Straipsniai
Daugelio pamenama sostinės krepšinio “ąžuolų” komanda – “Statyba”
Antanas Paulauskas, Rimas Girskis, Jonas Kazlauskas, Algimantas Pavilonis, Alfredas Vainauskas, Gintaras Bačianskas, Rimantas Endrijaitis, Šarūnas Marčiulionis: kas vienija visus šiuos šaunius vyrus – talentingus sportininkus? Žinoma, krepšinis, ir nepelnytai pamiršta “Statyba”, kadaise tviskančiuose Sporto rūmuose “pakraudavusi” net CASK’ui: kviečiu sekmadienio vakarą pasižiūrėti retą įrašą, ir prisiminti sostinės krepšinio grandus bei laikus, kada Lietuvai buvo didelė garbė turėti net dvi vyrų komandas SSRS krepšinio čempionate (Verta prisiminti ir tai, kad sostinės moterų krepšinio komanda “Kibirkštis” irgi gerus raumenis demonstravo.) Na, o mėgstantiems faktus ir statistiką, bus įdomu pasiskaityti: 1971 m. Statybos krepšininkai debiutavo aukščiausioje SSRS lygoje ir prisijungė prie Kauno Žalgirio, nuo 1974 m. Lietuvai nuolat atstovavo net dvi komandos stipriausioje SSRS
Vilniaus simbolis – Gedimino pilies bokštas: kokią praeitį jis mena?
Šlapiais ir slidžiais, netašytais akmenimis kabarosimės viršun, kaip ir milijonai ten kopusių: ne vien tik dėl panoramos, bet ir dėl istorinių sąsajų, juk jis yra geriausias liudininkas sostinės iškilimo ir išlikimo, rūsčių kovų ir dramatiškų įvykių, drąsos ir valios viršenybės prieš bailumą ir kinkadrebį. Kiekvienas buvome, jį lankė bene kiekvienas Vilniaus svečias, tačiau jo dabartinis veidas gimė tik prieš nepilną šimtmetį, o ir atsirado jis laikotarpiu, kurį esame linkę nutylėti arba vertinti kritiškai. Vėlgi, to veido atkūrimas vyko pokariu, taigi – sovietmečiu, kurį pastarojo apologetai yra linkę piešti vien niūriausiomis spalvomis, manipuliuodami sovietmečio nemačiusiu jaunimu. Mes nekompleksuoti dėl meilės tarpukariui bei sovietmečiui ar jų baimės, tad drąsiai kopkime į nepakeičiamą
Kristaus laiptų koplyčia – retam girdėtas Vilniaus unikumas
Koplyčios paskirtis buvo pakeista į gyvenamąją: buvo įrengti butai, nors pastate, kurio didžiąją dalį sudaro laiptai, lygaus ploto – vos keli kvadratiniai metrai, tačiau gyveno žmonės. Pastatas nešildomas, jame gyventa neilgai, o ~1970 m. iš tokių patalpų gyventojai buvo iškeldinti. Kristaus laiptai – kopija, kurių originalas yra Romoje: legenda sako, šiuos laiptus į Romą atsivežė Romos imperatoriaus Konstantino motina Elena. Ji, nuvykusi į Jeruzalę, liepė išardyti Pontijaus Piloto rūmų laiptus, kuriais Kristus vestas į teismą, atvežti juos į Romą, ir surinkus virš jų pastatyti koplyčią. Lietuvoje laiptų kopija įrengta XVIII a. pradžioje, laiptuose yra 28 pakopos, kuriose – stiklinės kolbos su šventąja žeme iš Jeruzalės. Laiptai ypatingi: kiekvienu laipteliu lipama
“Darbo liaudžiai” statytų bloknamių realybė: lankomės bute Karoliniškėse
Karoliniškės – pirmasis tipinis Lietuvos miestų rajonas, skirtas „darbo žmonių plačiosioms masėms“, tad jame nei architektūrinių grožybių, nei ypatingo jaukumo tikėtis neverta, nors funkcinis gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų balansas išsaugotas, mat anuomet apie sugrūstukus-„perkūnkiemius“ dar nei nesapnuota. Kadaise šio rajono gyventojai galėjo džiaugtis žiemos teikiamais sporto malonumais dabartinio Vilniaus vakarų aplinkkelio vietoje, pasivaikščiojimams rasdavo vietą „Pasakų parke“ takuose, nusidriekusiuose vešliame šile Neries pakrantėje. Mes gi atvažiavom ne vaikštinėti, grožintis „Pasakų parko“ skulptūromis, o pasisvečiuoti pas tetą Stefą, tad susirandame galingą bloknamį, dar neapšiurusį kaip šiandieną, ir tvirtai užspaudę nosis, gindamiesi nuo šiukšlių vamzdžio skleidžiamo aromato laiptinėje, skubam į butą pirmame monstriuko aukšte. Sulindę į ankštą koridorių, vargais negalais nusimetam viršutines
Trinkelizacijos epochos priešaušryje: žalių rankų apkabintas Vilnius
Garbūs ir išprusę antropologai bei arboristai visgi neapčiuopia neoliberalių žaidimų “žaliąja”, “pilkąja” ir visomis kitomis bangomis esmės, kurią bandysiu trumpai pakomentuoti, ir pakviesti jus į išties žaliausią Europoje sostinę, kad ir sugniaužtą imperijos glėbyje. Taigi, sostinę ne vieną dešimtmetį vairuojančių, Vilniuje šaknų neturinčių, veikėjų veiklos/veikos esmė: Naikini brandžius medžius – tratini (vilniečių) pinigus; Taisai raunant kelmus sugadintas komunikacijas – tratini pinigus; Kloji menkos kokybės trinkeles – tratini pinigus; Taisai tas “papigiaiskas” trinkeles – tratini pinigus; Rengi projektus įvairių spalvų bangoms – tratini pinigus; Sodini atvežtinius medeliukus (Lietuvoje niekas juk negali sodinukų užauginti…)- tratini pinigus; Keiti į nepatręštą žemę įkištus, neprižiūrėtus sodinukus – tratini pinigus. Tiesa, yra dar ir kitas kelias: pasiunti
Povilas Girdenis. Moterys ir partizaninis karas
Prisimindami lietuvių ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams, neturėtume užmiršti prie jo prisidėjusių moterų – partizanų motinų, seserų ir žmonų, ryšininkių ir pagalbininkių, medicinos seselių ir, žinoma, kovotojų, dalyvavusių mūšiuose, žuvusių, patekusių į nelaisvę, tardytų, kankintų, ilgus metus kalintų sovietiniuose lageriuose. Pagerbdami amžinybėn iškeliavusias laisvės kovotojas, prisiminkime ryškesnius epizodus. (Nuotraukoje viršuje: Karaliaus Mindaugo srities štabo sekretorė Joana Railaite-Neringa (1920‒1949) su vyru, Karaliaus Mindaugo srities vadu Antanu Slučka-Šarūnu. Ne vėliau kaip 1949 m. spalio 28 d. (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 25234/3, l. 88)) „Traktuoti lygiai kaip ir partizanus vyrus“ Sovietų represiniams organams gniaužiant ginkluotą pasipriešinimą, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) taryba 1949 m. vasarį nusprendė vengti priimti moteris į partizanų būrius
Vilniaus koplyčia, užleidusi vietą Civilinės metrikacijos rūmams
Daugelis žinome, kad Santuokų (civilinės metrikacijos) rūmų (baigti statyti 1974 m.) ir už jų esančio skvero vietoje anksčiau plytėjo evangelikų kapinės, o jose buvusius pastatus matėme anaiptol ne visi. Nuotraukose: kapinių vartai ir šalia stovėję evangelikų bendruomenės našlaičių namai; kapinių vartai ir didžioji koplyčia-oratorija; koplyčia-oratorija stambiu planu; didžiosios koplyčios vidus; griaunama koplyčia-oratorija; ampyrinio stiliaus antkapis; išlikusi koplyčia-mauzoliejus (pirmame plane). Kapinių vartai ir šalia stovėję evangelikų bendruomenės našlaičių namai. Kapinių vartai ir didžioji koplyčia-oratorija. Didžiosios koplyčios vidus. Griaunama koplyčia-oratorija. Kapinėse buvęs ampyrinio stiliaus antkapis. Išlikusi koplyčia-mauzoliejus (pirmame plane). Kapinių vietoje iškilo modernūs Civilinės metrikacijos rūmai, daugelio vadinti ir tebevadinami Santuokų rūmais (8-as deš.). Apsilankyti Vilniaus praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
Sovietiniai stabai, kurių atsikratėme: baisoki “Bėgantys maišuose”
“O jei neklausysi – atiduosiu tiems dėdėms!” – pagrasindavo mama, ir vaikas kaipmat nutildavo. Ir kaip gi jų nebijosi: kiekvieno “dėdės” aukštis buvo net puspenkto metro, o dar ir pakylėti ant laiptuoto postamento buvo, tad stovint arti, įspūdis būdavo tikrai stiprus (dažno nuomone, tai buvo pats baugiausias sovietinis paminklas Vilniuje). Na, aukštį galima būtų paaiškinti tuo, kad stovėjo visa ši kompanija už aštuoniasdešimties metrų nuo dabartinės Pylimo gatvės, tad važiuojant troleibusu, “dėdės” buvo gerai matomi. Prieš pastatant šį sovietinį “šedevrą”, dabartinis Reformatų skveras buvo gražiai sutvarkytas, bet baugi niūrių skulptūrų grupė smarkiai darkė jaukią aplinką. Kokie gi buvo tie “dėdės”. Visa ši besileidžianti nuo laiptų – toks buvo sumanymas, norint
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (I)
Skaitydami apie Antakalnio įžymybes, mes matome tuos pačius, tegul ir išskirtinius, bet nuolat pasikartojančius objektus: šv. Petro ir Povilo bei Išganytojo bažnyčias, Vileišių bei Sapiegų rūmus, retsykiais – Antakalnio gimnaziją ir Rašytojų namą. Prisipažinsiu, kad man įdomesni ne šimtamečiai objektai, o tie, kurie augo ir senėjo kartu su manimi, kuriuose lankiausi, būdamas vaiku ar jaunuoliu, kurių kitimą galėjau stebėti ir galiu iki šiol prisiminti kartu su draugais ar su vaikais. Todėl šiandien bandysim atrasti tas mažas ir mielas įdomybes, kurių nerasite pompastiškose istorinėse knygose-analizėse, tačiau kurių buvimas mūsų gyvenimą darydavo ir tebedaro spalvingesniu. Po tokios ilgokos įžangos klausimas Jums: kas sieja Švyturio ir Širvio gatvių namukus, kartais nepagarbiai vadinamus „barakais“
Vilniaus centro puošmena: E.N.Bučiūtės kurtas modernizmo perliukas
Kai miestą apgaubia sutemos, jis įžiebia visas savąsias šviesas, ir iš tolo sutviska iškilmingumu, meniška aura bei žiūrovų laukimu: kadaise tokiu buvo ir jo “braliukas” kitame Neries krante, tik pastarajam mažiau pasisekė – jį pasiekė ir nuteriojo godžių verteivų rankos. Naujasis – nors jau ir nebetoks naujas, pusamžiu esantis – operhausas šįkart sutiko mus mielai įsileisti, kad galėtume prisiminti jo šlovingą praeitį (nei kiek neabejojame tokia pat jo ateitimi) ir atgaivinti atmintyje mums jau dovanotas žavias akimirkas, profesionalų kuriamų operos ir baleto menų žavesius, išskirtinius architektės E.N.Bučiūtės sugebėjimus, bei statybininkų pastangas sukurti jį tokį dailų visuotinio – tame tarpe ir statybinių medžiagų – deficito laikais. Praleisdami mielas damas pirmas –
Kelio į nepriklausomybę pradžia: mitingas prie paminklo A.Mickevičiui 1987-ais
PARODA, SKIRTA 1987 M. RUGPJŪČIO 23 D. MITINGO VILNIUJE PRIE ADOMO MICKEVIČIAUS PAMINKLO 30-OSIOMS METINĖMS Prieš 30 metų, 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvyko sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas, kuriame pirmą kartą viešai buvo pasmerkti Baltijos valstybių sovietinę okupaciją lėmę Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutarčių (Molotovo-Ribentropo pakto) slaptieji protokolai, pirmą kartą viešai iškelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos klausimai. Mitingą organizavo Antano Terlecko iniciatyva 1978 m. birželio 14 d. įkurta pogrindinė antisovietinė organizacija Lietuvos laisvės lyga, prie organizavimo prisidėjo Nijolė Felicija Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Julius Sasnauskas, Robertas Grigas ir kiti. Vykstant
Karo audrų nepagailėtas – Lietuvos Tarybos namas Gedimino prospekte
Vargu ar berasi nors vieną vilnietį arba sostinės svečią, kuriam neteko būti Centriniame knygyne, tad belieka priminti, kad šis pastatas kiek keistokai yra atitrauktas nuo Gedimino prospekto. Taip jau yra, kad “šventa vieta” ilgai tuščia nebūna, tad nesunku susiprotėti, kad priešais Centrinio knygyno pastątą esančio skverelio vietoje kadaise būta namo. Šiandieną šio Lietuvai svarbaus pastato buvimą teliudija nedidukė atminimo lentelė, primenanti, kad Antrojo pasaulinio karo audrų nusineštame name kadaise posėdžiavo Lietuvos taryba. Bandykim trumpai prisiminti išskirtinio mūsų istorijai pastato likimą, bei kito namo iškilimą pokariu. Lietuvos Tarybos namo (buv. Garnizono kazino (tarpukariu)) likimo fotografinė istorija: nuotraukoje viršuje – namas ~1925-ais; sudegęs ir apgriautas 1944-ųjų mūšių metu (1947-ųjų nuotrauka); ardomas 1949-ais;
Kardinaliai pasikeitęs modernizmo perliukas – kino teatras “Vilnius”
Tai buvo pats įdomiausias filmas, kurį teko žiūrėti kino teatre, ir pats neramiausias kino seansas: jo metu „Maskvos“ kino teatro antrojoje salėje nuolat atsistodavo ir išeidavo žiūrovai, tikėjęsi, matyt, lengvesnio supratimui filmo. 1979-aisiais, kai įvyko šio filmo premjera, kino sales sausakimšai užpildydavo sovietinis veiksmo filmas (priklausantis serijai „kokie mes stiprūs“), kurio vienas pagrindinių aktorių – Talgatas Nigmatulinas – vėliau bus Vilniuje nužudytas sektantų. Kitas tų metų topas – anaiptol ne visų sutiktas geranoriškai dėl gana subtiliai paslėptos problematikos – net nebuvo rodomas pagrindiniuose sostinės kino ekranuose: dabartiniais terminais pasakytume, kad buvo „nepolitkorektiškas“, juk vaizduota tegul ir fantastinė, tačiau žmogaus (ir ypač – menininko) saviraišką kontroliuojanti ir gniuždanti sistema – aliuzija
Uoliai tarnavusi imperiniams užmojams Vilniaus aukštumų senbuvė
“Važiuosite Savanorių prospektu, toliau Basanavičiaus gatve, iki pamatysite soborą žaliai nudažytais kupolais, o mūsų biuras šalia jo, keturaukščiame sovietinės statybos pastate” – taip instruktuodavau iš kitų miestų, Vilniaus-Klaipėdos magistrale atvykstančius būsimus klientus, mat kurį laiką nuomavęsi biurą šalia namų – Lazdynų gatvėje – nutarėme išsinuomoti erdvesnį ir centre esantį biurą, nes iki mūsiškio lazdyninio tuo metu buvo keblokas privažiavimas. Orientyras – “cerkvė žaliais kupolais” – veikė puikiai, nes ji žinoma ir daugeliui vilniečių: statytojų sumanymu, imperatoriaus dinastijos 300-osioms metinėms paminėti pastatyta stačiatikių šventovė turėjo savaisiais “svogūniniais” kupolais matytis iš daugelio miesto vietų, ir šis tikslas buvo pasiektas – J.Basanavičiaus gatvės viršuje stūksanti cerkvė matoma ir iš Subačiaus gatvės regyklos, ir
Siautulingų permainų kelyje suklupusi pramonės gigantė – “SIGMA”
“Sigmos” įkūrimą simbolizuojantis akmuo buvusioje įmonės teritorijoje. Atkūrus valstybingumą, Lietuvos pramonėje vyko esminiai lūžiai, susiję su gamintos produkcijos konkurencingumu, jų pasekmėje dalis įmonių nugrimzdo į nebūtį. Viena tokių – kadaise klestėjusi skaičiavimo mašinų gamykla “Sigma” ir jos gamybinis susivienijimas, kurio statistinėje bei vizualiojoje praeityje ir kviečiu apsilankyti. Pradžioje – faktai.1954 m. SSRS Ministrų Tarybos nutarimu buvo nuspręsta įkurti Vilniaus kasos aparatų gamyklą, kurios statyba prasidėjo 1956 m. Metų pabaigoje iškilo laikinas gamyklos kontoros pastatas, o pirmieji cechai – 1957 m.1957 m. pasirodė pirmieji kasos aparatai, tačiau jau 1959 m. gamyklos profilis pasikeitė ir nuo tol vadinta Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla, įkurtas Skaičiavimo mašinų specialus konstravimo biuras, skirtas šiems įrenginiams kurti
Modernizmo perliukas – Ryšių (dabar – Sveikatos) ministerijos pastatai
Skubėjau net apsiputojęs per dulksną, kad tik manoji eilė skambinti nebūtų praėjusi… Ar matėte, kaip jaunimas rašo trumpąsias žinutes išmaniaisiais: tokiu greičiu liečia raides nykščiu, kad nespėji net sužiūrėti, o jau paskambinti, laikant išmanųjį viena ranka, jiems tėra vienas juokas. O kadaise – duokdie atminties, tai buvo 1992-aisiais, paskambinti į kitą miestą reikėjo ne vienos ir ne dviejų o keturių rankų… Kartu su draugu važiuodavom į tarpmiestinių pasikalbėjimų stotį – taip vadinosi kiaurą parą dirbusi įstaiga Ryšių ministerijos pirmajame aukšte – nes infliacija smarkiai pakeitė skambinimo (į artimąjį užsienį) galimybes: anksčiau, įmetęs 15 kapeikų monetą, kalbėti galėdavai dvi minutes, jei skambindavai Lietuvos ribose, pokalbio laikas už tas 15 kapeikų trumpėjo, jei
“Šiaudinukė”: garsią smuklę mena tik aikštelė Verkių kalvos papėdėj
Prie Verkių rūmų pasukę link upės Knakfuso gatvele ir nuvažiavę į panerį (jei važiuojate Verkių gatve iš miesto – pavažiavus du-tris šimtus nuo “Verkių malūno”), kalvos papėdėje pamatysite keistą aikštelę: lyg ir parkingas, bet dažniausiai tuščias, o ir vieta jam nelabai tinkamai parinkta… Gerą pusšimtį metų šioje vietoje stovėjo ir keliauninkų, ir Kalvarijų kryžių kelią lankiusių maldininkų, ir tiesiog garlaiviu atplaukusių iškylautojų pamėgta užeiga “Šiaudinukė” (Slomianka – lenk., Соломянка – rus.), turėjusi šiaudų stogą. Minėtą smuklę Adomas Honoris Kirkoras „Pasivaikščiojimuose po Vilnių ir jo apylinkes“ (1859 m.) mini taip: „…Dabar į šį kalną veda trys keliai. Vienas ateina iš dešinės, nuo miesto pusės, kur stovi Slomiankos smuklė (šalia Molėtų kelio),
Pranykę sovietmečio stabai: pasiklydusio rašytojo pėdsakai jau išgaravo
Turime pripažinti, kad šiek tiek apsigavom: ketinom rašytojo paminklą panėšėti tolėliau nuo Švietimo ministerijos, o pasirodo, kad jis nugaravo iš savosios vietos – šalia buvusio vienuolyno tvoros – tylią naktelę, prieš kelerius metus. Tai bene paskutinysis Vilniuje demontuotas sovietmečio laikų paminklas (neskaitant jau tuomet nuo laiko suvargusių Žaliojo tilto skulptūrų), nors neabejotina, kad jau netrukus bus įsitverta į skvernus Cvirkai, gal tik kebliau seksis sovietmečio apologetams kovoti su Nėries biustu: pamatysim, kur link kryps naujosios valdžios veiklos prioritetai – socialinei atskirčiai mažinti, ar paminklus versti. Na, o mums gi įdomu, kas per vienas tas Liudas Gira buvo, ir kodėl jo paminklo stovėta būtent prieš Švietimo ministeriją (beje, buvusią tame pačiame
Meno kūrinių paroda-mugė gatvėje arba aikštėje? Kodėl gi ne?!
Pasideginę, pasimaudę ir pasikaitinę vasariškoje saulutėje, vakarą galime skirti pasikultūrinimui: džiaugdamasis Jums pranešu, kad liaudies meno kūrinių paroda prasideda…dabar! Joje ir apsilankysime, trumpai prisimindami ir parodos surengimo vietų istoriją.Pirmąsyk 1530 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėta Pilies gatvė sovietmečiu buvo pavadinta rašytojo Maksimo Gorkio vardu: vargu ar kas galėtų paaiškinti istorinės gatvės ryšį su sovietiniu rašytoju, ir būtinumą keisti senosios gatvės pavadinimą… Kaip ten bebūtų, bet Pilies gatvės pradžioje atsišakojęs Pilies skersgatvis (dab. Bernardinų g.) sovietmečiu pavadinimą išsaugojo, galbūt todėl, kad ir žymusis tapytojas Mstislavas Dobužinskis, ir fotografijos metras Janas Bulhakas, ir daugelis kitų dailininkų ir menininkų pagrįstai žavėjosi šia – viena seniausių, dalinai “belangių” dėl viduramžiais tvyrojusio paplavų latakų dvoko –
Gražiausi Lietuvos interjerai: permainų vėjo nuneštas “Senasis rūsys”
Klausimas rimtas: kurgi sekmadienį kultūringai papietauti? Na, nesame jau tokie sukriošę, kad nepaėjėtume nuo Sporto rūmų iki Senamiesčio: per mindauginį, tuomet pro Vrublevskius, pro Katedros aikštę link universiteto, dar šiek tiek pažingsniavę pro prezidentūrą ir alumnatą, sukame dešinėn į Dominikonų gatvę, ir šit – “Senasis rūsys” jau čia. Nesyk esame jame ragavę rytinę kavą ar vakaroję, tad šįkart pasidomėkime jo pastato istorija.Namas stovi ties šv. Ignoto ir Dominikonų gatvių sandūra, jo rytinis galas jungiasi su Dievo gailestingumo bažnyčia. Namo pradžioje būta vienaaukščio, jame Žygimanto Senojo 1536 m. privilegija buvo įsteigta ligoninė. Degė namas 1748-ais ir 1749-ais, o 1799-ais iškėlus ligoninę, namas rekonstruotas ir jame įrengti butai. XIX a. pradžioje rūsyje
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Daugelio pamenama sostinės krepšinio “ąžuolų” komanda – “Statyba”
Antanas Paulauskas, Rimas Girskis, Jonas Kazlauskas, Algimantas Pavilonis, Alfredas Vainauskas, Gintaras Bačianskas, Rimantas Endrijaitis, Šarūnas Marčiulionis: kas vienija visus šiuos
Vilniaus simbolis – Gedimino pilies bokštas: kokią praeitį jis mena?
Šlapiais ir slidžiais, netašytais akmenimis kabarosimės viršun, kaip ir milijonai ten kopusių: ne vien tik dėl panoramos, bet ir dėl
Kristaus laiptų koplyčia – retam girdėtas Vilniaus unikumas
Koplyčios paskirtis buvo pakeista į gyvenamąją: buvo įrengti butai, nors pastate, kurio didžiąją dalį sudaro laiptai, lygaus ploto – vos
“Darbo liaudžiai” statytų bloknamių realybė: lankomės bute Karoliniškėse
Karoliniškės – pirmasis tipinis Lietuvos miestų rajonas, skirtas „darbo žmonių plačiosioms masėms“, tad jame nei architektūrinių grožybių, nei ypatingo jaukumo
Trinkelizacijos epochos priešaušryje: žalių rankų apkabintas Vilnius
Garbūs ir išprusę antropologai bei arboristai visgi neapčiuopia neoliberalių žaidimų “žaliąja”, “pilkąja” ir visomis kitomis bangomis esmės, kurią bandysiu trumpai pakomentuoti,
Povilas Girdenis. Moterys ir partizaninis karas
Prisimindami lietuvių ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams, neturėtume užmiršti prie jo prisidėjusių moterų – partizanų motinų, seserų ir žmonų, ryšininkių ir
Vilniaus koplyčia, užleidusi vietą Civilinės metrikacijos rūmams
Daugelis žinome, kad Santuokų (civilinės metrikacijos) rūmų (baigti statyti 1974 m.) ir už jų esančio skvero vietoje anksčiau plytėjo evangelikų
Sovietiniai stabai, kurių atsikratėme: baisoki “Bėgantys maišuose”
“O jei neklausysi – atiduosiu tiems dėdėms!” – pagrasindavo mama, ir vaikas kaipmat nutildavo. Ir kaip gi jų nebijosi: kiekvieno
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (I)
Skaitydami apie Antakalnio įžymybes, mes matome tuos pačius, tegul ir išskirtinius, bet nuolat pasikartojančius objektus: šv. Petro ir Povilo bei
Vilniaus centro puošmena: E.N.Bučiūtės kurtas modernizmo perliukas
Kai miestą apgaubia sutemos, jis įžiebia visas savąsias šviesas, ir iš tolo sutviska iškilmingumu, meniška aura bei žiūrovų laukimu: kadaise
Kelio į nepriklausomybę pradžia: mitingas prie paminklo A.Mickevičiui 1987-ais
PARODA, SKIRTA 1987 M. RUGPJŪČIO 23 D. MITINGO VILNIUJE PRIE ADOMO MICKEVIČIAUS PAMINKLO 30-OSIOMS METINĖMS Prieš 30 metų, 1987 m.
Karo audrų nepagailėtas – Lietuvos Tarybos namas Gedimino prospekte
Vargu ar berasi nors vieną vilnietį arba sostinės svečią, kuriam neteko būti Centriniame knygyne, tad belieka priminti, kad šis pastatas
Kardinaliai pasikeitęs modernizmo perliukas – kino teatras “Vilnius”
Tai buvo pats įdomiausias filmas, kurį teko žiūrėti kino teatre, ir pats neramiausias kino seansas: jo metu „Maskvos“ kino teatro
Uoliai tarnavusi imperiniams užmojams Vilniaus aukštumų senbuvė
“Važiuosite Savanorių prospektu, toliau Basanavičiaus gatve, iki pamatysite soborą žaliai nudažytais kupolais, o mūsų biuras šalia jo, keturaukščiame sovietinės statybos
Siautulingų permainų kelyje suklupusi pramonės gigantė – “SIGMA”
“Sigmos” įkūrimą simbolizuojantis akmuo buvusioje įmonės teritorijoje. Atkūrus valstybingumą, Lietuvos pramonėje vyko esminiai lūžiai, susiję su gamintos produkcijos konkurencingumu, jų
Modernizmo perliukas – Ryšių (dabar – Sveikatos) ministerijos pastatai
Skubėjau net apsiputojęs per dulksną, kad tik manoji eilė skambinti nebūtų praėjusi… Ar matėte, kaip jaunimas rašo trumpąsias žinutes išmaniaisiais: tokiu
“Šiaudinukė”: garsią smuklę mena tik aikštelė Verkių kalvos papėdėj
Prie Verkių rūmų pasukę link upės Knakfuso gatvele ir nuvažiavę į panerį (jei važiuojate Verkių gatve iš miesto – pavažiavus
Pranykę sovietmečio stabai: pasiklydusio rašytojo pėdsakai jau išgaravo
Turime pripažinti, kad šiek tiek apsigavom: ketinom rašytojo paminklą panėšėti tolėliau nuo Švietimo ministerijos, o pasirodo, kad jis nugaravo iš
Meno kūrinių paroda-mugė gatvėje arba aikštėje? Kodėl gi ne?!
Pasideginę, pasimaudę ir pasikaitinę vasariškoje saulutėje, vakarą galime skirti pasikultūrinimui: džiaugdamasis Jums pranešu, kad liaudies meno kūrinių paroda prasideda…dabar! Joje
Gražiausi Lietuvos interjerai: permainų vėjo nuneštas “Senasis rūsys”
Klausimas rimtas: kurgi sekmadienį kultūringai papietauti? Na, nesame jau tokie sukriošę, kad nepaėjėtume nuo Sporto rūmų iki Senamiesčio: per mindauginį,
You must be logged in to post a comment.