Straipsniai
Sakralusis vilniškio Antakalnio perliukas – Išganytojo (Trinitorių) bažnyčia
„Ši bažnyčia stovi Antakalnyje, už buvusių Sapiehos rūmų (dabar karo ligoninės). Pastatė ją 1694–1717 m. Vilniaus vaivada ir Lietuvos etmonas Jonas Kazimieras Sapieha. Prie bažnyčios kartu buvo pastatytas vienuoliams trinitoriams vienuolynas. 1812 m. prancūzai bažnyčią apnaikino, o 1864 m. rusai perdirbo ją į pravoslavų šv. Mykolo Arkangelo cerkvę, o vienuolyną į kareivines. 1919 m. bažnyčia grąžinta katalikams, šiandieną ji yra karo ligoninės bažnyčia. Neseniai pagrindinai atnaujinta. Bažnyčia pastatyta rotundos formos ir uždengta aukšta kopula. Didžiųjų durų viršuje yra reljefas, vaizduojąs angelą, laiminantį trinitorių ir jo išpirktą belaisvį. Bažnyčios vidus galutinai buvo išbaigtas tiktai XVIII a. gale; jį puošį dekoratyvinės stukatūros, figūraliniai stiukai ir gražūs septyni altoriai. Didžiajame altoriuje stovėjo medinė
Išnykęs pastatas, kurio nepasigendame – teatras vilniškėje Jogailos gatvėje
Žengdami Vilniaus centre esančia Jogailos gatve link Gedimino prospekto, pastarojo šiek tiek nepriėję, išvysite besistiebiantį solidų verslo centrą su požeminiu parkingu. Vieta solidi, nuomos kainos čia didokos, tad po atsidarymo verslo centre įsikūrė solidžios tarptautinės kompanijos, advokatų kontoros ir kitos pinigingos įmonės. Retas bepamename, kad kadaise būtent šioje vietoje buvo viena mūzų buveinių, ne itin viliojusi lietuvaičius – Rusų dramos teatras, kurio arkada buvo keistai įsiterpusi į šaligatvio erdvę. Tiesa, lyjant ar drimbant šlapdribai, buvo galima šioje užuovėjoje pralaukti darganą, tačiau lankęsis šiame teatre esu vienintelį kartą – kartu su bendramoksliais. Įsiminiau prabangią baltą laiptinę, solidžias užuolaidas, gardžius kvapus iš bufeto ir išraiškingą aktoriaus Artiomo Inozemcevo vaidybą. Na, bet jau
Valdovų rūmų nepastebimas inkliuzas – pirklio Šliosbergo namas
Gerai pamenu kūrenamų krosnių kvapą ir senas, girgždančias grindis, kuriomis bėgiojo daugybė vaikiškų kojyčių. Iki iškylant solidiems Moksleivių rūmams bei Jaunųjų technikų stočiai vilniškiuose Žirmūnuose, šis pastatas Gedimino kalno papėdėje buvo daugybės moksleivių susibūrimo vieta. Šiandieną pirklio Abraomo Šliosbergo namas tapo Valdovų rūmų dalimi, ir dažnas nebežino jo istoriją, tad trumpai prisiminkime praeitį. Carinė administracija nutarė Vilniaus pilių teritoriją paversti tvirtove: numatyti nugriauti pastatai įkainoti, į jų sąrašą pateko ir pirklio Abraomo Šliosbergo mūrinis namas, įkainotas 28,5 tūkst. rublių asignacijomis. Tačiau A. Šliosbergo namas nebuvo nugriautas, nes pateko į carinės tvirtovės vidų. Po remonto XIX a. viduryje jame įsikūrė karinės apygardos Inžinerijos valdyba, pasikeitusiuose interjeruose nebeliko klasicistinių detalių. Po Antrojo
Povilas Girdenis. Kauno pavasaris ir gėlių vaikai
1972-ųjų gegužės 14 d. – Kauno miesto sode susidegino Romas Kalanta. Jo užrašų knygelėje buvo įrašyta: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ Liudininkų teigimu, prieš virsdamas gyvu fakelu, jis sušuko: „Laisvę Lietuvai!“ Aiškesnio politinio pareiškimo jaunuolis nepaliko. (Nuotraukoje – Kauno hipiai su svečiais iš Latvijos ir Estijos. Apie 1970‒1971 m. Silvijos Kurienės asmeninis archyvas.) Kelios versijos Sklindant gandams, kad devyniolikmetis susidegino protestuodamas prieš komunistinį režimą ir sovietinę okupaciją, buvo skubiai atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė ir paskelbta: jaunuolis „sirgo psichine liga ir nusižudė būdamas liguistoje būklėje“. Oficialioji „psichinės ligos“ versija skambėjo neįtikinamai, todėl įvairios kalbos sklido toliau. Tarp jaunimo skrajojo mįslingas pasakojimas, kad R. Kalanta priklausė slaptai hipių organizacijai, kurios
Savitas intarpas sostinės senamiestyje – Šiuolaikinio meno centras
“Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų, ir tuo naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo” – taip skamba lietuviškas Internacionalo vertimas. Užmojai ir vizijos – puikūs dalykai, tik kartais reikia pagalvoti, ką gi ir kaip “išardyti”, ir kur tą “naująjį pasaulį” atstatyti. Šįsyk keliausime ieškoti permainų Vilniaus senamiestyje, kurį smarkiai pakeitė ne tik karas, bet ir architektų sumanymai, kuriuos galima pavadinti prieštaringais. Taip atrodė vilniškė Rotušės (anuomet – Teatro) aikštė XX amžiaus pradžioje. 1915-1917 m., tolumoje – Antrojo pasaulinio metu sovietų armijos subombarduoti pastatai, dešinėje matyti vartai į Imbarų turgų, kuriame žydų bendruomenė pirkdavo mėsą. 1915-1917 m. vaizdas, greta rotušės buvęs tamsus keturaukštis pastatas subombarduotas 1944 m.
Stilingo modernizmo pliūpsnis sovietmečio vienodume – “Astorija”
Ragauti kavos ir šiurpiai atskiesto konjako keliaujam į vilniškę “Astoriją”, nes viešbučio rekonstrukcija, o ypač jo rūsyje įrengtas restoranas tapo tikru 9-ojo dešimtmečio pradžios architektūriniu įvykiu: neįprastų spalvų, formų bei veidrodinių paviršių prisodrinta erdvė pasižymėjo dar nematytais deriniais. Įgyvendinant architektūrines idėjas, svarus indėlis buvo dizainerio Jono Gerulaičio, sukūrusio unikalias vienetines baro ir restorano kėdes, veidrodžius-indaujas, stalus, ekspozicinius baldus. Devintojo dešimtmečio pradžioje į sugrįžusį dėmesį istorizmo formoms visuomeniniuose interjeruose buvo žiūrima dvejopai: gausiai taikomos daugiau formalios nei semantinės struktūrinės istorinės aliuzijos, be to, išskirti meniškai išbaigti, vieningos kompozicijos interjerai. Tokiems vykusiems pavyzdžiams priskirtina ir „Astorija“, kurios interjero ašimi tapo šiuolaikiška istorinio žodyno interpretacija. Objektas 1984 m. architektų sąjungos apžiūroje buvo apdovanotas
Gražuolis kino teatras, neketinęs tapti nykių kazino aistrų prieglauda
Šiandien darsyk aplankysime daugeliui vilniečių mielą vietą, bet pirma noriu jums paporinti labai artimą tiesai istoriją apie vieną naujųjų laikų verslininką-politiką, kurį galėsite nesunkiai atpažinti iš šmaikščių detalių, neabejotinai jus nustebinsiančių. Pavadinkime mūsų apsukrųjį personažą kaip nors įprastai, kad ir Romu: jis tiesiogiai ir labai įdomiu kampu susijęs su mūsų lankytina vieta. Pažadų prisiklausęs iki valios, kilau iš minkštos eko-odos kėdės naujajam biure, ir tiesiu taikymu švilpiau į Justiniškių skersgatvį, kuriame tuomet buvo įsikūrę garbaus pono Romo – beveik sostinės mero – įmonės (vėliau įvarytos į bankrotą), turėjusios gausų transporto parką ir visą būrį vietinių vairuotojų: nei ukrainiečiai, nei tadžikai tuomet dar nėjo lažo vežėjų versle. Sekretorė įspėjo mane, kad
Povilas Girdenis. Vytautas Kaladė: „Ne dėl žemų paskatų buvau aktyvus dalyvis Kauno įvykiuose“
Jo vardu nepavadintos gatvės, jis užmirštamas per oficialius minėjimus, apie jį nerašo enciklopedijose. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos 1972 m. Kauno įvykiuose dalyvavusiems asmenims iškeltos baudžiamosios bylos dokumentai atskleidžia, kad būtent dėl Vytauto Kaladės, sovietinio saugumo tardytojų pagrįstai vadinto pagrindiniu „masinio viešosios tvarkos pažeidimo“ kaltininku, drąsių ir ryžtingų veiksmų Romo Kalantos laidotuvių dieną prasidėjo svarbiu Lietuvos gyventojų pasipriešinimo sovietų okupacijai istorijos puslapiu laikomos masinės protesto manifestacijos. Ilgaplaukis teisybės ieškotojas V. Kaladė gimė 1947 m. liepos 19 d. daugiavaikėje šeimoje. Tėvas mirė, kai jam buvo vieneri, motina liko viena su penkiais vaikais. Kūdikystėje dėl tymų ir skarlatinos komplikacijų V. Kaladė apako viena akimi, mokydamasis pradinėse klasėse susirgo tuberkulioze ir dėl silpnos sveikatos
Carinių valdininkų nepasigailėta šventovė – šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia
Jau esame lankęsi vienoje-kitoje Vilniaus bažnyčioje, kuri smarkiai kentėjo sovietinių valdininkų valia, matėme nugriautas vilniškes koplytėles, tačiau dar menkokai aptarėme carinio režimo brutalumus katalikiškų šventovių atžvilgiu. Atėjo laikas prisiminti sakralųjį pastatą, kurį nušlavė negailestingos caro valdininkų užmačios. Vilniaus Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčia stovėjo netoli dabartinio Halės turgaus. Skvero tarp Visų Šventųjų, Arklių ir Karmelitų gatvių vietoje būta Basokų turgaus aikštės, įrengtos 1877-ais metais nugriautos Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčios ir basųjų karmeličių vienuolyno bei jų sodo vietoje. Į Lietuvą basieji karmelitai atvyko XVII a., jų pastatytos bažnyčios Vilniuje buvo Šv. Teresės (šalia Aušros Vartų) ir neišlikusi Šv. Juozapo sužadėtinio (baigta statyti 1668 m.), o šalia bažnyčios buvęs vienuolynas metais įsteigtas 1638-aisiais.
Vyskupų / Gubernatūros / Reprezentacinių / Karininkų / Meno darbuotojų / Ambasados / Prezidentūros rūmų ansamblis
“Kada gi bus atvirų durų diena Jo Ekscelencijos valdose?” – klausiate jūs. “Dabar ir visados” – atsako jums J.Marcinkevičiaus Mažvydas, skaitydamas žiede išgraviruotą užrašą, o aš atsargiai priduriu: “Ir kol gyvuos AIDAI”. Vyskupų / Gubernatūros / Reprezentacinių / Karininkų / Meno darbuotojų / Prezidentūros rūmų ansamblis yra vėlyvojo klasicizmo (vyrauja ampyras) statiniai ir parkas, esantys lėkštos įkalnės papėdėje, statiniai juosia didelį vidaus kiemą, o vakarų pusėje yra net 1,5 hektaro ploto parkas, juosiamas mūrinės tvoros. Svarbiausias ansamblio pastatas – rūmai, dominuojantys S.Daukanto (Rūmų, Napoleono, Kutuzovo) aikštės kompozicijoje, rytų pusėje prie rūmų šliejasi du namai, ribojami universiteto gatvės, kiti pastatai – kordegardija, buv. arklidės, sandėliai – stovi kvartalo vidinėje dalyje. Ryškios
Aukštosios partinės mokyklos dėstytojas namuose mikliai išversdavo kailį
Lig pat grindų karančias, storas, beveik šviesos nepraleidžiančias užuolaidas jis užtraukė ypač stropiai: juk šįvakar šeima susirinks Kūčių vakarienei, o jam – komunistui, Aukštosios partinės mokyklos dėstytojui (jei neklystu, dėstė marksizmo-leninizmo teoriją), Vilniaus universiteto dėstytojui bei išskirtinai baikščiam asmeniui – jokiu būdu nevalia buvo „suteršti“ savąjį uolaus partiečio įvaizdį kažkokia Kūčių užstale. Todėl ir tarpe tūkstančių knygų – personažas svaigdavo nuo (paties susikurto?) epiteto „knygius“ – marksizmo ideologijos kūriniai ar lenininė pseudomokslinė beletristika stovėjo garbingiausioje vietoje – sieninėje sekcijoje stiklinėmis durelėmis. Vargu ar kas jo bendradarbių žinojo, kad namuose jis kaipmat virsdavo „kalbininku, filosofu, tautinės kultūros puoselėtoju“, o paprasčiau šnekant – aršiu sovietofobu-rusofobu (dėl ypač prasto rusiškų žodžių tarimo jo
Sovietinės propagandos grimasos: subjauroti Vilniaus gatvių pavadinimai
Šįkart leisimės į dar vieną kelionę praeitin: dairysimės po vėlyvojo sovietmečio gatvių raizgalynę, ir vertinsim sovietinių funkcionierių požiūrį į Vilniaus ir Lietuvos istoriją – ar vertino ją, ir kaip sugebėdavo suprasti. “Perestroikos”/persitvarkymo laikais ar jau vėliau gimusiems dabartiniai sostinės gatvių pavadinimai nuostabos nekelia: kad ir vienu-kitu atveju praradę sąryšį su istoriniais gatvių vardais, jie akivaizdžiai siejasi su buvusiomis miesto tautinėmis bendruomenėmis, istoriniais veikėjais, urbanistine plėtra bei tradicijomis. Pokariu, keisdami senuosius gatvių ir aikščių pavadinimus svetimais Vilniui revoliucionierių, “pogrindininkų”, sovietinių veikėjų vardais, funkcionieriai pernelyg nesikuklino: šlavė šimtamečius vardus, ir prikergė didžiąjai daliai Senamiesčio ideologinį atspalvį turinčias prielipas. Rodos, nori pasigirti, kokį proveržį sovietų sistema/valdžia suteikė miesto augimui – krikštyk naująsias, sovietiniu
Neįmantrios pramogos sovietmečio sąlygomis: keliaujam į vilniškį Jaunimo sodą
Anuomečio laikmečio amžininkus dažnai kaltina sentimentais sovietmečiui, lyg kas nors būtų pasiilgęs propagandinių transparantų ant kiekvieno kampo, funkcionierių veidmaniškų kalbų apie “visus lygius” (nors kai kurie buvo smarkiai “lygesni”), nykios tarnybos rekrūtais sovietų kariuomenėje, paskutiniaisiais imperijos metais įsivyravusio kasdienių prekių stygiaus, žeminančio stovėjimo eilėse, atgrasiai nepatogių buities sąlygų, vertimo savoje tėvynėje kalbėti ne gimtąja kalba, išplitusių švogerizmo, “blato” bei kyšininkavimo, ir aibės kitų to prieštaringo laikotarpio grimasų. O galbūt tie – kai kurių politikų žodžiais, “antrarūšiai” sovietmečio vaikai – vėliau šimtais tūkstančių dalyvavę Atgimimo meto darbuose ir žygiuose, tiesiog prisimena savąją vaikystę ir jaunystę, kai mokėta džiaugtis gyvu bendravimu, kukliomis vaišėmis, tenkintasi kelionėmis ne už jūrų marių, o po Lietuvą,
Sovietinės santvarkos ydų taiklus atspindys – šmaikštūs anekdotai
Dabartyje pasigendama vieno ryškaus gyvenimiško atributo, kuriuo net sovietmečiu buvo gintasi nuo propagandos pertekliaus bei daugelio ano laikmečio ydų – šmaikštaus ir sodraus anekdoto, tad šiandien kelis jų prisiminkime. ĮVERTINIMAS Sovietų Sąjungos surengta mokslinė ekspedicija, plaukdama aplink pasaulį, Ramiojo vandenyno saloje aptiko nežinomą gentį. Susipažino, čiabuviai pasirodė neagresyvūs, tad vakare buvo surengta bendra vakaronė: sukalė tribūną, priešais užkūrė lauką, susėdo aplink jį ratu genties nariai, o ekspedicijos vadovas iš tribūnos rėžė kalbą. Sako jis: „Mes atnešėme Jums sovietinę santvarką ir progresą!“ Čiabuviai choru dusliai ir rimtai atsako: „Mbou!“ Ekspedicijos vadovas tęsia: „Mes jums industrializaciją ir mokslinę pažangą atnešėme!“ Čiabuviai atsako: „Mbou!“ Ekspedicijos vadovas baigia kalbą: „Mes atnešėme jums gerovę ir
Povilas Girdenis. 1949-ųjų Baltijos „Bangų mūša“
1949 m. kovo 25 d. prasidėjo masiškiausia sovietų vykdyta Baltijos šalių gyventojų trėmimo operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), per kurią į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko, Novosibirsko, Omsko, Tomsko ir Amūro sritis išvežta apie 95 tūkst. žmonių: 42 tūkst. iš Latvijos, 21 tūkst. iš Estijos, 32 tūkst. iš Lietuvos. Maždaug 72 proc. tremtinių sudarė moterys ir vaikai iki 16 metų. (Viršuje – pajėgų ir priemonių, vykdant masinio trėmimo operaciją „Priboj“, išdėstymo schema, 1949 m. kovo 17 d. LYA, f. V-135, ap. 7, b. 676.) Kolchozai ar kolūkiai? Ne vienas vyresnės kartos kaimo gyventojas su virpuliu širdyje prisimena laikus, kai nepaliaujamai burzgė traktoriai, birbė karvių melžimo aparatai, per šventes kultūros namuose vyko šokiai, melodingas,
Išlikęs tik nuotraukose ir atmintyje: vilniškis “Jaunimo” stadionas
Gerbiami aktyvaus sveikatinimosi ir sporto mėgėjai, pradedam Kelionę po vieną iš Vilniaus sporto objektų – Jaunimo stadioną: ar visi apsirengėte tinkamą sportavimui aprangą? Turėsime ir griuvėsius pavalyti, ir į tvoros stulpą įsikarti, žaisim krepšinį negrįstoje aikštelėje, o jei pasiseks – stebėsim tarptautines(!) krepšinio varžybas. Neilgai trukus dienos šviesą išvys reportažas apie Žirmūnuose gyvavusį sporto kompleksą, minėsim ir šviesios atminties “Žalgirio” stadioną, apžiūrėsim baseinus ir šiurpiai nuniokotus Sporto rūmus, o šiandien lankom modernėjimo permainų nusineštą “Žalgirio” jaunesnįjį broliuką – Jaunimo stadioną, buvusį Aukščiausios Tarybos (šiandieną – pirmųjų Seimo) rūmų vietoje. Po kelionės neišsiskirstykit, nes jau netrukus keliausim pas stadiono kaimyną – senuką Žvėryno tiltą ir jo žemiškuosius palydovus. Žengiam žvaliau! (Į viršuje
Klaipėdiečius viliojusi vaikų džiaugsmo oazė – kavinė “Du gaideliai”
Klaipėda turi savąjį vilniškės vaikų kavinės “Nykštukas” analogą – vaikų kavinę “Du gaideliai”, kuriai irgi buvo lemta pamiršti vaikų juoką: paskaitykim prieš dešimtmetį surašytus klaipėdiečių prisiminimus apie vaikų pamėgtą kavinę, ir poros nuotraukų dėka į ją užsukim. “Eidavom su visa seima ten pietauti savaitgaliais, buvo pati megstamiausia mano vieta. Teko karta lankytis ir vyresnese klasese vaikysteje kelis kart per metus – savaitgaliais ar per vaiku – draugu, giminiu gimtadienius. is meniu ypac istrigo zele ir plakta giretinele – suvalgydavau ne po viena porcija. dar db patinka architektura ir interjeras su freskomis. Lankydavausi su mama, man buvo 5 metai. Prisiminimai labai malonūs, nes būtent ten rodydavo Tom and Jerry filmuką. Ši
Keliu virtęs Mažasis vaikų geležinkelis: pasidairykim jo praeityje
Visgi mažieji geležinkeliečiai įkalbino jų kvietimu pasinaudoti, tad kviečiu jus keliauti kartu: mūsų kelias veda link pagrindinės skersai Vingio parką einančios gatvės. Šia gatve sovietmečiu driekėsi Mažasis vaikų geležinkelis. Kuomet po karo siaurasis geležinkelis, ėjęs per Vingį, tapo nebereikalingas, jis buvo išardytas ne visas – dalis palikta vaikų geležinkeliui. Jis buvo skirtas būsimų geležinkeliečių profesiniam orientavimui ir įgūdžių lavinimui, o kartu buvo ir pramoga vaikams. Geležinkelį valdė patys vaikai ar paaugliai – Vilniaus geležinkelininkų mokyklos auklėtiniai. Vaikai dirbo mašinistais, semaforininkais, budėtojas ir t. t. Iki 1960 m. geležinkelis driekėsi kone per visą Vingio parką. Pradėjus statyti Vingio parko estradą, didelė jo dalis buvo demontuota, tačiau likusi dalis, ėjusi nuo estrados
Premijuotų kūrėjų vaikas: keliaujam po vilniškių Lazdynų praeitį
Įdomus buvo tas paskutinysis praėjusio tūkstantmečio penkmetis, kurį teko pragyventi “gazovikų” namuose Lazdynėliuose: ėmęsis dažyti laiptinę, jos ir rūsio duris, stiklinti išdaužytus laiptinės langus, sužinojau, kad neturėčiau tvarką daryti, nes anksčiau pakakdavo paskambinti ir “atvažiuodavo ir sutvarkydavo, ir mokėti nieko nereikėjo”. Įdomių požiūrų ir mentaliteto atspalvių teko prisiklausyti Lazdynų – taip, tokia gatvė yra ne pačiuose Lazdynuose, o būtent Lazdynėliuose – 17-ojo namo kieme, bet vieta smagi gyventi buvo, šalia palei Oslo gatvę einančio miškelio, iki buvusio taros supirkimo punkte – tokio būta mūsiškio kiemo pakraštyje – atsidarė pilstomo alaus baras, ir visi apylinkių girtuoklėliai ėmė spiestis aplink it musės aplink medų. Teko operatyviai “tepti slides”, nors ir dabar pasiilgstam
Povilas Girdenis. Justinas Mikutis: „Prašau tolesnę laisvės atėmimo bausmę pakeisti sušaudymu“
Apie J. Mikutį parašyta ir pasakota nemažai. Šiame tekste didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos ypatingojo archyvo saugomoje baudžiamojoje byloje atsispindinčioms J. Mikučio suėmimo, tardymo ir nuteisimo aplinkybėms. (Nuotraukoje viršuje – Justinas Mikutis. Ne vėliau kaip 1940 m. birželio 15 d. Nuotrauka iš asmeninio Vaidoto Žuko archyvo.) Nelemti vokiški šoviniai Platelių valsčiaus Grigaičių kaimo pradinės mokyklos vedėją ir mokytoją Justiną Mikutį sovietiniai saugumiečiai suėmė 1945 m. gruodžio 16-ąją. Tardomas jis prisipažino, kad užmezgė ryšius su antisovietinės Lietuvos laisvės armijos nariais, o vėliau ir pats įstojo į šią organizaciją, buvo gavęs užduotį remti ginkluoto pogrindžio dalyvius maisto produktais ir ginklais, teikti jiems informaciją. Po pusmetį trukusio bylos nagrinėjimo, drauge su 7 bendražygiais J.
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Sakralusis vilniškio Antakalnio perliukas – Išganytojo (Trinitorių) bažnyčia
„Ši bažnyčia stovi Antakalnyje, už buvusių Sapiehos rūmų (dabar karo ligoninės). Pastatė ją 1694–1717 m. Vilniaus vaivada ir Lietuvos etmonas
Išnykęs pastatas, kurio nepasigendame – teatras vilniškėje Jogailos gatvėje
Žengdami Vilniaus centre esančia Jogailos gatve link Gedimino prospekto, pastarojo šiek tiek nepriėję, išvysite besistiebiantį solidų verslo centrą su požeminiu
Valdovų rūmų nepastebimas inkliuzas – pirklio Šliosbergo namas
Gerai pamenu kūrenamų krosnių kvapą ir senas, girgždančias grindis, kuriomis bėgiojo daugybė vaikiškų kojyčių. Iki iškylant solidiems Moksleivių rūmams bei
Povilas Girdenis. Kauno pavasaris ir gėlių vaikai
1972-ųjų gegužės 14 d. – Kauno miesto sode susidegino Romas Kalanta. Jo užrašų knygelėje buvo įrašyta: „Dėl mano mirties kalta
Savitas intarpas sostinės senamiestyje – Šiuolaikinio meno centras
“Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų, ir tuo naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo” – taip
Stilingo modernizmo pliūpsnis sovietmečio vienodume – “Astorija”
Ragauti kavos ir šiurpiai atskiesto konjako keliaujam į vilniškę “Astoriją”, nes viešbučio rekonstrukcija, o ypač jo rūsyje įrengtas restoranas tapo
Gražuolis kino teatras, neketinęs tapti nykių kazino aistrų prieglauda
Šiandien darsyk aplankysime daugeliui vilniečių mielą vietą, bet pirma noriu jums paporinti labai artimą tiesai istoriją apie vieną naujųjų laikų
Povilas Girdenis. Vytautas Kaladė: „Ne dėl žemų paskatų buvau aktyvus dalyvis Kauno įvykiuose“
Jo vardu nepavadintos gatvės, jis užmirštamas per oficialius minėjimus, apie jį nerašo enciklopedijose. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos 1972 m. Kauno
Carinių valdininkų nepasigailėta šventovė – šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia
Jau esame lankęsi vienoje-kitoje Vilniaus bažnyčioje, kuri smarkiai kentėjo sovietinių valdininkų valia, matėme nugriautas vilniškes koplytėles, tačiau dar menkokai aptarėme
Vyskupų / Gubernatūros / Reprezentacinių / Karininkų / Meno darbuotojų / Ambasados / Prezidentūros rūmų ansamblis
“Kada gi bus atvirų durų diena Jo Ekscelencijos valdose?” – klausiate jūs. “Dabar ir visados” – atsako jums J.Marcinkevičiaus Mažvydas,
Aukštosios partinės mokyklos dėstytojas namuose mikliai išversdavo kailį
Lig pat grindų karančias, storas, beveik šviesos nepraleidžiančias užuolaidas jis užtraukė ypač stropiai: juk šįvakar šeima susirinks Kūčių vakarienei, o
Sovietinės propagandos grimasos: subjauroti Vilniaus gatvių pavadinimai
Šįkart leisimės į dar vieną kelionę praeitin: dairysimės po vėlyvojo sovietmečio gatvių raizgalynę, ir vertinsim sovietinių funkcionierių požiūrį į Vilniaus
Neįmantrios pramogos sovietmečio sąlygomis: keliaujam į vilniškį Jaunimo sodą
Anuomečio laikmečio amžininkus dažnai kaltina sentimentais sovietmečiui, lyg kas nors būtų pasiilgęs propagandinių transparantų ant kiekvieno kampo, funkcionierių veidmaniškų kalbų
Sovietinės santvarkos ydų taiklus atspindys – šmaikštūs anekdotai
Dabartyje pasigendama vieno ryškaus gyvenimiško atributo, kuriuo net sovietmečiu buvo gintasi nuo propagandos pertekliaus bei daugelio ano laikmečio ydų –
Povilas Girdenis. 1949-ųjų Baltijos „Bangų mūša“
1949 m. kovo 25 d. prasidėjo masiškiausia sovietų vykdyta Baltijos šalių gyventojų trėmimo operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), per kurią į
Išlikęs tik nuotraukose ir atmintyje: vilniškis “Jaunimo” stadionas
Gerbiami aktyvaus sveikatinimosi ir sporto mėgėjai, pradedam Kelionę po vieną iš Vilniaus sporto objektų – Jaunimo stadioną: ar visi apsirengėte
Klaipėdiečius viliojusi vaikų džiaugsmo oazė – kavinė “Du gaideliai”
Klaipėda turi savąjį vilniškės vaikų kavinės “Nykštukas” analogą – vaikų kavinę “Du gaideliai”, kuriai irgi buvo lemta pamiršti vaikų juoką:
Keliu virtęs Mažasis vaikų geležinkelis: pasidairykim jo praeityje
Visgi mažieji geležinkeliečiai įkalbino jų kvietimu pasinaudoti, tad kviečiu jus keliauti kartu: mūsų kelias veda link pagrindinės skersai Vingio parką
Premijuotų kūrėjų vaikas: keliaujam po vilniškių Lazdynų praeitį
Įdomus buvo tas paskutinysis praėjusio tūkstantmečio penkmetis, kurį teko pragyventi “gazovikų” namuose Lazdynėliuose: ėmęsis dažyti laiptinę, jos ir rūsio duris,
Povilas Girdenis. Justinas Mikutis: „Prašau tolesnę laisvės atėmimo bausmę pakeisti sušaudymu“
Apie J. Mikutį parašyta ir pasakota nemažai. Šiame tekste didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos ypatingojo archyvo saugomoje baudžiamojoje byloje atsispindinčioms J.
You must be logged in to post a comment.