AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Vandens gyvybingumo paslaptys

Vanduo yra svarbiausias mūsų egzistencijai skystis. Ir ne tik todėl, kad esame sudaryti iš daugiau nei dviejų trečdalių vandens. Pirmoji gyvybė gimė vandenyje, todėl vanduo buvo pagrindas, kuriuo remiantis buvo sukurta visų Žemėje gyvenančių ar kada nors gyvenusių gyvų būtybių medžiagų apykaita. Be maisto žmogus gali gyventi mėnesius, o be vandens – vos kelias dienas. Tačiau vanduo yra ne tik universalus tirpiklis ir būdas tiekti įvairias maistines medžiagas mūsų kūno ląstelėms. Kasmet nauji mokslininkų tyrimai mums atveria vis naujas šio išties stebuklingo skysčio paslaptis. Vanduo chemijos požiūriu – labai paprasta medžiaga, tačiau už šio paprastumo širmos slepiasi daugybė mįslių ir paslapčių. Nepaisant to, kad daugybė mokslininkų jo tyrinėjimui paskyrė visą savo

Skaitykite toliau..

Senovės Egipto reformatorius Choremchebas

Choremchebas – viena svarbiausių senovės Egipto istorijos asmenybių, daugelio istorikų nuomone, palikusi ryškų pėdsaką savo laikų kultūroje ir politikoje. Jis užėmė aukštas pareigas valstybėje, buvo karo vadas ir galiausiai tapo faraonu, valdžiusiu maždaug 1319-1292 m. pr. m. e. Choremchebas laikomas paskutiniu XVIII dinastijos valdovu, nors kai kurie mokslininkai jį laiko ir pirmuoju XIX dinastijos monarchu. Choremchebo kilmė siejama su nomarchų, vietinių valdovų, gyvenusių Alebastropolio vietovėje, gimine. Ši kilmė tikriausiai suvaidino svarbų vaidmenį jo karjeroje, nes jis turėjo galimybę naudotis valdžia ir ištekliais, kurie vėliau padėjo jam kilti karjeros laiptais. Valdant faraonui Ehnatonui, Choremchebas užėmė keletą administracinių pareigų, o Tutanchamono ir Ajė valdymo metais buvo vyriausiasis kariuomenės vadas. Nors Choremchebas nebuvo

Skaitykite toliau..

Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjui ir sielai, brigados generolui Vladui Nagevičiui – 145-eri!

Jei prieš šimtmetį būtumėte inteligentas ar valstybės vadovas, likus savaitei iki Joninių, galimai, jau žinotumėte, kur jas švęsite. Garbingieji svečiai rinkdavosi Babtyno dvare, kur juos šia proga sukviesdavo naują Žemaitkiemio vardą savo valdoms suteikęs šeimininkas generolas Vladas Nagevičius. Bet neskubėkime. Šiandien minime kitą šventę – būtent šio Joninių organizatoriaus 145-ąsias gimimo metines. Neabejotina, kad V. Nagevičius gebėjo rengti įvairias iškilmes – juk būtent jam 1939 m. buvo pavesta organizuoti Vilniaus krašto susigrąžinimo šventę atgautoje sostinėje. Toks pasirinkimas visiškai suprantamas – per visą Pirmosios Respublikos laikotarpį šis eruditas vien Karo muziejaus sodelyje surengė daugybę iškilmingų ir gausiai lankomų švenčių. Dar iki džiugių progų reikėjo rodyti organizavimo ir planavimo gabumus. O šis

Skaitykite toliau..

Dalia Rukienė. Gvatemalos perliukai (III)

(Tęsinys, pirmąsias dvi dalis skaitykite čia.) Gvatemala. Šiandien lankomės Semuc Champey mieste. Relax dalis, bet šiek tiek apie šį iškirtinį regioną, kuris nebuvo užkariautas ispanų.Centrinės Gvatemalos ypatumas, kad čia visada gyveno kekči majai. 16a.atvyksta ispanai. Suskaldo majus, išgaudami informaciją iš genčių ir taip užkariaudami. Kekči gentis, atvykus ispanams, jau žino kad kiti majai buvo užkariauti. Todėl žinojo kas jų laukia. Atvykus ispanams, juos apšaudo strėlėmis ir nukerta galvas. Majai gynėsi labai nuožmiai, kaip tik galėjo. Ilgą laiką ispanai negalėjo net prisiartinti.16 a.viduryje į konkistą (užkariavimą) pradeda kištis dominikonų vienuolynai. Vienuoliai suorganizuoja savo ekspediciją į kekči etniją. Sutaria apkrikštyti, kad kekči etnija išliktu neliesta ispanų. Dominikonai sutaria su ispanai, kad regionas

Skaitykite toliau..

Skrybėlių magija

Prieš gerą šimtmetį išeiti į gatvę be skrybėlės buvo neįsivaizduojamas dalykas. Vyrai, moterys, jaunuoliai ir vaikai – visi dėvėjo skrybėles. Tai galiojo visoms klasėms. Tačiau per porą dešimtmečių viskas pasikeitė. Skrybėlė nebebuvo būtinybė: ji tapo saviraiškos būdu. Ji buvo dėvima ypatingomis progomis. Marija Antuanetė padiktavo skrybėlių plačiais bryliais madą. Priežastimi buvo „pūsta” šukuosena. Dėl didžiulės apimties jai reikėjo tinkamo galvos apdangalo. Prancūzai visada labai gerbė damas. Galantiški kavalieriai stengėsi joms įtikti. Pavyzdžiui, teatre vyrai nusiimdavo skrybėles. Damos gi galėjo likti su skrybėlėmis. Skrybėlės vis didėjo, sukeldamos žiūrovų nepasitenkinimą. Sėdintieji gale nieko nebegalėjo matyti. Žiūrovai murmėjo ir piktinosi. Tačiau damos buvo kurčios šiems priekaištams. Svarbiausia, kad skrybėlaitė būtų graži… (Toliau skaityti

Skaitykite toliau..

Vaškinės senovės egiptiečių „kepuraitės”

Istorikai jau gerai žino, ką dėvėjo senovės egiptiečiai. Iš piešinių ant sienų ir mumifikuotų palaikų žinoma, kad dauguma jų dėvėjo aptemptus drabužius, kurių medžiagos kokybė priklausė nuo kiekvieno asmens socialinės padėties. Taip pat mokslininkai jau senokai išsiaiškino, kad valstiečiai po kaitria saule dirbo dėvėdami galvos apdangalus, o faraonai užsirišdavo klaftą – dryžuoto audinio skarelę. Tik štai kai kuriuose atvaizduose egiptiečiai buvo vaizduojami su roželėmis ant galvos ir istorikai ilgai negalėjo suprasti, kas tai yra. Anksčiau buvo manoma, kad trikampis ant nutapytų žmonių galvos buvo kažkas panašaus į aureolę krikščioniškų šventųjų atvaizduose, ir simbolizavo vaizduojamo asmens šventumą. Tačiau, kaip paaiškėjo, kai kurie egiptiečiai iš tiesų dėvėjo kūgio formos galvos apdangalus. (Toliau skaityti

Skaitykite toliau..

Lemtingos tulpės

Vargu, ar mums pavyks papasakoti tokią intriguojančią istoriją apie tulpes, kokią įamžino Aleksandras Diuma „Juodojoje tulpėje”, bet visgi… Neina įsivaizduoti, kad šios subtilios gėlės, kurias esame įpratę matyti tik šventinėse puokštėse, gali turėti įtakos ekonomikai. Trapios, gražios. Iš pažiūros nekenksmingos. Ir vis dėlto kartą jos vos nesužlugdė visos šalies ekonomiką. Pasakojama, kad 1636-1637 m. žiemą Nyderlanduose nutiko kažkas neįsivaizduojamo, ir dėl to buvo kaltos tulpės. Tulpės į Europą iš Irano atkeliavo XVI a. viduryje. Jos pradėtos veisti Vokietijoje. Ten netrukus pasirodė pirmosios ryškiaspalvės gėlės. Tais laikais informacija plito lėtai. Žinia apie naujuosius augalus atokiausius Europos kampelius pasiekdavo maždaug po keliasdešimties metų. Šiaurės Olandija pasirodė esanti puiki vieta svogūnėliams auginti dirvožemio atžvilgiu.

Skaitykite toliau..

Senovės civilizacijų aidai. Hetitų valstybė (III)

(Tęsinys, pirmąsias dalis skaitykite čia.) Šaltiniai liudija, kad XVI a. pr. m. e. hetitų šalyje smarkiai išplėtotos gamybinės jėgos. Tuo metu bronziniai darbo įrankiai jau buvo tvirtai įsigalėję. Nors gyvulininkystė ir toliau galėjo dominuoti šalies ekonominiame gyvenime, žemės ūkis taip pat tapo gana išplėtotas, o nepaisant nepalankių gamtinių sąlygų, atsirado ir drėkinamoji žemdirbystė. Atsirado įvairių amatų, o prekyba pasiekė nemažą mastą.Per sėkmingus užkariavimo žygius itin praturtėjusi hetitų diduomenė įsigijo per karą paimtų vergų, kurie buvo reikalinga darbo jėga, kad galėtų organizuoti didelius privačius ūkius žemėse, kurios anksčiau buvo genčių nuosavybė. Vergvaldžių klasė senąją gentinę organizaciją pritaikė savo poreikiams ir suformavo valstybę, tačiau šis procesas buvo gana ilgas. (Iliustracijoje publikacijos pradžioje – hetitų dievas

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Prie Baltosios jūros (I)

Ši, dešimtoji mano kelionė skyrėsi nuo ankstesnių. Ji buvo gerokai trumpesnė – truko apie dvi savaites. Joje nerašiau kelionės dienoraščio, tad kelionę teko atkurti pagal nuotraukas ir prisiminimų trupinius. Į ją keliavome dviese – aš ir mano žmona. Per povestuvinę mūsų kelionę aplankėme Krymą ir Juodosios jūros pakrantę, o šį sykį norėjau parodyti žmonai Šiaurę, kurios atšiaurų grožį buvau pamilęs ankstesnėse kelionėse. Bet didžiausias mudviejų noras buvo, kad kelionės įspūdžiai prislopintų skaudžius išgyvenimus mirus sunkiai išnešiotam mūsų sūnui, kuriam gyventi likimas lėmė tik keletą dienų.Ši kelionė prasidėjo ir baigėsi monotonišku traukinio ratų stuksenimu. Jai mes pasirinkome ilgiausias vasaros dienas, kuomet už Poliarinio rato, kur planavome nukeliauti, saulė „suka ratą“ nebenusileisdama.

Skaitykite toliau..

Velykų salos slėpiniai (IV)

(Paskutinioji apybraižos dalis, tris pirmąsias skaitykite čia.) Velykų salą ir visą jos istoriją gaubia paslaptis. Iš kur atvyko pirmieji jos gyventojai? Kaip jiems apskritai pavyko rasti šią salą? Kodėl jie pagamino ir pastatė šešis šimtus daugiatonių akmeninių statulų? 1722 m. salą atrado olandų jūrininkas Jokūbas Rogevenas, tai įvyko Velykų sekmadienį, todėl ir pavadinta Velykų sala (polineziečių kalba sala buvo vadinama Rapa Nui).  Pasak vienos mokslininkų hipotezės, salos gyventojai į ją atplaukė baidarėmis ir pradėjo gaminti statulas, jų transportavimui naudodami milžiniškų medžių lapus, o statuloms paremti buvo naudojami šių medžių kamienai. Kai į salą atvyko europiečiai, miškas jau buvo sunaikintas ir dėl ekologinės katastrofos gyventojai išnyko. Apie tai, kad salos gyventojai

Skaitykite toliau..

Megalodono šešėliai

1954 m. Australijos laivas „Rachel Cohen“ stovėjo Adelaidės doke kapitaliniam remontui. Remontas prasidėjo nuo „generalinio valymo“. Pradėjus valyti laivo dugną nuo kriauklių, buvo rasta keliolika didžiulių dantų, įstrigusių laivo dangoje. Kiekvieno jų dydis – keliolika centimetrų. Žemės istorijoje tokiais dantimis galėjo pasigirti tik viena „žuvis“ – megalodonas. Mokslas teigia, kad plėšrusis monstras išmirė prieš 1,5 mln. metų. O gal taip ir buvo?Keliasdešimt milijonų metų pasaulio vandenynuose karaliavo milžiniškas kraugeris ryklys, vadinamas megalodonu (Carcharodon megalodon). Gamta niekada nebuvo sukūrusi nieko baisesnio. Mokslininkų skaičiavimais, megalodono ilgis siekė dvidešimt-trisdešimt metrų, o svėrė jis nuo pusšimčio iki šimto tonų. Mėgstamiausias jo maistas buvo kašalotai ir ūsotieji banginiai, kuriuos jis sukirsdavo vienu kąsniu. Galima įsivaizduoti, kokio

Skaitykite toliau..

Aleksandras Blaževičius: JAV lietuvis, kovojęs prieš nacius, kad pamatytų žmoną

Tai bus ilgas tekstas apie JAV lietuvį, kurio daugelis greičiausiai nežinote. O jis nugyveno ilgą ir turiningą gyvenimą. Pono dim. plk. Igno Stankovičiaus dėka Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius papildė trys dėžės muziejinių vertybių. Į Lietuvą parkeliavusios apie 1200 vertybių – nuo smulkiausių popierėlių iki uniformos – priklausė JAV lietuviui Aleksandrui Blaževičiui (1912-1998). Panašu, jog Lietuvoje šis spalvingos biografijos išeivis ir JAV kariuomenės kapitonas visuomenei nėra plačiai žinomas. Juo prasmingiau yra papasakoti šią istoriją. Įvairiausių vertybių yra labai daug ir kruopštus darbas su jomis užtruks, bet bent jau pirmasis apžiūrėjimas leidžia šį tą papasakoti apie A. Blaževičiaus ir XX a. Lietuvos istoriją. Aleksandras Blaževičius gimė 1912 m. lapkričio 4 d.

Skaitykite toliau..

Mįslingas tėvo Krespio kolekcijos likimas

Geresnę atmintį turintys prisimena rezonansinę bylą, dingus kunigui, poetui ir kolekcininkui Ričardui Mikutavičiui bei jo kolekcijai. Po kurio laiko buvo rastas nuskandintas dvasininko kūnas ir dalis jo kolekcijos, tačiau nemažai vertingų meno kūrinių iki šiol nepatikti. Mįslinga istorija nutiko ir kito dvasininko, tik šįkart ne Lietuvos, kauptai senienų ir radinių kolecijai. Tėvas Krespis ilgiau kaip pusšimtį metų rinko senovinius reliktus. Rinkinyje buvo slaptiningų aukso plokštelių su piešiniais, kuriuose galėjo būti informacija iš „paslaptingos metalinės bibliotekos“. Po Krespio mirties kolekcijos pėdsakai dingo. Tėvo Krespio istorija yra viena mįslingiausių visų istorijų, pasakojančių apie nežinomų civilizacijų palikimą, mįslingus reliktus, daugybę aukso dirbinių su keistų figūrų atvaizdais ir simboliais, priklausančiais šumerų ir kitoms nežinomoms kalboms.

Skaitykite toliau..

Dalia Rukienė. Gvatemalos perliukai (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.) Santjago sarka tapekesVisiems mirusiems suteikiamas leidimas lapkričio 01 ir 02d.sugrįžti į Žemę. Todėl gyvieji eina į kapines pabūti su mirusiais šeimos nariais. Mirusiojo turi laukti, kad mirusysis matytu, kad yra laukiamas. T.y.padėti maisto, alkoholio. Jei nėra galimybės nuvykti į kapines, padaro altorėlį namuose prie kurio ir sudeda maistą ir mirusiojo daiktų.Jau 125 metai vyksta aitvarų kėlimo tradicija. Visas veiksmas vyksta kapinėse. Aitvarai 15-20 metrų aukščio. 19a. pabaigoje, nuo1821m. paskelbtos nepriklausomynės pradeda važiuoti užsieniečiai. Tame tarpe Taivano kinai vieni pagrindinių atvykėlių. Jie į Guatemalą atveža kinų (sviestinį) popierių ir kartu tradiciją daryti aitvarus.Aitvaras siejamas su stichija, kuri gali pakilti į viršų ir pasiekti dimensiją, į kurią

Skaitykite toliau..

Stulbinančios gelmių paslaptys

1902 m. – Gvinėjos įlankoje, netoli Vakarų Afrikos, britų laivas „Fort Salisbury“ susidūrė su paslaptingu milžiniško dydžio objektu. Iš pradžių budintis virš vandens paviršiaus pamatė dvi raudonos spalvos šviesas, o pažvelgęs pro žiūronus aiškiai išvydo didelį tamsų iki dviejų šimtų metrų ilgio objektą, kurio galuose degė šviesos. Budėtojas paskambino antrajam kapitono padėjėjui A. Reimeriui, ir pastarasis taip pat išvydo paslaptingąjį objektą, prieš jam nugrimzdant į vandenyno gelmes. Vėliau visi mačiusieji pasiūlė išvadą, kad matė kažkokią giliavandenę transporto priemonę. Nors beveik visi atkreipė dėmesį į žvynuotą paslaptingojo objekto paviršių, niekas nemanė, kad matė mokslui nežinomą gyvūną. Prieš objektui nugrimztant, vanduo aplink jį virpėjo, nes atrodė, kad veikė kažkoks mechanizmas. Reimeris laivo žurnale šio

Skaitykite toliau..

„Apkasas – griovys, kuriuo nubėga nemažai pionierių prakaito“: apkasų karas

Karius eilėmis guldančio kulkosvaidžio išradimas ir ištobulėjusios artilerijos šrapnelio sviediniai vertė besiginančius karius ieškoti tinkamos priedangos. Pirmasis pasaulinis karas ryškiai atspindi šiuos karybos pokyčius, todėl drąsiai šį konfliktą galime vadinti tranšėjų karu. Karui užsitęsus žymiai ilgiau, nei pradžioje buvo tikimasi, ir nusistovėjus ilgiems frontams, kariams teko taikytis prie gyvenimo tranšėjose sąlygų. Visų pirma, tranšėjos didino saugumą, bet jo neužtikrino. Taiklus artilerijos šūvis galėjo sugriauti kai kurias apkasų tinklo dalis ir palaidoti tuo metu ten esančius karius. Todėl tranšėjos driekėsi ne tiesia linija, o vingiavo laužytais kampais. Pavojus apkasuose grėsė nuolatos: per aukštai iškišta kario galva buvo laimikis budinčiam priešo šauliui. O kur dar nekviesti nuolatiniai tranšėjų gyventojai – žiurkės, utėlės,

Skaitykite toliau..

Septynių mirčių slėnio šiurpesys

Indijos šiaurėje, Himalajų papėdėje, yra paslaptingas tarpeklis, į kurį daugiau nei šimtmetį nebuvo įžengęs nė vienas mirtingasis. Vietos gyventojai įsibaimina vien užsiminus apie šią vietą, ir niekada nesutinka būti gidais tiems nuotykių ieškotojams, kurie siekia į ją patekti, tačiau tai draudžia Indijos valdžia, kuri laiko paslaptyje tarpeklio, turinčio Septynių mirčių slėnio pavadinimą, koordinates. Kelioms dešimtims drąsuolių vis dėlto pavyko patekti į šią šiurpią vietą ir dauguma jų iš ten negrįžo gyvi… Paslaptingas mirusiojo užrašų sąsiuvinis – „Septynių mirčių slėnio šešėliai”: 1856-ųjų pavasarį audra užklupo kalnuose žvejojantį sikhų medžiotoją. Juodi debesys aptraukė visą dangų ir apipylė žemę tankiu lietaus šleifu. Šimtamečiai medžiai lūžo nuo įnirtingų vėjo gūsių. Beveik be perstojo blykčiojo

Skaitykite toliau..

Klajoklė karalienė

Kunigas dar kartą paklausė princą Chaimę Aragonietį, ar jis pasirengęs imti princesę Eleonorą į žmonas. Tačiau jaunuolis tylėjo. Šventykloje nuvilnijo nepasitenkinimo šurmulys. Suspaudęs lūpas sosto įpėdinis žengė žingsnį atgal. Karaliaus-tėvo reakcija buvo žaibiška: pašokęs nuo kėdės, jis puolė prie sūnaus ir garsiai pasakė: „Sutinku!”Su palengvėjimu atsidusęs šventikas tęsė ceremoniją. O Eleonora drebėjo iš pažeminimo – ji jautėsi nereikalinga… Ta, kurios vos neatsisakė prie altoriaus, gimė 1307 m. liepos 14 d. Jos tėvas, Kastilijos karalius Ferdinandas IV, dar kūdikį pažadėjo kaip žmoną Aragonijos princui. Šias dvi šeimas siejo giminystės ryšiai ir politiniai interesai, todėl Eleonora nuo pat kūdikystės žinojo, kam skirta. Ir ji ruošėsi savo vaidmeniui. Kastilijos princesę mokė ne tik

Skaitykite toliau..

Povilas Dedėnas. Rusijos naikintojas Nr.1

Perskaitę pavadinimą, bandėte įspėti tą „naikintoją Nr.1”: gal Zelenskis ar Baidenas, o gal tai jau nutolusios praeities veikėjai Hitleris, Napoleonas ar koks viduramžių Čingischanas? Viskas daug paprasčiau, nors ir paradoksaliau – didžiausias ir aršiausias šiandienės rusijos imperijos naikintojas yra jos diktatorius. Tiesa, savąją karaliją jis griauna ne daužydamas kūju ar sukeldamas stichijos siautėjimą, o žmogiškųjų ydų pagalba. Sakote, kad keblokai ir painokai čia bandau pateikti? Ne, viskas elementaru, kaip kad sakė kadaise Šerlokas Holmsas daktarui Vatsonui: „Elementaru, Vatsone!” Naujasis fiureris įklimpo. Įklimpo giliai, iki pat ausų, savosiose ydose, baimėse ir nemokšiškume. O kur dar godumas, pavydas, puikybė, gobšumas?! Jau ketvirtį amžiaus Putinas nuosekliai kenkia ir naikina Rusiją, o kelis pastaruosius

Skaitykite toliau..

Tūkstantmetės Mohendžo-Daro paslaptys

Kiek daugiau nei prieš šimtmetį, 1914 m., mokslininkas Rachaldas Banerdžis ėmėsi tyrinėti mįslingą piliakalnį Pakistane. Ši vieta niekada nebuvo kasinėta ir buvo laikoma prakeikta. Mokslininkas buvo įsitikinęs, kad čia yra senovinio didingo miesto griuvėsiai. Tai, ką jis galiausiai aptiko, buvo šimtmečio atradimas. Indo slėnyje egzistavo civilizacija, galinti drąsiai konkuruoti su Mesopotamija ir Egiptu. Tik neseniai mokslininkams pavyko įminti šios galingos senovės civilizacijos egzistavimo ir žlugimo paslaptis. Po kelerius metus trukusių kasinėjimų susidomėjimas paslaptingais piliakalniais ir jų slėpinių intriga tik išaugo. Senovinis Harappos miestas tuometinėje britų Indijos Pandžabo provincijoje, o dabar Pakistane, buvo tik ką atrastas. Tyrimai leido manyti, kad kažkur šiose vietose senovėje egzistavo iki tol nežinoma, bet neįtikėtinai galinga

Skaitykite toliau..

Požeminiai statiniai Gizoje – ne pramanas?

1999-ais Gizos archeologinio draustinio vadovas Zachis Chavasas, kalbėdamas JAV televizijos laidoje, pranešė, kad Egipto archeologai tarp Didžiosios piramidės ir Sfinkso atrado uolienose iškaltus tunelius ir kameras. Tuo tarpu apie šių požeminių statinių egzistavimą rašė dar Herodotas ir al-Makrizi. Britų muziejuje saugomame senoviniame rankraštyje, kurį sudarė arabų rašytojas Altelemsanis, kalbama apie dar vienos požeminės perėjos egzistavimą – tarp Didžiosios piramidės ir Nilo upės su šliuzo įrenginiu upės pusėje.  Senovės legendos neseniai sulaukė naujų patvirtinimų. Ultramodernia įranga, leidžiančia pažvelgti po žemės paviršiumi, aptiktos patalpos ir tuneliai per pastaruosius kelerius metus suteikė galimybę pakoreguoti esamų Gizos teritorijos planų tikslumą. Detektorių atspaudai rodo, kad vietovę kerta protu nesuvokiamas skaičius tinklo pavidalo tunelių ir požeminių patalpų, susipynusių

Skaitykite toliau..

Žūtbūtinė ordino kova dėl Jeruzalės

1099-ųjų liepos 15-ą kryžiuočiai įžengė į Jeruzalę. Leotoldas, riteris iš Lotaringijos, pirmasis su savosiomis nedidelėmis pajėgomis pasirodė prie sienų. Saracėnai, pamatę, kad ant miesto sienų jau kabo audeklai su kryžiais, paliko gynybines pozicijas, ir įsiveržė į miestą. Tai buvo didžiausia jų klaida. Užvaldę sienas, lotaringai nusileido laiptais į miesto vidų ir atidarė vartus – į Jeruzalę skubėjo didžioji dalis kariuomenės, kuriai vadovavo pirmojo kryžiaus žygio vadas Gotfrydas Bujonietis, Žemutinės Lotaringijos hercogas. Citadelė, dar vadinama Dovydo bokštu, kur buvo įsikūrusi didžioji dalis arabų įgulos, išsilaikė ilgiausiai. Galiausiai saracėnų vadui al Afdalui pavyko susitarti su Tulūzos grafu Raimondu Sen Žiliu dėl garbingos nelaisvės, o tiems saracėnams, kurie savanoriškai sudėjo ginklus, labai pasisekė.

Skaitykite toliau..

Rasa Stulpinienė. Neapolio magija

Neapolis – Kampanijos regiono sostinė, miestas – uostas, įsikūręs prie Neapolio įlankos Tirėnų jūroje šalia Vezuvijaus ugnikalnio, graikiškos kilmės, pastatytas amfiteatro principu – net 70 proc. pastatų langų žvelgia į minėtą įlanką. Miesto istorija prasidėjo VII a. prieš Kr. Nežinau, ar teko lankytis šiame spalvingame, triukšmingame ir chaotiškame pasaulio kampelyje, kurio senamiestis didžiausias Europoje, kur varpais skambina apie penki šimtai bažnyčių, kur gyventojai – tarsi tiksinti bomba – drąsūs, karšti, sukti, atviri, tikras genų rinkinys: graikai, romėnai, saracėnai, ispanai. Kalba garsiai, greitai, be paliovos gestikuliuoja, važiuoja chaotiškai, pavojingai, vairuotojai, sustoję prie šviesoforo dar geba ir vieną kitą reikaliuką sutvarkyti. Gatvėse – nuolatinis triukšmas, ir jis kitoks nei pas mus, nes

Skaitykite toliau..

Neįveikiamų Babilono mūrų didybė

Sakoma, kad garsiosios Babilono sienos buvo šiuolaikinio devynių aukštų pastato dydžio. Jos buvo pastatytos iš plytų – ir statybinių medžiagų prireikė tiek daug, kad jei būtų galima išardyti sienas plyta po plytos ir iškloti jas viena linija, mūsų planetą išilgai ekvatoriaus būtų galima apjuosti bent dešimt kartų. Mokslininkai teigia, kad senovės Babilonas buvo pastatytas ne vėliau kaip III tūkstantmetyje prieš Kristų, Kr. jis ne kartą buvo griaunamas ir atstatomas, o didžiausias šalies ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pakilimas įvyko valdant Nabuchodonosarui II (valdė 605-567 m. pr. Kr.), kuris, būdamas puikus valdovas ir puikus karvedys, daug dėmesio skyrė ne tik mažų karalysčių ir kunigaikštysčių užkariavimui ir prijungimui prie Babilono, bet ir savosios valstybės

Skaitykite toliau..

Senovės civilizacijų aidai. Hetitų valstybė (II)

(Antroji apybraižos dalis, pirmąją skaitykite čia.) XVIII-XVII a. pr. m. e. sandūroje hetitų šalyje buvo kelios stipriausios gentys, kovojančios tarpusavyje dėl hegemonijos. Šių genčių visuomeninio gyvenimo ir administravimo centrai buvo gerai įtvirtintos gyvenvietės, kurias jau buvo galima vadinti miestais. Svarbiausi iš šių miestų buvo Nesa, Kussaras ir Tsalpa. Tikėtina, kas Nesos apylinkių dialektas sudarė hetitų kalbos pagrindą. Šiems miestams vadovavo vadai, kurie jau gerokai išsiskyrė iš paprastų bendruomenės narių masės, todėl kai kurie tyrinėtojai juos laiko karaliais. Hetitų karalių kovoje dėl hegemonijos sėkmė nusišypsojo Kusaro valdovui Anitai. Jis sugriovė protohetitų genčių tvirtovę Hatutos miestą, pavergė Nesą ir padarė ją savo sostine. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių

Skaitykite toliau..

Paulius Juzys. Kiek kainuoja Putinas?

Pavadinime pamatę žodį „Putinas”, pradėtą didžiąja raide, susigaudėte, kad kalbėsime ne apie putiną ar jo uogas. Tiesą sakant, didžiąja raide pradėjau tik todėl, jog būtų aišku, apie kurį veikėją ketinu porinti. Nevertas jis sulyginimo su žmogumi, tad ir teisingai parašyta pavardė jam yra pernelyg didelė garbė. Apie netikšą daug nesiplėsiu – jo vieta teisiamųjų suole, su realia perspektyva atsidurti kartuvėse, jei tik mirties bausmė nebūtų uždrausta. Vertas, tikrai vertas niekšelis tokio „apdovanojimo”. Visgi, bandykim įvardinti, kiek gi jis kainuoja nustekentai imperijai ir mums patiems. Parinkau interneto platybėse putininės ginkluotų smogikų gaujos, kartais vadinamos rusijos kariuomene, nuotrauką. Pinigėliai išvogtoje „deržavoje” po truputį baigiasi, tad uodegas iš baimės paspaudusiems rusams brangiai kainuoja

Skaitykite toliau..

Du šimtmečius pūtę į ūsą septyni miegaliai mokslui užminė neįmenamą mįslę

Juos vadina įvairiai: „Septyni miegantys atsiskyrėliai”, „Septynios Efezo dvasios” arba „Septynios šventosios dvasios”, tačiau krikščionybėje ir islame jie vienodai gerbiami. Šie jaunuoliai gyveno Efezo mieste III mūsų eros amžiuje, žiauriais krikščionių persekiojimų laikais, ir patys buvo slapti krikščionys. Visi jie buvo kilmingos kilmės, o vienas jų buvo Efezo valdytojo sūnus. Į miestą atvykęs Romos imperatorius Decijus Trajanas įsakė visiems gyventojams prieš būsimą karą aukoti pagonių dievams. Tačiau septyni draugai drąsiai atsisakė tai padaryti. Keista, bet už tai jie net nebuvo nužudyti, o tik iš jų buvo atimti kariniai diržai ir pasiųsti „pagalvoti ir pakeisti savo įsitikinimus“. Į tai jaunuoliai reagavo nuspręsdami savanoriškai pasitraukti į tremtį. Jie paliko miestą ir prisiglaudė Ochlono (Seliono arba Piono)

Skaitykite toliau..

Dalia Rukienė. Gvatemalos perliukai (I)

Apie GVATEMALĄ sužinojau iš keleto interviu lietuve Lina, kuri čia gyvena jau daugiau kaip 10 metų. Jos pasakojimas apie majų kultūrą, Europietiškos civilizacijos nepaliestus žmones, išskirtinę gamtą, kavą, maistą….nejučia apsuko man galvą – aš įsimylėjau Gvatemalą ir jau ne kartą svajomis klajojau po majų kultūros vietas Vėliau sutikau žmonių, kurie jau buvo spėję pabuvoti ir tai mano įspūdžius tik dar labiau sustiprino. Spirgu tiesiogine prasme, kaip noriu nuvažiuoji ir „pačiupinėti“ visa tai savomis akimis!! Jei ir jūs norite bent akies krašteliu pamatyti ir patirti majų kultūrą, kur vietinių gyventojų tradicijos DAR GYVOS, prisiliesti prie išskirtinės gamtos, kur auga įvairių rūšių vaistines žoleles, skirtas natūraliai medicinai. Šiek tiek egzotikos: Gvatemaliečių delikatesas

Skaitykite toliau..

Akmeniniai „atomai”

Škotijos Ašmolio muziejaus kolekcijoje yra penki neįprasti iškalti akmeniniai rutuliai. Archeologams sunku paaiškinti šių daiktų paskirtį. Rutuliai pagaminti iš skirtingų medžiagų – smiltainio ir granito. Mokslininkai mano, kad šie daiktai buvo pagaminti apie 3000-2000 m. pr. m. e. Iš viso Škotijoje rasta apie keturi šimtai panašių dirbinių, tačiau penki muziejuje esantys rutuliai yra patys neįprasčiausi. Kaip matote nuotraukoje, akmenų paviršių puošia keistas simetriškas raštas. Daugumos akmenų skersmuo vienodas – 70 milimetrų, išskyrus kelis didesnius, kurių skersmuo siekia 114 milimetrų. Akmenų išgaubtumų skaičius svyruoja nuo 4 iki 33, o kai kurių paviršiuje yra spiralės ir disko formos raštų. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Ne mažiau

Skaitykite toliau..

Neįprasti radiniai garsiojoje Tutanchamono kapavietėje

1922 m. du britų archeologai – Hovardas Karteris ir lordas Džordžas Karnarvonas – kasinėjo Karalių slėnyje ir rado kapavietę, pilną unikalių senovės Egipto kultūros eksponatų. Paaiškėjo, kad ši kapavietė priklausė faraonui Tutanchamonui, valdžiusiam Egiptą XIV a. pr. m. e.  Visas valdovo vardas yra Tutanchamonas Chekaiunušema, išvertus reiškiantis „Gyvasis Amono atvaizdas, Pietų Junu valdovas“. Sėsdamas į sostą, jis pasivadino sosto vardu Nebcheprura, reiškiančiu „Gyvasis Ra atvaizdas“. Archeologai aptiko daugybę namų apyvokos daiktų, papuošalų ir ritualinių objektų, puikiai išsilaikiusių praėjus tūkstantmečiams. Faraono kūnas buvo keturiuose vienas į kitą įdėtuose induose ir trijuose sarkofaguose, pagamintuose iš brangiųjų metalų. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Mumijos veidą

Skaitykite toliau..

Beloso sferos fenomenas

Parapsichologai jau seniai svajoja pažvelgti į anapusinį pasaulį. Dar geriau – nufilmuoti kitą egzistenciją, įrodant jos realumą visam pasauliui. Arčiausiai šios problemos sprendimo priartėjo graikų mokslininkai.Aleksandras Belosas gimė 1912-ais vakarų Graikijoje esančiame Agrinijo miestelyje, kurio meras buvo jo tėvas. Šeimai nieko netrūko. Jaunasis Aleksandras puoselėjo aistrą alpinizmui. Jis augo prabangoje ir negalvojo apie gyvenime keblumus – viskas turėjo susiklostyti kuo puikiausiai. Karas viską pakeitė. Per 1940-1941 metais vykusį Graikijos ir Italijos konfliktą Belosas buvo pašauktas į kariuomenę. Tie, kurie buvo susipažinę bent su alpinizmo pagrindais, buvo siunčiami tarnauti į kalnų šaulių dalinius. Aleksandro batalionas užėmė pozicijas kalnuose bemaž trijų kilometrų aukštyje. Kareiviai buvo įspėti, kad artėja italų kalnų šauliai. Netrukus

Skaitykite toliau..

Senovės civilizacijų aidai. Hetitų valstybė (I)

Naujosios karalystės Egipte valdžios likimas buvo glaudžiai susijęs su vergovinės hetitų valstybės, kuri II tūkstantmečio pr. m. e. pirmoje pusėje susiformavo Mažojoje Azijoje, istorija. Hetitai sukūrė vergovinę visuomenę anksčiau nei kitos Mažosios Azijos gentys. II tūkstantmečio pradžioje hetitų tarpe jau vyravo metaliniai – variniai ir bronziniai – įrankiai: nors gyvulininkystė vis dar vaidino svarbų vaidmenį ekonomikoje, vis labiau plėtojosi žemdirbystė, atsirado drėkinimo sistemos. Hetitų gentys anksti užmezgė ryšius su senovės Mesopotamijos valstybėmis. Egiptas, nugalėjęs Palestinoje ir Sirijoje dominavusius hiksus, užkariavo didžiules teritorijas Vakarų Azijoje, o tai labai pakeitė ten susiklosčiusią padėtį. Pasiekusi Mažosios Azijos ribas, Egipto kariuomenė čia susidūrė su naujai atsiradusios ir stiprėjančios hetitų valstybės pajėgomis. Pavergę daugelį Mažosios Azijos genčių, hetitai iki to

Skaitykite toliau..

Kodėl viduramžiais skenduoliai buvo plakami, o pirtys draudžiamos

Įlindęs į vandenį, būsi nubaustas. Tai gali atrodyti kvaila, bet ankstyvaisiais ir vėlyvaisiais viduramžiais gyvenusiems žmonėms tai buvo košmaras. Maudymasis buvo laikomas vargetų įpročiu, todėl aristokratai ėmė niekinti vandens telkinius. Kartu su šia priežastimi buvo ir jų antipatija vandens telkiniams, nes jie asocijavosi su baisiais įvykiais: išbandymu vandeniu, dažniausiai pasibaigiančiu mirtimi. Maža to, bažnyčia taip pat nebuvo besimaudančių pusėje – ji draudė maudynes, o pažeidėjai buvo plakami rykštėmis, net ir skenduoliai. Senovės Romoje maudymasis buvo laikomas nuostabiu dalyku, buvo statomos neįtikėtino dydžio vonios ir baseinai. Tačiau kai antikinis laikotarpis baigėsi, žmonėms kažin kas persimainė. Maudynės tapo retomis, nors ir nebuvo draudžiamos. Plaukimus buvo galima išvysti akrobatų ir keliaujančių artistų apsirodymuose.

Skaitykite toliau..

Šokiai ant kaulų: šiurpus Šventojo Vito trypimas, nuo kurio nebuvo išsigelbėjimo

Dar gerokai prieš bitlomaniją, tolokai prieš Elvio Preslio šokius, kuriuos visuomenė iš pradžių laikė nepadoriais, daug rimtesni „keistieji šokiai“ varė žmones iš proto. Tiesa, tuomet tai buvo ne šiaip isterija, o tikra beprotybė, prilygstanti ligos epidemijai. Žmonės šoko taip pašėlusiai ir ilgai, kad neretai šokio pabaigoje tiesiog krisdavo negyvi. Šis reiškinys vadinamas „Šventojo Vito šokiu“ arba choreomanija. Europoje užfiksuota daug tokių atvejų, tačiau ankstyviausias jų yra iš VII a. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Choreomanija galėjo prasidėti nuo vieno žmogaus, kuris pradėdavo šokti, nors muzikos nebuvo, paskui prie jo prisijungdavo vis daugiau žmonių, ir jie toliau judėdavo kartu, būdami transo būsenoje valandų

Skaitykite toliau..

Prieš 160 metų pasidavė paskutinis JAV konfederatų generolas

Kaip apie daugelį Jungtinių Amerikos Valstijų istorijos dalykų, taip ir apie 1861-1865 m. pilietinį karą daugelis žinome iš populiariosios kultūros. Iš filmo „Patriotas“ su Melu Gibsonu, iš „Simpsonų“, iš įvairių dokumentinių ir vaidybinių filmų ir serialų, iš grožinės literatūros, dainų ir t.t. Karo išvakarėse JAV buvo įkaitusios ir draskomos gilių prieštarų. Industrializuota Šiaurė ir žemės ūkiu su vergų darbu platancijose gyvi Pietūs. Pietų noras atsiskirti ir Šiaurės siekis išlaikyti JAV vientisumą bei panaikinti vergovę. O kur dar visi religiniai, švietimo, kultūriniai, politiniai skirtumai, dešimtmečiais tik didinę prarają tarp Šiaurės ir Pietų. Tačiau labiausiai skaldė požiūris į vergovę, kurią Šiaurė norėjo panaikinti visiems laikams. Atrodė, kad Konfederatų Pietūs ir Sąjungos Šiaurė

Skaitykite toliau..

Kultūra viduramžių prieblandoje

Ne kažin kiek turime rašytinių šaltinių, liudijančių kultūros ir menų plėtrą Lietuvoje viduramžiais, tad domėjimąsi šia tema pradėsime nuo europinės praeities. Šioks toks Vakarų Europos kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas, vadinamas Karolingų atgimimu, buvo labai ribotas erdvėje ir laike. Iki X a. Karolingų atgimimo įtaka buvo beveik visiškai išsemta. X ir pirmieji XI a. dešimtmečiai rodė neabejotiną kultūrinio nuosmukio vaizdą. Karolio Didžiojo monarchijos subyrėjimas ir vėlesnis atskilusių jos dalių susiskaldymas, kurį lydėjo nuolatiniai feodaliniai karai, niokojantys normanų, vengrų ir saracėnų įsiveržimai, bado streikai ir epidemijos, kurių buvo gausu tuo laikotarpiu, – visa tai smarkiai sumažino feodalinės visuomenės dvasinės kultūros lygį. Dvasinis gyvenimas praktiškai sustojo. Smarkiai sumažėjo naujai pasirodančių literatūros kūrinių skaičius. Smarkiai

Skaitykite toliau..

„Melo akmens” slėpiniai

Paslaptingas megalitas „Melo akmuo“ Karaliaučiaus srityje: net ir šiais laikais prie šio akmens ateina minios žmonių – aiškiaregiai, ezoterikai, šiuolaikiniai pagonys, neįgalieji ar įvairiais negalavimais sergantys žmonės. Pasak legendos, Melo akmuo gali išpildyti bet kokį norą. Nuo pat Prūsijos laikų Karaliaučiaus sritį gaubia daugybė paslapčių ir legendų. Viena iš jų susijusi su vadinamuoju Melo akmeniu – suskilusiu megalitu, esančiu Noikureno (sovietmečiu pavadinto Pionersku) miesto pakraštyje. Pasak istorikų, akmuo yra labai senas, ir į šias vietas buvo atridentas dar ledynmečiu. Šiandien šis neįprastas granito gabalas traukia daugybę turistų, ezoterikų ir aiškiaregių. Legenda apie nužudytą nuotaką: garsiausia su Melo akmeniu siejama legenda pasakoja apie jaunavedžių porą, kuri labai mylėjo vienas kitą. Ji

Skaitykite toliau..

Leonas Petrotas. Agresoriaus motyvacija

Putininėje „deržavoje” gyvena bemaž pusantro šimto milijonų. Ketvirtus metus besitęsiančiam karui reikia vis naujos „patrankų mėsos”. Kvailių ar savižudžių – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – vis mažėja. Dažnas puskvailis jau ima suvokti, kad grįžti sveikam ir gyvam iš karo šansų maža. Visgi norinčių pasipelnyti iš ukrainiečių kančių ir mirčių atsiranda. Putininė armija maitinama samdiniais iš Azijos bei Afrikos, prisideda ir pusalkaniai korėjiečiai. Civilizuotą pasaulį visgi stebina ruZijos gyventojų kabinimasis už karo ir kruvinų jo pinigų. Kas gi motyvuoja putininės imperijos piliečius imti ginklą rankon ir tapti agresoriumi bei okupantu? RuZija skurdi. Potencialiai – labai turtinga išteikliais, tačiau tikrumoje be galo skurdi, tikriau – nuskurdinta. Putininėje „valdžios vertikalėje” tarpstantys korumpuoti valdininkai,

Skaitykite toliau..

Stingdančios Lipės pilies mįslės

Atokiose Ofalio grafystės kalvose, tarsi iš keltiško košmaro širdies, stovi Lipės pilis – viena grėsmingiausių ir prakeikčiausių Airijos pilių. Didingi griuvėsiai, apsupti tankių krūmynų ir dažnų rūkų, slepia kruviną O’Kerolų giminės kroniką – klano, kurio valdžios, magijos ir žiaurumo troškimas pavertė pilį baimės ir legendų epicentru. XIII a. pastatyta senovės keltų šventyklos vietoje, pilis nuo pat pradžių buvo sukaustyta tamsiosios energijos. Vietiniai gyventojai sakydavo, kad žemė čia „dainuoja dejonėmis“, o gyvūnai vengia apylinkių. Tačiau tai nesutrukdė O’Kerolų klanui – žiauriems kariams, šventikams ir nuodytojams – paversti Lipę savo rezidencija. Mirus vienam O’Kerolų giminės vadų, tarp brolių prasidėjo kruvina kova dėl valdžios. Šios kovos įkarštyje vieną iš jų, kunigą, nužudė jo

Skaitykite toliau..

Stebinantis senųjų mitologijų persipynimas

Senovės romėnai iš pradžių, nuo pat miesto įkūrimo, turėjo reikalų su įvairiais dievais. Jiems buvo žinomi senieji romėnų dievai (Kvirinas, Janas), etruskų dievai ir graikų dievai, nes graikų kolonijos pietų Italijoje buvo keliais šimtmečiais senesnės už Romą. Kai kuriuos svetimus dievus – daugiausia graikų – romėnai įtraukė į savo panteoną kitais vardais. Romėnai taip pat galėjo perimti visą kultą, tačiau tokiu atveju jis netaptų valstybiniu kultu, egzistavusiu lygiagrečiai su oficialia religija. Pavyzdžiui, egiptiečių Izidės ir Serapio kultai, persų Mitros kultas, taip pat helenų Dioniso misterijos. Paprastai manoma, kad romėnai užkariautų tautų dievų atvaizdus atsigabendavo į sostinę, o po to jie taip pat būdavo įtraukiami į bendrą imperatoriaus kultą. Iš esmės

Skaitykite toliau..

Nerūdijantis Tutanchamono durklas ilgai slėpė savąsias paslaptis

Paleolito epochoje žmonės tikėjo, kad po mirties žmogaus laukia kitas gyvenimas. Kad mirusysis naujajame pasaulyje nebūtų alkanas ir neturtingas, į jo kapą dėdavo maisto (iš pradžių tikro, paskui simbolinio), drabužių ir ginklų. Šios tradicijos buvo laikomasi labai ilgai. Viduramžiais skandinavai laidojo vadą laive, kuriame buvo sukrauti visi reikalingi daiktai, kad ir kitame pasaulyje jis galėtų gyventi įprastą gyvenimą. Tačiau senovės egiptiečiai atsakingiau nei visos kitos tautos ruošėsi nežemiškajam gyvenimui. Skirtingai nei vikingai, jie per laidotuves nežudė mirusiojo žmonos ir vergų. Jiems to ir nereikėjo, nes faraoną į kitą pasaulį lydėdavo Ušebti – statulėlės, kurios turėjo tapti gyvais tarnais mirusiųjų karalystėje. Faraono Sečio I laidojimo kameroje rasta septyni šimtai tokių statulėlių,

Skaitykite toliau..

Slėpiningas senovės grožis: Ozyrio šventykloje Karnake aptikti plika akimi nematomi meno kūriniai

Senovės Egipto širdyje, tarp didingų kolonų ir paslaptingų Karnako komplekso šešėlių, archeologai padarė išties nuostabų atradimą. Ozyriui – pomirtinio gyvenimo dievui – skirtoje šventykloje mokslininkai aptiko paslėptos polichromijos liekanų – spalvotų paveikslų, seniai ištrintų iš laiko paviršiaus, bet neprarastų amžiams. Tyrimai atlikti šventyklos pastate, pastatytame VII a. pr. m. e., valdant XXV dinastijos faraonui Tacharkai. Ši epocha pasižymėjo architektūros suklestėjimu ir ypatingu dėmesiu mistiniams simboliams, susijusiems su pomirtiniu gyvenimu. Pačią Ozyrio šventyklą sudarė du kambariai: vienas simbolizavo gyvųjų pasaulį, o kitas – mirusiųjų karalystę, atspindinčią gilią filosofinę Egipto religijos sampratą. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Paslėptas paveikslas tapo matomas pritaikius šiuolaikinius mokslinės analizės

Skaitykite toliau..

Ją pastatė ne majai: kur yra didžiausios piramidės Amerikoje griuvėsiai?

Majai nebuvo vieninteliai, kurie ikikolumbinėje Amerikoje statė grandiozines piramides. Nors būtent su jų statiniais, išsibarsčiusiais Jukatano platybėse, yra susipažinę dauguma turistų ir indėnų istorija besidominčių žmonių. Pietų Amerikoje yra dviejų Moče kultūrai priklausiusių piramidžių griuvėsiai, kurie savo dydžiu pranoko daugumą majų kūrinių. Prieš atsirandant didžiajai inkų imperijai aukštai Andų kalnuose, šioje teritorijoje gyveno daug genčių, kai kurios iš jų buvo gana aukšto išsivystymo lygio ir paliko savo palikuonims daug kultūros artefaktų bei architektūros paminklų. Tai garsioji Naskos kultūra su paslaptingais geoglifais, Norte Čiko gentis ir jos grandiozinė apskrita Bandurijos šventykla, bei moče, kurie dabartinės Peru teritorijoje pastatė dvi grandiozines šventyklas. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą

Skaitykite toliau..

Šiurpios Topkapi rūmų paslaptys

Topkapi rūmai – tai didingi ir paslaptingi Osmanų imperijos sultonų rūmai. Keletą šimtmečių įėjimas į pagrindinę padišacho rezidenciją buvo prieinamas ne kiekvienam mirtingajam. Tik XX a. pradžioje Atatiurko dekretu Topkapi buvo paversti muziejumi, ir nuo tos dienos kiekvienas gali susipažinti su pagrindinių Stambulo rūmų prabanga. Tačiau ne tik gražūs interjerai traukia turistų iš viso pasaulio dėmesį, rūmai saugo daugybę žiaurių paslapčių, kurios ir žavi, ir atstumia. Sužinokime, kurios vietos neša liūdesio, siaubo ir paslapties ženklą. Katorgininkų fontanas ir gėdos akmenys: viena iš šiurpių ir liūdnai pagarsėjusių Topkapi rūmų vietų yra Egzekutoriaus fontanas arba, kaip jį dar vadina, Politinis fontanas. Jis yra šalia bilietų kasos pirmajame kieme, netoli Viduriniųjų vartų. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ

Skaitykite toliau..

Kesemo urvo slėpiniai: ar galėjo urviniai žmonės garbinti gulbes?

Ši nuostabi vieta Izraelyje buvo atrasta visai atsitiktinai. 2000-aisiais, vykdydami kelio tiesimo darbus, statybininkai pažeidė iki tol nežinomo urvo skliautus, ir dalis senovinės gamtinės struktūros sugriuvo. Į vietą atvykę mokslininkai patvirtino išskirtinę radinio vertę: šiame urve gyveno senovės žmonės, kurie vieni pirmųjų paliko Afriką. Galbūt Kesemo olos gyventojai garbino gulbes, nes vietovės paslaptys bei legendos susijusios su šiais paukščiais. Beje, Kesemo urvas yra vos už penkiolikos minučių kelio nuo Izraelio sostinės Tel Avivo. Po kruopščių archeologų tyrimų urve buvo rasta daug įdomių radinių, tarp jų – daugybė senovės žmonių titnaginių įrankių ir dantų. Urvo sluoksnių kasinėjimai tebevyksta, tačiau galima apibendrinti kai ką, mokslininkai sužinotą apie Kesemo urve gyvenusius senovės žmones.

Skaitykite toliau..

Nei vieno karo nelaimėjęs pergalingasis Pyras

Du kartus nugalėjęs romėnų legionus – iš pradžių ties Heraklejos, paskui ties Auskulu – graikų karalius Pyras buvo nusivylęs: priešas atrodė sutriuškintas į miltus, suverstas ant falangitų antgalių, sutryptas indų dramblių, bet jis neketino pasiduoti. Maža to: Pyro nuostoliai buvo tokie dideli, kad karo tęsimas tapo labai problemiškas. Ir dar Roma… Kas iš to, kad kartą kitą pralaimėjo. Vietoje pralaimėjusių legionų tuoj pat susibūrė nauji, tarsi šviežios Lernos hidros galvos, augančios vietoje nukirstų Heraklio. Roma sugebėjo išlaikyti smūgį, ir štai tada, 270 m. pr. m. e., prieš Respubliką stojo ne tik Pyras su savaisiais graikais, bet ir visa „barbarų“ Italija – ir samnitai, ir etruskai, ir galai, ir visi kiti,

Skaitykite toliau..

Vikingų era (III). Ritualiniai ypatumai

Archeologams ne kasdien pavyksta po žeme rasti ką nors tikrai vertingo, tačiau šį kartą jiems nusišypsojo sėkmė, ir mes visi atsidūrėme ant didingo istorinio atradimo slenksčio, kuris ne tik leis suprasti, kas vyko prieš tūkstantį metų Norvegijos teritorijoje, bet ir galbūt sąlygos su tuo susijusius atradimus. Ir visa tai dėl to, kad dabar jie rado stebuklingai išlikusią dvidešimties metrų ilgio laivę. Matyt, tai kažkieno iš to meto kilmingųjų ar didžiųjų karių kapas. Tačiau įdomiausia tai, kad greičiausiai viduje, be palaidojimo, yra rankraščių, namų apyvokos daiktų ir kitų lobių. O dar įdomiau yra tai, kad toje vietoje, kur rastas radinys, jau ne vieną šimtą metų vaikšto žmonės, net nežinodami, kas yra po

Skaitykite toliau..

Krištolinio Nimrudo lęšio mįslė

Mosulo miesto Irake pakraštyje, už pusšimčio kilometrų į šiaurę nuo Bagdado, stūkso Ninevijos, paskutinės Asirijos imperijos sostinės, griuvėsiai. Šio didingo senovės miesto griuvėsius 1849 m. rudenį atrado garsus anglų archeologas Henris Lajardas. Kasinėjimai Ninevijoje tęsėsi daugelį metų. Reikšmingiausias archeologų radinys buvo dabar visame pasaulyje žinoma karaliaus Ašurbanapalo biblioteka. Kitas garsus radinys Ninevijos griuvėsiuose buvo Asirijos karalių archyvas. Sunku pasakyti, kiek nedidelis – pusantro colio skersmens – apvalus poliruoto kalnų krištolo diskas yra susijęs su šiomis didžiulėmis senovės rašto paminklų saugyklomis. Jis buvo rastas Ninevijos karališkųjų rūmų kasinėjimuose, maždaug 600 m. pr. m. e. sluoksniuose, ir pirmieji tyrinėtojai jį identifikavo kaip dvigubai išgaubtą lęšį, kuris galėjo būti naudojamas kaip didinamasis stiklas, skirtas

Skaitykite toliau..

Kaip senovės inkai nušluostė nosį Lietuvos kelininkams

„Pajuskite skirtumą!”, – taip galėtume pavadinti įspūdį, kurį patiria keliaujantys Lenkijon. Vos pervažiavus kaimyninės šalies sieną, pasitinka puiki nauja magistralė, rodos, besišaipanti iš Lietuvos pasienyje besikuičiančių kelininkų, niekaip neįveikiančių „Via Baltica” iššūkio. Lietuviškieji kelininkai drąsiai atremia bet kokią kritiką dėl, atrodo, neįveikiamos „Via Baltica” užduoties, tiesdami žmones stulbinantį ir juokinantį piliakelį iš sostinės į Uteną. Taip, taip, jūs perskaitėte teisingai: būna piliakalnis, o XXI amžiuje atsirado piliakelis – ant aukšto pylimo nutiestas siauras kelelis, išdidžiai pavadintas magistrale A14. Sunku ir įsivaizduoti tą nemokšą (ar nemokšas), suprojektavusius glušpetrių vardo vertą šunkelį, tiesa, kainavusį solidžius pinigus. Ne veltui bėdavojama, kad lietuviškoji inžinerija senokai nukrypo į tyrus, kurpdama vieną už kitą kvailesnius gatvių

Skaitykite toliau..

Garsiajam Cušimos jūrų mūšiui – 120 metų

Prieš 120 metų, 1905 m. gegužės 27 d., tarp Japonijos ir Korėjos pusiasalio prasidėjo garsusis Cušimos jūrų mūšis. Tai buvo paskutinis ir lemtingiausias šiame kare jūrų mūšis, labai paspartinęs rusų pralaimėjimą ir galutinai pagadinęs Rusijos mažo pergalingo karo planus. Admirolo Heihachiro Togo (1848-1934) vadovaujami japonai iš pasalų užpuolė rusus ir paskandino du trečdalius Baltijos jūros laivyno, vadovaujamo Zinovijaus Roždestvenskio (1848-1909). Mūšyje pražuvo apie 5000 rusų jūreivių, 800 buvo sužeista, o dar apie 6000 pateko į nelaisvę. Bendri japonų nuostoliai nesiekė tūkstančio jūreivių. Iš Liepojos per pusę pasaulio aplink Afriką atplaukusius rusų laivus pasitiko gerokai daugiau japonų laivų, kurie buvo moderniau ginkluoti, tvirčiau šarvuoti ir greitesni. Vėliau, liepą, japonai dar sėkmingai

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Koviniai šunys

Senovėje žmogus prijaukino pilkąjį vilką, sukryžmino jį su tibetiečių dogu ir panaudojo gautą rezultatą savo mėgstamai veiklai – savųjų gentainių

Skaitykite toliau..
2025-12-26 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Antikos „masonai”

Kai kalbame apie Pitagorą, iš daugelio žmonių, turinčių šį vardą, paprastai turime omenyje matematiką, kurio vardu pavadinta mums iš mokyklos

Skaitykite toliau..
2025-12-26 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Šiurpuliukų nauda

Kai sakoma „Mano kūnu perbėgo šiurpuliukai”, žmogų galima pasveikinti. Jis aktyvavo senovinį, paveldėtą ir įgimtą refleksą, kurį mums paliko mūsų

Skaitykite toliau..
2025-12-25 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Kerų knygos (II)

(Pirmąja dalį skaitykite čia). Nuo seniausių laikų žmones traukė galimybė pasinaudoti tam tikromis slaptosiomis žiniomis, kad įgytų valdžią, turtus ar

Skaitykite toliau..
2025-12-24 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Psichosomatikos slėpiniai

Sąvoką „psichosomatinis“ į medicinos terminologiją įvedė vokiečių gydytojas Johanas Kristianas Heinrotas 1818 m., kai rašė apie nemigos priežastis. Tačiau apie

Skaitykite toliau..
2025-12-21 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Grėsmingieji Ilirijos piratai

Iliriai – tai senovės graikams gimininga genčių grupė, gyvenusi Balkanų pusiasalio šiaurės vakaruose, prie Adrijos jūros kranto. Garsiausios ilirių gentys buvo

Skaitykite toliau..
2025-12-20 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE