmų ir vartų.

Skaitykite toliau..

Inkų civilizacijos inžinerinės mįslės

Archeologų atradimų dėka tapo aišku, kad inkų civilizacija atsirado 1200-1300 m. XI a. pabaigoje dėl Andų kalnuose daugiau kaip šimtą metų siautėjusios sausros kaimyninės stipresnės gentys, kovodamos dėl vandens ir maisto, prarado savo galią. Inkų civilizacija pasiekė neregėtas aukštumas. Mūrininkai kūrė architektūros šedevrus, inžinieriai daugelį kelių sujungė į vieningą sistemą, jungiančią visas imperijos dalis. Buvo sukurti drėkinimo kanalai, kalnų šlaituose įrengtos žemdirbystės terasos, jose auginta apie septyniasdešimt rūšių kultūrų, sukauptos didelės maisto atsargos. Vietininkai puikiai įvaldė inventorizaciją: jie žinojo kiekvieno didžiulės imperijos sandėlio turinį, apskaitą vedė naudodami kipu – inkų kompiuterinio kodo analogą – įvairiaspalvių siūlų ryšulius su specialiais mazgų deriniais. Inkų valdovai buvo gana griežti, bet teisingi: jie leido užkariautoms tautoms

Skaitykite toliau..

Paslaptingoji Vineta – tikrai egzistavęs miestas ar viso labo mitas?

Vinetos miestas dar vadinamas „Baltijos Atlantida”. Maždaug prieš tūkstantį metų gražų pakrantės miestą Vinetą, tikėtina, prarijo įsismarkavusi jūra. Tragiškas Vinetos likimas šimtmečius įkvėpdavo ne tik poetus ir muzikantus, bet visų pirma mokslininkus – istorikus, geografus, kurie tikėjo, kad Vineta buvo ne vaizduotės vaisius, o tikras miestas, pasislėpęs po dumblu. Su varpais, namais, turgaus aikšte ir lobiais. Povandeniniu turtų lobynu. Niekam niekada nepavyko jo rasti. Berlyno istorikai Klausas Goldmanas ir Giunteris Vermušas, išgarsėję „Gintaro kambario“ ir dingusių Trečiojo reicho vertybių paieškomis, netrukus gali iškasti Vinetą, kaip kadaise jų garsusis tėvynainis Heinrichas Šlymanas pasauliui atrado palaidotą Troją. XI a. šiaurės vokiečių geografas ir kronikininkas Adomas iš Brėmeno rašė: „Miestas lūžta nuo visų šiaurės tautų

Skaitykite toliau..

Magiškasis Asirijos kristalas

Nepaisant to, kad seniausia Asirijos civilizacija paliko daugybę molio, akmens, vario, sidabro plokštelių, metraščių, apie jos istorinę raidą žinome nedaug. Priežastis banali. Valdantieji Ašūro miesto-valstybės ir didmiesčių Ninevės, Haros, Kerkemišo vadovai, prieš juos 609 m. pr. m. e. sunaikinant nesutaikomiems priešams Babilonui ir Midijai, šimtmečius užsiėmė tikrovės lakavimu, atskleisdami ją mitologinėje ir mistinėje šviesoje. Dėl to kiekvienas šiuolaikinis tyrinėtojas yra priverstas smalsaujančiai visuomenei siūlyti savo sampratą, geriausiu atveju pasiekdamas gražią hipotezę. Todėl, apibendrinę keletą požiūrių, pabandykime atsakyti į sudėtingiausią klausimą: kas vis dėlto buvo Asirijos imperija? (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Taigi, tai trečiasis tūkstantmetis prieš Kristų. Asirija vis dar vadinama Alum-Aššuro

Skaitykite toliau..

„Žinių žmonės” toltekai

XIV a. į Teotihuakaną atvykusiems actekams toltekai buvo visos kultūros kūrėjai. Actekų legendose toltekai ir Ketsalkoatlio kultas tapatinami su mitiniu Tolano miestu.Pasak legendų, etnografinių ir archeologinių duomenų, actekai žinojimo žmogų vadino – „tolteku“, o „toltekų“ gyvenimo būdas reiškė jų siekį suvokti kelius, vedančius į Dvasią. Legendos byloja, kad „žinių žmonės“ toltekai buvo atlantų rasės palikuonys, išsaugoję senąsias žinias apie „pirminę energiją“, kuri „atgaivina ir išjudina visus daiktus“. Senovės kinai ją vadino Tao, o senovės toltekai – Ereliu. Naujosios toltekų bendruomenės kariai šią jėgą vadina Nagualu. Teotihuakanas buvo senovės magų, toltekų, miestas, kuriame gyveno ypatingų magijos žinių turintys magai. Teotihuakano statiniai buvo tik tam tikras toltekų projektas. Kaip sakė Kastaneda, „toltekų

Skaitykite toliau..

Mįslinga civilizacija tarp Atlantidos ir Šumero

Saksonijos archeologijos instituto profesoriaus Haraldo Štoiblo vadovaujami vokiečių archeologai, laikydamiesi šiaurietiško santūrumo, nuo pasaulio paslėpė grandiozinę sensaciją. Visą tą laiką jie vykdė kruopščius kasinėjimus Vokietijos, Austrijos, Čekijos ir Slovakijos teritorijoje. Ir tik neseniai vokiečių žurnalas informavo Senojo pasaulio gyventojus apie Europos civilizaciją, kuri tūkstančiu metų senesnė už Šumerą ir Egiptą. Iki šiol mokslininkams pavyko atrasti daugiau kaip pusantro šimto senovės statinių. Įspūdingiausi pasirodė esantys po dabartiniu Drezdenu. Pasak archeologų, jie rado didžiulę apvalios formos šventyklą, aptvertą keturiais grioviais, trimis žemės pylimais ir dviem tvoromis. Žmonės čia negyveno. Jų gyvenvietės buvo toliau. Didžiausia iš jų rasta netoli dabartinio Aitros miesto, kur ketvirčio šimto hektarų plote stovi du šimtai namų, jų dydis svyruoja nuo

Skaitykite toliau..

„Londono kirtiklio” paslaptis: kaip gi XIX amžiaus įrankis atsidūrė šimto milijonų metų senumo uolienoje?

Archeologijos ir populiariojo pseudomokslo istorijoje yra daug radinių, kurie kartais pateikiami kaip įrodymas, kad „viskas yra ne taip, kaip bandoma mus įtikinti“. Vienas iš tokių „klaidingų artefaktų“ yra „Londono kirtiklis” – tariamai senovinis įrankis, įstrigęs šimto milijonų metų senumo akmenyje. Taigi kas tai per artefaktas ir kodėl jis vadinamas „nereikšmingu“? Istorija prasidėjo 1934 m. netoli Amerikos Teksaso valstijos Londono miestelio. Sutuoktinių pora – Maksas Hanas su žmona – pasivaikščiojimo metu pastebėjo keistą akmenį, iš kurio kyšojo medžio fragmentas. Jie parsinešė radinį namo ir, pasak jų pačių versijos, tik po kelerių metų nusprendė akmenį perskelti ir pažiūrėti, kas yra jo viduje. Paaiškėjo, kad akmens viduje buvo geležinis kirtiklis medine rankena. (Toliau

Skaitykite toliau..

Mino civilizacijos mįslės ir mitai

Žinomus mitus apie Ikarą ir Dedalą, Tesėją ir Minotaurą, Dzeusą ir Europą sieja viena paslaptinga vieta – Kretos sala. Iki XX a. pradžios Mino civilizacija buvo laikoma Homero išmislu. Tačiau po daugybės archeologinių kasinėjimų garsiųjų Knoso rūmų egzistavimas nekėlė abejonių. Tačiau Kretos-Mino civilizacijos istorijoje vis dar yra daugiau klausimų nei atsakymų. Keliausime nuo mito iki tikrovės – kas gi atrado Mino civilizaciją? XIX a. pabaigoje susižavėjimas helenistinėmis senienomis apskritai buvo būdingas Londono aristokratijai. Kol skeptikai Homero kūrinius laikė fikcija, romantikai, tokie kaip Heinrichas Šlimanas, iki paskutiniųjų tikėjo Trojos, Mikėnų ir kitų didžiųjų vienos seniausių civilizacijų miestų tikrove. Britas Arturas Evansas buvo vienas iš jų. Seras Evansas jaunystėje susirgo antika, paveldėjęs

Skaitykite toliau..

Dingusi stichijos ir laiko audrose „Jūros gėlė”

XVI amžiuje Indijos vandenyne sudužus laivui, nuskendo vienas didžiausių pasaulio lobių. Taip, kalbame apie dingusį Flor de la Mar lobį, kuris dingo audringą 1511 m. lapkričio 20-os naktį. Pažvelkime pro praeities langą ir sužinokime, kas nutiko, kai šis didžiausias lobis visiems laikams pasislėpė jūros gelmėse ir niekada nebebuvo surastas. Flor de la Mar buvo didžiausias tų laikų laivas, jo pavadinimas reiškia „Jūros gėlė“. Tai buvo portugalų burlaivis, pastatytas apie 1502 m. Lisabonoje. Jis buvo laikomas didžiausiu to meto karaku, dvigubai didesniu už kitus tokio tipo laivus. „Jūros gėlė“ buvo tiesiog milžiniškų matmenų – 118 pėdų ilgio, 111 pėdų aukščio, 400 tonų keliamosios galios. Toks didelis laivas buvo sukurtas specialiai ilgoms kelionėms, ypač

Skaitykite toliau..

Valdžios knygos: ką faraonai ir karaliai draudė skaityti savo pavaldiniams

Visi valdovai mėgo deginti knygas. Tačiau būtent šios knygos buvo griežtai uždraustos: tikėta, kad jose slypi raktas į absoliučią valdžią. „Šventoji Toto knyga“ – apie tai, kaip atgaivinti žmogų ir bendrauti su dvasiomis. Pagal senovės egiptiečių tikėjimą, Totas buvo savotiškas tarpininkas, perduodantis žmonėms „dievų žodį“. Jis pats buvo su jais susijęs – buvo garbinamas kaip išminties dievas ir mokslų globėjas. Senovės Egipte sklandė legenda, kad Totas žinojo Atlantidos paslaptį, kad būtent jis tapo nežinia kaip sunaikintos civilizacijos senųjų žinių saugotoju. Tačiau pati paslaptingiausia ir galingiausia jo knyga yra „Smaragdinė plokštelė“, arba „Šventoji Toto knyga“, parašyta prieš dešimt tūkstančių metų ant plonų aukso plokštelių (iš viso jų buvo aštuoniasdešimt). Ant daugelio šių plokštelių

Skaitykite toliau..

Baltosios damos prakeiksmas ir paslėpto lobio paslaptis

Pietų Bohemijos širdyje esanti Gluboko prie Vltavos pilis stūkso tarsi iliustracija iš gotikinės pasakos. Jos didingi balti bokštai atsispindi upės paviršiuje, o jos fasadas, stilizuotas kaip angliškojo Vindzoro, tarsi tyčia slepia tamsią ir paslaptingą esmę, kurią šimtmečius saugojo vietos legendos dalimi tapusi dvasia – Baltoji dama. Tačiau prieš pažvelgdami į jos liūdnas akis, pasinerkime į šios gražios ir bauginančios vietos istoriją. Pirmieji įtvirtinimai šioje vietoje atsirado dar XIII amžiuje. Tuo metu tai buvo klasikinė gotikinė pilis, pastatyta Čekijos karaliaus Pržemyslo Otakaro II įsakymu. Laikui bėgant pilis keliavo iš vienos kilmingos dinastijos į kitą, tačiau tikroji didybė ir prabanga čia atsirado XIX a., kai pilis pateko į aristokratų Švarcenbergų šeimos rankas. Įkvėptas britų

Skaitykite toliau..

Tatevo havazanas: ką nutyli istorija?

Kiekvienas I-X a. Tatevo vienuolyno komplekso, esančio Siuniko provincijoje, lankytojas yra matęs ir žino apie supamąją stelą – įdomiausią ir paslaptingiausią komplekso statinį. Šis kulto paminklas, pastatytas 893-895 m. Švenčiausiosios Trejybės garbei, yra aštuonkampis 8,3 m aukščio akmeninis stulpas. Jį sudaro 12 eilių ir užbaigia ornamentuotas karnizas, ant kurio yra spiralinis rutulys, simbolizuojantis Žemę. Virš jo iškyla chačkaras (kryžiaus akmuo). Ant stulpo pavaizduotas laikrodis ir paukštis. Įdomu tai, kad tai vienintelis statinys, kurio per amžius nesunaikino nei gamta, nei žmogus. Šunas (išvertus iš armėnų kalbos – stela, obeliskas, kolona) įrengtas ant šarnyrinio pagrindo ir, kaip jau minėta, turi įdomią savybę – gali suptis. Manoma, kad senovėje jis tarnavo kaip seismografas,

Skaitykite toliau..

Miniatiūrinės mumijos iš San Pedro kalnų mįslė

Išsamiai ištirti mumijos iš San Pedro kalnų šiuo metu neįmanoma. Kodėl? Ji, kaip ir daugybė kitų reikšmingų atradimų ir artefaktų, buvo prarasta. 1940-ų metų vasarą du iniciatyvūs džentelmenai ieškojo aukso San Pedro kalnuose JAV Vajomingo valstijoje. Kasdami dar vieną uolienų krūvą, ieškotojai aptiko įėjimą į nedidelį urvą. Vienintelis kelias į vidų buvo šliaužti, bet ar tai būtų kliūtis kalnakasiams? „O kas, jei viduje yra indėnų aukso?“. Taip pagalvoję vyrai įšliaužė į urvo vidų. Tačiau urve jie nerado nei aukso, nei lobio, o kai ką kur kas įdomesnio – puikiai išsilaikiusią mažo žmogaus mumiją. Raukšlėtas senukas, sukryžiavęs kojas ir sudėjęs ilgas rankas ant kelių, sėdėjo ant nedidelės atbrailos ir liūdnai žvelgė

Skaitykite toliau..

Legendomis ir paslaptimis apipintas Septynių pilių kelias

Tyliose Liuksemburgo kalvose, tarp tankių miškų ir tylių slėnių, yra vieta, kur praeitis persipina su mitais, o tikrovė alsuoja mistika. Tai Septynių pilių kelias – maždaug trisdešimties kilometrų ilgio maršrutas, vedantis per vaizdingus kaimelius, gotikos griuvėsius ir didingas pilis. Tikima, kad kiekviena šio maršruto pilis saugo savo paslaptis, o keliaujant šiuo keliu galima ne tik atskleisti istorines paslaptis, bet ir pajusti anapusybės dvelksmą.Kiekviena šiame kelyje esanti pilis apipinta daugybe legendų. Apie vietos vaiduoklius sklando pasakojimai, kurie iš lūpų į lūpas perduodami jau daugelį šimtmečių. Keliautojai tvirtina, kad mėnulio apšviestomis naktimis pilyse galima išgirsti senų mūšių aidus, o kartais net pamatyti vaiduokliškas riterių figūras, tyliai slenkančias palei pilies sienas. (Toliau skaityti

Skaitykite toliau..

Vinlando žemėlapis: seniausias Amerikos atvaizdavimas ar meistriška klastotė?

Praėjusio šimtmečio viduryje su Amerikos atradimu buvo siejamas mitas. Vadinamasis Vinlando žemėlapis išjudino visą mokslo pasaulį, o šio mito pėdsakai persikėlė į mūsų amžių. Šiame žemėlapyje pavaizduoti Šiaurės Amerikos kontūrai, sudaryti likus maždaug penkiems šimtams metų iki Kristupui Kolumbui atrandant šį žemyną. Tam tikra mokslo bendruomenės dalis atkakliai nenori pripažinti šio paslaptingo žemėlapio egzistavimo fakto. Jame nėra jokio skirtumo, nes iš Kolumbo negalima atimti pirmenybės. Kas yra šis žemėlapis? Nedidelis trisdešimties centimetrų pločio ir keturiasdešimties – ilgio pergamentas, jame aiškiai nupiešta Šiaurės Amerikos pakrantė, matyti dviejų sąsiaurių – Hadsono ir Šventojo Lauryno – kontūrai. Žemėlapyje matomi Azijos, Afrikos ir Europos kontūrai, šiaurinėje Europos žemyno dalyje pavaizduotos trys salos: Islandija, Grenlandija ir

Skaitykite toliau..

Ramzio II pastatyta šventykla Abu Simbele – faraono didybės ir galybės simbolis

Žemėlapyje Abu Simbelas – tai nedidelis miestelis, pasiklydęs tarp Nubijos smėlio šiaurės Egipte, netoli sienos su Sudanu. Jo uolose iškaltos šventyklos stovi vakarinėje Nasero ežero pakrantėje. Didingas ansamblis pastatytas 1244 m. pr. m. e. Ramzio II pergalės prieš hetitus garbei. Tikriau, čia yra dvi šventyklos. Didžioji skirta faraonui ir trims dievams, o mažoji – deivei Hatorei ir Ramzio mėgstamiausiai žmonai, gražuolei Nefertarei. Apskritai valdant Ramziui II buvo pastatytos penkios olų šventyklos, tačiau Abu Simbelas pagrįstai laikomas didingiausia iš jų. Nepaisant to, kad šios šventyklos skirtos trims dievams, globojusiems faraono kariuomenę, iš tikrųjų jos šlovino 67-ius metus Egiptą valdžiusį Ramzį II. Per tą laiką jis užkariavo vienuolika šalių. Karingojo faraono mumija saugoma Kairo

Skaitykite toliau..

Leonas Petrotas. Ranka ranką spaudžia ar plauna?

Velykų išvakarėse dažnas pagalvojame apie Kristų. Susimąsčiau ir aš, prisimindamas, kad dar IV amžiuje iki Atpirkėjo gimimo romėnų filosofas, dramaturgas ir politikas Seneka Jaunesnysis užrašė posakį „manus manum lavat”. Tikėtina, iš tuomečio folkloro paimtas posakis išgyveno iki mūsų dienų, ir kiekvienas esame girdėję tą „ranka ranką plauna”. Jo apibendrinta reikšmė apima abipusę pagalbą, paramą, nors mūsuose jis daugiau asocijuojasi su juodais kyšininkų ir korupcionierių darbeliais. „Tu – man, aš – tau” nušvilptus ar pasisavintus pinigėlius, žemes, turtus. Įvairios asociacijos sukasi galvoje, matant Trumpo patikėtinio ir putininės imperijos šeimininko bičiulišką pasisveikinimą. Kokiame kontekste spaudžia rankas dviejų, rodos, nesutaikomų valstybių atstovų burkavimą: ar yra už ką spausti ranką bene garsiausiam šio amžiaus

Skaitykite toliau..

Mokslui nepatogūs senovės artefaktai

Šiuolaikinis mokslas yra labai konservatyvus reiškinys. Tai iš dalies lemia mokslininkų darbo ypatumai; visa mokslinio metodo idėja suponuoja pakartotinį naujos idėjos patikrinimą ir eksperimentų pakartojamumo galimybę, o tai, mažų mažiausiai, užima daug laiko. Kita vertus, mokslo konservatyvumą lemia grynai „įvaizdžio“ tikslai: niekas nenorėtų pasiūlyti pasauliui nepakankamai gerai patikrintos hipotezės, kad paskui viešai pripažintų jos klaidingumo faktą. Todėl bet kokia mokslinė idėja visada kelis mėnesius ar metus apdorojama, kol įgyja „oficialios mokslininkų nuomonės“ statusą. Mokslo pasaulis kukliai tyli apie klausimus, kurių sprendimas artimiausiu metu neįmanomas. Vienas iš tokių klausimų – daugybė archeologinių radinių, kurie netelpa į esamą pasaulio vaizdą. Tačiau mokslinis požiūris reiškia, kad problema turi būti išspręsta, o neigiamas rezultatas

Skaitykite toliau..

Kelionės Afrikon prieš aštuonis tūkstančius metų

Prieš aštuonis tūkstančius metų europiečiai laivais keliavo į Šiaurės Afriką. Ir kai kuriems žmonėms ten patiko… Per pastaruosius kelerius metus ankstyvųjų laivų statybos istorija pateikė mums naujų atradimų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais La Mormotoje (Italija) aptiktos daugiau nei septynių tūkstančių metų senumo ilgos tuščiavidurės valtys, kuriomis vietiniai medžiotojai-rinkėjai galėjo plaukti į gretimas salas ir išplaukti į jūrą. Jos turėjo ir vairą, ir burių laikiklius. Kipras, sprendžiant iš palaidojimų ir įvežtų gyvūnų rūšių (pavyzdžiui, kačių), buvo apgyvendintas dar anksčiau, maždaug prieš devynis tūkstančius metų, kaip rodo Hirohotijos gyvenvietės datavimas. Ar vėlyvieji medžiotojai-rinkėjai iš Europos galėjo nukeliauti dar toliau ir pasiekti Afriką? Matyt, taip: tokia prielaida buvo iškelta praėjusiame amžiuje, remiantis senovės Šiaurės Afrikos ir

Skaitykite toliau..

Nykštukų turtai, paslėpti vaivorykštės gale

Šie žaliai apsirengę žmogeliukai, apsėsti lobių, vaivorykštės, apgavysčių ir, žinoma, batų gamybos. Tokios yra bendros idėjos apie nykštukus, gerai žinomus airių folkloro personažus. Daug kas iš to, kas apie juos užrašyta senosiose pasakose, buvo pamiršta. Manoma, kad senovės Airijoje nykštukai buvo vieni iš daugelio stebuklingų tvirtovių arba fėjų žiedų gyventojų. Linksmieji mažieji gudručiai galėjo būti euro-keltų dievo Lugo įsikūnijimas. Lugas – saulės dievas, menų ir amatų globėjas, deivės Danu genties vadas. Viduramžiškuose airių XII-XVI a. rankraščiuose pažymima, kad nykštukai iš pradžių buvo žmonės, gyvenę po vandeniu. Priešingai nei manoma šiandien, ne visi jie buvo vyrai. Jie buvo vaizduojami kaip nepasotinamo apetito kariai, o moterys nykštukės įviliodavo įprastus vyrus į slaptus nuotykius. Senovės nykštukai

Skaitykite toliau..

Apvaliojo stalo riterių žygiai

Prieš daugelį metų didvyriai gyveno ir mirė dėl karaliaus garbės, dėl savo žemės ir gražių damų. Tačiau jie tebegyvi ir šiandieną, žavėdami mus senovinių legendų magija ir perkeldami į pasaulį, egzistuojantį už erdvės ir laiko ribų, tačiau suprantamą kiekvienam žmogui – pasaulį, kuris nušviečia kiekvieną mūsų veiksmą. Karalius Artūras ir jo narsūs riteriai, kadaise palikę tolimosios Britanijos žemes, ir toliau kovoja žmonių sielose, žadindami prisiminimus jų širdyse. Prieš daug daug metų Britanijos žemėje gyveno grėsmingasis karalius Uteris Pendragonas, o jis buvo įsimylėjęs gražuolę Igreną, Kornvalio hercogienę. Už laimę susivienyti su ja karalius pažadėjo burtininkui Merlinui savo būsimą sūnų. Kai vaikas gimė, Uteras, laikydamasis žodžio, atidavė berniuką išmintingajam druidui, kad šis jį

Skaitykite toliau..

Kas ir kada sukūrė paslaptingąją majų krištolinę kaukolę?

Per tūkstančius žmonijos istorijos metų egzistavo daugybė civilizacijų, kurios išnyko be pėdsakų ir paliko daugybę paslapčių ir mįslių. Visada įdomu sužinoti apie išnykusias civilizacijas. Ypač iki 2012 m. egzistavusi „paskutiniojo teismo dienos” teorija dar labiau sudomino majų civilizaciją. Majų civilizacija žinoma ne tik dėl to, kad paslaptingai išnyko, bet ir dėl to, kad majų paliktos kultūrinės relikvijos visada buvo karšta diskusijų tema. Iki XX a. pradžios nebuvo atrasta jokių svarbesnių kultūros reliktų, išskyrus majų legendas. Tik 1924 m., kai septyniolikmetė mergina su tėvu išvyko į ekspediciją ir aptiko majų artefaktą, pasaulyje sukėlusį šurmulį. 17-metės merginos vardas Anna Mišelė Hegis. 1924 m. Anna sekė paskui savo tėvą (jos įtėvis – britų

Skaitykite toliau..

Karybą permainiusios kautynės prie Rokrua

1643 m. gegužės 19 d. Oise upės slėnyje, netoli Rokrua miesto, įvyko epochinis mūšis. Iš tikrųjų šis mūšis reiškė Ispanijos tercijos, iki tol atrodžiusios neprilygstamos ir nenugalimos, pabaigą. Pati pergalė prieš Ispaniją prancūzams davė nedaug, bet karo menui buvo reikšminga. Prasidėjo linijinių įtvirtinimų era. Tercijos, apraizgytos smaigaliais ir pilnai sukomplektuotos arkebuzyrų, mažai pažeidžiamos išorės atakų. Tačiau tokio darinio kampai negalėjo pasigirti dideliu saugumu. Be to, tercija yra geras taikinys artilerijai. Ir nors nėra visiškai netekusi manevravimo galimybių, vis dėlto gana inertiška ir lėta. Tačiau linijinis batalionų formavimas suteikia didesnes persitvarkymo galimybes net tiesiogiai mūšyje, ką šiame mūšyje sėkmingai ir pademonstravo Prancūzija. Piešistorija yra paprasta. 1635 m. gegužę įsitraukusi į Trisdešimties metų

Skaitykite toliau..

Šimto senovinių pagodų slėnis: Mianmaro džiunglėse pasislėpęs šventyklų kaimas

Mianmare yra nuostabi vieta – Šimto senovinių pagodų slėnis, esantis netoli XIII a. vienuolyno griuvėsių. Vaizdingas šventyklų kompleksas, apaugęs vešlia augmenija, suteikia kompleksui fantastišką ir kartu romantišką vaizdą. Čia kiekvieną užvaldo nenumaldomas noras leistis į senovinių artefaktų paieškas. Mianmare yra daugybė civilizacijos įtakos nepaliestų vietų. Atsidūrus tokiose vietose, tarsi persikeliama keliais šimtmečiais atgal. Viena iš tokių vietų yra Indeino kaimas, kurį galima pasiekti valtimi vingiuotu siauru kanalu iš garsiojo Inlės ežero. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Po valandą trukusios kelionės kanalu, kur kartais pamatysite plaukiojančius buivolus arba vietines moteris, skalbiančias drabužius, laivas prisišvartuoja prie mažos prieplaukos Indeino kaime. Vos už kelių žingsnių nuo

Skaitykite toliau..

Kodėl romėnų statiniai išliko iki mūsų dienų?

Nors Koliziejus ir dažnas Romos imperijos laikų statinys (pvz. Karakalos pirtys) kentėjo antpuolių ir nepriežiūros, yra ir puikiai išlikusių – pavyzdžiui, Panteonas. Daugelyje šalių gali išvysti dar romėnų statytus tiltus, akvedukus, įvairiausių pastatų bei statinių liekanas. Kodėl gi senovės statybos technologijos buvo tokios pažangios ir patikimos, kad romėnų rankomis kurti pastatai ir statiniai išliko iki mūsų dienų? Pasidomėkim. Romėniškasis betonas, dar vadinamas opus caementicium, yra senovės Romos inžinerinio meistriškumo įrodymas. Ši nuostabi statybinė medžiaga atliko lemiamą vaidmenį statant kai kuriuos patvariausius Romos imperijos statinius, kurių daugelis išliko iki šių dienų. Romėniškojo betono ilgaamžiškumo ir tvirtumo paslaptis slypi jo unikalioje sudėtyje ir novatoriškuose statybos metoduose. Viena iš pagrindinių romėnų betono sudedamųjų

Skaitykite toliau..

Paslaptingieji Japonijos megalitai

Paslaptingieji Japonijos megalitai – Iši-no Hoden ir Masuda-no Ivafune: teigiama, kad šioms milžiniškoms struktūroms, iškaltoms tiesiai uoloje, yra šešiolika tūkstančių metų. Iši-no Hoden megalitas, esantis tarp vešlių Japonijos kalnų kraštovaizdžių, kelia įspūdį kaip neįtikėtinas senovės reliktas. Šis monumentalus statinys, meistriškai iškaltas iš vieno uolos gabalo, yra nebylus senovės civilizacijų išradingumo liudininkas. Archeologai ir istorikai teigia, kad šiam aukštam statiniui gali būti iki šešiolikos tūkstančių metų, todėl jis yra priešistorinis stebuklas. Penkis šimtus tonų sveriantis statinys yra ne tik įspūdingas matmenimis, bet ir kelia mistinę baimę. Išskirtinė Iši-no Hodeno padėtis, kai jis tarsi levituoja virš vandens paviršiaus, žavėjo ir glumino šimtmečius, pritraukdama daugybę lankytojų, norinčių įminti jo paslaptis. Ishi-no Hodenas yra ne tik

Skaitykite toliau..

Lietuvos kariuomenės geležinkelių inžinerija (I). Geležimi klotas kelias kunigaikščiams

Kol nebuvo geležinkelių, mūšiai trukdavo neilgai: arklių traukiamais vežimais atgabenti resursai kautynėms greitai išsekdavo. Geležinkeliai, tarsi žmogaus organizmą gyvybiškai svarbiomis medžiagomis aprūpinančios kraujagyslės, nuolatos tiekė ir pildė kariuomenes reikalingais syvais. XX a. pradžioje tai buvo esminis transportavimo kelias. Kokie yra svarbūs kare geležinkeliai, parodė Lietuvos Nepriklausomybės kovos. Stoti į lemtingą mūšį prieš bermontininkus ryžtasi būtent tada, kai pastarieji užėmė mums gyvybiškai svarbų Radviliškio geležinkelio mazgą, o 1920 m. sustiprinti Vilniaus gynybos likusiais Lietuvos pietuose daliniais neleido priešo užimta Varėnos geležinkelio stotis. Taigi, šie atvejai sufleruoja, kad kritiškai svarbūs buvo tiek geležinkeliai, tiek jais besirūpinantys geležinkeliečiai. Kovos su bolševikais dar kartą priminė Lietuvos teritorijos, kaip tarpstotės tarp Vakarų ir Rytų, naštą.

Skaitykite toliau..

Nomolio statulėlės ir „dangaus kupolo” nuolaužos: ar gali joms būti keliolika tūkstančių metų?

Nomolio figūrėlės – tai nedidelės akmeninės figūrėlės, kurias vietiniai gyventojai rado ieškodami deimantų Siera Leonėje, Vakarų Afrikoje. Šios statulėlės yra neįprastas, išskirtinis ir seniausias artefaktas. Jų amžius siekia keliolika tūkstančių metų. Statulėlės iškaltos iš įvairių medžiagų ir labai meistriškai, personažai labai neįprasti. Tarp radinių yra statulėlė, panaši į bokštą, kurio apačioje yra apvali skylutė, o viduje – labai mažas metalinis rutuliukas. Taigi iš kur prieš tūkstančius metų atsirado šios paslaptingos akmeninės figūrėlės? Kas jas sukūrė? Kodėl personažai tokie neįprasti, panašūs į reptilinius humanoidus? Ar tai senovės civilizacijos liekanos? Kam jos buvo sukurtos? Mokslininkai, ypač etnologai, yra sukūrę daugybę teorijų apie šias figūras, tačiau jie neturi vieningos nuomonės, nes skulptūrų kilmė ir paskirtis

Skaitykite toliau..

Čingischano kapas – Baikale?

Rusijos imperijos augimo istorija verta atskiro pasakojimo. Kadaise iki Aliaskos nusidriekusi carinė valstybė be gailesčio grobė vietinių tautų ir tautelių žemes, pavergdama jas tarnystei. Buriatijos, esančios Rytų Sibire, nukariavimui imperija siuntė aršių kazokų būrius, visą XVII amžių puolusius buriatų žemes. Rusijos imperijoje vargo ir tebevargsta bemaž šimto tautų žmonės, kurių žemes kadaise priglobė besotė imperija. Nepraranda grobikiško alkio paskutinioji pasaulio imperija ir šiandieną. Viename skurdžiausių jos pakraščių gyvenantys buriatai „pasižymėjo” ypatingu žiaurumu karo Ukrainoje metu, nors prieš keletą amžių jie patys atkakliai priešinosi carinei okupacijai, o šiandieną jau yra tapę aklais putininio režimo pakalikais. Tačiau mūsų pasakojimas skirtas ne nusikaltėlių darbeliams, o žilai senovei, kai Buriatijoje nusidriekęs Baikalo ežeras galėjo

Skaitykite toliau..

Raganų olos mistika

Kresvel Kreg raganų urvas: ką slepia paslaptingas požemis? Šių metų vasarį speleologai aptiko kai ką įdomaus Kresvel Kreg kanjono urve netoli Šefildo. Kalkakmenio požemio sienos buvo nusėtos keistais simboliais. Raidės, kvadratai, labirintai, įstrižos linijos, primityviai nupieštos galvos su išsitaršiusiais plaukais… Pirmoji mintis buvo apie primityvius žmones – tikriausiai neandertaliečius, „išleidusius kūrybinį garą”. Ir iš tiesų, gretimuose urvuose dar priešpaskutiniame amžiuje buvo rasta ledynmečio piešinių pavyzdžių. Tačiau čia buvo kitaip, simboliai pastebimai skyrėsi. Analizė patvirtino: visa ši nesuprantama ir todėl šiurpi simbolika ant sienų atsirado ne pirmykščiais laikais, o palyginti neseniai – brandžiaisiais viduramžiais ir dar vėliau. O piešiniai oloje yra ne kas kita, kaip „raganų ženklai”. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam

Skaitykite toliau..

Pauzė rusiškai kultūrai

Dažnai apsilankau knygų „nameliuose”: šiose keityklėlėse, įprastai įrengtose atitarnavusiose taksofono būdelėse, galima aptikti įdomių leidinių, o ir nebereikalingiems rasti naujus šeimininkus. Putinui pradėjus grobikišką karą Ukrainoje, atiduotuvėse padaugėjo rusiškų leidinių. Sykį aptikau gerą pusšimtį puikiai išleistų rusiškos klasikos leidinių, chaotiškai sudėtų matomiausioje vietoje. Nepatingėjau perdėti knygas į apatines atiduotuvės lentynas: neišmečiau į netoliese esančią šiukšlinę, neniokojau ar kitaip nepažeminau, bet perdėjau apačion, kur jiems ir vieta. Laikas rusiškai klasikai pabūti paribyje, kad ateity galėtų rasti jai pritinkančią vietą. Rusiškoji klasika ilgą laiką šalo keityklėlėje, kol atrado jos pasiilgusį skaitytoją… Nemanykit, kad esu rusofobas: priešingai, kadaise aktyviai domėjausi rusų literatūra, o Gogolį skaičiau originalo kalba, o ne verstiniuose leidiniuose. Beje, Nikolajus

Skaitykite toliau..

Denderos zodiako unikumai

Senovės Egipto kultūra jau daugelį amžių domina ne tik viso pasaulio istorikus ir archeologus, bet ir astrologus. Šio smalsumo priežastis – vis dar neišspręstas senovinis zodiako žemėlapis, kurį prieš kelis tūkstantmečius nubraižė Denderos miesto, esančio už 60 km į šiaurę nuo Luksoro, gyventojai. Kokia senovės Egipto astrologų paslaptis? Pirmiausia verta paminėti, kad senovės Egipte zodiako atvaizdai turėjo šiek tiek kitokį pobūdį, nei buvo priimta, pavyzdžiui, Europoje. Egiptiečių zodiako ženklai buvo dedami ant kapaviečių sienų ir lubų, kuriose buvo patalpintas faraono kūnas su visais jam pomirtiniame gyvenime reikalingais atributais. Per metus, kol buvo laikomasi duoto laidojimo ritualo, susikaupė daugiau nei šimtas įvairių astrologinių piešinių. Seniausias iš jų datuojamas IV a. pr. m.

Skaitykite toliau..

Painioji geologijos mįslė – dingę milijonai metų

Dirvožemio sluoksniuose saugomi Žemės istorijos įrašai, ir kuo giliau mokslininkai kasinėja, tuo labiau jie „keliauja“ į praeitį. Prisiminkime stačias, į sluoksnių pyragą panašias JAV Didžiojo kanjono sienas, kurios dažnai minimos kaip šio proceso iliustracija. Tačiau ne visas Žemės paviršius saugo mūsų pasaulio istoriją. Mūsų planetoje yra regionų, kuriuose, kad ir kiek kasinėtumėte, nieko nerasite – šimtai milijonų metų yra „ištrinti“ arba „išbraukti“ iš istorijos. Šios mūsų planetos geologinės istorijos spragos, vadinamos „neatitikimais“, egzistuoja uolienų sluoksniuose, priklausančiuose visiškai skirtingiems laikotarpiams. Jie išsidėstę vienas ant kito ir kartais juos skiria daugiau nei milijardas metų. Tai reiškia, kad, grubiai tariant, kažkokios jėgos kažkokiu būdu neleido ištisas epochas formuotis nuosėdoms. Šie neatitikimai intriguoja – tai

Skaitykite toliau..

Du „braliukai” – hitlerizmas ir putinizmas: panašumai ir skirtumai

Abramian buvo ne tik puiki mokytoja, bet tikra pedagogė. Pertraukų metu jos klasėje skambėjo „Pink Floyd’ų” muzika, gal todėl KGB bilduku buvęs mokyklos direktorius perkėlė ją iš jaukaus kabineto koridoriaus gale į priešais aktų salę buvusį kabinetuką drėkstančiomis lubomis. Pamokų metu ji ne aklai dėstė vadovėlines tiesas, o skatino įdomias diskusijas, nes buvo plačių pažiūrų asmenybė. Užsukti į ramioje M.K.Oginskio gatvelėje buvusį erdvų Abramian butą galėjai iš anksto neįspėjęs. Gražuolės dukros neieškojo žodžio kišenėje, o plačioje roko gamoje rinkosi Janis Džoplin muziką. Atitekėjusi Lietuvon iš tolimokos Armėnijos, Abramian išmoko puikiai kalbėti lietuviškai, skirtingai nuo kitų rusų kalbą dėsčiusių, bet visai nesikuklino savojo „baltosios varnos” statuso. Toks jai priskirtinas, nes sovietmečiu

Skaitykite toliau..

Ar senovėje indai galėjo judėti ore vimanomis?

Daugelyje senovės indų traktatų, epų ir legendų pasakojama apie skraidančias mašinas, kuriomis keliavo indų dievai, pusdieviai, karaliai ir garsūs generolai. Vis dar ginčijamasi, ar senovės Indijoje iš tikrųjų egzistavo vimanos lėktuvai, ar tai tik daugelio autorių fantazijos? Vimanos senovės indų epuose: seniausios užuominos apie skraidančius mechanizmus aptinkamos gerai žinomuose epuose. Tačiau kuo senesnis šaltinis, tuo miglotesni aprašymai jame pateikiami. Taigi seniausiuose vedų tekstuose, taip pat senovės graikų ir kituose indoeuropiečių traktatuose dievai dangumi važinėja saulės vežimais. Žodis „vimana“ pirmą kartą pasirodo „Rigvedoje” ir reiškia tam tikrą mechanizmą, kuris „matuoja erdvę“. Yra ir jo aprašymas, tačiau jis labai nekonkretus ir alegorinis. Išsamiau vimanos aprašytos „Ramajanoje” – senovinėje poemoje apie karaliaus Ramos ir

Skaitykite toliau..

Teslos bokštas – lemties tėkmėje pražuvęs genijaus išradimas

XX a. pradžioje, kai pasaulis iš pramonės revoliucijos perėjo į elektros amžių, genialus žmogus Nikola Tesla stojo į kovą su laiku, įgyvendindamas vizijas, kurios buvo dešimtmečiais pranašesnės už jo epochos vizijas. Tarp šių vizijų Teslos bokštas, arba vadinamasis Vardenklifo bokštas, buvo vienas ambicingiausių ir labiausiai įkvepiančių jo projektų. Tai buvo ne tik metalinė konstrukcija – tai buvo svajonės perduoti elektrą ir duomenis belaidžiu būdu ir laisvai visam pasauliui pradžia. Konstrukcija ir specifikacijos: aukštis virš žemės paviršiaus – bokštas buvo maždaug 57 metrų (apie 187 pėdų) aukščio, o požeminis pagrindas siekė 36 metrų gylį. Apskaičiuota, kad bokšto aukštis virš jūros lygio buvo apie 30 metrų, nes jis buvo pastatytas palyginti žemoje

Skaitykite toliau..

Lasko urvo slėpiniai

Prieš 85 metus, 1940 m. rugsėjo 12 d., keturi paaugliai iš Prancūzijos Montinjako miestelio aptiko siaurą plyšį uoloje. Jis būtų likęs paslėptas nuo žmonių akių, jei jį dengusi pušis nebūtų nuvirtusi nuo žaibo smūgio. Berniukai įlindo pro plyšį ir urve rado daugybę senovinių uolos piešinių. Kokio senumo piešiniai? Paaugliai apie savo atradimą pranešė mokyklos mokytojui, kuris iškvietė solidžius tyrėjus. Pirmasis urvą aplankęs mokslininkas buvo prancūzų archeologas ir pirmykščio meno istorijos specialistas Anri Breilis, kuris vokiečių okupacijos metais slapstėsi regione. Jis nustatė, kad piešiniai priklauso priešistorinei epochai, juos aprašė ir ištyrė. Po karo Breilis grįžo į tą vietovę. Jis tikėjosi rasti senovinę kapavietę, bet vietoj to aptiko daug naujų uolų piešinių ir raižinių.

Skaitykite toliau..

Akmeninio stiklo paslaptys

Užkaukazės šalyse šis akmuo nuo seno žinomas tamsiu pavadinimu „Satani echunk“ („velnio nagas“). Žmonės tikėjo, kad obsidianas yra tamsos kunigaikščio nagų dalis, kurią jis sulaužė, kai iš dangaus nukrito į pragaro gelmes. Tragiška legenda apie šį brangakmenį pasakojama Amerikos kraštuose, kur obsidianas buvo pramintas „apačių ašaromis“. Legenda pasakoja, kad prieš kelis šimtmečius ispanų kareiviai apsupo indėnų stovyklą ir genties vyrai, norėdami nesusitaikyti su gėdinga mirtimi iš užkariautojų rankų, metėsi į ugnikalnio žiotis, o jų moterys gedėjo savo vyrų, tėvų ir sūnų, ir ašaros, krisdamos į žemę, sustingo tamsiai žėrinčiuose akmenyse. Vulkaninis akmuo obsidianas gali padėti gydyti daugelį negalavimų, tačiau jį reikėtų naudoti atsargiai. Naudojamas per dažnai, jis gali atnešti ne

Skaitykite toliau..

Lakiojantis skitas Abaris

Paslaptingasis skitas Abaris stebino senovės graikus. Jis skraidė paslaptingu aparatu, gydė marą ir statė šventyklas. Jis taip pat atnešė muziką ir sportą į Peloponesą. Abario vardas išliko per amžius. Deja, bet šiuolaikinius mokslininkus glumina legendos apie jį. Senovės Romoje gyvenęs filosofas Porfirijus rašė, kad Abaris mokėjo skraidyti ant Apolono strėlės, ir praminė jį oro bėgiku dėl to, kad ant iš Apolono dovanų gautos strėlės jis „skraidė ir virš upių, ir virš jūrų, ir virš bekraščių vietovių, tarsi bėgdamas oru“. Senovės Graikijoje skraidančio išminčiaus pasirodymas sukėlė sąmyšį. Pusiasalyje jis pasirodė prieš tris su puse tūkstančio metų. Jis buvo apsirengęs skitų drabužiais, t. y. kelnėmis ir kepure. Pirmiausia, kaip rašė Platonas, Abaris sustabdė maro

Skaitykite toliau..

XIX amžiaus internetas

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, hiperteksto idėją žmonės kūrė dar gerokai prieš atsirandant kompiuteriams ir net gerokai anksčiau, nei pirmą kartą pasirodė Venivaro Bušo, kuris 1945 m. parašytame straipsnyje yra pripažintas hiperteksto koncepcijos pradininku, idėjos. Be to, kai kurie žmonės bandė įsivaizduoti kitokius informacijos saugojimo ir paieškos metodus dar iki XX amžiaus. Belgų genijus Polis Otletas 1895 m. aprašė „universalių bibliotekų“ idėją, kurios galėtų suteikti prieigą prie daugybės knygų bet kam. Iki 1934 m. jis šią idėją patobulino iki „elektroninių teleskopų“, kurie akimirksniu sujungtų žmones su knygomis, filmais, garso įrašais ir nuotraukomis. Dabar tokią sąvoką laikome savaime suprantamu dalyku, tačiau tais laikais apie tokias idėjas galvojo labai nedaug žmonių. Otletas

Skaitykite toliau..

Gotų karaliaus gudrybė, apmulkinusi Romą

Viena iš Vakarų Romos imperijos žlugimo priežasčių (ne pati svarbiausia, bet vis dėlto reikšmimga) buvo tai, kad soste trūko stiprių ir protingų asmenybių. Buvo žymių generolų, tokių kaip Stilichas ar Aecijus, valdžioje buvo ryškių moterų, tokių kaip, tarkime, Gala Placidija, tačiau imperatoriams atvirai nesisekė. Pavyzdžiui, Augustas Honorijus, valdęs nuo 395 iki 423 metų. Imperija tuo metu dar tebeturėjo pudros, ir niekas negalėjo pagalvoti, kad didžioji Roma žlugs galutinai ir negrįžtamai. Tačiau Honorijus savo netolimą valdžią vos neparklupdė pernelyg anksti. Pradėkime nuo anekdoto. Istorikas Prokopijus iš Cezarėjos pasakoja, kad vieną vakarą Honorijaus, besimėgaujančio įprastu ramiu tinginiavimu, rūmuose pasirodė vienas jo eunuchų ir liūdnu balsu pranešė:– Neįsakyk bausti, augustai, bet Roma pražuvo.– Kaip

Skaitykite toliau..

Kuba iki Fidelio

Apie Kubą dažnas galėtume pasakyti, kad tai skurdi ir nustekenta šalis, tačiau kokia ji buvo iki Fidelio Kastro šalininkų įvykdyto perversmo? Nuo 1829 m. Kuba buvo pirmoji Ibero-Amerikos šalis (įskaitant Ispaniją ir Portugaliją), kurioje jūrų transportui pradėti naudoti garlaiviai. 1837 m. – trečioji pasaulio šalis (po Anglijos ir JAV), nutiesusi geležinkelį. 1847 m. – pirmoji šalis Amerikoje, chirurginių operacijų anestezijai pradėjusi naudoti eterį. 1877 m. – pirmoji pasaulyje šalis, pademonstravusi elektros energijos naudojimą pramonėje. 1881 m. – Kuba išsprendžia baisios to meto tropinės ligos – geltonojo drugio – problemą ir išranda iki šiol vartojamą vaistą. Atradėjas – Kubos gydytojas Karlosas Finlėjus. 1889 m. – Kuba įrengė pirmąjį gatvių apšvietimą Ibero-Amerikoje

Skaitykite toliau..

Milijonus kainuojantis paveikslas septyniems dešimtmečiams uždarytame bute

1942 m. prabangaus buto Paryžiaus centre savininkė pabėgo nuo nacių, ir daugiau į jį nebegrįžo. Septynias dešimtis metų butas buvo užrakintas (nuomos mokestis tebebuvo mokamas), kol pasimirė buto šeimininkė, sulaukusi devyniasdešimt vienerių metų, ir nepalikusi įpėdinių. Ekspertai, pirmą kartą atvėrę buto duris, kad įvertintų palikimą, buvo šokiruoti to, ką pamatė. Iš tiesų, butas priminė vaiduoklių būstą arba Miegančiosios gražuolės pilį. O iš „Gražiosios epochos” išlikę antikvariniai daiktai ir nežinomas Džiovanio Boldinio paveikslas tiesiog stulbino .„Bute tvyrojo specifinis antikvarinių dulkių kvapas“, – pasakoja Olivjė, pirmasis žmogus, įėjęs į antikvariato pilną butą, kuriame buvo gausu XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios daiktų. Antikvariniai baldai, medinės lubos, malkomis kūrenamas židinys, akmeninė kriauklė

Skaitykite toliau..

Žmogus iš neegzistuojančios valstybės: Tauredo piliečio mįslė

Įprastai oro uostuose sulaikomi asmenys, kurie yra padarę kokį nors neteisėtą veiksmą. Tačiau vieną kartą pasitaikė gana neįprastas atvejis. Tokijo tarptautiniame oro uoste buvo sulaikytas vyras, nes jo pase buvo nurodyta valstybė, kurios iš tikrųjų planetoje nėra. Skrydis iš neegzistuojančios šalies?.. Vyras buvo sulaikytas, nes buvo manoma, kad jo pasas suklastotas. Neegzistuojanti valstybė buvo rimta įtarimų priežastis. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad dokumentas visai tikras. Tačiau kaip atsitiko, kad jį išdavė valstybė, kuri neegzistuoja jokiame pasaulio žemėlapyje? Ji vadinasi Tauredas. Pats žmogus užsispyręs visus tikino, kad jo valstybė egzistuoja jau apie 1000 metų! Tuomet jam buvo duotas žemėlapis, rodantis, kur ji yra. Kokia buvo personalo nuostaba, kai istorijos herojus iš karto,

Skaitykite toliau..

Cheopso piramidės „ventiliacija”: kam ji?

Apie tai, kad Didžiojoje piramidėje (Cheopso piramidėje) yra „ventiliacijos šachtos“, buvo žinoma dar XIX amžiuje. Tuomet archeologai jas aptiko karaliaus kameroje. Tai padaryti nebuvo sunku. „Šachtos“ buvo atviros, pro jas tekėjo oro srovės. Todėl iš tikrųjų šie tuneliai buvo vadinami „ventiliacijos“. Tačiau iš tikrųjų, kaip mano daugelis mokslininkų, šios šachtos buvo skirtos kam kitam. Kam konkrečiai – pabandykime suprasti šiame straipsnyje. Taigi, apie faraono laidojimo kameron vedusias šachtas  žinojome jau seniai. Tačiau XX a. buvo nustatyta, kad panašių ertmių yra ir karalienės kapavietėje, ir jos veda kažkur į viršų. Jomis skersvėjis nepūtė, iš to buvo padaryta išvada, kad šachtos karalienės kameroje yra užsikimšusios. Iš apačios jos tikrai buvo uždengtos akmeniu. Apie jų egzistavimą

Skaitykite toliau..

„Na, ir Taškentas čia!”

Sovietiniais laikais kuro neatsakingai negailėta, tad šaltesnę žiemą radiatoriai buvo tokie karšti, kad negalėdavai priliesti, todėl net sienos už radiatorių pajuosdavo. Įėjęs į pernelyg prišildytą patalpą, dažnas nesusilaikydavo nepasakęs populiarų anuomet posakį: „Na, ir Taškentas čia!”. Tuo norėta pabrėžti, kad yra gerokai perkaršta, nes Uzbekijos sostinėje išties labai karšta, o kitu metų laiku – smarkūs šalčiai. Klimatas Taškente ne iš lengvųjų, bet tai netrukdo jame gyventi bemaž trims milijonams žmonių. Taigi, viename Uzbekijos didmiestyje yra daugiau gyventojų, nei visoje Lietuvoje. Keliaujančių į Uzbekiją šiandieną nėra gausu, nors Taškentas ir pati Uzbekija gerokai pasikeitė po sovietų sąjungos griūties. Uzbekai atsisakė kadaise jiems primestos kirilicos, pervadino aikštes ir pastatus, kuriems buvo prikergti

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Viduramžiškos žaizdos

Nesiliaujantys karais viduramžiais paliko gilias žymes visuomenės sąmonėje, bet šįsyk pakalbėkime apie tikras žaizdas, kurios neturi jokios moralinės prasmės, o

Skaitykite toliau..
2025-10-14 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Rasizmas viduramžiais

Mūsų dienomis rasizmo apraiškos yra bemaž išnaikintos civilizuotose visuomenėse, o kaip gi kaip prieš tūkstantį metų buvo vertinami žmonės, turintys

Skaitykite toliau..
2025-10-13 Komentarų: 0
Svečiose šalyse
Redakcija AIDAI.LT

Karelijos legendos ir mitai

Jaunąją kartą gal ir stebina Rusijos vykdomas brutalus ukrainiečių žemių grobimas, tačiau istorijos žinovams tai anaiptol nėra netikėtas reiškinys: nuolat

Skaitykite toliau..
2025-10-13 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Negęstančios senovės lempos

Stebina, kaip ilgai istorikai, tyrinėję žmonijos praeitį, nekreipė dėmesio į tai, kas, atrodytų, buvo akivaizdu įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose (kurių autoriai,

Skaitykite toliau..
2025-10-12 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Lemtinga paskutinė dvikova

Paskutinioji teismo dvikova įvyko Paryžiuje 1386-ais metais. Jos priežastis buvo kaltinimas vieno riterio žmonos išprievartavimu. Kadangi vienintelė įvykio liudytoja buvo

Skaitykite toliau..
2025-10-12 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Tintagelio mūrų mįslės

Tintagelio pilis – įdomi istorinė vieta, apgaubta paslapčių ir legendų. Iš jos vietos atsiveria daugybė vaizdingų Atlanto vandenyno vaizdų, o

Skaitykite toliau..
2025-10-12 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Berouzo urvo paslaptys

1982 m. balandžio mėn. amerikiečių speleologas Raselas Berouzas viename iš Ilinojaus valstijos slėnių, kurios koordinates jis nusprendė neatskleisti, atsitiktinai užmynė

Skaitykite toliau..
2025-10-11 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE