AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Ječio pėdomis

Mokslininkus ir tyrinėtojus stebina aplinkybė, kad mitinio sniego žmogaus statulos erzina Himalajų gyventojus. Sniego žmogus visada buvo nemalonus mitinis padaras. Žmonės metų metus ginčijosi dėl jo egzistavimo, o daugelis tvirtina matę šį nepasiekiamą milžinišką beždžionės pavidalo padarą, klajojantį po Himalajus. Daugybė sniego žmogaus pastebėjimų neįtikino mokslininkų, kurie teigia, kad sniego žmogus negali būti realus. Prieš kelerius metus mokslininkų grupė išvyko į Himalajus ieškoti šio padaro. Jie atliko tyrimą, parašė ataskaitą ir nuvylė visus tikinčiuosius. Mokslininkų grupė, vadovaujama genetikės Šarlotės Lindkvist, pareiškė, kad retas Himalajų rudasis lokys yra vienas iš galimų legendos apie sniego žmogų šaltinių. Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs. Ar gali

Skaitykite toliau..

Mįslingasis Teotiuakanas

Teotiuakanas yra Meksikoje, už pusšimčio kilometrų į šiaurės rytus nuo sostinės Meksiko, San Chuano-Teotiuakano savivaldybėje. Šiuo metu archeologai laiko Teotiuakaną pirmuoju didžiuoju miestu tiek Pietų, tiek Šiaurės Amerikoje: jis buvo įkurtas maždaug prieš du tūkstančius metų, užėmė bemaž trisdešimties kvadratinių kilometrų plotą, o jo teritorijoje gyveno nuo šimto iki dviejų šimtų tūkstančių gyventojų. Pirminis gyvenvietės pavadinimas nežinomas, o dabartinį pavadinimą jai suteikė actekai, interpretuodami jį kaip „Vietą, kur dievai liečia žemę“ – kai jie atrado miestą, buvo taip sužavėti statinių didybe, kad nusprendė, jog jį pastatė dievai arba bent jau milžinai. Teotihuakanas atsirado kelis šimtmečius prieš mūsų erą, o jo klestėjimas siekia II–VI amžius. Po Šitlės vulkano išsiveržimo, Kuikuilko –

Skaitykite toliau..

Semiramidės sodų slėpiniai

Ilgą laiką mokslo pasaulyje vyravo nuomonė, kad Semiramidės sodai, dar vadinami Kabančiaisiais Babilono sodais, yra senovės keliautojų išgalvotas dalykas, be to, dėl senovės statybininkų techninio atsilikimo (palyginti su šiuolaikinėmis technologijomis) buvo neįmanoma tiekti vandenį į viršutinius sodo aukštus lygumų sąlygomis be galingų elektrinių arba garinių siurblių. Tiesą sakant, pakabinami sodai vis dar kelia daug klausimų.Pirmą kartą apie Semiramidės kabančius sodus, kaip dar vieną stebuklą, pasauliui papasakojo tuo metu daug kur lankęsis keliautojas, istorijos „tėvas“ Herodotas, kuris iki tol jau buvo aplankęs Didžiąsias Gizos piramides. Svarbu pažymėti, kad Herodotas atidžiai apžiūrėjo visą Babiloną ir paliko mums išsamų visų svarbiausių jo paminklų aprašymą, išskyrus pačius sodus, apie kuriuos mums pateikia tik trumpą

Skaitykite toliau..

Terra incognita

Visais laikas žmones traukė tolimi ir nepažinti kraštai, kai kurie jų liko tik senuose žemėlapiuose, ir šiandieną niekas nebegali aiškiai pasakyti, kur būti vienos ar kitos „nežinomos žemės” – terra incognita. Bandysime papasakoti apie kelis tokius kraštus, apipintus paslapties ir mistikos šydais. Bujano sala: pasakiškasis Bujanas tapo plačiai žinomas dėl poezijos klasiko: Bujano saloje saugomi stebuklingi daiktai, kurie padeda pasakiškiesiems herojams, ir auga stebuklingas ąžuolas (Pasaulio medis). Daugelis liaudies užkeikimų ir burtų prasidėdavo žodžiais: „Jūroje, okeane, Bujano saloje, guli baltasis akmuo Alatyris“. Šventasis akmuo Alatyris senovės mitologijoje reiškė pasaulio centrą. Tikrasis Bujanas – tai vokiečių sala Riugenas Baltijos jūroje. Senovėje saloje gyveno gentis rujanai, ir jų garbei sala buvo pavadinta

Skaitykite toliau..

Pažangiosios granito apdirbimo technologijos prieš… 6000 metų

 Senovės mieste Abide, kuris pasak oficialiosios istorijos buvo įkurtas daugiau nei prieš šešis tūkstančius metų, yra Ozirio šventykla, kuri net pagal šiuolaikinius statybos standartus laikoma labai sudėtingu statiniu, jei apskritai įmanomu. Kiek metų pačiai šventyklai, nėra žinoma, bet jei tikėti oficialia istorija, tai mažiausiai šeši tūkstančiai. Nors manoma, kad ši šventykla yra viena seniausių statinių Egipte. Tačiau, nepaisant jos amžiaus, statybų technologijos, sprendžiant iš visko, buvo ne blogesnės už mūsų, o greičiausiai netgi daug geresnės. Verta pradėti nuo didelių granito blokų, iš kurių pastatyta visa šventykla. (Skaityti toliau kviečiame AIDŲ prenumeratorius.) Daug tonų sveriantys granito blokai ne tik idealiai apdirbti, pagaminti tikslių matmenų, bet ir taip puikiai suleisti, kad tarp jų

Skaitykite toliau..

Leonas Petrotas. Mentalinės tektonikos lūžiai

Teisingai atspėjote, pastebėję kairiame viršutiniame nuotraukos kampe smailų bokštą – tai rusiškosios imperijos sostinė. Šiandieną žodis „rusija” daugumai kelia pasidygėjimą, nes siejasi su agresija, brutalumu, provokacijomis, melu, moraliniu degradavimu. Paradoksalu, tačiau nelengvame Lietuvos kelyje laisvėn didelė parama buvo sulaukta būtent iš… rusijos. Kas gi įvyko ne itin mieloje mums kaimyninėje šalyje, kad nuo šimtatūkstantinio mitingo Lietuvai palaikyti 1991-ų sausį nusirista iki militaristinių maršų karui ir žudynėms Ukrainoje remti? Prisiminkim ir panagrinėkim, paieškokim gilių, ir, deja, beviltiškai negatyvių sąmonės ir sąžinės lūžių rusų visuomenėje priežasčių bei pasekmių. 1991-ų pradžioje, kai braškančios sovietų sąjungos prezidentas Gorbačiovas nutarė jėga palaužti mūsų laisvės siekį, rusijoje stiprėjo demokratinės jėgos. Tuomet pažangiu laikyto Boriso Jelcino aplinka

Skaitykite toliau..

Aragaco kalno fenomenas

Anomalinė zona ant Aragaco kalno Armėnijoje stebina ir mokslininkus, ir keliautojus: kame šio reiškinio paslaptis? Daugelis fizikos dėsnių ir reiškinių mums atrodo nekintami ir pastovūs. Vienas iš jų – Žemės trauka, kuri daro įtaką visiems ant jos vykstantiems gamtiniams procesams. Kaip pasireiškia gravitacija, mes visi žinome. Jei kamuolį padėsime ant kalno nuolydžio, jis riedės žemyn, o ne aukštyn. Dėl tos pačios priežasties ir kalnų upės teka žemyn, o ne aukštyn. Atrodytų, kad kitaip būti negali. Tačiau ne, Žemėje yra vietų, kur mums įprasti fizikos dėsniai neveikia arba, bent jau, pasireiškia visiškai kitaip, nei mes esame įpratę.  Viena iš tokių anomalijų zonų yra Armėnijoje, Aragaco kalne, esančiame už trisdešimties kilometrų nuo sienos

Skaitykite toliau..

Karo muziejaus rinkinių vertybė – Vytauto Didžiojo aukštųjų karininkų ženklas

Reta Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybė – Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos III laidos baigimo ženklas Rugsėjo mėnesio TOP vertybė primena apie Lietuvos kariuomenės aukštojo mokslo tradicijas 1918-1940 m. Lietuvoje. Tai – Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos III laidos baigimo ženklas. 1932 m. prie Aukštųjų karininkų kursų veiklą pradėjo Generalinio štabo skyrius, kuris ruošė vyresniuosius vadus ir štabo karininkus Lietuvos kariuomenei. 1938 m. mokymo įstaiga įgavo oficialų Aukštosios karo mokyklos statusą ir Vytauto Didžiojo vardą. Karinius dalykus klausytojams dėstydavo generalinio štabo karininkai mokslus baigę užsienyje. Teisės ir visuomenes sritis dėstydavo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai bei mokslų daktarai. Mokslas trukdavo 2,5 metų. Aukštoji karo mokykla ypač vertinta dėl dviejų dalykų:

Skaitykite toliau..

„Birutės vardu šventą ugnį nešu“

Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija šiais metais švenčia savo gyvavimo šimtmetį. Draugijos ištakos siekia jauną Lietuvos Respubliką – 1922-uosius, tada gen. ltn. Vlado Nagevičiaus rūpesčiu ir iniciatyva buvo įkurtas Moterų komitetas kariams, ligoniams ir neįgaliesiems globoti. Šio komiteto pagrindu 1925 m. kovo 25 d. buvo įkurta Karininkų šeimų moterų draugija. 1935 m., švęsdama didžiosios kunigaikštienės Birutės 550-ąsias mirties metines, draugija pasivadino jos vardu. Draugija numatė doriškai, tautiškai ir kultūriškai lavinti karininkų šeimų moteris ir Lietuvos visuomenę, auklėti jaunimą, padėti savo vyrams per karą, globoti sužeistus ir ligotus karius.  Dėl draugijos svarbos ir tradicijų 2025-uosius Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės draugijos metais. Birutietės

Skaitykite toliau..

Asirijos dvasių pasaulis

Asirija, kaip ir kitas senovinis pasaulis, visada jaudino Vakarų vaizduotę. Asirų samprata apie dvasių pasaulį nebuvo išimtis. Asirai tikėjo, kad vaiduokliai gali grįžti iš pomirtinio pasaulio. Tai nutikdavo tais atvejais, jei jie buvo palaidoti ne pagal apeigas arba juos ištiko tragiška nenatūrali mirtis. Todėl jie ateidavo į gyvųjų pasaulį, trukdydavo jiems ir netgi užvaldydavo jų kūnus. Norint išvaryti piktus vaiduoklius atgal, buvo sukurti ritualai, skirti išvaryti nešvariąsias jėgas. Asirų pasakojimai apie vaiduoklius ir egzorcistus – piktųjų dvasių išvarytojus – dažnai pasitaiko folklore. Asirų požeminis pasaulis – gana niūri vieta: senovės asirai, kaip ir kiti Mesopotamijos tautos, tikėjo, kad po mirties žmogus tampa gidimu arba etemu. Šiais šumerų ir akadų žodžiais buvo

Skaitykite toliau..

DNR paslaptys

JAV genetikai Edvinas Raideris ir Džošas Simpsonas daugiau nei penkerius metus praleido Ekvadore, kur vietos archeologai teigė atradę nežinomą senovės žmogaus rūšį, gyvenusią šiose žemėse prieš dvidešimt aštuonis tūkstančius metų. Mokslo bendruomenė šias žinias pasitiko be didelio entuziazmo. Tačiau amerikiečių mokslininkai nusprendė patikrinti šią naujieną, ir kelioms savaitėms išvyko į Ekvadorą. Galiausiai jų tyrimų rezultatai privertė juos šalyje užtrukti ilgus penkerius metus. Genetikai dalyvavo keliose archeologinėse ekspedicijose šiaurės Ekvadore. Specialistai iš senovės žmogaus gyvenvietės iškasė daugiau nei tris šimtus kaulų, priklausančių anksčiau nežinomai žmonių rūšiai, gyvenusiai Pietų Amerikoje maždaug prieš nepilną trisdešimtį tūkstančių metų. Antropologai atliko nuodugnią mėginių analizę, ir priartėjo prie išvados, kad ši rūšis tiek fiziškai, tiek protiniu

Skaitykite toliau..

Požeminio miesto Derinkuju slėpiniai

Paralelinių pasaulių slėpiniai: šįkart papasakosime, kaip sugadinta namo siena atvėrė duris į kitą pasaulį. Atrodo, nėra nieko banalesnio ir nuobodesnio už remonto darbus savuosiuose namuose. Tačiau kartais noras pertvarkyti namus gali padovanoti netikėtą rezultatą. Kai 1963-ais Turkijos pilietis nusprendė susiremontuoti savo namus, jis net negalėjo įsivaizduoti, ką pamatys už sienos griuvėsių. Tačiau šis atradimas abstulbino ne tik namo savininką. Kartais žmogaus veiklos rezultatai stebina kur kas labiau nei fantastika. „Žvaigždžių karų“ herojus Lukas ir jo giminaičiai gyveno po žeme. Žiūrovai tai suvokė kaip fantastiką, nors pusiau požeminio miestelio filmavimas vyko Tunise, visiškai realioje vietoje su požeminiais tuneliais ir patalpomis. Pasirodo, iki šiol jau atrasta nemažai panašių požeminių būstų. Didžiausias iš jų tapo

Skaitykite toliau..

Supratingieji augalai

Laikydamas save visagaliu kūrėju, žmogus mano, kad yra protingiausias padaras Žemėje. Tuo pačiu jis pripažįsta, kad gyvūnai – ypač naminiai – taip pat turi tam tikrą intelektą, bet visiškai atsisako pripažinti augalų protą. Apie protą praradusius žmones įprasta sakyti, kad jie gyvena augalų gyvenimą. Ar žodis „daržovė“ jums nieko neprimena?.. Iš tiesų mūsų įsivaizdavimai ir nuomonės apie augalus yra absurdiški ir labai primityvūs, nes senovės žmonės laikė augalus ne tik protingais, bet ir dvasingais. Garsus viduramžių gydytojas Paracelsas savo knygoje „Okultinė botanika“ rašė, kad kiekvienas augalas turi protą ir net sielą. Tai žinojo ir senovės išminčiai.  Mes kažkodėl manome, kad augalai negali jausti, negali kentėti – juose tiesiog vyksta tam tikros cheminės

Skaitykite toliau..

Daugiamatė visata

Ar visata turi „erdvesnius” matmenis? Pasaulis, kuriame gyvename, yra trimatis. Jame galime judėti į kairę ir į dešinę, į priekį ir atgal, į viršų ir į apačią. Pažvelkite į savo kambario kampą. Matote? Viena kitai statmenų krypčių yra tik trys. Bet kodėl ne septynios? Arba ne dvidešimt šešios? Atsakymo į šį klausimą niekas nežino. Niekas nežino, kodėl erdvė turi tris matmenis. Bet ar ji gali turėti dar daugiau? Šį klausimą sau kelis kartus per dieną užduoda kiekvienas uolus moksleivis. Šiandien apie tai ir pakalbėsime.  Kiti matmenys: idėja, kad erdvė turi daugiau nei tris matmenis, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visiškai beprotiška. Tačiau šį klausimą fizikai rimtai tiria jau daugiau nei šimtmetį. Pradėkime

Skaitykite toliau..

Neįmintoji Tibeto paslaptis

1937-ų ir 1938-ų metų sandūroje, Bajan-Kara-Ula kalnų grandinėje, Cinchai provincijoje, Tibeto ir Kinijos pasienyje, archeologų grupė, vadovaujama Ši Pu-Tajo, tyrinėjo sunkiai pasiekiamą vietovę. Staiga priešais juos atsivėrė uolų siena, kurioje, tarsi milžiniško avilio korys, juodavo iškaltos nišos. Paaiškėjo, kad septyniuose šimtuose šešiolikoje nišų buvo laidojimo vietos. Palaidojimų liekanos glumino mokslininkus. Skeletai buvo apie metro trisdešimties centimetrų ilgio, pasižymėjo neproporcingai didelėmis kaukolėmis ir plonomis galūnėmis. Archeologai ant sienų nerado nė vieno užrašo ar epitafijos, tik keletą piešinių, primenančių žvaigždynus, Saulę ir Mėnulį, sujungtus tarpusavyje taškų, dydžio kaip žirniai, linijomis. Taip pat keistus akmeninius diskus su nesuprantamais hieroglifais. Ši Pu-Tajas manė, kad tai yra išnykusių kalnų beždžionių rūšių palaidojimo vietos, o diskai ir

Skaitykite toliau..

Felikso Vaitkaus skrydis per Atlantą (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.) Šiais metais minime JAV lietuvio lakūno Felikso Vaitkaus (1907-1956) skrydžio per Atlantą devyniasdešimtmetį. Užsimojęs pakartoti legendinių S. Dariaus ir S. Girėno skrydį, F. Vaitkus į savąją kelionę iš Niujorko į Kauną leidosi 1935 m. rugsėjo 21-22 d. 1935 m. gegužės 24 d. Feliksas Vaitkus atskrido į Floyd Bennet aerodromą, iš kurio turėjo pakilti. Niekas nenumanė, kad lauks ilgi keturi mėnesiai skrydžio laukimo. Bet tada, vos tik atskridus, prasidėjo išlydėtuvių renginiai. Feliksas, kaip garbės svečias, apsigyveno „Half Moon“ viešbutyje. Čia jis ruošėsi skrydžiui, toliau nagrinėjo žemėlapius ir, žinoma, laukė gero oro, kai galėsi atlikti bent bandomuosius svorio skrydžius. Liepos antroje pusėje lėktuvas visiškai paruoštas stovėjo aerodrome.

Skaitykite toliau..

Povandeninis Kinijos miestas iš tolimos praeities

2000-ųjų pradžioje rytinėje Kinijos Junian provincijoje archeologai didžiausio Kinijos giluminio ežero Fušian Chu gelmėse atrado unikalią povandeninę architektūros ir inžinerijos statinių grupę, menančią tūkstantmetę istoriją. Senovinių rūmų ir šventyklų didybė stebina net įvairių sričių mokslininkų vaizduotę. Senovės statiniai yra megalitinės konstrukcijos, kurių sudėtingumas pranoksta Egipto megalitų sudėtingumą. Pasiekti reliktinį miestą nėra labai paprasta, nes vandens telkinio gylis čia siekia šimtą aštuoniasdešimt vieną metrą. Fušian Chu ežeras yra labai gerbiamas ir Kinijos gyventojų laikomas šventu. Pasak kinų mitų, senovėje paslaptingo ežero dugnas buvo apgyvendintas, ten buvo auksinis miestas. Po vandeniu gyvenantiems miesto gyventojams retkarčiais buvo leidžiama išeiti į krantą. 2006–2007 m. Kinijos karinės pajėgos, bandydamos naujausią povandeninę įrangą, susijusią su echolokacija ir

Skaitykite toliau..

„Žvaigždžių žmonės” ir indėnų gentys

Civilizacijos, puoselėjančios ypatingą supratimą apie visatos metafiziką, tikinčios subtilių pasaulių egzistavimu, iki šiol saugo atmintį apie tą savo istorijos laikotarpį, kai žemiečiai laisvai bendravo su „žvaigždžių žmonėmis“. Ikikolumbinės Amerikos kultūros atstovai, pavergti ir išnaikinti europiečių, neperėmė nei religijos, nei kolonizatorių įsitikinimų. Šiose teritorijose susiformavo unikali moralinių ir religinių-filosofinių pažiūrų sistema. Tarsi brangų lobį indėnai visomis jėgomis stengėsi išsaugoti senovines savo protėvių žinias. Daugelis legendų buvo negrįžtamai prarastos, bet, laimei, dalis informacijos išliko, išlaikiusi laiko išbandymą. Britų mokslininkai negali paaiškinti kai kuriuos Amerikos čiabuvių istorijos faktus, nes paaiškėjo, kad indėnų pasaulėžiūros išeities taškai prieštarauja susiformavusiai Vakarų Europos paradigmai. Įvairių indėnų genčių atstovai pasakoja panašias legendas apie antgamtines būtybes – „žvaigždžių žmones“, nusileidusius

Skaitykite toliau..

Felikso Vaitkaus skrydis per Atlantą (I)

Šiais metais minime JAV lietuvio lakūno Felikso Vaitkaus (1907-1956) skrydžio per Atlantą devyniasdešimtmetį. Užsimojęs pakartoti legendinių S. Dariaus ir S. Girėno skrydį, F. Vaitkus į savąją kelionę iš Niujorko į Kauną leidosi 1935 m. rugsėjo 21-22 d. Kas jis, žmogus pasiryžęs vienas perskristi Atlanto vandenyną? Lietuvių kilmės lakūnas, gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tėvai – Antanas Vaitkus ir Marija Magdalena Stankevičiūtė – susituokė Žagarėje, kurį laiką gyveno Rygoje, vėliau emigravo į Ameriką. F. Vaitkus turėjo du brolius, Adolfą (Adolph Waitkus), Vincentą (William Waitkus) ir sesę Antaniną (Antoinette Waitkus). Vyresnysis brolis Adolfas, pats būdamas lakūnu, skraidyti išmokė ir Feliksą. Čikagoje F. Vaitkus pabaigė filosofijos ir verslo administravimo studijas. Dvidešimt vienerių įstojo į

Skaitykite toliau..

Romos inteligentų „vėžlio” nesėkmė

Senovės Romoje pagrindinė valstybės jėga buvo armija. Šioje armijoje tarnavo visi Romos piliečiai. Jei netarnavai Romos armijoje arba jai, tai nesi Romos pilietis ir romėnas. Štai visa Romos valstybės sistema. Romos armija, savo ruožtu, susidėjo iš legionų, legionai – iš kohortų, kohortos – iš centurių, centurijos – iš manipulų. Iš čia ir kilo sąvoka „manipuliuoti“. Legionas susidėjo iš penkių kohortų, kohorta – iš dešimties centurijų, centurija – iš dešimties manipulų, manipula – iš dešimties legionierių. Vadovaujantis šiais skaičiais, galima apskaičiuoti legiono sudėtį – tai penki tūkstančiai karių. Kariai legione buvo skirstomi į naujokus, apmokytus, patyrusius, veteranus ir elitą. Naujokai paprastai sudarė pirmąją kohortą, antrojoje kohortoje kovojo kariai, dalyvavę mūšyje, trečiojoje kohortoje kovojo

Skaitykite toliau..

Senųjų Afrikos civilizacijų pėdomis

Kai kalbama apie archeologinius radinius Afrikoje, iš karto į galvą ateina Egiptas. Mumijos, piramidės, keli tūkstantmečiai istorijos… Tačiau karštojo žemyno teritorijoje buvo ir kitų senovės civilizacijų. Kai kurias iš jų mes tik dabar pradedame atrasti. Ilgą laiką mokslininkai skeptiškai žiūrėjo į Afrikos čiabuvius gyventojus. Kokius archeologinius atradimus galima padaryti istoriniu požiūriu atsilikusių genčių žemėse? Šiaurės Afrika – ten viskas aišku, senovės Egiptas. Etiopija – taip pat aišku: krikščionybės amžiai. O Nigerija? Bastūnai… 1928 m., vykdant sprogdinimo darbus Džoso plokščiakalnyje, pulkininkas leitenantas Džonas Dentas-Jangas netoli Noko kaimelio kasykloje aptiko terakotos statulėlių nuolaužų. Tarp jų buvo mažytė beždžionės galva, moters statulėlės galva ir pėda. Karininkas radinius perdavė vietos muziejui. Tačiau jiems nebuvo skirta

Skaitykite toliau..

Džiunglių dinozaurai

Ar gali būti , kad dinozaurai ar jų palikuonys iki šiol gyvena nepraeinamose džiunglėse? Pasakojimai apie mokslo nežinomus didelius gyvūnus, pagal aprašymą primenančius priešistorinius dinozaurus, paprastai išgirstami Afrikoje arba Pietų Amerikoje. Kur kas mažiau žinomi pasakojimai apie susitikimus su gyvais dinozaurais, kurie įvyko Indonezijoje ir Papua Naujojoje Gvinėjoje. Daugelį metų, įskaitant ir mūsų dienas, gaunami pranešimai apie keistą būtybę, kurią vietiniai gyventojai vadina žodžiu „kavuk“, gyvenančią Indonezijos saloje Nusa Kambangan. Liudininkų teigimu, „kavukas” panašus į krokodilą, bet juda ant užpakalinių kojų. Išvaizda jis panašus į velociraptorių. Kai kurie sako, kad „kavukas” – tai tiesiog didelis driežas, panašus į Komodo varaną arba milžinišką Indonezijos varaną. Tačiau Komodo varanas, kaip ir kiti

Skaitykite toliau..

Džonas Lilis: keistuolis, genijus ar aiškiaregys?

Vieni jį vadino genijumi, kiti – sadistu, treti – bepročiu. O jis, jo paties žodžiais, tiesiog „norėjo pabandyti įsiskverbti į kitus pasaulius, kurie skiriasi nuo mūsų…“. Ir dar – sužinoti, iš kur atsiranda mintys. Atsakymo į šį klausimą jis ieškojo, studijuodamas fiziologiją, neurobiologiją, psichiatriją, parapsichologiją, filosofiją, matematiką, hipnozę ir ekstrasensorinius žmogaus gebėjimus. Nenuostabu, kad jį sekė FTB, CŽV, NASA, Pentagonas. 1915-ų sausio 6-ą Minesotos valstijos sostinėje Sent Paulo mieste fanatiškų katalikų šeimoje gimė „princas ant žirnio“. Tiesiogine šio žodžio prasme. Pirmąsias gyvenimo savaites kūdikis buvo toks jautrus bet kokiam prisilietimui, kad jį nešiojo ant pagalvėlių. Jį pavadino Džonu. Kai jis paaugo ir sustiprėjo, jį atidavė į katalikų šv. Luko vardo mokyklą. Džono

Skaitykite toliau..

Sapotekų lobio slėpiniai

„Kaukolės buvo išskaptuotos iš gryno kalnų krištolo, o auksinė kaukė buvo aptraukta žmogaus oda“: kapai, kuriuos archeologai atidengia visame pasaulyje, dažniausiai yra apiplėšti. Plėšikus domina ne tik auksas, kurio gausu laidojimo kamerose ir kapuose, bet ir ritualiniai reikmenys. Dažnai po to kapavietė lieka apgailėtinoje būklėje. Labai didelė sėkmė rasti nepaliestą kapavietę, nes tada galima suprasti, kaip gyveno žmonės, kokių religinių praktikų laikėsi ir kuo tikėjo. Šiuo atžvilgiu labai pasisekė meksikiečių archeologui Alfonsui Kasui. Būtent jis 1932-ais atrado kapavietę senovės mieste Monte Albane. Kelis šimtmečius kapavietė liko nepaliesta. Jos netgi nesugebėjo atrasti garsusis konkistadoras Fernandas Kortesas, o jis tikrai išmanė indėnų auksą. Įdomu tai, kad daugelis žmonių, eidami mišku apaugusio kalno

Skaitykite toliau..

Akmeninio stiklo mįslės

Kaukazo šalyse šis akmuo nuo seno buvo žinomas niūriu pavadinimu „satanie eksunk“ („velnio nagas“). Žmonės tikėjo, kad obsidianas – tai tamsos princo nagai, nulūžę jam nukritus iš dangaus į pragaro gelmes. Tragiška legenda apie šį brangakmenį pasakojama Amerikos žemėse, kur obsidianas vadinamas „apačių ašaromis“. Legenda pasakoja, kaip prieš kelis šimtmečius ispanų kareiviai apsupo indėnų stovyklą, o genties vyrai, norėdami išvengti gėdingos mirties iš užkariautojų rankų, šoko į vulkano kraterį, o jų moterys verkė dėl savo vyrų, tėvų ir sūnų, ir ašaros, krisdamos ant žemės, sustingo tamsiais, žėrinčiais akmenimis. (Toliau skaityti kviečiame AIDŲ prenumeratorius.) Energijos akumuliatorius: vulkaninis akmuo obsidianas gali padėti gydyti daugelį negalavimų, tačiau jį reikia naudoti atsargiai. Juk pernelyg dažnai

Skaitykite toliau..

Nostradamo pranašysčių „kiaušinis”

Nostradamo „kiaušinio” brėžiniai nėra viešai prieinami. Tačiau yra graviūros ir liudytojų aprašymai, pagal kuriuos galima suprasti šios magiškos mašinos veikimo principą. Iš esmės tai yra kėdė. Nostradamas joje praleisdavo nemažai laiko, atsidėdamas meditacijoms. Iš liudytojų aprašymų galima suprasti, kad tai buvo aukštas bronzinis sostas. Kėdė buvo padengta lygia bronzos danga, kurios forma priminė kiaušinį. Jos aukštis buvo apie du metrus. Pagrindas buvo pritvirtintas prie grindų, o viršuje buvo durų dangtis. Yra informacijos, kad Nostradamas kiaušinio neišrado, o gavo jo brėžinį iš masonų (jis priklausė šių draugijai). Taip pat tyrinėtojai teigia, kad panašus prietaisas buvo žinomas dar tamplieriams. Nostradamo „kiaušinis” buvo pagamintas pagal jo asmeninius brėžinius (galbūt juose buvo jo patobulintos pirmtako detalės)

Skaitykite toliau..

Nepavaldus laikui Panteonas

Vienas žymiausių paminklų ir paslaptingiausių senovės Romos statinių – Panteonas. Niekas tiksliai nežino, kada ir kaip jis buvo pastatytas. Bet kuris šiuolaikinis statybininkas jums pasakys, kad taip neįmanoma, nes to niekada neturėtų būti. O Panteonas stovi… Manoma, kad jo statyba buvo baigta iki 128 m. e. m. Išvados apie Panteono amžių buvo padarytos oficialiosios mokslo institucijos remiantis išlikusiais kronikų įrašais. Vadovaujantis jais, „Visų dievų šventyklos“ atstatymas po gaisro buvo priskirtas 126 m. e. m. imperatoriaus Adriano valdymo laikotarpiui. Dabartinis Panteonas yra trečiasis jo įkūnijimas toje pačioje vietoje. Pirmasis buvo pastatytas Marko Vipsanijaus Agripos 27-25 m. pr. m. e., bet sudegė. Jį rekonstravo imperatorius Domicijanas. Naujas pastatas buvo nukentėjęs nuo žaibo ir

Skaitykite toliau..

Dangiškosios Nepalo olos

Netoli Tibeto plokščiakalnio yra Mustango karalystė, kurios istorijos pradžia paskendusi amžių glūdumoje. Tai izoliuota Himalajų kalnų vietovė. Prieš prisijungdamas prie Nepalo XVIII a., Mustangas turėjo suverenitetą, ir net iki praėjusio amžiaus pabaigos svetimšaliai į jį patekti galėjo išvargę didelius sunkumus. Dėl izoliacijos šiame regione išliko nepaliesti unikalūs Tibeto istorijos liudijimai. Mokslininkų dėmesį patraukė paslaptingos „dangaus olos“, kurias Himalajuose rado Kelno universiteto darbuotojai ir archeologai iš Nepalo.  Pirmąsias įspūdingas nuotraukas padarė Koris Ričardsas, nuotykių ieškotojas, kuris per šią ekspediciją rimtai susižeidė. Dėl minkštos, byrančios uolienos, kurioje iškaltos paslaptingos olos, jis susilaužė stuburą. Antroji auka – videografas, kuriam galvą pramušė iš aukštumos nukritęs akmuo. Neįprasti dirbtiniai dariniai minkštoje uolienoje sudaro daugiau nei dešimties tūkstančių

Skaitykite toliau..

Rimantas Rugertas. Agentas 001 (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.) Putinui valdant, nustekenta imperijos ekonomika, gerokai pašlijusi po 2014-ais įvykdyto Krymo užgrobimo ir civilizuoto pasaulio inicijuotų sankcijų agresorei. Tačiau esminis ūkio išsibalansavimas prasidėjo nuo karo Ukrainoje pradžios, ir nelaimės zonon pateko ištisi (sankcionuoti) ūkio sektoriai: angliakasybos, medienos ir metalurgijos pramonių, žemės ūkio, statybos. Bankų sektoriuje formuojasi krizinės padėtis, automobilių gamyba merdi nukonkuruota anaiptol ne pigių, tačiau nepatvarių ir nekokybiškų kledarų iš Kinijos. Rusija nebepajėgi pasigaminti nieko, ką anksčiau, tegul ir vogdama ar plagijuodama technologijas, gamino sovietinė Rusijos imperija (dar vadinta sovietų sąjunga): nei lėktuvų, nei laivų, nei automobilių, nei elektronikos, nei buitinės technikos, jau nekalbant apie aukštųjų technologijų plėtrą. Indija sugebėjo nuskraidinti mėnulin kosminį aparatą,

Skaitykite toliau..

Anapusinio pasaulio aidai

Šiais laikais žmonės prarado supratimą apie gėrio ir blogio skirtumą, prarado dvasines vertybes ir orientyrus. Vis mažiau žmonių, ypač jaunoji karta, turi religinį pasaulėžiūrą. Vis daugiau jų priima įvairias klaidingas religijas ir okultinius pomėgius. Šiuolaikinius žmones traukia anapusinis pasaulis, mistika, rytų religijos, antroposofija ir teosofija. Didžiulį populiarumą įgijo jogavizmas ir krišnaizmas. O knygynų lentynose jus laukia didžiulis rytų filosofijų, okultizmo, juodosios magijos knygų pasirinkimas. Intelektualai laiko madingu mokymą apie sielų reinkarnaciją. Daugelis kreipiasi pagalbos į astrologus, spiritistus, burtininkus ir magus, yra linkę į daugybę prietarų. Kai kurie tvirtina, kad turėjo kontaktų su anapusiniu pasauliu. Parapsichologai mano, kad tai įmanoma, o materialistai mokslininkai yra įsitikinę, kad tai žmogaus pasąmonė, ištrūkusi iš proto kontrolės,

Skaitykite toliau..

Sveiki atvykę į Armagedoną!

Dar vienas miestas, pasislėpęs už biblinės istorijos – Megidas, taip pat žinomas kaip Armagedonas. Ne visi žino, kad už žodžio „Armagedonas“, kurį visi yra girdėję, slepiasi vieno seniausių miestų pasaulyje pavadinimas. Šis seniausias miestas, kuris buvo apgyvendintas jau 7000 m. pr. m. e., žinomas dėl daugybės čia vykusios mūšių. Apreiškimo knyga, kurioje ši vieta vadinama Armagedonu, pranašauja, kad paskutinis gėrio ir blogio jėgų mūšis, laukiamas visų laikų pabaigoje, taip pat įvyks būtent čia. Armagedonas Biblijoje minimas kelis dešimtis kartų. Šis pavadinimas kilęs iš hebrajų kalbos žodžio „har Megido“ arba „Megido kalnas“. Apsilankę šio miesto griuvėsiuose šiandien, pirmiausia pamatysite didelį pylimą – telą, susidariusį iš daugybės kultūrinių sluoksnių, atsiradusių čia per kelis tūkstantmečius šio

Skaitykite toliau..

Vilkiška ištikimybė

Daugeliui žmonių vilkų kaukimas naktį asocijuojasi su laukine gamta ir pavojumi. Tačiau už šio skardaus garso ne visada slypi medžioklės instinktas. Dažnai tai yra ilgesio ir vienatvės išraiška. Vilkai yra vieni iš nedaugelio gyvūnų, kurie sudaro tvirtas poras visam gyvenimui. Jiems šeima yra gyvenimo prasmė, o partnerio netektis gali sugniuždyti net ir stipriausią vadą. Taip nutiko Jeloustouno nacionaliniame parke. Po to, kai vilkai buvo sugrąžinti į savo teritoriją po septyniasdešimties metų jų nebuvimo, mokslininkai atidžiai stebėjo kiekvieną gaują. Dėka šių stebėjimų tapo aišku: pilkųjų plėšrūnų santykiai yra daug sudėtingesni ir gilesni, nei įprasta manyti. Patelė 42F, vadinama Pelene, ir patinas 21M tapo tikra legenda. Jų sąjunga sukūrė didžiausią iš registruotų

Skaitykite toliau..

Rimantas Rugertas. Agentas 001 (I)

Rusijoje tvarkelė paprasta: kitaminčius arba įkiša cypėn, arba priverčia emigruoti, suteikdami skambų „užsienio agento” titulą. Skelbdamas kitokią, nei oficialiosios propagandos nuomonę, toks emigrantas privalo paminėti, kad putininių cenzūros institucijų yra pripažintas „užsienio agentu”. Žymus ekonomistas, profesorius, ekonomikos mokslų daktaras Igoris Lipsicas, įsikūręs Palangoje, irgi yra pripažintas „užsienio agentu”, nes duodavo (ir tebeduoda) interviu Ukrainos žiniasklaidai. Per gana trumpą laiką – profesorius Lietuvoje gyvena pastaruosius penkerius metus, nors Palangoje lankėsi ketvirtį amžiaus (jo artimųjų šaknys susiję su Lietuva) – Igoris Lipsicas nurungė kitus emigravusius Lietuvon rusų ekonomistus taikliomis ir pranašiškomis įžvalgomis apie neišvengiamą putininės imperijos ekonominį žlugimą ar bent jau gilią ūkio krizę. Neabejotina, kad diktatoriaus parankiniai įtrauks gerbiamą profesorių į

Skaitykite toliau..

Tūkstantmečiai Brazilijos tuneliai

Mokslininkai Pietų Amerikoje atrado keletą milžiniškų tunelių ir urvų, kurie ne tik yra didžiuliai, bet ir labai sumaniai pastatyti. Jie yra daug senesni, nei atrodo, jų amžius vertinamas dešimčia tūkstančių metų, ir nė vienas žinomas geologinis procesas negali paaiškinti jų kilmę. Tačiau yra ir masyvių nagų pėdsakai, kuriais nusėtos sienos ir lubos – dabar manoma, kad išnykusi milžiniškų sausumos tinginių rūšis yra atsakinga bent už kai kuriuos iš šių vadinamųjų paleotunelių.  „Aš nežinojau, kad egzistuoja toks dalykas kaip paleotuneliai“, – sakė „Discover“ žurnalo žurnalistas Endrius Dženeras, remdamasis pagrindiniu tyrėju Henriku Franku iš Rio Grande do Sul federalinio universiteto Brazilijoje. „Aš esu geologas, profesorius, ir niekada net negirdėjau apie juos.“ Tyrėjai apie šiuos

Skaitykite toliau..

Paulius Juzys. Kada ir kaip pastips chroniškų ligų suriesta imperija?

„Bėda viena nevaikšto”, – teigia daugiaamžė liaudies išmintis, lyg žvelgdama į šiandienės „deržavos” ekonomiką. Pusketvirtų metų imperiją sekinantis karas tik pagilino nuo pat 2014-ų besidriekiančius ekonomikos sunkumus, kuriuos ir norėčiau peržvelgti. Krymo aneksija, okupacija ar užgrobimas – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – ir fiktyvių „respublikų” Luhanske bei Donecke sukūrimas tapo putininės imperijos ekonominių problemų pradžia. Jau dešimtį metų agresyviosios kaimynės turizmo sektorių krečia atvykėlių stygiaus drugys. Garsieji rusų mediniai miestai Suzdalė ir Vladimiras nebedomina europiečius ar amerikiečius, o ir Sankt Peterburgo grožybės, kadaise sukurtos europinių architektų, nebepritraukia naivesnius keliautojus. Rusijos turizmo sektorius išsilaiko vien tik atvykėlių ir Kinijos ir kitų Azijos šalių dėka, tačiau jie nei iš tolo nekompensuoja anksčiau

Skaitykite toliau..

Požeminės karalystės slėpiniai

2003 m. vasario 28 d. kasykloje, esančioje netoli Czisi miesto (Cheiluc-Zian provincijoje, Kinijoje), įvyko uolienų griūtis. Kasykls savininkas iš pradžių neigė katastrofos faktą, bet po to, kai kasyklos darbininkų artimieji kreipėsi į valdžios institucijas, buvo priverstas pripažinti, kad keturiolika kasyklos darbininkų dingo be žinios. Gelbėjimo darbų metu rasti tik dvylikos žmonių kūnus. Du – Vangas Chu ir Lao Penas, liko už griuvusios uolienos sienos, kurią buvo pernelyg pavojinga išardyti. Kasykla buvo uždaryta, savininkas nuteistas ilgam laisvės atėmimo terminui, žuvusiųjų ir dingusių be žinios šeimoms buvo paskirta atitinkama pagalba. Po penkerių metų Vangas Chu grįžo namo. Kalnakasio niekas nebelaukė. Per tą laiką daug kas pasikeitė: jo žmona, laikydama save našle, ištekėjo,

Skaitykite toliau..

Senoviniai urvai ar ankstyvųjų viduramžių celės?

Britų Ankor Čerčo urvai pasirodė esą ankstyvųjų viduramžių vienuolynas: britų archeologai ištyrė Ankor Čerčo urvus Derbišyro grafystėje ir nustatė, kad jie buvo naudojami kaip vienuolynas dar gerokai prieš XVIII a., kai vietos aristokratai ėmė juose rengti pietus. Mokslininkai mano, kad tarp 806 ir 830 metų čia galėjo gyventi ir melstis šventasis Hardulfas, kuris, tikriausiai, buvo nuverstas anglosaksų karalius Erdulfas. Apie atradimą praneša Karališkasis žemės ūkio universitetas savo interneto svetainėje. Ankor Čerčas – tai urvų grupė, esanti netoli Inglby kaimo Derbišyro grafystėje. Savo pavadinimą jie gavo iš graikų žodžio „atsiskyrėlis“, nes vietos legenda sako, kad čia gyveno ir meldėsi šventasis Hardulfas. Ji kilo iš XVI a. spausdintos knygos fragmento, kuriame buvo

Skaitykite toliau..

Mįslingosios Klerksdorpo sferos

Kas galėjo prieš tris milijardus metų sukurti vadinamąsias „Klerksdorpo sferas“? Klerksdorpo sferos – tai nedideli objektai, kurių forma svyruoja nuo sferinės iki disko formos, kuriuos surinko kalnakasiai iš 3 milijardų metų senumo pirofilito telkinių, kuriuos eksploatuoja bendrovė „Wonderstone“ netoli Otosdalo, Pietų Afrikoje. Alternatyvūs tyrinėtojai ir žurnalistai nagrinėjo juos knygose, populiariuose straipsniuose ir daugelyje interneto puslapių kaip nepaaiškinamus artefaktus, kuriuos galėjo pagaminti tik protingos būtybės. Geologai, tyrinėję šiuos objektus, teigia, kad jie nėra dirbtiniai, o yra natūralių procesų rezultatas.Ralfas Marksas, muziejaus „Klerksdorpas“,kur saugomos kai kurios iš sferų, kuratorius: „Sferos yra visiška mįslė. Jos atrodo dirbtinai sukurtos, bet tuo metu Žemės istorijoje, kai jos pasiliko šioje uolienoje, protingos gyvybės nebuvo.“ Pasak Dž.Džimisono straipsnio, yra dviejų

Skaitykite toliau..

Paslaptingosios Meotidės slėpiniai

Iki šiol mokslininkus ir paprastus žmonės, besidominčius senovės istorija, domina klausimas: ar egzistavo paslaptingoji Atlantidė? Ir jei tokia šalis egzistavo, kur ji be pėdsakų išnyko kartu su gyventojais? Bet ne mažesne mįsle lieka ir dar vienos kadaise galingos šalies – Meotidės – egzistavimas. Kasinėjant senovės miestą Tanaisą, archeologai aptiko kapavietę – šalia moters palaikų buvo ne tik laidojimo artefaktai ir papuošalai, bet ir kardas. Tada archeologai prisiminė senovės graikų epą, pasakojantį apie karingą gentį, gyvenusią oikumenos pakraštyje, kurią sudarė moterys, puikiai valdžiusios ne tik lanką, bet ir kardą. Buvo net nurodyta amazonės gyvenamoji vieta – teritorija tarp Ponto Euksino ir Meotidės. Bet jei Pontas Euksinas yra aiškus orientyras (taip graikai

Skaitykite toliau..

Pabėgę iš Gulago

Viltingu ir šlovingu Atgimimo laikmečiu, išjudinusiu Lietuvą sovietmečio pabaigoje, ypač populiari buvo tremtinių literatūra. Tai ir suprantama: paskutiniojo SSRS prezidento Gorbačiovo paskelbta „glastnost” („viešumo”, rus.) politika atleido geležinius cenzūros gniaužtus, ir imti spausdinti leidiniai apie Gulago baisybes. Kas gi tas „Gulagas”? GULAG – sutrumpinimas pavadinimo „Glanoje upravlenije ispravitelnych-trudovych lagerei” („Vyriausioji pataisos-darbo stovyklų valdyba”, rus.), o buvo tai viena griežčiausių stovyklų (lagerių) sistemų pasaulyje. Sunkios gyvenimo sąlygos ir sekantis kasdienis darbas vertė daugelį nuteistųjų bandyti pabėgti iš šio pragaro. Tačiau tik nedaugelis bandymų buvo sėkmingi. Apie kelis jų šįkart ir papasakosime. „Toli už poliarinio rato“1930-ais zoologas-ichtiologas Vladimiras Černiavinas buvo suimtas įtariamas dalyvavimu „konservų kenkėjų“ grupėje. Parduotuvėse pasirodė nekokybiški žuvų konservai, ir buvo

Skaitykite toliau..

Povilas Dedėnas. Toliau nosies

Dronai užklupo netikėtai. Kalbininkai, aišku, pataisytų mane, liepdami sakyti „bepilotis” ar „bepilotė skraidyklė”. Mūsiškių kalbininkų išmonė ne kažin kokia, jei iki šiol neranda naujadaro „smartfonui”, tad ir dronui gero analogo nėra. Bet kalba eis ne apie kalbininkus, o apie dronus (arba bepiločius). Kelias dienas ieškoję įsibrovėlio, Lietuvos kariūnai galų gale jį rado… kariškių poligone pakaunėje – Gaižiūnuose. Sovietmečiu ten būta oro kariuomenės dalinio – desantininkų divizijos, dislokuotos šalia Kauno po Romo Kalantos susideginimo. Kilusioms stichiškoms manifestacijoms malšinti, o ir būsimiems (galimiems) neramumams suvaldyti sovietinė vadovybė nutarė pakaunėje įkurdinti nuožmius kareivas. Tokia buvo ta sovietinių bonzų logika: ne kalbėtis su žmonėmis ir įsiklausyti į jų godas, o grubia jėga ir smurtu

Skaitykite toliau..

Musulmoniškų laidotuvių tradicijos

Laidojimo apeigos – tarsi laiko mašina. Jos saugo atmintį apie žemę, kurioje gimė tradicija, ir apie žmones, kurie ją sukūrė. Musulmonų laidojimo apeigos, griežtai laikomasi nuo Londono iki Tolimųjų Rytų, yra gyvas priminimas apie saulės išdegintas Arabijos dykumas – islamo lopšį. Pirmoji musulmonų laidotuvių taisyklė – skuba. Mirusįjį stengiamasi palaidoti tą pačią dieną, iki saulėlydžio. Šis nurodymas siekia pranašo Mahometo žodžius: „Laidotuves atlikite kuo anksčiau…“. Priežastis yra ne tik tikėjimas, bet ir griežtas praktiškumas: karšto Arabijos klimato sąlygomis delsti buvo neįmanoma.Tacharatas – apvalymo ritualas: kai tik konstatuojama mirtis, prasideda pasiruošimas – tacharat,as arba apvalymas. Tai šventas apvalymo aktas, kuris atliekamas specialioje patalpoje prie mečetės arba kapinėse. Kūną plauna tos pačios lyties

Skaitykite toliau..

Filmas – atsiminimų apybraiža „DALIA GRINKEVIČIŪTĖ“

Gegužės 28 d. minėjome Dalios Grinkevičiūtės 98-ąjį gimtadienį. Ta proga Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius sukūrė dokumentinę apybraižą, skirtą tremtinei, rašytojai ir medikei Daliai Grinkevičiūtei. Po dviejų metų, 2027 m. minėsime ir Seimo paskelbtus Nepalūžusių moterų Dalios Grinkevičiūtės, Lidijos Meškaitytės ir Liūnės Sutemos metus. Apie tremtinę ir atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorę Dalią Grinkevičiūtę žinome nemažai, ne tik mes – Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jos atsiminimai išversti į daugelį Europos kalbų. D. Grinkevičiūtė parašė atsiminimus apie savo šalčio pragarą Sibire. Mes, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius, norėjome surinkti nors nedidelę dalį liudijimų ir atsiminimų apie gydytoją Dalią ir jos nelengvą dalią.

Skaitykite toliau..

Sovietmečio gandai, iki mirtino išgąsčio baugindavę lengvatikius (I)

Gandai, gandai, neretai vadinami tiesiog „pletkais” sovietmečiu buvo bene labiausiai paplitęs neoficialios informacijos šaltinis. „Pletkų” būta pačių įvairiausių ir neįtikimiausių, tačiau kai kurie stebėtinai pasitvirtindavo. Visų nuostabai, tikrove tapdavo gandai apie aukso dirbinių, baldų, buitinės technikos smarkius pabrangimus. Atsklisdavo šie „pletkai”, matyt, iš imperijos sostinės valdininkiškų koridorių, nutekėdami iš biurokratų pokalbių. Paradoksalu, bet anuomečiai gandai gerokai panašūs į dabartinių „ekspertų” ir „žinovų” paistalus, klestinčius socialiniuose tinkluose, vaizdo įrašų portaluose ar net žiniasklaidoje. Kaip gi čia nepatikėsi ta vertingąja „tyrėjo” ar „analitiko” nuomone, grįsta tais pačiais… gandais? Gausiame „nuomonės įtakotojų” būryje tarpsta jokio pozityvaus ar prasmingesnio turinio nesukuriantys tuštukai, tiesa, už savuosius plepelus susižeriantys gausius naivuolių pinigėlius. taip yra šiandieną, o

Skaitykite toliau..

Kodėl išdidieji apačiai kėlė baimę „blyškiaveidžiams”?

Dabar šaunūs vesternai, knygos ir filmai apie Laukinius Vakarus jau nėra tokie populiarūs kaip prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Bet vyresnioji karta prisimena Čingačguką, puikiai suvaidintą legendinio Gojkos Mitičiaus, o Lizelotės Veltskopf-Henrich knygos apie indėnus buvo kiekvienuose namuose. Vienos žinomiausių ir pavojingiausių indėnų genčių vesternuose buvo apačių gentis. Pažinkime, kas buvo tie grėsmingi kariai, kurie taip gąsdino amerikiečių užkariautojus. Taigi, ši didelė indėnų gentis gyveno maždaug šiuolaikinių Jungtinių Valstijų pietuose, prie sienos su Meksika. Šiek tiek į vakarus nuo kitos, ne mažiau grėsmingos indėnų genties – komančių. Tačiau patys apačiai niekada taip nevadino save. Tokį pavadinimą jiems davė ispanai. Šios indėnų tautos savivardis skamba kaip „inde“ arba „nide“. Pažodžiui tai

Skaitykite toliau..

Gyvybę Kolumbui išgelbėjęs mėnulio užtemimas

Ši istorija apie tai, kaip vieną sykį visiškas mėnulio užtemimas išgelbėjo Kristupo Kolumbo gyvybę. Kartą Kristupas Kolumbas pasinaudojo mėnulio užtemimu, kad išgelbėtų save ir savo įgulą nuo bado. Štai ši nuostabi istorija. 1503 m. birželio mėn., per dar vieną kelionę į „Naująjį pasaulį“, Kristupas Kolumbas prarado du laivus (iš viso jų buvo keturi) dėl laivų kirminų, kurie išgraužė skyles laivo dugne. Kolumbas buvo priverstas priplaukti prie šiaurinės salos pakrantės, kuri dabar vadinama Jamaika. Iš pradžių salos vietiniai gyventojai, aravakų indėnai, maloniai priėmė nelaimės ištiktą įgulą ir rūpinosi žmonėmis, siūlydami jiems maistą ir pastogę. Tačiau netrukus viskas pasikeitė. Po šešių mėnesių dalis įgulos sukilo, ir pradėjo plėšti bei žudyti aravakus. Atsakydami į

Skaitykite toliau..

Piktųjų dvasių išdaigos

1761-ais Italijos mieste Ventimiljoje įvyko neįtikėtinas ir tuo pačiu baisus įvykis, kuris ne tik sukėlė daugybę diskusijų, bet ir privertė miestiečius patirti didžiulį išgąstį. Vieną šiltą pavasario dieną iš miško su malkų ryšuliais grįžo grupelė jaunų moterų. Ir staiga viena jų, garsiai sušukusi, pargriuvo ant žemės. Po akimirkos, tiesiog kitų akyse, nelaimingos merginos kūnas tarsi sprogo: sudarkyti vidaus organai iškrito pro žaizdą pilve, kai kuriose vietose raumenys visiškai atsiskyrė nuo kaulų, kurie buvo daugelį kartų sulaužyti, o viršugalvyje buvo matyti apvali skylė… Persigandusios moterys kurį laiką tylėdamos žiūrėjo į bičiulę, o paskui garsiai klykdamos pabėgo iš baisiosios vietos. Atvykę į įvykio vietą valdžios atstovai iš karto atmetė nužudymo versiją. Bet tuo

Skaitykite toliau..

Turino drobulės slėpiniai

Trimatis modeliavimas parodė, kad garsusis Turino drobulės atvaizdas labiau atitinka atspaudą negilaus reljefo, o ne realaus žmogaus kūno. Šis rezultatas suteikia naują argumentą hipotezei, kad drobulė yra meno kūrinys, imituojantis laidojimo šydą. Turino drobulė yra vienas iš paslaptingiausių ir prieštaringiausių reliktų. Tai ilgas lino audinio gabalas, ant kurio matomas silpnas, bet aiškus vyro figūros atspaudas iš priekio ir iš nugaros. Atvaizde matomi ženklai, primenantys nukryžiavimo žaizdas. Jau šimtmečius nesiliauja ginčai dėl jos kilmės. Viena versija teigia, kad tai yra tikrasis audeklas, į kurį buvo suvyniotas Jėzaus Kristaus kūnas po mirties. Kita hipotezė teigia, kad audeklas yra viduramžių meistro sumanus dirbinys. (Toliau skaityti kviečiame AIDŲ prenumeratorius.) Moksliniai tyrimai dar labiau paaštrina šias

Skaitykite toliau..

Tikrasis baronas Miunhauzenas

Jeronimas Karlas Frydrichas fon Miunhauzenas tapo plačiai žinomu dėl savo „literatūrinių” nuotykių. Realusis Miunhauzenas priklausė senai Žemutinės Saksonijos giminei. Kai jam buvo penkiolika metų, jaunuolis įstojo į tarnybą pas Braunšveigo-Volfenbiutelio hercogą Ferdinandą Albrechtą II, o po kelerių metų, ieškodamas karjeros perspektyvų, išvyko į Rusiją ir tapo jaunojo hercogo Antono Ulricho, princesės Anos sužadėtinio, o vėliau ir vyro, pažu. 1738-ais Miunhauzenas kartu su hercogu dalyvavo Turkijos kampanijoje. Po trejų metų, iškart po Birono nuvertimo ir Anos paskyrimo Rusijos valdove, o hercogo Antono Ulriko – generalisimu, Miunhauzenas gavo leitenanto laipsnį. Tačiau 1741 m. įvykęs Elžbietos perversmas, nuvertęs Braunšveigo dinastiją, nutraukė šlovingą barono karjerą. Tapęs tik rotmistru, Miunhauzenas pasiėmė metines atostogas „dėl kraštutinių ir

Skaitykite toliau..

Kiek gi smėlio yra dykumoje?..

Nuolatinėje skuboje pamirštame daug įdomių dalykų ir vietų mūsų planetoje. Todėl kartais įdomu apie juos pagalvoti. Aptarkime, kad ir dykumas. Sachara, pavyzdžiui, yra gana naujas darinys, tačiau jos teritorija jau didesnė už Australiją, ir šiek tiek mažesnė už Braziliją. Penki tūkstančiai kilometrų karščio ir smėlio. Dar prieš dešimt-dvylika tūkstančių metų čia buvo savana, bet per pastaruosius penkis-septynis tūkst. metų prasidėjo „dykumėjimas”. Kas gi yra po smėliu, ir kokio storio jo sluoksnis? Iš karto atmetame konspirologines versijas apie po smėliu pasislėpusius ateivius. Bet vis tiek įdomu: smėlio sluoksnio storis dykumoje: koks jis iš tikrųjų? Pakalbėkime apie tai, kas slepiasi po visomis šiomis tariamomis mįslėmis. Iš karto pasakysime, kad vienareikšmį atsakymą į šį

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Svečiose šalyse
Redakcija AIDAI.LT

Plunksnuotosios gyvatės slėpiniai

Paslaptingai apleistas vaiduokliškas miestas Teotiuakanas Meksikoje – patraukli vieta archeologams ir turistams. Tai vienas didžiausių ikikolumbinės civilizacijos miestų, kuriame gyveno

Skaitykite toliau..
2026-01-19 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Cezario žudikų lemtis

Cezaris buvo nužudytas 44 m. pr. m. e. kovo „idus’e”. Romoje šiuo žodžiu buvo vadinama mėnesio vidurys (idus – „padalijimas“).

Skaitykite toliau..
2026-01-19 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Mėlynoji bukumo mokykla

Pasakojimuose apie sovietinį laikmetį dažniausiai minima tik viena represinė struktūra – KGB (sovietinis Valstybės saugumo komitetas, „Komitet gosudarstvennoj bezopastnosti”, rus.).

Skaitykite toliau..
2026-01-19 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Karingosios amazonės

Antikinė literatūra pilna pasakojimų apie drąsias moteris kares – amazones. Bet ar jos iš tiesų egzistavo, ir kodėl jos buvo

Skaitykite toliau..
2026-01-19 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Kaulinės piksidės pasakojimai

Įsiklausykim į magišką dramblio kaulo gaminio šnabždesį: VI a. piksidė papasakos mums apie antikos saulėlydį Alpėse. Archeologai tiria dramatiškų viduramžių įvykių

Skaitykite toliau..
2026-01-18 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Žmonijos istorijos aidai

Kiek metų iš tiesų trunka žmonijos civilizacijos istorija? Šis klausimas jaudina tiek mokslininkų, tiek paprastų žmonių protus. Šiuolaikinis mokslas teigia,

Skaitykite toliau..
2026-01-16 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Rubikas ir kubikas

Ernė Rubikas savo garsųjį kubą sukūrė ne kaip žaislą ir ne kaip galvosūkį. Jis kūrė vaizdinę mokymo priemonę architektūros studentams,

Skaitykite toliau..
2026-01-16 Komentarų: 0
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Leonardo da Vinčio CV

Aštri darbo paieškos problema kilo net didiems žmonėms. Jūsų dėmesiui – XV a. parašytas Leonardo da Vinčio gyvenimo aprašymas:„Mano šviesiausias

Skaitykite toliau..
2026-01-15 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE